Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-04-28 nr. 3093

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Paulius Norvila.
NAKTĮ
81
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE6

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• PARODOS
• KONCERTAI
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS1

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS
14

AKTUALIJOS 
• Vitas Labutis.
KAIP VISUOMENĘ SUDOMINTI LIETUVIŲ KALBA
11

KNYGOS 
• Asta Plechavičiūtė.
TRIJŲ VYNO TAURIŲ IR SILKĖS UODEGOS DEGUSTAVIMAS
11
• Giedrė Širvytė-Saladžiuvienė.
MONOGRAFIJA APIE NEPAPRASTĄ DAKTARĄ KRIPŠTUKĄ – RAŠYTOJĄ JULIŲ KAUPĄ
• Elena Skaudvilaitė.
ARTIPILNIS GAIVOS "AUŠROS ĄSOTIS"
1
• KOSMOPOLIS
• VIGILIJOS
• MAŽI ATSAKYMAI Į DIDELIUS KLAUSIMUS
• PIRMŲJŲ KNYGŲ KONKURSO REZULTATAI4
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Vilma Paliaukienė.
ATĖJIMAI "SUGRĮŽIMŲ" FESTIVALYJE
8
• Rita Nomicaitė.
"NAMO, BROLELIAI"

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
NEPAKELIAMA MARTYNO GAUBO LENGVYBĖ
12
• Dalius Baltranas.
VEIDAI ALMOS PIEŠINIUOSE
1

TEATRAS 
• Vaiva Grainytė.
VAIZDINGAS ŠIUOLAIKINĖS LIETUVIŲ DRAMOS PEIZAŽAS
1
• Elena Skirmantaitė.
KLAIPĖDIEČIAI "RAGANAUJA"
3

PAVELDAS 
• Danutė Murauskienė.
RESTAURUOTA ŠILUVOS BAZILIKOS IŠKILMIŲ AVALYNĖS KOLEKCIJA

GEGUŽINIS VEDAMASIS 
• NEĮVYKO27

POEZIJA 
• Dainius Gintalas.
PLYŠTELĖJIMAI
12
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
ILGIAUSIŲ METŲ!
4

PROZA 
• Kazimieras Jakutis.
ALOYZAS
9

VERTIMAI 
• Andrzej Stasiuk.
GALICIJOS ISTORIJOS
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
VIZITAS Į KAUNO AVAN–TEKĄ
5
• "LIETUVA. 24 VALANDOS"
• Linas Kranauskas.
"RAŠTININKO JAUNŲ DIENŲ PORTRETAS, ARBA APSIVALYMAS: MAN NEGĖDA, KAI MAN GĖDA, KAD TAIP BAISIAI GALĖJAU NUSIŠNEKĖTI"
5

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Remigijus Venckus.
KUO MATUOJAMAS KRAUJAS IR AR NUKRAUJAVIMAS YRA MIRTINAS?
• Mantautas Ruzas.
KODĖL DELEUZE’AS ŽAVĖJOSI GODARDO FILMAIS
6

KRONIKA 
• SKANUS SAVAITGALIS
• INFORMACIJA RAŠYTOJAMS
• GERBIAMI LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS NARIAI!7
• IN MEMORIAM ELVYRAI KAIRIŪKŠTYTEI2
• VAKARŲ LIETUVOJE – FESTIVALIS JAUNAI PUBLIKAI
• "7 ĮKVĖPIMAI"

DE PROFUNDIS 
• RAUDONASIS RETRO6

PARK@S 
• Nijolė Feldmanaitė.
2006 04 02: METAI GRĮŽUS NAMO
• ROLANDAS RASTAUSKAS: "MANO TĖVYNĖ YRA FRAZĖ, LIAUDIŠKAI ŠNEKANT - SAKINYS"26
 Marina Jefimova.
TEORIJŲ FABRIKAS, ARBA LITERATŪROLOGIJOS AGONIJA
4
• Gintautas Mažeikis.
VIEŠIEJI RYŠIAI IR MĄSTYMO FORMŲ ĮVAIROVĖ
2
• Jonas Ruškus.
SORBONOS UNIVERSITETO STUDENTŲ MAIŠTAS
56
• Liucija Stulgienė, Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė.
Apie Šiaulių kultūrą ir kultūros prieinamumą

PARK@S

TEORIJŲ FABRIKAS, ARBA LITERATŪROLOGIJOS AGONIJA

Marina Jefimova

[skaityti komentarus]

(Radijo laidos fragmentas apie tai, kaip humanitarinės katedros Amerikoje virto madingų idėjų fabrikais)

Visose aukštosiose mokyklose esama tokių katedrų, iš kurių visi šaiposi. Pavyzdžiui, XX a. šeštojo ir septintojo dešimtmečių tarybinėse aukštosiose mokyklose tokia buvo marksizmo-leninizmo katedra, o Amerikos universitetuose devintajame ir dešimtajame dešimtmečiais - anglų kalbos ir literatūros katedra. Bandydama paaiškinti šį keistą, bet visuotinį reiškinį, Berklio universiteto rektorė Kerol Krist rašė, jog šios katedros skelbimų lentoje greta šekspyrologinės konferencijos programos gali pasirodyti informacija apie paskaitos temą: "Betmeno, žmogaus šikšnosparnio, virsmas iš laikraštinio komiksų personažo kovinių filmų herojumi". Dar įstabesnius pavyzdžius pateikia Kolumbijos universiteto profesorius Andrewas Delbanco straipsnyje "Literatūros nuosmukis", kuriame rašo: "Kartais neįmanoma suprasti, rimtai ar juokais literatūros dėstytojai praneša apie tokią paskaitą: "Tekstas-procesas prieš O. J. Simpsoną froidiškuoju rakursu" arba "Franko Sinatros semiotika", arba paskaitą, pavadintą: "Suvalgyk mane: Kapitonas Kukas ir kanibalizmas angliškojoje literatūroje". Anglų kalbos ir literatūros fakultetas tapo vieta, kur masinė kultūra tyrinėjama lygiagrečiai ir lygiavertiškai su literatūros klasika ir kur profesoriai Shakespeare’ą, pornografiją, komiksus, animacinius filmus tyrinėja vienodai abejinga moksline metodika."

Suprantama, kad taip daugybė puikių rašytojų kūrinių mokomosiose programose apeinami, nes jiems nebelieka laiko. Kada gi visa tai prasidėjo? Mažiausiai šimtą metų Amerikos universitetuose literatūra išliko vienu iš pačių prestižiškiausių mokomųjų dalykų. Pirmoji anglų kalbos ir literatūros katedra įkurta 1876 metais Harvarde. Dar septintajame dešimtmetyje filologo profesijos prestižas buvo labai aukštas. Bet per trisdešimt metų vien tik Kolumbijos universiteto absolventų filologų skaičius sumažėjo trečdaliu. Nesena moksleivių apklausa parodė, jog tik devyni procentai jų domisi literatūra - ir ne kaip profesija, bet kaip paprasčiausiu laisvalaikio užsiėmimu. Profesorius Kernanas knygoje "Literatūros mirtis" teigia: "Pati savaime literatūra iš pradžių gali nuo to ir nenukentėti - geri rašytojai apskritai niekada nebuvo priklausomi nuo universiteto profesorių nuomonės. Gali būti, jog jiems netgi bus geriau, jeigu literatūrologai paliks juos ramybėje. Bet vėliau ar anksčiau jiems prireiks skaitytojo." Kernano knyga - elegija, skirta atminčiai žmogaus su knyga rankoje, žmogaus, įsigilinusio į skaitymą. Toks žmogus tampa išmirštančia rūšimi. Ir dėl tokios padėties profesorius Kernanas kaltina šiuolaikinius universitetus bei šiuolaikinius profesorius. "Kiekvieno gero profesoriaus paslaptis, - sako jis, - slypi įsitikinime, kad žmonės vis dėlto pasiduoda įtakai". Kaip rašė Emersonas, "profesoriaus užduotis - prikelti sielą iš patalų, išjudinti ją iš mieguistumo, snaudulio. Ir tai įmanoma - žmonės laukia, kad juos pažadintų".

Kitas žymus amerikietis filologas Lionelis Trillingas aštuntajame dešimtmetyje knygoje "Filologija be ateities" svarstė: "Literatūros profesorius yra pasmerktas, jeigu jis ketina, kaip dabar įprasta, būti tik mokslininku ir dalytis savo žiniomis su studentais. Jis turi būti tam tikra prasme pamokslininku, netgi fanatiku. Juk literatūra - gimininga religijai. Ji priartina žmogų prie tam tikros dvasinės patirties, kuri suvokiama kaip kilnesnė už asmeniškumus. Jeigu kalbėtume apie egzistuojančias literatūros koncepcijas, pirmenybę aš atiduočiau vokiečių romantikams ir jų saviugdos koncepcijai, o ne amerikiečiams ir jų savižinos koncepcijai. Literatūra egzistuoja ne mūsų kasdieninio gyvenimo terpėje, o virš jos. Tiek virš, kad padeda mums pamatyti mūsų pačių gyvenimą iš aukščiau ir netgi jį pakeisti."

"Šitoks literatūros studijavimo būdas universitetuose pradėjo palaipsniui kisti nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos, - tvirtina Andrewas Delbanco. - Būtent tada atsirado struktūralizmas - techninis instrumentarijus, kuris kultūrą analizuoja kaip kodų ir ritualų rinkinį, kodų ir ritualų, prieinamų tik šios metodologijos žinovams ir eliminuojančių iš svarstymų pašalinius."

Situacija paaštrėjo aštuntojo dešimtmečio pradžioje. "Amerikoje tvyrojo niūrios nuotaikos", - rašo Delbanco straipsnyje "Literatūros nuosmukis". Idealai žlugo, visuomenę persmelkė skepsis. Būtent tais metais objektyvių tiesų ir amžinųjų vertybių egzistavimas buvo pradėtas kvestionuoti iš esmės. Šių tiesų ir vertybių skelbėjai apšaukti apgavikais. Literatūrai nebeleista turėti moralinės galios, ji tapo lingvistiniu žaidimu, tekstu. O tekstu gali būti bet kas: komiksai, detektyvai, pornografija, kinas, Franko Sinatros dainos ir O. J. Simpsono proceso protokolas; be to, tekstą interpretuoti gali kas tik užsigeidęs. Tai buvo patrauklus ir viliojantis žaidimas, bet jis tapo vis mažiau ir mažiau žaidybiškas, vis labiau rimtėjo, kol netapo mokslu, o vėliau - dogma. Literatūrą beveik nustojo vadinti literatūra. Atsirado terminas "ženklų sistema". O bet kokia žmogaus sukurta ženklų sistema turi omeny identifikacijas, rasę, klasę, lytį, amžiaus cenzą, seksualinę orientaciją. Atitinkamai atsirado etninė literatūra, moterų literatūra, jaunimo literatūra. Homoseksualistų literatūra. Toks požiūris į literatūrą dar septintajame dešimtmetyje būtų atrodęs anekdotiškas. O dabar jis taip įsišaknijo, kad visi kiti požiūriai laikomi erezijomis. Rezultatas - profesinis bei intelektualinis literatūrologijos išsigimimas. Tai, kad literatūra neatveria tiesų - neteisinga prielaida. Literatūra niekada ir nepretendavo virsti moraliniu teismu. Ją domina moraliniai konfliktai. Ne gamybiniai-ekonominiai, ne profesiniai ar kiti panašūs, bet moraliniai. Ir jeigu literatūros dėstymas universitetuose taps marginaliniu reiškiniu, tai aukštasis Amerikos mokslas praras savo dvasinį stuburą. Štai dėl ko klausimas apie literatūros dėstymą svarbus ne tik universitetų profesoriams, bet visiems.

"Radio svoboda", 2003 08 06

Vertė Vigmantas Butkus

 

Skaitytojų vertinimai


26145. xxx2006-05-02 20:45
Aktualus ir įspėjantis stripsnis. Ačiū Vigmantui už vertimą.

26149. Hesperus2006-05-02 21:14
Prieš 40 metų Barthesas kalbėjo apie šitą patį reiškinį, tik iš kitų pozicijų. Jis tai pavadino mizoneizmu, t.y. naujumo baime. Randasi naujas požiūris į pasaulį, ir pasaulis ima keistis, o įsispraudusiems į sustabarėjusias formas ima vaidentis, kad pasaulis griūva. Nors kažkada tos sustabarėjusios formos (a la pozityvizmas) irgi buvo naujo požiūrio produktas. Jei negras ar lesbijonas ėmė save reflektuoti, tai reiškia, kad pasaulis įgijo daugiau išmatavimų. Ir kas pasakys, kad Dickenso ar Balzaco literatūra yra amžina ir absoliučiai tobula. Arba Liudviko XIV laikų susisiekimo priemonės? Pasaulis keičiasi, o keisdamasis jis daug kam įvaro baimės...

26188. to hesperus2006-05-03 09:06
Tai, apie ką kalbėjo Barthesas, labai būdinga visai mūsų literatūrologijai. Aš bent nematau lietuvių literatūros kritikų, kurie galėtų įvertinti naujas formas. Ir labai keista, kad toks sustabarėjęs požiūris būdingas ir filosofams, rašantiems apie literatūrą. Turiu galvoje, žinoma, Baranovą.

26374. xxx2006-05-06 21:33
Literatūros dehumanizacija. Per paskutiniuosius 10-20 metų lig tol grožinės literatūros centre stovėjusį žmogų ir jo analizę pakeitė dažnais atvejais sterili mechanistinė formos bei išraiškos priemonių interpretacija, t. y. tam tikri literatūrologiniai žaidimai. Etiką ir estetiką pakeitė semantinės sistemos bei pseudomokslinė kritika. Literatūros kūrinio, kaip kritikos ar literatūrologinės analizės objekto, vertė tėra antraeilis dalykas. Kalba, lig šiol buvusi tik priemonė, tapo tikslu, ir skiriama nebe skaitytojui, bet interpretatoriui (struktūralistui ar kokiam kitokiam). Dėl to aš, savaime aišku, negalvoju, kad tai pasaulio (literatūrinio) pabaiga, kad the Day iš near, bet man jau ima žiauriai nusibosti. Todėl, lyg ir reaguodamas į tai, skaitau senąjį Thibaudet. Iš Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščių. 1977 gegužės 7

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:30:00 Sep 11, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba