Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-04-28 nr. 3093

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Paulius Norvila.
NAKTĮ
81
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE6

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• PARODOS
• KONCERTAI
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS1

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS
14

AKTUALIJOS 
• Vitas Labutis.
KAIP VISUOMENĘ SUDOMINTI LIETUVIŲ KALBA
11

KNYGOS 
• Asta Plechavičiūtė.
TRIJŲ VYNO TAURIŲ IR SILKĖS UODEGOS DEGUSTAVIMAS
11
• Giedrė Širvytė-Saladžiuvienė.
MONOGRAFIJA APIE NEPAPRASTĄ DAKTARĄ KRIPŠTUKĄ – RAŠYTOJĄ JULIŲ KAUPĄ
• Elena Skaudvilaitė.
ARTIPILNIS GAIVOS "AUŠROS ĄSOTIS"
1
• KOSMOPOLIS
• VIGILIJOS
• MAŽI ATSAKYMAI Į DIDELIUS KLAUSIMUS
• PIRMŲJŲ KNYGŲ KONKURSO REZULTATAI4
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Vilma Paliaukienė.
ATĖJIMAI "SUGRĮŽIMŲ" FESTIVALYJE
8
• Rita Nomicaitė.
"NAMO, BROLELIAI"

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
NEPAKELIAMA MARTYNO GAUBO LENGVYBĖ
12
• Dalius Baltranas.
VEIDAI ALMOS PIEŠINIUOSE
1

TEATRAS 
• Vaiva Grainytė.
VAIZDINGAS ŠIUOLAIKINĖS LIETUVIŲ DRAMOS PEIZAŽAS
1
• Elena Skirmantaitė.
KLAIPĖDIEČIAI "RAGANAUJA"
3

PAVELDAS 
• Danutė Murauskienė.
RESTAURUOTA ŠILUVOS BAZILIKOS IŠKILMIŲ AVALYNĖS KOLEKCIJA

GEGUŽINIS VEDAMASIS 
• NEĮVYKO27

POEZIJA 
• Dainius Gintalas.
PLYŠTELĖJIMAI
12
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
ILGIAUSIŲ METŲ!
4

PROZA 
 Kazimieras Jakutis.
ALOYZAS
9

VERTIMAI 
• Andrzej Stasiuk.
GALICIJOS ISTORIJOS
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
VIZITAS Į KAUNO AVAN–TEKĄ
5
• "LIETUVA. 24 VALANDOS"
• Linas Kranauskas.
"RAŠTININKO JAUNŲ DIENŲ PORTRETAS, ARBA APSIVALYMAS: MAN NEGĖDA, KAI MAN GĖDA, KAD TAIP BAISIAI GALĖJAU NUSIŠNEKĖTI"
5

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Remigijus Venckus.
KUO MATUOJAMAS KRAUJAS IR AR NUKRAUJAVIMAS YRA MIRTINAS?
• Mantautas Ruzas.
KODĖL DELEUZE’AS ŽAVĖJOSI GODARDO FILMAIS
6

KRONIKA 
• SKANUS SAVAITGALIS
• INFORMACIJA RAŠYTOJAMS
• GERBIAMI LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS NARIAI!7
• IN MEMORIAM ELVYRAI KAIRIŪKŠTYTEI2
• VAKARŲ LIETUVOJE – FESTIVALIS JAUNAI PUBLIKAI
• "7 ĮKVĖPIMAI"

DE PROFUNDIS 
• RAUDONASIS RETRO6

PARK@S 
• Nijolė Feldmanaitė.
2006 04 02: METAI GRĮŽUS NAMO
• ROLANDAS RASTAUSKAS: "MANO TĖVYNĖ YRA FRAZĖ, LIAUDIŠKAI ŠNEKANT - SAKINYS"26
• Marina Jefimova.
TEORIJŲ FABRIKAS, ARBA LITERATŪROLOGIJOS AGONIJA
4
• Gintautas Mažeikis.
VIEŠIEJI RYŠIAI IR MĄSTYMO FORMŲ ĮVAIROVĖ
2
• Jonas Ruškus.
SORBONOS UNIVERSITETO STUDENTŲ MAIŠTAS
56
• Liucija Stulgienė, Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė.
Apie Šiaulių kultūrą ir kultūros prieinamumą

PROZA

ALOYZAS

Kazimieras Jakutis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos fotografija

Aloyzas buvo linksmas vyras. Guvus. Mėgstamas draugijos. Jaunas būdamas, svajojo, kaip bus pieninės vedėjas: su baltu chalatu ir balta kepure, švariam kabinete… Turės kelias pavaldžias jaunesnes bendradarbes, būtinai simpatiškas ir lieknas. Koks joms bus geras ir teisingas. Ir jos jį be galo gerbs ir mylės. Darbas jam bus kaip šventė, kaip kasdieniai atlaidai… O namie? Namie visad lauks miela žmona su karštos sriubos dubeniu… Jam vis neturint laiko – tai pieninė, tai reikalai sostinėj – žmona ir pamaitins, šaukštą paėmus, ir laikraštį paskaitys…

Sutikau Aloyzą po dvidešimt šešerių metų. Netikėtai. Taip netikėtai, kad ne iš karto pažinau.

Nusipirkau kluoną Suginčių parapijoj. Vyrai jį išardė, sienojus sukrovė į rietuvę. Pasamdžiau didelę mašiną, kad šį "paveldą" Pagulbin parvežtų. Mašina, nors ir neatrodė, kad gali taip nutikti,  įklimpo pamiškės kely. Reikėjo galingo traktoriaus, kuris ją ištrauktų iš pelkės kerų. Paieškojus, žmonės nusiuntė pas "Kavrov-525" savininką Aloyzą. Radau jį kieme, ką tik prikabinusį prie traktoriaus sėjamąją. Pavasaris, laikas sėti. Pats laikas, gal net vėloka. Saulė džiaugiasi, ką tik išrengusi kaimiečius lig baltinių. O berželių žalumas! Toks pirmapradis. Toks šaukiantis gegužinėn, nors pasiusk. Bet ne apie tai.

– Labas. Aloyzas? – klausiu.

– Na, jau keturiasdešimt šešeri, kai Aloyzu visi vadina.

– Aloyzai, reikalas yr. Be tavęs nieko nebus. Tu vienintelis gali padėti. Įklimpom iki ašių.  Reikia ištraukti. Padėk. Gelbėk! Turiu buteliuką…

Aloyzo akys šypsosi, išduodamos jo pašėlusį būdą.

– Tai kad sėti susiruošiau... – lyg atsiprašinėdamas murma po nosim Aloyzas.

– Aaaloooyyyzai, taigi spėsi su ta sėja. O ką mums daryt? "Sėdim" vidury kelio, visam kaimui gyvenimą nuodijam. Padėk, būk žmogus, – kalbu aš.

Kalbu, kad tik kalbėt, nes, tik pamatęs Aloyzo akis, iškart supratau, kad jis važiuos, kad mes tą sėją. Mes tai, kas dienoms bėgant įgrisę iki gyvo kaulo: rytą kėlimasis ketvirtą valandą, pieno vežimas, retkarčiais primenantis neišsipildžiusias svajones, grįžus išklausymas jau atsikėlusios žmonos bambėjimo, koks jis esąs nevykėlis, lyginant su kaimynų Konstantu, apsukriu ir mokančiu gyventi. Tylės, nenorėdamas užsitraukti dar didesnės nemalonės. Paskui išvedžios gyvulius į laukus. Ilgai žiūrės į pradžiūvusį kalnelį, į kelio vingį, kuris prapuola už posūkio, palikdamas nenusakomą ilgesį prisimenant buvusį tylų troškimą išeiti. Ten, nors ir nesimato, boluoja pieninė.

Taigi Aloyzas atkabina taip ilgai kabintą sėjamąją, įšo­ka į traktoriaus kabiną. Apsimeta esąs piktas ir nepatenkintas, o akys juokiasi. Ne juokiasi, jos tiesiog spindi, dega nekantrumu – taip jis trokšta išlėkti iš kiemo.

Greitai mes ir nelaimės vietoj. Vyrai sveikinasi trumpais drūtais "sveikas". Rimti, susikaupę, lenda po mašina, kiša lynus... Nusikeikia, pabrėždami, kaip jiems atrodo, savo vyriškumą. Suriaumoja traktorius, įsitempia lynai. Pimpt – kažkoks metalinis garsas. Keiksmažodis...  Išsisklaidžius variklių dūmams, išsikeikus ir nurimus vyrams, suprantu, kad reiks suvirinimo aparato... Pakvimpa ilgu buvimu šioj pamiškėj. Pranas, geriausiai pažįstantis apylinkes, išvyksta ieškot suvirintojo. Aloyzas primena, kad žadėjau... buteliuką. Ant mašinos dangčio sudėlioju kaimo parduotuvėj pirktas gėrybes: marinuotų agurkų stiklainį, daktariškos dešros "šliosą", gražiai įpakuotą sūrį su užrašu "Suginčių pieninė", duoną... ir, aišku, butelį degtinės. Vyrai jau negali daugiau apsimetinėt, kad pyksta.

– Kas pirmas?

– Aloyzai, pradėk.

– Kodėl aš? Nuo tavęs, Baly.

– Aš visada galiu, – Balys susikaupia, išsitempia, akimirksniu supila stiklinės turinį į save. Pastato stiklinę, lyg būtų išgėręs vandens. Vėl pripila sklidiną:

– Imk, – sako Aloyzui.

 Aloyzo ranka atplasnoja, nubrėždama ore hieroglifą, apkabina stiklinę, pakelia. Pakelia ir laiko oriai iškėlusi. Aloyzas ilgai pasakoja, juokiasi... Taip vyrai apsuka vieną ratą, kitą. Linksma visiems, gera. Tokie vieningi, sutariantys. Tokie atidūs vieni kitiems, paslaugūs, tokie gudrūs. O kiek jie žino įvairių atsitikimų, nuotykių... Vieni pasakoja, kiti linksi galvas – pritaria pasakotojui, antrina, įterpia žodelį, tačiau kantriai leidžia užbaigti. Paskui pasakojimą perima kitas. Ir vėl visokie atsitikimai, jaunystės prisiminimai, moterys, valdžia... Nepralenkiamas pasakotojas Aloyzas. Jis gali kalbėt nepailsdamas: kur reikia – pakeltu balsu, kur reikia – pašnibždomis, kartais išberdamas žodžius kaip žirnius ant medinių grindų, kartais ilgam sustodamas, pritildamas. Ir niekas jo nepertraukia, visi klauso ausis ištempę, leidžia tęsti. O Aloyzas laimingas, kaip kad seniai buvo: įraudęs, plaukų sruogą tik pakiša po berete, tik pakiša, ranka vis atplasnoja, vis atplasnoja... Iškrenta agurkas. Pakelia, nušluosto į kelnes, vėl kalba... Vyrai pritaria, stebisi, klausinėja:

– Ir iš kur tu toks? Ar čia visi tokie?

Aloyzas patenkintas, dar labiau užsiveda. Žarsto sąmojus. Visi leipsta juokais. Vyrai sutartinai pripažįsta Aloyzo išskirtinius artistinius gebėjimus. Išsitraukiu iš bagažinės akordeoną, kurį beveik visada vežioju su savim, – taip linksmiau gyventi. Greitai užsimetu ant pečių ir užgroju "Burkuoja balandis po langu". Vyrai suspurda, ištiesia kaklus ir užgieda. Užgieda, kaip kas moka ir gali, stengdamiesi vienas kitą perrėkti. Rankomis suranda vieni kitų pečius, apsikabina ir stipriai siūbuoja. Akys primerktos, apsiašarojusios, geros, nukreiptos į Aloyzą, nes tik jis žino visus dainos žodžius, nors liežuvis jau ima pintis...

...Suvirintojo Pranas tądien nerado. Nuolat kartojosi vyrų pasakojimai, dainavimai. Ilgai Aloyzas mėgavosi lyderio vaidmeniu, tarsi norėdamas atsiimti už ilgus nuolatinio žeminimo metus. Tarsi norėdamas per vieną dieną atsiimti, ką prarado per dvidešimt šešerius. Plėšėsi, nėrėsi iš kailio ir buvo laimingas. Toks laimingas...

Pavakare parvežiau Aloyzą namo. Kieme pasitiko žmona. Į šonus įremtos rankos liudijo, kad Aloyzo "laisvės" komandiruotė baigėsi.

– Nuvesk į tvartą, – įsakė man.

Aloyzas stovėjo sūpuodamasis kaip liaunas berželis pavasariniam vėjy. Bandė kažką sakyti, stengėsi uždainuoti... Šlapias pieno koštuvas, pagriebtas žmonos nuo tvoros, užčiaupė jam burną, ir jis nusvirduliavo šeimininkės nurodyta kryptim. Už nugaros bolavo pieninė, galvoje dar aidėjo "Burkuoja balandis po langu", o pro pravertas tvarto duris tvoskė mėšlo kvapas.

Aš atbulas, atbulas pasišalinau ir, įšokęs į mašiną, išlėkiau iš kiemo. Prieš akis kaip koks bidonas bolavo mėnulis, vaiduokliškai apšviesdamas kelią namo.

2006-ųjų sausis, Pagulbis

 

Skaitytojų vertinimai


26083. Tataigi2006-05-02 10:36
"Aloyzas stovėjo sūpuodamasis kaip liaunas berželis pavasariniam vėjy... o pro pravertas tvarto duris tvoskė mėšlo kvapas." Tataigi. Lietuviškos šaknys.

26151. krankt2006-05-02 21:21
Va, tep - prisilaki kaip kiaule ir mars i tvarta. Nei sejos, nei pacios, kas gi mani pabuciuos?

26227. Kodėl?2006-05-03 18:00
Kodėl lietuvius taip traukia mėšlo kvapas ir mėšlinas gyvenimas? Ir kaip jie dar sugeba tame mėšle įžvelgti dvasingumą?... Mįslė, tikra mįslė.

26233. Laivė :-) 2006-05-03 18:45
Visuomet laukiu nuoširdžių, tikrų, paprastų kūrinių, nes postmodernizmas baigia atbaidyti skaitantįjį nuo literatūros. Kūrybinės sėkmės Jums, Pagulbi.

26235. Abejone :-) 2006-05-03 18:56
Vat taip ir būna su toms svajonėm - ima ir neišsipildo.

26244. Vakaris :-) 2006-05-03 20:03
Apsakymo ir forma, ir turinys labai paprasti, tačiau užkabina skaitytoją. Net sunku pasakyti- kuo? Perskaičius kažko gaila, kažko graudu. O tas paskutinio sakinio palyginimas "kaip koks bidonas bolavo mėnulis" labai netikėtas ir šviežias.

26280. Vladas :-) 2006-05-04 15:34
Na, manau, kad neužkabina tą skaitytoją, o tik paliečia, bet to jau užtenka. Perteikta ta atsivėrusi kasdienybės grauduma, toks lietuviui prigimtas liūdesys (nors plėšiant iš užjūrių atneštas dainas). Tiktai Ričardo nuotrauka čia visai nieko neprideda...

26296. klajune :-) 2006-05-04 22:29
taaaaaaaaaip...neišsipildžiusios svajonės ir tas toks graudumas........

26357. valė :-) 2006-05-06 12:41
Gražu ir graudu. Lietuviško kaimo kasdienybė, bet palečia gilų sielos užkaborį...Ir dar-gaila Aloyzo su neišsipildžiusiomis viltimis...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:30:06 Sep 11, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba