Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-04-28 nr. 3093

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Paulius Norvila.
NAKTĮ
81
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE6

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• PARODOS
• KONCERTAI
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS1

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS
14

AKTUALIJOS 
• Vitas Labutis.
KAIP VISUOMENĘ SUDOMINTI LIETUVIŲ KALBA
11

KNYGOS 
• Asta Plechavičiūtė.
TRIJŲ VYNO TAURIŲ IR SILKĖS UODEGOS DEGUSTAVIMAS
11
• Giedrė Širvytė-Saladžiuvienė.
MONOGRAFIJA APIE NEPAPRASTĄ DAKTARĄ KRIPŠTUKĄ – RAŠYTOJĄ JULIŲ KAUPĄ
• Elena Skaudvilaitė.
ARTIPILNIS GAIVOS "AUŠROS ĄSOTIS"
1
• KOSMOPOLIS
• VIGILIJOS
• MAŽI ATSAKYMAI Į DIDELIUS KLAUSIMUS
• PIRMŲJŲ KNYGŲ KONKURSO REZULTATAI4
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Vilma Paliaukienė.
ATĖJIMAI "SUGRĮŽIMŲ" FESTIVALYJE
8
• Rita Nomicaitė.
"NAMO, BROLELIAI"

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
NEPAKELIAMA MARTYNO GAUBO LENGVYBĖ
12
• Dalius Baltranas.
VEIDAI ALMOS PIEŠINIUOSE
1

TEATRAS 
• Vaiva Grainytė.
VAIZDINGAS ŠIUOLAIKINĖS LIETUVIŲ DRAMOS PEIZAŽAS
1
• Elena Skirmantaitė.
KLAIPĖDIEČIAI "RAGANAUJA"
3

PAVELDAS 
• Danutė Murauskienė.
RESTAURUOTA ŠILUVOS BAZILIKOS IŠKILMIŲ AVALYNĖS KOLEKCIJA

GEGUŽINIS VEDAMASIS 
• NEĮVYKO27

POEZIJA 
• Dainius Gintalas.
PLYŠTELĖJIMAI
12
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
ILGIAUSIŲ METŲ!
4

PROZA 
• Kazimieras Jakutis.
ALOYZAS
9

VERTIMAI 
 Andrzej Stasiuk.
GALICIJOS ISTORIJOS
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
VIZITAS Į KAUNO AVAN–TEKĄ
5
• "LIETUVA. 24 VALANDOS"
• Linas Kranauskas.
"RAŠTININKO JAUNŲ DIENŲ PORTRETAS, ARBA APSIVALYMAS: MAN NEGĖDA, KAI MAN GĖDA, KAD TAIP BAISIAI GALĖJAU NUSIŠNEKĖTI"
5

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Remigijus Venckus.
KUO MATUOJAMAS KRAUJAS IR AR NUKRAUJAVIMAS YRA MIRTINAS?
• Mantautas Ruzas.
KODĖL DELEUZE’AS ŽAVĖJOSI GODARDO FILMAIS
6

KRONIKA 
• SKANUS SAVAITGALIS
• INFORMACIJA RAŠYTOJAMS
• GERBIAMI LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS NARIAI!7
• IN MEMORIAM ELVYRAI KAIRIŪKŠTYTEI2
• VAKARŲ LIETUVOJE – FESTIVALIS JAUNAI PUBLIKAI
• "7 ĮKVĖPIMAI"

DE PROFUNDIS 
• RAUDONASIS RETRO6

PARK@S 
• Nijolė Feldmanaitė.
2006 04 02: METAI GRĮŽUS NAMO
• ROLANDAS RASTAUSKAS: "MANO TĖVYNĖ YRA FRAZĖ, LIAUDIŠKAI ŠNEKANT - SAKINYS"26
• Marina Jefimova.
TEORIJŲ FABRIKAS, ARBA LITERATŪROLOGIJOS AGONIJA
4
• Gintautas Mažeikis.
VIEŠIEJI RYŠIAI IR MĄSTYMO FORMŲ ĮVAIROVĖ
2
• Jonas Ruškus.
SORBONOS UNIVERSITETO STUDENTŲ MAIŠTAS
56
• Liucija Stulgienė, Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė.
Apie Šiaulių kultūrą ir kultūros prieinamumą

VERTIMAI

GALICIJOS ISTORIJOS

Andrzej Stasiuk

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vilmos Šileikienės fotografija

Vladekas

Kaimas kaip kaimas. Trijų kilometrų namų gyvatė subyra, sutrūksta, paskui vėl susilieja į lygią eilę. Betonas, medis, įgriuvę stogai, tvorų likučiai ir geležinės balkonų baliustrados: visa tai – tarsi skurdo ir televizijos pasaulio ilgesio pelėsis. Asfalto kelias vos priliesdamas brūkšteli per kaimo šoną. Taip net geriau, nes duobėtą žvyrkelį, pagrindinę arteriją, užvaldė vaikai ir šunys, įnikę į bendrus žaidimus, ir jokia greitesnė transporto priemonė netrikdo šios simbiozės, gal tik kartais koks traktorius, bet traktorius – tai lėta, prijaukinta mašina.

Kažkur ten, namų grandinės viduryje, stovi Vladeko troba, šiek tiek išgedusi jos grandis, nei geresnė, nei blogesnė už kitas. Gal greičiau tie balti naujieji namai, kai kurie net dviejų aukštų, atrodo pernelyg prabangūs ir nedera prie horizontalaus kraštovaizdžio, visiškai natūraliai, pagal visus erozijos dėsnius, artėjančio prie suirimo – kalnų, medžių, trobų.

Taigi, Vladekas, namo stogas įlūžusiu stuburu, žmona ir dvylika vaikų. Vladekui keturiasdešimt, tad jo vaisingumas beveik biblinis, nors čia tai visai nėra neįprasta. Visada taip būdavo – nedaug pastangų, ir akivaizdi nauda. Žemė noriai gimdydavo akmenis, jų tvarkingos eilės nuguldavo ant ežių, buvo dar keletas avių, dvi karvės, bet javai jau greičiau buvo menas menui, o gal įprotis, nes juk, be šienapjūtės ir bulviakasio, dar ką nors reikia veikti. Tad priteklius čia visuomet iš tiesų buvo ir bus tik mažesnis ar didesnis skurdas.

Matyt, dalinant sielas, bus įvykusi kokia klaida, nes šioje žemėje gimęs ir įsišaknijęs Vladeko kūnas gavo kažkokį lengvą, šiek tiek pernelyg dvasišką organą, kuris niekaip negalėjo susidoroti su materijos sunkumu – su savo kūno dalimis, su miegu, su laiko tėkme, su akmeningos dirvos svoriu. Amžinasis ritmas, kuris kaimynus pavasarį vijo į laukus, vasarą į pievas, o rudenį į bulvienojus, jį vos paliesdavo, tad Vladekas, nors gėrė su saiku ir buvo doras žmogus, kaime užėmė gana nežymią, o pagal pajamas vienam žmogui – turbūt paskutinę vietą. Bandydamas vidinį silpnumą kompensuoti sumanumu, jis pas aplinkinius ūkininkus išsiuntinėdavo vaikus su popieriaus lapeliais: "Ponia Genia, neturime duonai, prašome paskolinti penkiasdešimt tūkstančių". Žmonės kartais paskolindavo, o kartais išvydavo pro duris, ypač jei poniai Geniai skirtas lapelis nukeliaudavo pas ponią Viesią, pikčiausią tos priešę. Kartais juos prisimindavo socialinės rūpybos darbuotojai, kartais kunigas, bet ir jie galėdavo tik trumpam suteikti pagalbą, nes Vladekas galų gale buvo geras tėvas, ir didžiausią džiaugsmą jam teikė, kai vaikučiai aplipdavo jį nuo galvos iki kojų. Tuomet jis sėdėdavo patenkintas lyg mormonas, o žmona eidavo dirbti į mišką.

Kaime stovėjo kioskas. Kol apylinkėje šeimininkavo komunizmas, pats stropiausias pilkumos prievaizdas, kioskas atrodė tarsi drumzlinas akvariumas, kuriame tyvuliavo keletas dantų šepetėlių, trijų rūšių cigaretės ir išblyškęs, nuobodžiaujantis pardavėjos veidas. "Bendrija" ir "Lenkų žemdirbys" būdavo pilni paguodos žodžių ir pažadų. "Du autobuso bilietus ir "Populiariųjų", "Du "Populiariųjų" ir vieną autobuso bilietą", "Ir degtukų". Tiek ir būdavo tų kombinacijų.

Dabar kioskas atrodo taip, lyg pasaulis būtų sutvertas antrą kartą – ne laike ir erdvėje, bet iš įvairiausių spalvų. Ši vitrina tapo spalvingiausia vieta penkiolikos kilometrų spinduliu. Senos moterys sustoja pasižiūrėti, o čia prieš jų aptemusias, įdubusias akis sužimba geltonis, lazurito žydruma, septyni raudonos atspalviai, auksas, sidabras, žydra, žalia – tiek spalvų jos, septyniasdešimt metų gyvendamos čia, dar nebuvo regėjusios. Tvano vandenys slūgsta, paskutiniai sekretoriai nuskendo arba pabėgo, blogis išnaikintas, o danguje ryškėja nauja vaivorykštė, susitaikymo ženklas. Senutės stovi lyg iš Nojaus laivo išleisti žvėrys ir stebi naujosios sandoros ženklus. Kraštovaizdis anaiptol nekelia tokio susidomėjimo – lyg senasis Dievo kūrinys būtų išblukęs, tarsi lietus, sniegas ir skausmas būtų nuplovę visas jo spalvas, padarę jį permatomą.

Vitrinos vaivorykštė skleidžia aiškią, nevirpančią šviesą; joje plaukioja nežinoma kalba surašyti burtažodžiai.

Balta spalva – Similac Isomil – tai tyrumas, džiaugsmas, skaistybė ir amžina garbė, tai Kristaus apsiausto ant Taboro kalno spalva, tai Saliamono šventyklos perlai. Mėlyna – Blue Ocean Deodorant – tai Dievo Motinos, dangaus skliauto spalva, ji, kaip ir balta, reiškia skaistumą. Raudona – Fort Moka Desert – tai Šventosios Dvasios spalva, kai ji kursto meilės ugnį ir pasirodo ugnies liežuviais, tai ir Viešpaties Kančios, ir kryžiaus spalva, ir visų tų, kurie tikėjimo keliu ėjo net per pralietą savo kraują. Juoda – John Players Stuyvesant – tai mirtis, gedulas, liūdesys ir gailestis, kartu ir pasaulio panieka, atstūmimas, tamsa, kurią išsklaidyti gali tik antgamtinė šviesa. Žalia – Fa Fresh Creme and Soap – tai vilties spalva, nes smaragdinė vaivorykštė Apokalipsėje yra Teismo gailestingumo ženklas. Ir dar daugelis kitų, nes dar nepaminėta nė viena dorybė, nė vienas atspalvis. Stačiakampė mandala styro rusvoje erdvėje tarp niūrios smuklės ir aikštės tarsi langas į kitą būties pusę, leidžiantis įžvelgti ateities paslaptį, suvokti savo vietą ir pasirinkti kelią į išganymą.

Taigi, senutės ir vaikigaliai stovi prie naujojo pasaulio žemėlapio, kur žemynai išsidėstę pagal kūno dalių troškimus, užgaidas ir skonį. Čia viešpatauja aiškios spalvos, vaizduotei vietos nėra. Nei laikas, nei besikeičianti šviesa, nei gamtos kaprizai jų nepakąs. Visai tikėtina, jog naujoji Jeruzalė jau ateina.

Visa tai – Vladeko darbas. Kol kunigas kalbėjo, jog dabar sunku, bet reikia, nes tai laisvos Lenkijos kaina, jog valstietis visada ir t.t., Vladekas pasigavo kažkokį šoninį vėją, niekuomet nepūtusį šiuose slėniuose. Jis pardavė viską, ką turėjo, nusipirko "sireną", išsinuomojo kioską ir iš kažkur nuo Rymanovo pradėjo vežti tuos stebuklus. Žmona vis dar pusę dienos praleisdavo miške, tarsi tikėdama stingstančių rankų judesių monotonijos prasme, o vaikai ėjo į mokyklą, bandydami senamadišku būdu nukariauti pasaulį. Kaimynai vakarais prie stalų laužė galvas skaičiuodami – versdami pieno kainas į traktoriaus degalų kainas, degalų kainas į gyvų galvijų kainas, galvijų į pašarų, pašarų į elektros, elektros į vilnos, vilnos vėl į pieno, ir taip be galo. Kiekvieną kartą jiems vis išeidavo egzistencinis absurdas, – nes juk dėl egzistavimo viskas buvo daroma, – tuo tarpu Vladekas tiesiog suskaičiuodavo pelną arba prikraudavo mašiną kitai dienai, nes jau nebe vienas kaimas, o visa apylinkė turėjo pažinti "Mars" batonėlių skonį. Paskui atsirado lentų būdelė ir iškaba: "Dėvėti rūbai iš užsienio", paskui nedidelis kioskas – vaisiai ir daržovės, keletas staliukų po atviru dangumi ir penkių rūšių alus. Ir dar lentynėlė trobos kampe – videokasečių nuoma.

Rytą Vladekas odine striuke įsėda į raudoną "Fiat Combi", jo žmona džinsiniu kostiumu – į šešerių metų senumo "mažylį". Jie išvažiuoja į savo aukso gyslų, derybų su rusais kraštus ir grįžta tik vakare su prekėmis arba su geromis perspektyvomis. Prekybą vietoje palaiko vaikai, nes mokykla jau atrodo tarsi anachronizmas: ta beveik nebereikalinga lenkų kalba ir nuobodūs teoriniai skaičiavimai.

Taigi, Vladekas – šio altoriaus savininkas. Bažnyčios gegužinių altorius yra tarsi tolimas jo atspindys: jo pastelinės, lakios, trapios spalvos vysta lyg gėlės ir dūlėja tarsi kaspinai. Vladekas, tarsi Arielis tarp kalibanų, staiga pasigavo šį nepažįstamą gūsį, ir jo siela pakilo virš kaimo, kol visi kiti dirbo sunkius ir beviltiškus senuosius darbus. Keturiasdešimt metų laukimo, letargo skurstant, kol pagaliau Vladekas tapo naujosios pasaulinės religijos pasiuntiniu ir šaukliu. Ši religija naikina priešingybes, užbaigia ginčus ir sukonkretina troškimus. Juk ką gi dar daro Solovjovo magas Apolonijus, – jis buria iš oro pačias gryniausias ir skaisčiausias spalvas – spalvas, kurių pasaulis dar nėra matęs.

Senos ir jaunos moterys, vaikai traukiasi nuo vitrinos. Sunku atspėti jų mintis, bet juk permainos vyksta ne mintyse – jos sužadina jausmus, jos siekia ten, kur gimsta nuostaba arba susižavėjimas.

Naujuosiuose baltai tinkuotuose namuose išdygo Vladeko vitrinos mažytės kopijos. Ant komodų, ant televizorių, ant švytinčių baldų sienelių stovi tuščių alaus "Dab" skardinių eilės, "Maxim Brandy" dėžutės, tuščių "Gold Wiener" ir "Orange Juice" pakuočių voros – tušti gretasieniai, kurių turinys nebūtinai savininkams pažįstamas. Visa tai sustatyta čia pat po senomis dulkinomis oleografijomis: sepijos spalvos šventuoju Juozapu, blyškaus žydrumo Dievo Motina, nespalvotu Šventuoju Tėvu.

Viena Marija, vienas Juozapas, vienas popiežius, o priešais tokia gausybė, tokia įvairovė...

Neseniai Vladekas nusipirko "žuką", nes stebuklai į "fiatą" nebetilpo.

Kalvis Krukas

Nesunku jį sutikti, nes judrumas jo neapleido ir išėjus į pensiją. Jis trypčioja tai šen, tai ten, su tikrais ir išgalvotais tikslais, vaikšto šiek tiek lėčiau nei kadaise, bet koją stato kaip visada: tekšt, tekšt, tekšt, tarsi vis prisisiurbdamas padais prie seno, nuvažinėto kelio. Maži žingsniai, vos sulenkti keliai – visą gyvenimą stovint prie priekalo, atatranka įauga į kraują.

– Pone Česiau, alaus?

– Pagarba, bet kitą statysiu aš.

Suoliukas stovi saulėkaitoje, šešėliai slenka, ir viskas atrodo tarsi lėta kelionė. Ant juodų kalvio Kruko ūsų tiek pat žilės, kiek ant spurgų glajaus. Nuo pilvotų aplinkinių laukų niekaip nenutirpsta sniegas.

– Neįsižeiskit, bet tų visų naujų aš ne, – ir duoda savo "Populiariųjų" pakelį, vos tamsesnį už jo žydras akis. Valstybinio ūkio vaikai aplimpa sūpynes. Viskas aplinkui smunka, ir tik sūpynės skrieja vis aukščiau ir aukščiau, o kalvis Krukas žiūri prieš saulę į skraidančius vaikigalius, ir jo veidas nušvinta berniūkščio juoku. Tai toks raukšlėtas, neskustas, bet tikras veidrodis.

iliustracija
Publikaciją remia Lenkų institutas
Didžioji g. 23. Tel. 2649332. Faksas 2649333

– Žinot, aną savaitę buvau Silezijoj, pas sūnų.

Dabar paskutinė akimirka, kai dar gali sutvarkyti kokius reikalus, jei skubi arba jei bijai tamsos.

– Išvažiavau tuo be dvidešimt septynios. Įsėdu, duodu dešimt tūkstančių, o vairuotojas taip į mane žiūri, lyg ko nors norėtų, tai galų gale ir paklausiau. Ką tu pasakysi, iš tiesų pabrango. Jei reikia, tai reikia, dar dvi tūkstantines išsitraukiau, atsisėdau į galą ir važiuoju. Ant kalniuko, čia pat už koplyčios sustojo Mankovskis su vilkiku ir kažko kapstosi, naujas vilkikas, tik prieš mėnesį nusipirko, ir jau kažkas negerai, ką tik nori dabar gamina, viskas niekam tikę, o juk sakiau rusiško nepirkti... – užsitraukti dūmą ir gurkštelti iš butelio trunka tiek pat, kiek ir nuvažiuoti autobusu dvi stoteles.

– Senkovoje įlipo Romekas, tas pats, kurio žmona rudenį mirė. Aš ją gerai pažinojau, ji buvo Maryškos, juk pažįstat, pusseserė, o Maryška gyveno čia pat prie mūsų, ir ji ateidavo kiekvieną sekmadienį. Jos kartu į bažnyčią vaikščiodavo, nieko bloga apie ją negalėčiau pasakyti, gera moteris, nors tos jos dukros – tai atsiprašant valkatos. Dabar tokie laikai, kai visos valkatos, tai gal ir nėra ko pirštais rodyti. Tas Romekas atsisėdo šalia manęs, pusė vyro iš jo likę. Klausiu, ko važiuoji, o jis man sako, kiaulių pasižiūrėti, nes kaip tik buvo antradienis ir mugė. Aš jam sakau, kad kiaulės dabar nieko nevertos, o jis sako, kad reikia ką nors laikyti, kaipgi taip be nieko. Dabar jis iš invalidumo gyvena, bet kadaise dirbo žibalo fabrike Libušoje, ir ten net buvo galima šiek tiek užsidirbti, "sirena" važinėjo. Mano žentas irgi turėjo "sireną", gera mašina, negaliu blogo žodžio pasakyti. Kai žiemą autobusas negalėdavo važiuoti, jis važinėdavo. Visa tai buvo dar tada, kai tokia žiema buvo, prieš kokius dvidešimt metų, paskui ją pardavė ir "mažylį" nusipirko, bet tai jau nebe ta mašina.

Sūpynės jau ištuštėjusios, vaikigaliai kažkur dingę; ištuštėjo ir buteliai, tad kalvis Krukas pakyla, nutrepsi iki krautuvėlės, ir galima atsipūsti. Kai jis grįžta, autobusas jau sustojęs Gorlicuose, ir kalvis Krukas išlipa, pasiėmęs savo nutrintą portfelį su sumuštiniais ir švariais marškiniais atsargai.

– Paskui nuėjau iki Zavodzės, nes iki traukinio dar buvo laiko, o aš, žinot, mėgstu pasivaikščioti po miestą, nesakyčiau, kad dažnai, bet kartą per mėnesį reikia išsiruošti į žmones pasidairyti. Užėjau ten, kur kadaise buvo arklių skerdykla, kur senasis Suchušius mėsą kapodavo. Mes su juo iš vieno kaimo buvom, o jo tėvą per okupaciją vokiečiai nušovė. Tos skerdyklos jau nebėra, nes dabar taip viskas keičiasi, kad po savaitės nebeatpažinsi. Nuėjau ten, nes, žinot, dar norėjau po mugę pasižvalgyti. Man mugėse visada patinka, nes ten viskas kaip kadaise; ir kai ėjau plentu, nuo Duklos "žuku" važiavo Kazekas, tas, kur kadaise pas mus dirbo, bet paskui pabėgo, nes vedė našlę, o ji turėjo namą prie Žmigrodo ir tą "žuką", irgi nuo velionio likusį. Jis mane pastebėjo ir dar linktelėjo, o žmonės kažkodėl kalba, kad jis dabar visai išponėjęs, nors iš tiesų jis visada buvo geras vyras. Dar atsimenu, kaip kartu pavasarį ėjom upėtakių gaudyti, o daugiausia žuvų būdavo tame upelyje, kur...

O iki Silezijos dar buvo daugiau kaip du šimtai kilometrų, tad reikia eiti dar vieno butelio alaus ir ramiai žiūrėti, kaip saulė pamažu slenka už plikos kalno keteros. Žemė kratosi visą žiemą kaupto gruodo, ir cigaretės dūmai kvepia šaltu rūku. Dar likę daugiau kaip du šimtai kilometrų, bet trisdešimt jau nuvažiuota. Dabar jis eina pėsčiomis per rytinį miestelį: turgaus aikštė paupyje, arkliai, veršiukai dviračiuose vežimėliuose, paršeliai narvuose, beržinių šluotų ryšuliai, balto kaip kaulas medžio grėbliai, rėčiai, išdirbta oda kvepiantys botagai, kudakavimas ir arkliapalaikių galvos, sukištos į pašaro maišus. Visi juzekai, janekai, vladekai, jendrekai – nė vienas neišvengia kalvio Kruko žvilgsnio, o jo protas nemato skirtumų, tarsi gyventų kokiame pirmykščiame laike, kai daiktavardžiai, veiksmažodžiai ir būdvardžiai buvo nuolat pririšti prie daiktų, reiškinių ir savybių, kai kalba buvo tik veidrodinis pasaulio atspindys ir gyveno su juo visiškoje santarvėje. Dar moliniai dubenys, prisiminimai apie smuklę, vadinamą "Po papais", kviečių maišai, judrūs, cypsintys, geltoni viščiukų kamuoliukai, gyvulių bliovimas, rankų sukirtimas susiderėjus ir degtinė, sumišusi su arklių prakaito kvapu, o paskui į kitą upės pusę, per tiltą, nes, žinot, ten pas ruskius yra į ką pasižiūrėti.

Vargani automobiliai iš Rytų linksta nuo turtų. Variklių dangčiai, stogai, bagažinės nuklotos kilimais, betoninėje turgaus dykumoje išdygo palapinių virtinės. Virduliai, krištolas, rokokinių laikrodžių su baterijomis plastmasinis auksas, daiktai, kurių paskirties tenka klausti kalba, primenančia panslavistinį groteską, visų galų įrankiai, kontrabandinės cigaretės ir anilino siūlų megztiniai žmogaus akiai neregėtomis spalvomis. Kalvis Krukas vardina viską, lyg balsu skaitytų kokį katalogą. Kai kurie daiktai iš jo atminties išgauna pamirštus veidus ir įvykius, tad jis nustoja pasakoti apie kelionę ir leidžiasi šalutiniais takais: taip judėjimas po erdvę virsta kelione po laiką. Bet tuojau pat jis grįžta ir vėl žingsniuoja toliau, pro teismo pastatą pasuka į kairę, nusiperka kioske cigarečių, užeina į stotį, tiesiai į kasą, paprašo bilieto, nesusišneka su kasininke, nes jo stotis jos, kasininkės, manymu, neegzistuoja, – taip ji man pasakė, bet aš juk visada ten važinėju, galų gale nusipirkau iki Zabžės, gal ji ir geriau žino, bet vis tiek išlipau ten, kur visuomet išlipu.

Jau temsta. Sėdėti nelabai beišeina, reikia trepsėti, iš burnos kyla garai, šalna gnaibo pirštus, bet dabar kalvio Kruko eilė, todėl, kad vėl neprasidėtų kalbos apie įsižeidimą, reikia pasiimti dar vieną apledėjusį butelį, nes tikroji kelionė dar tik prasideda. Traukinys pajuda, paskui vienas, antras persėdimas, Stružai, Bobova, Cienžkovicai...

– Bobovoje tikrino bilietus. Daviau jam savąjį, pramušė ir nuėjo sau. Užsirūkiau, nes vagonas buvo rūkomasis, taip, kaip ir turi būti, o paskui užsinorėjau miego ir paprašiau vieno vyruko, kuris sėdėjo greta, kad pažadintų Tarnove. Kartą, kai važiavau pas sūnų, kuris turėjo duoti priesaiką, – ne pas tą, pas vyresnįjį, – taip gerai miegojau, kad pravažiavau Žešuvą, – jis Žešuve kariuomenėj tarnavo; ir tik Pševorske pabudau, bet kaip tik važiavo traukinys į aną pusę, tad suspėjau. Prieš Tarnovą vyrukas mane pažadino, išlipau, dar turėjau valandą ir nusprendžiau pavalgyti. Nuėjau į tą barą, kur, žinot, kai įeini, iš karto į kairę. Pasiėmiau šoninės, nes kas gali būti geriau už gerą šoninę, apskritai kas gali būti geriau už kiaulieną, aš kitos mėsos nelabai, o geriausia per skerstuves, net ne mėsa, bet gaminiai, žinot, dar šilti vėdarai. Pas mus per okupaciją...

Nors šalta, kalvis Krukas nejuda, nesigūžia, nebando užsisegti marginio palaidinės. Traukia savo istoriją, atidžiai, kad nieko nepamirštų, viskas turi savo svorį, viskas turi savo vietą pasakojime, tarsi atmintis ir kalba būtų dovanos, kurių nevalia švaistyti veltui. Visi trupinėliai turi būti surinkti. Blėstančioje dienos šviesoje matyti, kaip balų veidrodžiai pamažu užsitraukia matinėmis uždangomis. Vanduo tirštėja, nustoja spindėti, o kalvio Kruko balsas monotoniškai dudena tarsi vagonų ratai. Čia nieko nepraleisi, nepagreitinsi. Pakeliui būtinai turi būti Krokuva ir jos stotis, turi būti klajonės tarp prekystalių, o atsikvėpimui būtina šmurkštelti į kokius laiko vartelius, nes, žinot, kai paskutinį kartą buvau Krokuvoje; paskui vėl erdvė, persėdimas, žvyro kalnai, rūkstantys kaminai, šachtų keltuvų ratai – apie viską, kas pastebėta, turi būti papasakota, o šio pasakojimo ilgumas ir nuobodumas primena visų literatūros donkichotų ilgus ir nuobodžius postringavimus, visus tolstojus ir prustus su visais džoisais, ir tuomet, kai jo veidas darosi vos matomas, kažkur tamsoje atsidaro langas, ir moters balsas pašaukia: Česiau, Česiau, eik jau į trobą.

Česius atsidūsta:

– Na ką, pats matote, – numeta nuorūką, surenka tuščius butelius, nuneša į parduotuvę, grįžta ir sako: – O kas liko, kitą kartą jums papasakosiu.

Iš lenkų kalbos vertė VYTAUTAS DEKŠNYS

_____________________

Versta iš: Stasiuk A. OPOWIEŚCI GA­LICYJSKIE. – Wołowiec: Wydawnictwo Czarne, 2001.

__________________

Andrzejus Stasiukas (g. 1960) – lenkų prozininkas, eseistas, poetas. Išleido poezijos rinktinę "Eilėraščiai apie meilę ir ne" ("Wiersze miłosne i nie"), romanus "Baltas varnas" ("Biały kruk") ir "Devyni" ("Dziewięć"), apsakymų rinkinius – "Hebrono sienos" ("Mury Hebronu"), "Galicijos istorijos" ("Opowieści galicyjskie"), "Per upę" ("Przez rzekę") ir "Žiema" ("Zima"), esė rinkinius – "Kartoninis lėktuvas" ("Tekturowy samolot"), "Dukla", "Kaip aš tapau rašytoju" ("Jak zostałem pisarzem") ir "Kelionė į Babadagą" ("Jadąc do Babadag"), kartu su lietuvių skaitytojui pažįstamais Olga Tokarczuk ir Jerziu Pilchu – "Kūčių istorijas" ("Opowieści wigilijne"). Vienas aktyviausių lenkų ir ukrainiečių literatūrų dialogo dalyvių, kartu su ukrainiečių rašytoju Jurijumi Andruchovyčiumi išleido esė rinkinį "Mano Europa" ("Moja Europa"). Praėjusių metų "Nikės" premijos laureatas.

Beskidų kalnuose gyvenančio rašytojo prozoje daugiausia vaizduojamas postkomunizmo krizės apimtos Lenkijos provincijos gyvenimas. Jo apsakymuose meistrišką pasakojimą neretai keičia sąmonės srautas ar poetiški apibendrinimai, kartais apskritai išnyksta riba tarp apsakymo, esė ir dokumentinės apybraižos.

 

Skaitytojų vertinimai


26184. jonas2006-05-03 06:37
prasau ka nors isversti ir spausdinti is pasaulio,kamgadinti popieriu ir gaisti laika su antraeiliais lankais

26196. Korra to jonas2006-05-03 09:32
O lankai iš kur? Ne iš pasaulio? Gal iš bačkų?

26223. Asiliukas Porfirionas - el.redakcijai2006-05-03 17:40
Gerbiama redakcija. Siulycziau jono komentarus permesti i murzininku laikraszteli. Jie ten labai pritiktu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:30:12 Sep 11, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba