Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-04-28 nr. 3093

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Paulius Norvila.
NAKTĮ
81
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE6

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• PARODOS
• KONCERTAI
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS1

ESĖ 
 Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS
14

AKTUALIJOS 
• Vitas Labutis.
KAIP VISUOMENĘ SUDOMINTI LIETUVIŲ KALBA
11

KNYGOS 
• Asta Plechavičiūtė.
TRIJŲ VYNO TAURIŲ IR SILKĖS UODEGOS DEGUSTAVIMAS
11
• Giedrė Širvytė-Saladžiuvienė.
MONOGRAFIJA APIE NEPAPRASTĄ DAKTARĄ KRIPŠTUKĄ – RAŠYTOJĄ JULIŲ KAUPĄ
• Elena Skaudvilaitė.
ARTIPILNIS GAIVOS "AUŠROS ĄSOTIS"
1
• KOSMOPOLIS
• VIGILIJOS
• MAŽI ATSAKYMAI Į DIDELIUS KLAUSIMUS
• PIRMŲJŲ KNYGŲ KONKURSO REZULTATAI4
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Vilma Paliaukienė.
ATĖJIMAI "SUGRĮŽIMŲ" FESTIVALYJE
8
• Rita Nomicaitė.
"NAMO, BROLELIAI"

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
NEPAKELIAMA MARTYNO GAUBO LENGVYBĖ
12
• Dalius Baltranas.
VEIDAI ALMOS PIEŠINIUOSE
1

TEATRAS 
• Vaiva Grainytė.
VAIZDINGAS ŠIUOLAIKINĖS LIETUVIŲ DRAMOS PEIZAŽAS
1
• Elena Skirmantaitė.
KLAIPĖDIEČIAI "RAGANAUJA"
3

PAVELDAS 
• Danutė Murauskienė.
RESTAURUOTA ŠILUVOS BAZILIKOS IŠKILMIŲ AVALYNĖS KOLEKCIJA

GEGUŽINIS VEDAMASIS 
• NEĮVYKO27

POEZIJA 
• Dainius Gintalas.
PLYŠTELĖJIMAI
12
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
ILGIAUSIŲ METŲ!
4

PROZA 
• Kazimieras Jakutis.
ALOYZAS
9

VERTIMAI 
• Andrzej Stasiuk.
GALICIJOS ISTORIJOS
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
VIZITAS Į KAUNO AVAN–TEKĄ
5
• "LIETUVA. 24 VALANDOS"
• Linas Kranauskas.
"RAŠTININKO JAUNŲ DIENŲ PORTRETAS, ARBA APSIVALYMAS: MAN NEGĖDA, KAI MAN GĖDA, KAD TAIP BAISIAI GALĖJAU NUSIŠNEKĖTI"
5

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Remigijus Venckus.
KUO MATUOJAMAS KRAUJAS IR AR NUKRAUJAVIMAS YRA MIRTINAS?
• Mantautas Ruzas.
KODĖL DELEUZE’AS ŽAVĖJOSI GODARDO FILMAIS
6

KRONIKA 
• SKANUS SAVAITGALIS
• INFORMACIJA RAŠYTOJAMS
• GERBIAMI LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS NARIAI!7
• IN MEMORIAM ELVYRAI KAIRIŪKŠTYTEI2
• VAKARŲ LIETUVOJE – FESTIVALIS JAUNAI PUBLIKAI
• "7 ĮKVĖPIMAI"

DE PROFUNDIS 
• RAUDONASIS RETRO6

PARK@S 
• Nijolė Feldmanaitė.
2006 04 02: METAI GRĮŽUS NAMO
• ROLANDAS RASTAUSKAS: "MANO TĖVYNĖ YRA FRAZĖ, LIAUDIŠKAI ŠNEKANT - SAKINYS"26
• Marina Jefimova.
TEORIJŲ FABRIKAS, ARBA LITERATŪROLOGIJOS AGONIJA
4
• Gintautas Mažeikis.
VIEŠIEJI RYŠIAI IR MĄSTYMO FORMŲ ĮVAIROVĖ
2
• Jonas Ruškus.
SORBONOS UNIVERSITETO STUDENTŲ MAIŠTAS
56
• Liucija Stulgienė, Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė.
Apie Šiaulių kultūrą ir kultūros prieinamumą

ESĖ

ŽYMĖTOS KNYGOS

Stasys Stacevičius

[skaityti komentarus]

Karvė

Nusipirkau Agnės Žagrakalytės "Išteku", ir jaunoji poetė, sidabriniu šratinuku pasirašydama, ties magišku "pk" ženklu dar nupiešė sidabrinę karvę, tokią mažą, bet veislinę – ilgą, didelėmis akimis, galingais ragais, plačiai išskleistom ausim, aukštai it kokia antena pakelta uodega, pritvinkusiu tešmeniu.Ir užrašė: "Stasiui (priedas – karvė) 2003.0.04". Sidabrinės baltamargės žvilgsnis, atsivertus titulinį lapą, aiškiai prašo ją pamelžti.

– Ar moki melžti karvę? – andai kibino mane dvi "Kauno dienos" žurnalistės, berods A.Kanapickiene su R. Kanopkaite, kai, susiklosčius gamtos ir kitoms aplinkybėms, man šis tas kliuvo. – Ar ne karvę už premiją pirksi? Kaime juk gyveni.

Nemoku aš melžti karvės, gyvenime nėsyk nesu melžęs karvės. Gal netyčia esu "numelžęs" kokią pinigingą artimą moterį, bet karvės tai ne. Gal todėl, kad tokia jau griežta tradicija giminėj – karves visad melždavo tik moterys, o mums su jau a.atilsį tėvu, su kaimynais irgi tomis pačiomis moterimis belikdavo "dulkintis" pilnuose žiedadulkių šienuose, kraunant sausą kaip parakas žolę senovinėmis šakėmis į aukštas daržines. Paskui – jau be moterų – reikdavo tvartus tom pačiom šakėm išmėžti – visi raumenys vėliau primindavo savo ribotumą, nuospaudos neprityrusiam prisirpdavo, o po talkos – įprastam kvapui atkurti – nemažai samanės prisireikdavo. Bet jau nėr nė tų kaimynų, nė tos karvės. Kai aną žiemos naktį, prieš pat R. Pakso nelaimingą išrinkimą prezidentu, laisvamaniška mūsų karvė išlaužė duris ir, baubodama ar balsuodama, pasileido per miškus, miestelio link, tai tuoj po prezidento rinkimų ją padovanojom kantresniems giminaičiams.

O toji sidabrinė, kai tik su visa A. Ž. knygele patenka į akis, primena skaidriausius ankstyvuosius skaitymus, neišsaugotą "nemirtingumą" ir jo lygtį vaikystėje. Tom sidabrinėm (neparduotom) vasarom – kas devintą ar septintą dieną – raistų pievose tekdavo ganyti bendrą kaimelio bandą, ir, jeigu nesiautėdavom su bendraamžiais, tai skaitydavau tas knygas, kurios pačios mane pasirinkdavo Merkinės ir Gudakiemio bibliotekose. Jeigu įsauly ar pavėsy užsnūsdavau, tai knygiokę kartais toliau skaitydavau sapne, kitoniškai ir keistai... Tąsyk nubudęs pamačiau, kad žalmargė karviškai stovi šalia manęs ir žiaumoja mano paimtąją iš kaimo bibliotekos naujutėlaitę knygą – Vytauto Norbuto mokslinę fantastinę apysaką "Nemirtingumo lygtis" ("Vaga", 1970). Kremta – krunkšt, grumšt – atrajoja, žiūri į savo karviškas vizijas didžiulėm ir gal jau nemirtingom akim. Apimtas siaubo ir pagaliau atsitokėjęs, dar išplėšiau iš karvės nasrų apysakos likutį, tačiau tai buvo jau tik pusė apžiaumotos knygos. Vėliau pagalvojau, kad man liko tik pusė turėto nemirtingumo, kita pusė bus atitekusi karvei, o gal ir visą mano bei autoriaus nemirtingumą surijo karvė, mums beliko apkramtyta ir sujaukta nemirtingumo lygties pusė, didelė ir svarbi, sunkokai beišsprendžiama rašant ar skaitant, bet visai lengvai ir paprastai atrodanti, jeigu palieki tai spręsti palikuonims.

Bibliotekininkė ant manęs beveik nepyko, o po daugelio metų kitą tos apysakos egzempliorių radau ir nusipirkau dabar jau nesančiame antikvariate Vilniuj, Trakų gatvėj, ir perskaičiau karvės suvalgytąją knygos dalį. Tai minėtos lygties išspręst nepadėjo, užtat atsiminiau, jog mūsų giminės nerašytame sapnininke karvė reiškia greit ateisiantį laišką. Kodėl karvė pranašauja laišką, sunkoka paaiškinti, nes klasikiniuose ar komerciniuose sapnininkuose karvė reiškia kitką, tačiau sapnininkas kiekvienam gali būt asmeniškas. Tikriausiai senovėje kiekviena gentis turėjo savo nerašytą sapnininką, kurį ir žinojo mano šimtametė senelė, tėvo motina. Sakydavo: jeigu susapnuoji karvę, tai tuoj gausi laišką. Ir, susapnavęs visą bandą, sulaukdavau įvairiausių laiškų, bet vėliau tų raguočių ir kanopinių sumažėjo ne tik sapnuose. Dabar, išjungęs ekraną su ganyklomis, pabandysiu susapnuoti nors vieną karvę, didžiulėm akim, gal iš upės geriančią, jeigu ne sidabrinę, tai bent ne juodą, draugišką ir gal veislinę.

Lietus

Naktį iš sekmadienio, berods spalio šeštąją, į lietų patekome penkiese: jau minėta Agnė Žagrakalytė su savo "Išteku", Dovilė Zelčiūtė su gražiais "Lapkričio pratimėliais", Vidmantas Elmiškis su rupiomis eilėmis "Nuotraukos vietoj", Darius Pocevičius su filosofiškai lyriška istorija "vieną kartą gyveno vienas žmogus" ir aš. Tiksliau: į lietų dėl mano kaltės pakliuvo minėtų autorių minėtos knygos, kai, grįžęs iš Druskininkų į miškus, su kaimynais keramikais pratęsiau Poetinį D.Rudenį, paskui pamiršau mūsų poezijas ant staliuko lauke, ir pernakt ant jų, t.y. ant mūsų, lijo. Po lietaus mūsų raštai netapo genialesni, tačiau, knygeles išdžiovinus, jos įgavo savotiškai gražius ir patrauklius pavidalus, gal lyg popdainoj: lapai kaip armonikėlės... Beje, Dovilės ir Vidmanto knygelės yra pritaikytos ekstremalioms sąlygoms – neblogai impregnuoti jų viršeliai, tad ne ką nukentėjo. Labiau deformavosi Dariaus knyga, o Agnės knygelei teko atgal įklijuoti keletą lapų, bet minėta sidabrinė karvė liko sveika ir žvali. Visos tos lietaus paženklintos knygelės dabar mano bibliotekoj turi savo "sulytųjų" išskirtinę vietą ir atsimenamos bei paskaitomos dažniau už kitas literatūriškai joms tolygias, bet nepabuvojusias stichijoj knygas. O maniškė knygelė, džiovinama po tos lietingosios nakties, pabyrėjo visiškai. Tai mačiusi griežtoji keramikė T. J., progai pasitaikius, papasakojo apie autoriaus pasileidimą tos mano knygos "Luktels ūkaujančių Bedugnis" leidėjui Valentinui Sventickui, o jis ramiausiai patarė nulipdyti iš molio viršelius, išdegti ir įrišt. Jau prasidėjus lipdymui, pagalvojau, kad lietuje pabyrėjusįjį egzempliorių reiktų – per ugnį – paaukoti dievams, nes jie liko ištikimiausi poezijos skaitytojai ir girdėtojai ne tik Lietuvoj. Tad molio viršeliai tebūnie naujos knygos rankraščiui, o kadangi keramikė ir keramika pasitaikė juodoji, tai ir ta vienetinė knyga pati taip pasivadino: "Juodoji". Dar neturėjau kompiuterio ją rašydamas, todėl liko mašinraštis, o antrosiose lapų pusėse – atidarant Teresės Jankauskaitės keramikos parodas Šv. Jonų galerijoj Vilniuj, Krašto muziejuj Alytuj bei buvusioj žydų sinagogoj Kėdainiuose – kolegos ir žiūrovai bei klausytojai prirašė įvairių pastabų. "Du bepročiai Merkinės miškuose/ kas liktų Lietuvoj/ jei nei miškų nei bepročių nebūtų". Iš parašo neatpažįstu, kas įpiešė tas smagias ir šiek tiek paguodžiančias eilutes pirmykštėj "Juodojoj"... O knygai artėjant prie formos su neatspariais lietui viršeliais, norėjau keist pavadinimą, bet leidėja Janina Riškutė griežtai tarė "ne".

Gal ne per daug abiejuose variantuose to juodumo, ir Viešpats žino, kiek laiko egzistuos vienetinis knygos egzempliorius su meniškais, bet dužiais keraminiais viršeliais, tačiau keramikai, jeigu jiems primeni jų kūrybos dužumą, ima džiaugsmingai guostis: esą archeologai po tūkstantmečių pagal šukes nustatys, iš kokio čia indo ir ką mes gėrėme.

T–34

Taip ant savosios "vieną kartą gyveno vienas žmogus" vietoj palinkėjimo užrašė Darius Pocevičius: "T-34". Kad neužmirščiau savo nuotykių anoj kariuomenėj, tanke, ant tanko, po tanku, su tanku ir be tanko T-72 M. Tiesą sakant, senojo T-34 viduj daug jaukiau ir patogiau, vietos ten ir merginai apsikabinti pakankamai, kas gal nutikdavo ne tik lenkų anuometiniame seriale "Keturi tankistai ir šuo". Mūsų ekipaže tik trys, specialiai parinkti neaukštaūgiai, erdvės tarp mechanizmų – vos vos. Todėl 1980-ųjų žiemos naktį įlindęs į tanką ketvirtasis, neaukštas ir nestoras mūsų kuopos virėjas, įtilpo tik tarp užtaisymo automato rėmų, prieš pabūklo spyną, ir, virėjui susirangius ankštame bokštelyje, tanko vairuotojas – mechanikas, lietuvaitis, eilinis V. Gulbinas aistringai užkūrė motorą. Ir ekipažas tanku savavališkai nukriokė iš poligono – ieškoti vyno irgi merginų buvusiam prūsų krašte. Vienas iš nuožmiausių pasaulyje tankų – 41 tona metalo – nešė naktį jaunus ir lengvai kauštelėjus tankistus su virėju per krūmokšnių ir sniego pusdykrę mergop ir vyniop, į skurdų, tačiau dosnų ir nuoširdų rusakalbių kaimelį. Teoriškai Gulbinas turėjo pro naktinio matymo prietaisus regėt, kur jis lekia, bet praktiškai... Dūrė vamzdžiu į didelį beržą, pabūklas atsistūmė, kaip kad iššovus, ir virėjo kojos sutrupėjo... Tai nebuvo tragiškiausias įvykis dvyliktajame motošaulių pulke, kurs stovėjo Gvardeisko (vok. – Tapiau, liet. – Tepliava) mieste. Skandalą tuoj prigesino, nes buvo didesnių rūpesčių, mus vis ketino išsiųsti į tuomet bruzdėjusią Lenkiją su savo "Solidarumu". Atvažiavęs kažkoks ypatingojo polit. skyriaus karininkas kareiviams aiškino: esą lenkai mums draugai ir broliai, bet jeigu bus įsakymas vynioti juos ant vikšrų, tai vyniosim... Bet mūsų kuopoj, kur buvo trylika tankų su ekipažais, daugumą sudarė lietuviai, Lietuvos lenkai, latviukai ir Pabaltijo ruseliai. Mano tanko vadas seržantas Sergejus Pilacas buvo inteligentiškas Latvijos rusas, mechaniku vairuotoju, vis pasistengdamas nebadaut, tarnavo mano tautietis Algiukas Petkevičius, o man beliko būt taikytoju. Didėjant nerimui dėl Lenkijos, mes gavom siuntinių iš namų, sukaupėm atsargų galimam badmečiui, tačiau tanke vietos – nebe. Kadangi mūsų kovos mašina stovėjo poligone, tai įsigudrinom išimti ir paslėpti kitur keletą sviedinių.

Ištaikę laisvesnę valandėlę vis pasistiprindavom. Pasuki pilnas užtaisymo automato kasetes, spusteli mygtuką "K.", ir vietoj kumuliatyvinio sviedinio iš apačios išlenda lašinai su duona. Paskui paspaudi "O", ir vietoj skeveldrinio fugasinio – maloniai nušvinta konservai beigi "Primos" pakeliai. O vietoj pokalibrinio šarvamušio – man sesers atsiųsti "Nemunai", "Jaunimo gretos", "Pergalės" ir rusiški tanko vado skaitiniai... Nebuvo mūsų ekipažas "durnių tankas"... Atsargiai elgėmes su automatika, kad nesugrūstų to gero vietoj sviedinio į vamzdį, o iš paskos – užtaiso. Paskui jau lengvai neiškrapštysi, beliktų į priešininko tanką šauti lašiniais irgi duona ar konservais... Bet į Lenkiją mūsų taip ir nepasiuntė, neaišku, ar būtume įgyvendinę ketinimus: jei kokios, tai su visu tanku (ar su visais tankais) pereit­ į lenkų pusę, prieš tai paleidus kulką bataliono vadui į nugarą. Beje, apie tai galvojo ir net rusiškai garsiai pakalbėdavo visa kuopa, aišku, karininkams negirdint, nes vieningai nemėgom bataliono vado majoro Andrejevo, kurs, progai pasitaikius, savo boksininko kumščiu nedraugiškai užvažiuodavo į paširdžius... Ypatingesnių traumų, išskyrus mėlynes, gautas per muštynes su pėstininkais (azijiečiais ir kaukaziečiais), išvengėm, bet...

Jau po dešimtmečių dalyvavau dailininkų plenero baigiamojoje vakaronėj, pamiškėj netoli Marcinkonių, ten jau vidunaktį buvo rodomi performansai beigi vyko vaidinimai. Tapytojas iš Marijampolės Vaclovas Vekerotas, atsigavęs po širdies operacijos, vaidino "beširdį", Dzūkijos nac. parko etnografė Onutė Drobelienė – viską žinančią, kažkuri dailininkė apsimetė angelu be sparnų, o aš vaidinau tiesiog tanką, kurs visu greičiu pereina kiaurai krūmus, tačiau ten pasitaikė kažkoks stuobrys, ir lūžo du ar trys šonkauliai... Jiems dar nesugijus, vėl teko tuose pačiuose Marcinkonyse dalyvauti dideliame menininkų, gyvenančių ar turinčių sodybas Varėnos rj., sambūryje, kurį organizavo meras ir sportininkas Vidas Mikalauskas. Ten kažką eiliuotai paskaičiau apie parako gaminimą iš grybų ir tai darančius menininkus. Po skaitymo priėjo mano labai gerbiamas rašytojas J. A. ir draugiškai kumštelėjo į šoną, pataikė į tuos pačius, dar nesutvirtėjusius tankisto šonkaulius, ir aš vėl prisiminiau T-72 M, T-34 ir kareiviškų eilėraščių sąsiuvinius, dingusius be žinios aname Gvardeiske ar Tepliavoj.

Ir tankistai dingsta be žinios, jeigu tankas sprogsta iš vidaus. Gorbačiovo "viešumo" laikais per radiją taip ir pranešė: Čekoslovakijoj – tikriausiai dėl ekipažo neatsargumo – sprogus tarybiniam tankui, žuvo 17 karių, dirbusių netolies, o sprogimo metu tanko viduj buvę trys tankistai dingo be žinios... Po tų vakaro žinių sapnavosi būrelis draugių ir draugų, ėjom berods ieškot dingusių be žinios, traukėm per krūmokšniais užžėlusius Tepliavos, Tapiau ir Gvardeisko griuvėsius, žmonių niekur nesimatė, tarp krūmokšnių ant kalnioko radom seniai sudegusį ir jau surūdijusį berods buvusį mano tanką, palaidojom tris dar išlikusias kaukoles, kūrenom ugnį ir kažką negarsiai giedojom, o aplink žydėjo krūmai ir šnarėjo sulaukėjusios pievos, kraštas buvo senoviškai atsinaujinęs, tinkamas daugintis, pilnas žvėrių ir paukščių. "...kai žūsta jie visi, pasaulis vėl pražysta" – iš D. Pocevičiaus eilėraščio "Trigalvis".

 

Skaitytojų vertinimai


26124. Laike2006-05-02 17:31
A čia ne Ričardo Šileikos tekstas?...

26130. vs2006-05-02 18:16
labai gražus pavadinimas. ir sakinys:Ir tankistai dingsta be žinios, jeigu tankas sprogsta iš vidaus. kitų dar neskaičiau

26180. Ass2006-05-03 02:41
Jo, geras tas Stasys, mintys jaukios, dar gražioje vietoje gyven, ko daugiau reik?

26195. Korra to Laike2006-05-03 09:30
Taip, čia Šileikos tekstas, o visus Justino Marcinkevičiaus tekstus parašė Geda.

26318. to Corra2006-05-05 15:38
Atvirksciai butu idomiau: Marc parase visa Geda:)

26332. Visa Gėda tenka skaitytojams2006-05-05 22:00
tik ne komentatoriams

26333. Jo, ko cia girtis kad skaitai Gėdą ir Marčiulionkevičių2006-05-05 22:03
kometatorių pažinsi iš minimų pavardžių, aš tai neskaitau to kas man nepatinka

26350. Korra2006-05-06 09:19
Todėl ir esi toks durnas.

26363. galim persimesti :-) 2006-05-06 17:39
as skaitau angelskai

26367. Korra2006-05-06 19:12
Kuo siūlai persimesti? Nardais?

26369. mislemis2006-05-06 19:22
o kuo daugiau ?

26385. Korra2006-05-07 14:12
Persimesk šūdais per petį.

26389. edva > Korrai2006-05-07 14:36
Korra, čia TU!?"...toks durnas"...šūdais per petį": DVI TECHNINĖS BAUDOS YRA IŠVARYMAS IŠ AIKŠTELĖS!Pasišalink į persirengimo kambarį...

26399. Mr. Smooth :-) 2006-05-07 20:31
It`s the main problem in this cold land, ain`t?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:30:09 Sep 11, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba