Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-04-28 nr. 3093

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Paulius Norvila.
NAKTĮ
81
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE6

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• PARODOS
• KONCERTAI
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS1

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS
14

AKTUALIJOS 
 Vitas Labutis.
KAIP VISUOMENĘ SUDOMINTI LIETUVIŲ KALBA
11

KNYGOS 
• Asta Plechavičiūtė.
TRIJŲ VYNO TAURIŲ IR SILKĖS UODEGOS DEGUSTAVIMAS
11
• Giedrė Širvytė-Saladžiuvienė.
MONOGRAFIJA APIE NEPAPRASTĄ DAKTARĄ KRIPŠTUKĄ – RAŠYTOJĄ JULIŲ KAUPĄ
• Elena Skaudvilaitė.
ARTIPILNIS GAIVOS "AUŠROS ĄSOTIS"
1
• KOSMOPOLIS
• VIGILIJOS
• MAŽI ATSAKYMAI Į DIDELIUS KLAUSIMUS
• PIRMŲJŲ KNYGŲ KONKURSO REZULTATAI4
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Vilma Paliaukienė.
ATĖJIMAI "SUGRĮŽIMŲ" FESTIVALYJE
8
• Rita Nomicaitė.
"NAMO, BROLELIAI"

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
NEPAKELIAMA MARTYNO GAUBO LENGVYBĖ
12
• Dalius Baltranas.
VEIDAI ALMOS PIEŠINIUOSE
1

TEATRAS 
• Vaiva Grainytė.
VAIZDINGAS ŠIUOLAIKINĖS LIETUVIŲ DRAMOS PEIZAŽAS
1
• Elena Skirmantaitė.
KLAIPĖDIEČIAI "RAGANAUJA"
3

PAVELDAS 
• Danutė Murauskienė.
RESTAURUOTA ŠILUVOS BAZILIKOS IŠKILMIŲ AVALYNĖS KOLEKCIJA

GEGUŽINIS VEDAMASIS 
• NEĮVYKO27

POEZIJA 
• Dainius Gintalas.
PLYŠTELĖJIMAI
12
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
ILGIAUSIŲ METŲ!
4

PROZA 
• Kazimieras Jakutis.
ALOYZAS
9

VERTIMAI 
• Andrzej Stasiuk.
GALICIJOS ISTORIJOS
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
VIZITAS Į KAUNO AVAN–TEKĄ
5
• "LIETUVA. 24 VALANDOS"
• Linas Kranauskas.
"RAŠTININKO JAUNŲ DIENŲ PORTRETAS, ARBA APSIVALYMAS: MAN NEGĖDA, KAI MAN GĖDA, KAD TAIP BAISIAI GALĖJAU NUSIŠNEKĖTI"
5

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Remigijus Venckus.
KUO MATUOJAMAS KRAUJAS IR AR NUKRAUJAVIMAS YRA MIRTINAS?
• Mantautas Ruzas.
KODĖL DELEUZE’AS ŽAVĖJOSI GODARDO FILMAIS
6

KRONIKA 
• SKANUS SAVAITGALIS
• INFORMACIJA RAŠYTOJAMS
• GERBIAMI LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS NARIAI!7
• IN MEMORIAM ELVYRAI KAIRIŪKŠTYTEI2
• VAKARŲ LIETUVOJE – FESTIVALIS JAUNAI PUBLIKAI
• "7 ĮKVĖPIMAI"

DE PROFUNDIS 
• RAUDONASIS RETRO6

PARK@S 
• Nijolė Feldmanaitė.
2006 04 02: METAI GRĮŽUS NAMO
• ROLANDAS RASTAUSKAS: "MANO TĖVYNĖ YRA FRAZĖ, LIAUDIŠKAI ŠNEKANT - SAKINYS"26
• Marina Jefimova.
TEORIJŲ FABRIKAS, ARBA LITERATŪROLOGIJOS AGONIJA
4
• Gintautas Mažeikis.
VIEŠIEJI RYŠIAI IR MĄSTYMO FORMŲ ĮVAIROVĖ
2
• Jonas Ruškus.
SORBONOS UNIVERSITETO STUDENTŲ MAIŠTAS
56
• Liucija Stulgienė, Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė.
Apie Šiaulių kultūrą ir kultūros prieinamumą

AKTUALIJOS

KAIP VISUOMENĘ SUDOMINTI LIETUVIŲ KALBA

Vitas Labutis

[skaityti komentarus]

Daug kas apie mūsų kalbininkus pasako: jie be paliovos viską taiso, išsigalvoja visokių taisyklių, moka tik visus barti... Šitaip esą visuomenė įbauginama, praranda pasitikėjimą savo kalbinėmis galiomis, ir todėl ne vienas "kai kas" verčiau linkęs rašyti ne lietuvių kalba. Žodžiu, kalbininkai esą kalti dėl visų kalbos negerovių, negalių ir bėdų. Jau ir tarp pačių kalbininkų randasi "globalizuotų ir europizuotų švyturių", kurie piktinasi sẽnių kalbos taisytojų grynai gynybine kalbos taktika. Čia dažniausiai turimi galvoje bet kokie kalbos taisymai, kartais gal visas norminamasis kalbos darbas – visos pastangos ginti lietuvių kalbą, jos savitumą nuo visokiausių pavojų, į kuriuos ji patenka keičiantis tautos gyvenimo politinėms, socialinėms, kultūrinėms aplinkybėms, išjudinančioms ir moralines nuostatas.

Grįžtelėję į netolimą praeitį – į okupacijos metus, – matome, kokia tuomet lietuvių tautos savitumui buvo reikalinga nuolatinė jos kalbos gynimo taktika. Visaip laviruodami ir gudraudami dauguma lietuvių kalbininkų žadino domėjimąsi bandoma virtuvėje uždaryti gimtąja kalba. Tam buvo panaudojamas ir po mokslo leidiniu paslėptas kalbos praktikos žurnalas "Kalbos kultūra", ir vėliau kukliai vadinami "Kalbos sekcijos sąsiuviniai", ir šimtus klausytojų į Vilniaus universiteto didžiulę salę sutraukdavę atskirų kalbos aktualijų svarstymai, ir pagaliau dviejų leidimų sulaukusios "Kalbos praktikos patarimų" knygos... Visur čia buvo daugiausia ginamasi nuo plačiai skleidžiamų rusicizmų, hibridų, vertalų, svetimų konstrukcijų... Ir anais laikais vis pasigirsdavę raginimų liautis užsispyrusiai gintis, nes kalba vis kintanti ir laikas įteisinti viską, kas yra dabartinėje vartosenoje. Tokias mintis palaikydavo ir "neklystančioji" partija, gerai supratusi lietuvių kalbos "turtėjimo" tarybiniais metais perspektyvas.

O dabar, globalizacijos ir integracijos į savitą Europos Sąjungą sąlygomis milžiniškai išaugus žiniasklaidos jėgai, vis plačiau įsitvirtinant kompiuterizacijai ir internetizacijai, ar gynybinė lietuvių kalbos taktika jau visai pasenusi ir nebereikalinga? Faktai rodo, kad jos visai atsisakyti būtų pragaištinga.

Dar neišrauta su šaknimis daugybė dėl rusų kalbos poveikio atsiradusių svetimų žodžių, atskirų jų reikšmių, rusiškos kilmės konstrukcijų, frazeologinių posakių. Štai prieš porą metų išleistoje verstinėje knygelėje apie anglų kalbos sąmojį (! ?) randame karlikus, garnizonus, jau nusibodusių taisyti prielinksnio pas konstrukcijų ("Pas juos (=Jų) ilgos barzdos"). Kita vertus, užgriuvo su mielu noru pasisavinamos anglybės, anglišką žodžių tvarką kopijuojantys sakiniai. O ką jau bekalbėti apie kiekviename mieste lietuviui akis badančias svetimas iškabas, pavadinimus. Lietuvių kalba išstumiama iš daugelio mokslinių straipsnių puslapių. Net apie dabartinės lietuvių kalbos sakinio sandarą Lietuvoje lietuviai skaito pranešimus anglų kalba. Lietuviškai skaityti neprestižiška, nesolidu.

Sako, kad lenkai iš gamintojų išsireikalavę, kad kompiuteriai turėtų visus specifinius lenkų kalbos rašmenis. Mums tinka "švepluojančios", nosinių raidžių nepripažįstančios programos. Mūsų nešiurpina, kai aukštojoje mokykloje filologai iš dekanato gauna tokius kompiuteriu spausdintus pranešimus: "Tai ka parasiau apie liet.fil. ir uzs.k. busimu antrakursiu [...] kurs.d. galioja visoms misrioms programoms: kurs. ir baig. darbu temas jiems turi siulyti lituanistai ir uzsienio kalba kuruojancios katedros..." Ar čia vien kompiuteris kaltas? Juk jo programoje skyrybos ženklų esama, o šalutinis sakinys neišskirtas. Taigi, matyt, čia kažkieno raštingumas šlubuoja abiem kojomis.

Priekaištuose kalbininkams dėl pernelyg didelio užsidarymo atskirų kalbos taisymų ir akademinių darbų kiaute esama ir tiesos. Pirmiausia reikėtų daugiau kalbėti, kaip per kalbą klibinami savito pasaulio suvokimo pamatai ir kaip tai glaudžiai susiję su pavojais griūti tautinei savimonei ir tautos tapatumui. Mus visus – nuo politikų, žurnalistų iki kalbininkų – turėtų jaudinti tai, kad per pastaruosius 15 metų Lietuvą paliko daugiau kaip trečdalis milijono gyventojų. Daugelio iš jų gimtoji kalba po kelių dešimčių metų jau merdės, o kitiems bus visai nereikalinga. Ar kas iš jų skaitys mūsų akademinius lietuvių kalbos darbus ir klausysis mūsų patarimų? Ne vienam ir savo šalyje visą tautinę savimonę, patriotizmą, kartu ir prisirišimą prie gimtosios kalbos atstoja pinigai, automobiliai ir kiti turtai.

Pažadinti visuomenę daugiau domėtis savo gimtąja kalba gali padėti įvairūs konkursai, kalbos viktorinos, olimpiados, kalbos dienos, kalbai skirtos televizijos laidos ir daug kitų išradingų renginių.

Štai žurnalistų pasiūlyta idėja visuomenei rašyti dviejų pakopų diktantą, laimei, buvo paremta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto ir Savivaldybių asociacijos. Idėją pavyko sėkmingai įgyvendinti. Savo noru raštingumą panūdo pasitikrinti 59 savivaldybėse 2500 įvairaus išsilavinimo asmenų. Ir tai svarbiausias šio konkurso rezultatas. Gal nevertėjo duris į tą konkursą uždaryti ir moksleiviams – jiems gal teks lemti mūsų kalbos ateitį. Kažin ar visi diktantų taisytojai pakankamai buvo informuoti apie tekstuose (ypač pirmojo diktanto) mirgėte mirgančius galimus skyrybos variantus? Jie mąslesnį diktanto rašytoją galėję gerokai trikdyti. Nepaskelbus visos statistikos, kiek ir kaip parašė pirmąjį, maždaug ketvirtos klasės lygio, diktantą, kiek ir kaip antrąjį, daug sunkesnį, labai girtis mūsų raštingumu nėra pagrindo. Pakankamai mažaraštingumo atvejų galima aptikti ne viename leidinyje. Knygelėje "Šių dienų raštingumas" (Vilnius: Versus aureus, 2005, p. 49) mokytojas ekspertas V. Stundys pateikia retai skelbiamų neigiamų duomenų iš brandos egzaminų statistikos: 2004 m. atlikdami rašybos ir skyrybos užduotis 36 proc. abiturientų gavo 0 taškų iš skyrybos, 22 proc. – 0 taškų iš rašybos, tik 0,7 proc. darbų be stiliaus priekaištų. Rezultatai nedžiuginantys.

Diktantų konkursus verta rengti dar bent porą metų. Tai be entuziastų triūso neatliksi. Vis dėlto diktantų konkursą organizuoti paprasčiau negu kitus sudėtingesnius renginius. O dažniau kartojamas tas pat renginys nustoja patrauklumo, tampa monotoniškas.

Verta pamąstyti apie kūrybingiausios įstaigos, organizacijos, tam tikros specialybės darbuotojo, vėliau – miesto, rajono, gal visos šalies asmens konkurso galimybę.

Kalbų pramokusiems labai praverstų organizuoti geriausio vertimo konkursą, tik tekstas turėtų būti parinktas nesunkus ir ne meninės kūrybos. Profesionalių vertėjų kalbos išmanymą tiktų nustatinėti "kito svorio" varžybose.

Esama entuziastų mokytojų lituanistų, kurie sugeba organizuoti įvairiausių viktorinų, olimpiadų, kalbos dienų ne vien moksleiviams, bet ir kitiems savo aplinkos žmonėms. Jų renginiai taip pat labai padeda ką nors sudominti kalbos dalykais.

Kas visų tokių renginių organizatoriams galėtų gerokai patalkinti, padėti tikrinti tekstus, pabūti ekspertais?

Organizacinio darbo naštos neturėtų kratytis švietimo ir kultūros centrų darbuotojai, patriotinių organizacijų nariai ir, žinoma, visi, kas save sieja su Lietuvių kalbos draugija. Materialiai remti gimtosios kalbos renginius galėtų laikyti savo prestižo reikalu daugelio įstaigų vadovai, lietuviais save laikantys verslininkai. Valstybė čia taip pat negali likti nuošalyje – juk visa tai siejasi su suaugusiųjų švietimo tikslais.

Gražiausią sumanymą galima sužlugdyti nesugebant surasti ir į darbą įtraukti profesionalių, sąžiningų, jaučiančių atsakomybę vykdytojų. O jų verta ieškoti ne tik tarp darbais apsikrovusių mokytojų lituanistų bei miestų kalbos tvarkytojų, bet ir tarp dešimčių, gal ir šimtų į pensiją išėjusių gerų šios srities specialistų. Keista, kad niekam nereikalinga net daugelio į pensiją išėjusių aukštųjų mokyklų profesorių ar docentų profesinė ir gyvenimiška patirtis. Tiesa, ne vienas iš jų dar ne per seni eiti į prezidentūrą ar mygtukų spaudyti į Seimą. Greičiausiai už savo širdžiai mielą specialybės eksperto ar konsultanto darbą jie netrokštų nė tūkstantinių atlyginimų.

Visuomenę kalba sudominti įvairių būdų ir formų gali rasti žiniasklaida, ypač televizija. Deja, seniai nunyko gera televizijos viktorina "Moki žodį – žinai kelią". Gana greitai išsikvėpė etnografijos, tautosakos ir kalbos elementus bandžiusios derinti varžybos "Krašto garbė". Gal persivalgė dešrų, skilandžių ir riestainių. Liūdniausia, kai visuomeninis radijas ir televizija iš viso nesuranda, kaip remti ir propaguoti kalbos savitumą vis atnaujintomis laidų formomis. Juk jau seniai bematėme ir rimčiausiose diskusijose dalyvaujančių kalbos specialistų veidus (gal išskyrus Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės).

Kalbininkų veiklą ir konkrečius darbus retokai pamini ir mūsų dienraščiai, net ir kultūrai skirti savaitraščiai. O viešos diskusijos aktualiais kalbos klausimais kai kieno laikomos net žalingomis. Belieka tik nevaldomas internetas, kur viskas galima: rimtai apie kalbos bėdas pasamprotauti, pačiam pasigirti, anonimiškai bet ką purvais apdrabstyti... Puikia proga savo leidinius visuomenei pristatyti Parodų rūmuose prieš porą mėnesių vykusioje knygų mugėje pasinaudojo tik Lietuvių kalbos instituto leidykla. O aukštųjų mokyklų leidyklų stendai atrodė nykiai, apie čia dirbančių lituanistų nuveiktus darbus kaip ir nebuvo kam pakalbėti. Taigi ir tiesioginė kalbos darbų ir reikalų propagavimo svarba dažnai dar mažai suvokiama.

Visuomenės domėjimąsi gimtąja kalba vis dėlto daugiausia lemia mokyklos –– visų pakopų vidurinės, taip pat ir aukštosios mokyklos. Kam jose visose teikiami prioritetai, kokie čia keliami uždaviniai, kokios programos, vadovėliai, kaip nuteikiami mokytojai, dėstytojai ir mokyklų vadovybė, tokia linkme ir krypsta lietuvių kalbos prestižas bei lygis. Jeigu visur mokyklose svarbiau anglų kalba, tai ko čia norėti, kad visuomenei pirmiausia rūpėtų lietuvių kalba. Visa tai turėtų lemti ne vienos ministerijos, ne saujelės biurokratų sprendimai, o į plačias diskusijas dėl gimtosios kalbos reikalų turėtų būti įtraukiama kuo daugiau šios kalbos specialistų, mokytojų ir visa šviesuomenė, kuriai dar rūpi išlikti lietuviais Lietuvoje.

 

Skaitytojų vertinimai


26087. d2006-05-02 11:19
Ačiū. Tai darykime ką nors visi. O pirmiausia reikia išreikalauti, kad Lietuvos "rykliai" – aukščiausi pareigūnai nuo seimo iki vyriausybės – ne tik išmoktų kalbėti švariai, bet kaip maldą kartas nuo karto viešai, per žiniasklaidos priemones, būtų priversti pakartoti(reklamos mechanizmo principu), kad gimtoji kalba yra nejudinama šventenybė. Turi būti formuojamos vertybinės nuostatos, ir jokių nuolaidų šiuo požiūriu būti negali. Tai vienas kertinių nacionalinės savigarbos punktų. Tautai reikia įkalti į galvą tai, kas bet kurios kultūros išprususiam žmogui yra savaime aišku. Tai nėra sudėtinga. Sudėtinga tik suprasdinti išverstaskūrius, jog vien jų mėginimas abejoti, menkinti ar kaip kitaip mėginti išstumti lietuvių kalbą iš jai priklausančių pozicijų nėra nekaltas "diskursas" arba tiesiog silpnaprotystė, o provokacija ir žalinga veikla. Juk aišku, kad anglų kalba yra ir bus tik naudinga "darbinė" kalba. (Dar negirdėjau, kad ji pretenduotų į valstybinės kalbos statusą... sic!)Tai kas pirmas iš piaro virtuozų parodys pavyzdį, kaip reikia gerbti savo kalbą ir papročius?

26091. Teisingai2006-05-02 12:31
Imkim kaip replėm, nes bus blogai. Jei pradėsim kalbėt nelietuviškai, tai kas mes būsim? Rusais nebūsim, anglais irgi. Tai kas tokie būsim, po velnių?

26154. varna2006-05-02 21:44
Labuti-baluti, geriau papasakok, kaip sekasi keisti Suvalkiją į Sūduvą. Dar vienas staripsniūkštis, kuris vadinasi "iš tuščio į kiaurą"?...įvairūs konkursai, kalbos viktorinos, olimpiados, kalbos dienos, kalbai skirtos televizijos laidos ir daug kitų išradingų renginių. Tai pasiūlyk ką nors "išradingo". O tai dabar tik apeliuoji į kitus - siūlykite, galvokite... Tai eik, daryk. Labuti tu pliurputi. O kai dar už pliurpalus ir honorarą sumoka!..

26162. krankt2006-05-02 23:20
Kaip sudominti zmogu oru, kuriuo jis kvepuoja???

26168. varna2006-05-02 23:34
Na, galima rengti Olimpiadas: "Kas daugiau įkvėps ir mažiau išbezdės".

26193. Vailokas 2 varna2006-05-03 09:19
Bjaurios turėtų būt tokios olimpiados. Per tą rungtį besirungiantys arba kils į orą, arba sproginės kaip balionai.

26262. vs2006-05-04 01:00
sovietinės anoniminės bendratys...į ką čia kreipiamasi?.. tikiuosi, ne į mane

26311. Korra2006-05-05 11:13
Vistiek kada nors ta lietuvių kalba išnyks.

26325. krankt2006-05-05 16:58
Korra, nebuk pesimiste. Vakar Delfyje skaiciau, kad zemei yra galimybe susidurti su asteroidu. Priklauso, zinoma, kur smogtu, bet gali nutikti ir taip, kad liks tik lietuviu ir zuluzu kalba...;)

26346. jei kas liks tai tik latviai, man kaimynka sake2006-05-06 00:05
sarkinas

26368. Korra2006-05-06 19:13
Man atroso, kad čia negabusis Š.Narbutas vietoj nicko sakiniais pasirašo ir blėnis peza.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:30:02 Sep 11, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba