Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-04-28 nr. 3093

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Paulius Norvila.
NAKTĮ
81
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE6

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• PARODOS
• KONCERTAI
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS1

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS
14

AKTUALIJOS 
• Vitas Labutis.
KAIP VISUOMENĘ SUDOMINTI LIETUVIŲ KALBA
11

KNYGOS 
• Asta Plechavičiūtė.
TRIJŲ VYNO TAURIŲ IR SILKĖS UODEGOS DEGUSTAVIMAS
11
• Giedrė Širvytė-Saladžiuvienė.
MONOGRAFIJA APIE NEPAPRASTĄ DAKTARĄ KRIPŠTUKĄ – RAŠYTOJĄ JULIŲ KAUPĄ
• Elena Skaudvilaitė.
ARTIPILNIS GAIVOS "AUŠROS ĄSOTIS"
1
• KOSMOPOLIS
• VIGILIJOS
• MAŽI ATSAKYMAI Į DIDELIUS KLAUSIMUS
• PIRMŲJŲ KNYGŲ KONKURSO REZULTATAI4
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Vilma Paliaukienė.
ATĖJIMAI "SUGRĮŽIMŲ" FESTIVALYJE
8
• Rita Nomicaitė.
"NAMO, BROLELIAI"

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
NEPAKELIAMA MARTYNO GAUBO LENGVYBĖ
12
• Dalius Baltranas.
VEIDAI ALMOS PIEŠINIUOSE
1

TEATRAS 
• Vaiva Grainytė.
VAIZDINGAS ŠIUOLAIKINĖS LIETUVIŲ DRAMOS PEIZAŽAS
1
 Elena Skirmantaitė.
KLAIPĖDIEČIAI "RAGANAUJA"
3

PAVELDAS 
• Danutė Murauskienė.
RESTAURUOTA ŠILUVOS BAZILIKOS IŠKILMIŲ AVALYNĖS KOLEKCIJA

GEGUŽINIS VEDAMASIS 
• NEĮVYKO27

POEZIJA 
• Dainius Gintalas.
PLYŠTELĖJIMAI
12
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
ILGIAUSIŲ METŲ!
4

PROZA 
• Kazimieras Jakutis.
ALOYZAS
9

VERTIMAI 
• Andrzej Stasiuk.
GALICIJOS ISTORIJOS
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
VIZITAS Į KAUNO AVAN–TEKĄ
5
• "LIETUVA. 24 VALANDOS"
• Linas Kranauskas.
"RAŠTININKO JAUNŲ DIENŲ PORTRETAS, ARBA APSIVALYMAS: MAN NEGĖDA, KAI MAN GĖDA, KAD TAIP BAISIAI GALĖJAU NUSIŠNEKĖTI"
5

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Remigijus Venckus.
KUO MATUOJAMAS KRAUJAS IR AR NUKRAUJAVIMAS YRA MIRTINAS?
• Mantautas Ruzas.
KODĖL DELEUZE’AS ŽAVĖJOSI GODARDO FILMAIS
6

KRONIKA 
• SKANUS SAVAITGALIS
• INFORMACIJA RAŠYTOJAMS
• GERBIAMI LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS NARIAI!7
• IN MEMORIAM ELVYRAI KAIRIŪKŠTYTEI2
• VAKARŲ LIETUVOJE – FESTIVALIS JAUNAI PUBLIKAI
• "7 ĮKVĖPIMAI"

DE PROFUNDIS 
• RAUDONASIS RETRO6

PARK@S 
• Nijolė Feldmanaitė.
2006 04 02: METAI GRĮŽUS NAMO
• ROLANDAS RASTAUSKAS: "MANO TĖVYNĖ YRA FRAZĖ, LIAUDIŠKAI ŠNEKANT - SAKINYS"26
• Marina Jefimova.
TEORIJŲ FABRIKAS, ARBA LITERATŪROLOGIJOS AGONIJA
4
• Gintautas Mažeikis.
VIEŠIEJI RYŠIAI IR MĄSTYMO FORMŲ ĮVAIROVĖ
2
• Jonas Ruškus.
SORBONOS UNIVERSITETO STUDENTŲ MAIŠTAS
56
• Liucija Stulgienė, Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė.
Apie Šiaulių kultūrą ir kultūros prieinamumą

TEATRAS

KLAIPĖDIEČIAI "RAGANAUJA"

Elena Skirmantaitė

[skaityti komentarus]

Vėl premjera, vėl klasika. Šį kartą po Shakespeare’o Klaipėdos dramos teatras ėmėsi lietuvių klasiko Vinco Krėvės kūrinio "Raganius" inscenizavimo ir įkūnijimo scenoje. Šiam, atrodytų, nelengvam uždaviniui ryžosi aktorius ir režisierius Kęstutis Macijauskas, kuris jau ne pirmą kartą į uostamiesčio publiką kreipiasi lietuvių rašytojų darbais. Jei neklystu, daugiau nei prieš dešimtmetį Klaipėda puikavosi (ir vis dar puikuojasi) jo išraiškingai pastatytomis Žemaitės "Trimis mylimomis". O prieš kelerius metus Igno Šeiniaus "Kuprelį" klaipėdiečiai tiesiog įsimylėjo, ir jis tapo vienu labiausiai lankomų teatro spektaklių. Bijau prognozuoti, koks likimas lydės šį naują scenos kūrinį. Nors kiekviena premjera yra verta dėmesio – režisierius dirbo, aktoriai stengėsi, tačiau vargu ar galima "Raganiaus" gimimą scenoje pavadinti išskirtiniu teatro įvykiu. Tokių pretenzijų, regis, ir nebūta, juo labiau kai rimtą Vinco Krėvės apysaką buvo bandyta paversti įprasta liaudiška komedija.

Spektaklio siužeto pagrindą sudaro aktoriaus Rimanto Nedzvecko sukurto kietakakčio Jono Kukio ir jį supančių žmonių gyvenimai, vargai bei rūpesčiai. Jam reikia sutramdyti užsispyrusį sūnų (aktorius Mantas Poškus), išvaryti dėl nelaimingos meilės pasigėrusį ir griaudėjantį Petrą Lukošiūną (aktorius Vaidas Jočys). Be viso to, Kukiui nuolat po kojų maišosi skerdžius Gugis, kuris vis užkliūva savo pranašiškom kalbom. Aktorius Česlovas Judeikis Kazio Gugio, Raganiaus, personažą kuria ramų, tvirtą, tikintį savo tiesa ir iš paskutiniųjų nepasiduodantį piktųjų valiai. Jo Dievas yra geras ir teisingas, bet kitoks nei visų kitų. Su juo ginčytis galima, bet jo buvimu abejoti – neverta. Užtat svarbu ir taurelę keliant Jam padėkoti. Aukšto ūgio aktorius, pasižymintis kiek šniokščiančia kalbėsena, bent jau išoriškai tikrai bylotų apie paslaptingą personažo kitoniškumą. Tačiau režisierius nesistengė Gugio ryškinti ar padaryti pagrindiniu spektaklio herojumi. Raganius spektaklyje, kaip ir literatūros kūrinyje, nuolatos yra šalia, stebi vyksmą, o prireikus, žiūrėk, įsikiša ir žodį įterpia. Tačiau teatro scenoje toks Raganiaus "nematomumas" padarė jį nesvarbų, niekuo neišsiskiriantį iš kitų kaimiečių, gal tik labiau tikintį Dievo valia. Todėl kai spektaklio antroje dalyje Raganius atsiduria danguje, kyla klausimas: negi tikrai apie jį visą laiką buvo kalbama? O kai pro žaliuojančias skaistyklos duris atatupstas slenka Kukis, skerdžiaus ir ūkininko akistata danguje atrodo reikalinga tik tam, kad išgelbėtų pastarojo sielą.

Kaip jau minėta, šis spektaklis – lengvojo žanro. Visateisis jo atstovas scenoje – paties režisieriaus stereotipiškai sukurtas kaimo žydelio Jankelio personažas. Juoda ilga barzda, spalvingas kostiumas, ant pečių krepšas su prekėmis – viskas, ko reikia tikram žydo paveikslui. Tiesa, dar būtinas žydiškas akcentas. Todėl kai scenoje pasirodo Jankelis ir sušunka: "Pagaliau žmona man padovanojo "bachūrą", salėje nuvilnija juokas ir šurmulys. Žydelis nuolat pasirodo tai vienoje, tai kitoje scenoje. Vienur jis pardavinėja silkes, kitur aprauda paklaikusį Petrą Lukošiūną, dar kitur tą patį nelaimėlį verbuoja Amerikon... Režisierius negaili komiškų momentų: Kukiui nusijuosus diržą, smunka kelnės, o Petras, vyras iš stuomens ir iš liemens, slepiasi kubile, iš po kurio kyšo trumpos kojytės. Bet tokie epizodai sunkiai atsveria bendrą niūroką spektaklio nuotaiką. Kiti aktoriai, spręsdami nelengvas savo personažų problemas, visgi nuslysta jų paviršiumi ir, keista, jų komiškumui pasireikšti neleidžia.

Lengvumo nepridėjo ir scenografija. Spektaklio dailininkė Marija Benetytė scenoje sukūrė tikrą kaimišką aplinką. Bet iš tamsių lentų sukaltos dvi didžiulės sienos, kurios saugojo gremėzdišką viduryje stovintį medį, labiau kalbėjo apie uždarą ir vargingą kaimiečių pasaulį. Reikia pasakyti, jog medis, taip vaizduojama liepa, spektaklyje tapo savotišku gamtos dieviškumo simboliu. Jį nukirtęs Grainys (aktorius Jonas Naujokas) paniekino visus šventus skerdžiaus įsitikinimus ir išpranašavo jo... mirtį. Tai bene labiausiai nemotyvuota spektaklio scena. Liepa nukertama taip greit, o skerdžiaus goda tokia trumpa, kad apie jo mirtį galėjai numanyti tik po tragiško įvykio pasirodžius angelams.

Baigiasi spektaklis kaip ir apysakoje – Raganiaus ir Kukio susitikimu prie rojaus vartų. Netikėtai toje vietoje, kur stovėjo liepa, atsiranda dangus, kuriame besišypsantys angelai pučia muilo burbulus, o šalia jų snaudžia vartų saugotojas. Režisierius švento Petro vaidmenį patikėjo aktoriui Regimantui Pelakauskui, kuris, apvilktas žvejo kostiumu, su meškere rankoje, priminė paprastą mirtingąjį, tik turintį teisę atrinkti: kuri žuvelė gali į geresnį pasaulį įžengti, o kuriai dar reikėtų skaistykloje paplaukioti. Dabar pirmą kartą turi galimybę atsiskleisti stiprus Raganiaus charakteris, dabar jis prieš­tarauja pačiam Aukščiausiajam ir tempia Kukį su savimi kartu į dangų...

Režisieriui, be dangaus, prireikė pavaizduoti skaistyklą ir pragarą. Iš vienos scenos pusės išeidavo kostiumuotas velnias, iš kitos – vienuolio abitą vilkintis skaistyklos prižiūrėtojas. Kiekvienas tarp žiūrovų ieškojo ir mostais kvietė pas save naujas sielas. Gerai, kad norinčių palikti šiltą teatro kėdę neatsirado. Labai jau nepatikimai atrodė ir pragaras, ir skaistykla, ir, deja, pats dangus.

 

Skaitytojų vertinimai


26284. Buvęs spektaklyje :-) 2006-05-04 17:48
Sutinku su straipsnio autore, kad šis K. Macijausko darbas nelabai vykęs. Nežinau, man labiau patiko "Kuprelis", šiame spektalyje trūko to, kas atskleistų pagrindinę kūrinio temą, spektaklyje perdaug orientuotasi į pašalinius akcentus, kurie kartais žiūrovui tampa visai nesuprantami. Laukiu Vytauto V. Lansbergo režisuoto "Eglės - žalčių karalienė", nes iš šio režisieriaus tikiuosi maksimumo ir režisūroje, ir kituose spektaklio sprendimuose, "Daktaras ir Mangaryta" Šiaulių dramos teatre tiesiog nėra žodžių.

26315. ak2006-05-05 12:33
Atsargiai dėl V.V.L. - netolygus režisierius, visko gali būti...

46664. jk :-( 2008-04-29 23:33
pssss

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:30:02 Sep 11, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba