Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-06-17 nr. 3053

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• LIUTAURAS DEGĖSYS33
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE3

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Eglė Kačkutė.
VIENAS MIESTAS – DAUG BALSŲ
3

DISKUSIJA 
 Silvesrtas Gaižiūnas.
"MADAGASKARO" DŽIUNGLĖSE, ARBA PETRO CVIRKOS PĖDOMIS...
42

KNYGOS 
• Nida Gaidauskienė.
IŠLIKTI
1
• UPĖ Į RYTUS, UPĖ Į ŠIAURĘ2
• RAMU KAIP PRIEŠ MIRTĮ
• KLAUSIMAI ISLAMUI
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• VIENUOLIUI – KOMPIUTERIS, SENOVĖS RANKRAŠČIAMS – NAUJOSIOS TECHNOLOGIJOS3

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
SLIDŽIOS SLIŽIO FIGŪROS
• GAMTOS IR MENO UNISONAS1

FOTOGRAFIJA 
• Gabrielė Kuizinaitė.
SPORTINĖ FOTOGRAFIJA "F GALERIJOJE"
2

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIS – PRI(SI)MINIMAS
2
• TEATRO REŽISIERIŲ KONFERENCIJA ANYKŠČIUOSE
• "SUDIE, LYRAI!" PREMJERA

PAVELDAS 
• Remigijus Černius.
LIUBLINO PILIES ŠVČ. TREJYBĖS KOPLYČIA IR JOS FRESKOS

MENO DIS/KURSE* 
• ATVIRAS KŪRINYS – ATVIRAS LAIŠKAS14

ATMINTIS 
• VYTAUTĄ CINAUSKĄ PALYDĖJĘ...
• APSISPRENDIMO ALGORITMAI

POEZIJA 
• PAULIUS NORMANTAS7
• RŪTA LATINYTĖ31

PROZA 
• Jonas Žemkalnis.
JOTVINGIŲ GIESMĖS
4
• Jonas Žemkalnis.
IŠ J. TAŠKELIO GYVENIMO
2
• Jonas Žemkalnis.
ATSITIKIMAS MEČISLOVUI
• Jonas Žemkalnis.
KELIONĖJE

VERTIMAI 
• Wisława Szymborska.
POEZIJA
8
• Roman Simič.
KUPA
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Antanas Šimkus.
SU KUO VALGYTA KANAPĖ?
24
• VILNIAUS ŠOKIO SPAUSTUVĖJE – ŠOKIO SEMINARAI

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Birutė Mar.
…ISLANDIŠKAI "JŪRA"
2

KRONIKA 
• ANT BANGOS4
• Ona Mažeikienė.
PAVELDUI PASKYRĘS GYVENIMĄ
• LAIŠKAS KLASIKEI3
• GINTARO KAROSO "NAMAS" ROMOJE

DE PROFUNDIS 
• KALAMBŪRŲ RETRO13

DISKUSIJA

"MADAGASKARO" DŽIUNGLĖSE, ARBA PETRO CVIRKOS PĖDOMIS...

Dekonstrukcijos variantai: nuo Cvirkos iki...

Silvesrtas Gaižiūnas

[skaityti komentarus]

Manau, kad šiandien vis aktualesnė literatūros kūrinių analizė platesniame kultūrologiniame ar istoriniame kontekste. Tokį aktualumą ypač išryškina Mariaus Ivaškevičiaus pjesė "Madagaskaras", paskelbta 2004 metų lietuvių literatūros šedevru.

"Madagaskaras" kelia klausimą, kodėl tai, ką laikėme mūsų kultūros pamatais, kodėl pastangos išsiveržti iš "prarūgusios balos" tampa dekonstrukcijos ir deheroizacijos objektu, kodėl antiidealizmas paskelbiamas vertingesniu už idealizmą, didžiosios idėjos paverčiamos pajuokos objektu...

Deheroizuotas "Madagaskaro" protagonistas Kazimieras Pokštas tapo vienu populiariausių šiuolaikinės lietuvių literatūros (ir teatro) personažų, kurį populiarumu galėtų aplenkti nebent kokia Džordana ar Yva. Personažas, kurio prototipas daugelį metų buvo įdomus pirmiausia mokslininkams – geografams, istorikams, politologams. Tasai prototipas – lietuvių geografijos tėvas ir oratorius, politikas ir geopolitikas, patriotas ir Europos vienytojas, katalikiškosios minties skleidėjas ir ekumeninio judėjimo šalininkas... Bet Ivaškevičiaus veikalas – ne apie tai. Vietoj Pakšto matome Pokštą, jo satyrinį, šaržuotą atvaizdą. Būna piktų, būna ir draugiškų šaržų...

Pats pjesės pavadinimas nieko bendra neturi su istoriniu Kazio Pakšto asmeniu bei jo idėjomis. Lietuvos perkėlimo į Madagaskarą idėją puoselėjo rašytojas Vincas Pietaris, o ne Kazys Pakštas. Pakštas planinę lietuvių emigraciją siejo su kitais kraštais ir su kitomis istorinėmis sąlygomis. Be to, nuo Pietario jo projektas skiriasi ir tuo, kad tai buvo ne utopinis, kaip teigia Ivaškevičius ir jo liaupsintojai, o moksliniais argumentais pagrįstas sumanymas, turėjęs analogų XX a. pasaulio istorijoje. Tačiau pjesės autoriaus savivalė pavadinimu ir pagrindine idėja nesibaigia, aplink pagrindinį veikėją laisvai sukasi ir kiti pjesės veikėjai – Gerbutavičius, Steponas ir Stasys, Oskaras ir Salė, kurių prototipų ryšiai su istoriniu Pakštu buvo beveik nuliniai. Bendra tarp jų gal tik tai, kad visi jie buvo savotiški idealistai ir su savo idėjomis siekė tapti pasaulio piliečiais: vieni – Stasys ir Steponas – tiesė oro kelią per vandenyną, kiti – Salė – veržėsi į Rytus, o Pokštas degė mintimi sukurti antrąją Lietuvą. Visi, pasak autoriaus, norėjo "perkelti tai, kas dar niekad nebuvo perkelta". Bet labiausiai visus suartina pjesės autorius, parodydamas juos kaip komiškus utopistus, kuriuos kažkokia nematoma jėga nuolat tampo tarp Kauno, Paryžiaus, Maskvos ir Madagaskaro ir verčia pasaulyje gyventi lyg kokiame košmare neturint aiškios vietos.

Kurdamas šiuos personažus, norom nenorom pjesės autorius atsiduria geokultūrinių ir geopolitinių temų sūkuryje, paliečia kultūros esmę, jei turėsime galvoje, kad kultūra yra tam tikrų įsivaizdavimų ar idealų visuma.

K.Pakštą lietuvių literatūra karikatūrina ne pirmą kartą. Iki Ivaškevičiaus skaudžiausiai geografui įgėlė Petras Cvirka, 1944 metais JAV lietuvių laikraštyje "Laisvė" išspausdinęs pamfletą "Smetonos kiemo gaidys, arba Pakštas Kazys", kuriame Pakštas buvo ciniškai išjuoktas dėl to, kad, užuot žavėjęsis rusų tauta, Lietuvai siūlo likimą susieti su Afrika. Cvirka Pakštą laikė neišmanėliu, kuris neįvertino broliškos rusų tautos nei prieš karą, nei karo metais, – būtent tada, kai profesorius rašė garsiąją "Baltoskandijos konfederaciją". Ko tik nerasi Cvirkos feljetone: ir "Brolybės sėklos" stiliumi išreikštos rusų tautos nostalgijos, ir fantasmagoriško tyčiojimosi iš Pakšto (mokslo gaidys Kazys Pakštas padeda stebuklingą kiaušinį), ir neapykantos Lietuvos nepriklausomybei, ir net kosminių vizijų... Krinta į akis ne viena Ivaškevičiaus ir Cvirkos opusų stiliaus bei temų paralelė. Cvirkos feljetono protagonistas yra juokdarys, mėgsta fokusus, juokus, pokštus. Cvirka atvirai šaiposi ne tik iš profesoriaus veiklos, bet ir iš pavardės: "Trankytis su geografinėmis ekskursijomis į Kongą ar Madagaskarą profesorius neturėjo jokio noro: ko gero, dar gali koks nors žmogėdra įsigeisti paragauti Pakšto smegenų arba orangutanas per pakštišką pakaušį pukštelėti. Pakštas nutarė būti Smetonos universiteto juokdariu. Kodėl? Jei senovėje karalių rūmuose buvo laikomi juokdariai, jei kartais pigiais juokais galima paslėpt savo menkystą, kodėl nepabandyti?! Vieną kitą vykusį pokštą iškrėsi – bent populiarus būsi, o jei geografijos studentus mokysi, nieko gero nepeši!" Vienas iš geopolitinių pokštų, Cvirkos galva, profesoriaus sumanymas Afrikoje įkurti antrąją Lietuvą. Atkreipkime dėmesį: "Madagaskaro" protagonistas yra Kazys Pokštas!

Neteigiu, kad Ivaškevičiui Cvirka tapo savotišku literatūriniu mokytoju. Vis dėlto Cvirka jau 1944 metais mums pateikia postmodernizmo ir "dekonstruktyvizmo" pavyzdį, nors ir savaip "dekonstruodamas" tautinį mitą: Cvirkos feljetone tiek daug "dekonstrukcijos", kad kyla pagunda jį vadinti postmodernizmo pradininku...

Pakšto "atsarginės Lietuvos" idėjai nebuvo "abejingas" ir tarybinis "Literatūra ir menas". 1959 m. balandžio 18 d. savaitraštyje pasirodė anoniminis pamfletas "Apie kelionę į dausas ir įtartiną profesoriaus ligą", kurio herojus keliauja į Britų Hondūrą ir susitikęs su gubernatoriumi prisistato kaip būsimo lietuvių kolonijos prezidento Pakšto atstovas.

Akis bado ne tik Cvirkos ir Ivaškevičiaus, bet ir Cvirkos ir mūsų epochos paralelės. Cvirka buvo okupantų įrankis, šiandien pilna savanorių, kurie absoliutaus liberalizmo sąlygomis gali paskelbti karą visoms vertybėms ar tradicijoms, tapti ištisos epochos arbitrais, pagrindiniu vertybinių orientacijų šaltiniu laikydami bulvarinį skaitalą.

Šiandien, kai tautinio identiteto simbolis – dainų šventės – yra vadinamas atgyvenusia pompastika, kai tautinė muzika yra guite išguita iš radijo ir televizijos laidų, o šv. Kalėdas ir Naujuosius metus TV ekranas tautai siūlo pasitikti su vulgariai klykiančiomis "žvaigždėmis", kai bulvarinis skaitalas kasdien plauna visuomenės smegenis, juokdariu gali tapti kiekvienas, neatitinkantis bulvariškumo kanono. Bulvarinis kanonas diktuojamas ir klasikai (R.Blaumanis Valstybiniame jaunimo teatre spraudžiamas į "Dviračio šou" rėmus – ak, koks skardus salėj juokas, kai atpažįstamas juokdarys, kuris kalba pusiau Blaumanio, pusiau "Dviračio šou" tekstu!).

Juokdariu tampa ir pagrindinis "Madagaskaro" veikėjas Pokštas, juokdariai yra ir kiti pjesės personažai. Visa, kas vyksta tarp Kauno ir Madagaskaro, tarp Niujorko ir Paryžiaus, tėra vulgarus pokštas, pasismaginimas, nevertas kokio nors prasmės ieškojimo.

Paralelės ir antiparalelės

Skaitydamas Ivaškevičiaus "Madagaskarą, prisiminiau latvių rašytojo Margerio Zarinio romaną "Netikras Faustas, arba papildyta ir pataisyta patiekalų knyga" (1973) ir Maros Zalytės scenos veikalą "Tobago!" (2001). M.Zarinio kūrinys šiandien laikomas latvių postmodernizmo pradžia. Zarinio ir Ivaškevičiaus kūrinius sieja įvairių stilių maišymas, tragiškumo ir komiškumo sandūra, vadinamasis dekonstrukcijos principas; abiejuose vaizduojama tarpukario epocha su jos kultinėmis asmenybėmis.

Vis dėlto meniniu požiūriu Zarinio ir Ivaškevičiaus opusai skiriasi: Ivaškevičius dirbtinai kuria mitus ir juos čia pat nuvainikuoja (Petro Cvirkos metodas), Zarinis, vaizduodamas Latvijos istoriją, pasitelkia universalų Fausto mitą ir sukuria daugiaplanį meninį audinį, kuris apgaubtas tankiu aliuzijų, asociacijų bei poteksčių tinklu ir skiriasi nuo tendencingo, lėkšto Ivaškevičiaus bulvarinio diskurso. Zarinio tekstas, atkurdamas tarpukario Latvijos gyvenimą, nuolat byloja ir apie daugelio personažų universalumą bei archetipiškumą. Zarinis šiuo romanu tarsi sako: žiūrėkit, kiek archetipinių ar mitinių gijų mus sieja su pasauliu! Ivaškevičius "Madagaskare" vos ne kiekvienu sakiniu Lietuvą ir lietuvius atitveria nuo universalių dimensijų, lyg pabrėždamas: žiūrėkit, kokie mes, lietuviai, juokingi ir neverti rimto diskurso. Kolumbai, odisėjai ir prometėjai – tai kitų tautų prerogatyva, mūsų idėjos ir mintys – tik pokštas. Neatsitiktinai tokiame kontekste Kazimieras Pokštas abejoja, ar lietuvis gali žaisti beisbolą.

Antra "Madagaskaro" antiparalelė – latvių dramaturgės Maros Zalytės tragiškas muzikinis vaidinimas "Tobago!". Šios pjesės siužetas pagrįstas istoriniais XVII a. įvykiais. Net 150 metų Kuršo kunigaikštystė, valdoma hercogo Jokūbo, siekė kolonizuoti tolimą Tobago salą, kurioj ir dabar dar likę kuršiškų vietovardžių. Tobago M.Zalytės veikale kai kuriems kuršiečiams įkūnija ramybės ir taikos oazę, kur galima pasislėpti nuo Europą niokojančio Trisdešimties metų karo, tuo tarpu pagrindinis veikėjas Andrėjis Vytuolas visus agituoja nepasiduoti egzotiškoms iliuzijoms, nors pats prievarta išvežamas į Tobago salą. Taigi Pakštas nebuvo toks originalus savo kolonistinėmis vizijomis. M.Zalytė pjesėje vaizduoja ir istorines asmenybes (hercogą Jokūbą, hercogienę Luizą, Šarlotę bei kitus), čia veikia kuršiečiai, indėnai, net Robinzonas Kruzas su Penktadieniu... Marga veikėjų plejada, prabylanti tiek literatūrine kalba, tiek ventinių tarme, patenka į komiškas ir į tragiškas situacijas, kurios padeda suvokti svarbią tiesą: iš mažo Kuršo į Tobagą atvykusiems kolonistams pavojingi yra ne vietiniai indėnai, o pasaulio galingieji, kurie nuolat siekia praryti mažuosius; net ir egzotiškiausi rojaus kampeliai tėvynės nepakeis, ir visada bus gyva nostalgija.

"Tobago!" – kaip ir "Madagaskaras" – patraukia egzotikos ir vietinio kolorito, svajonių ir realybės kontrastais, kuriuos išreiškia ne tik skirtingi veikėjai, bet ir skirtinga jų kalbinė raiška (liaudis kalba tarmiškai, valdovai – pabrėžtinai taisyklinga literatūrine kalba).

Bulvarinis postmodernizmas ir postkolonializmas

Postkolonializmui būdinga tai, kad nėra stabilumo nei politikoje, nei kultūroje, vertybės dažnai pakeičiamos pseudovertybėmis, didvyriu gali būti paskelbtas bet kuris, užsimojęs sunaikinti tai, kas neatitinka vienadieniais rūpesčiais gyvenančios masinio vartotojo sąmonės. Postkolonijinėse šalyse ne kartą pastebėta viena tendencija – noras pakeisti tautinį mentalitetą, išnaikinti nacionalinės kultūros archetipus, kurie neva trukdo pažangai. Prieš keletą metų Latvijoje viena viešųjų ryšių agentūra kaip kenksmingus ir likviduotinus paskelbė latvių literatūros archetipinius herojus – Lačplėsį, Sprydytį ir kitus. Ar ne į tokius naikinančius postkolonijinius monstrus, turinčius polinkį naikinti archetipinę ir istorinę atmintį, taiko ir Pokštas bei kiti Ivaškevičiaus herojai?

"Madagaskare" į mus prabyla ne Pakštas, o Pokštas, tiksliau – postkolonijinis Ivaškevičiaus mizantropijos produktas. Aišku, kad ne istorija rūpi pjesės autoriui, o jos nuolaužų rankiojimas ir dėliojimas pagal savo susikurtą bulvarinę schemą. Ne istorinis profesorius, o šiuolaikinės bulvarinės sąmonės sukurta marionetė, kurios kasdien reikalauja primityvioji (ir primityvėjanti) mūsų visuomenė, nepakenčianti intelektualinių pastangų bei vertybinio požiūrio į pasaulį ir istoriją. Tad "Madagaskaras" įdomus tuo, kad jame iškyla ne tarpukario, o šiandieninė Lietuva, skendinti bulvariniame šlamšte, kultūros griuvėsiuose. Marionetiniai personažai tarsi košmariškame sapne perfrazuoja Lietuvos idealistų mintis, atmiešdami jas postkolonijinės Lietuvos laikraštiniu žargonu.

Bulvarinė literatūra – kaip ir spauda – vadovaujasi taisykle: kuo primityviau, tuo geriau. Turinys yra pakeičiamas išoriniais efektais, dėmesys nukreipiamas į trečiaeilius dalykus, pasitelkiamas popstilius. "Madagaskaras" konstruojamas kaip bulvarinis vaidinimas, kuriame Ivaškevičiaus nulipdytų kaukių monologai bei dialogai gali tęstis iki begalybės kaip blogame sapne. Oskaras ir Pokštas, Dainius ir Gerbutavičius, Salė ir Helė – lyg pagal vieną trafaretą sukonstruotos lėlės, vograujančios tuo pačiu žargonu, stulbinančios tuo pačiu kvailumu (Pokštas: "Mūsų stuburus slegia įvairi ir gausinga istorinės bobijos neapvaidinta našta"; Helė: "Kreipkit į mus savo ausį, šitaip save apsaugosit nuo klastingai ir taikliai šaudančios bobijos"; Gerbutavičius: "Kad ir liūdnai konstatuoju: tautinis jūs organizmas dar nėra išauginęs dvasios anei širdies. Gyvybė jame palaikoma nuolatine cirkuliacija materijalinių šūdų").

Ivaškevičius ne kartą parafrazuoja Pakšto tezes (tarkim, vertikalinio tautos augimo, Lietuvos atsigręžimo į jūrą ar atsarginės Lietuvos idėją), suteikdamas joms priešingą, antipakštišką pobūdį. Pokštas parafrazuoja K.Pakšto raginimą atsisukti į jūrą bei vertikalinio augimo idėją. Palyginkime. K.Pakštas rašė: "Kaimynų nepaprastai susiaurinta mūsų oikumenos erdvė neleidžia mums rimtai planuoti horizontalinio lietuvių išsiplėtimo, kuris turės būti pakeistas įvairiausių vertybių vertikaliniu ugdymu". K.Pokštas iš "Madagaskaro" išvedžioja taip: "Tautą augint vertikaliai. Išrankiokim iš palovių užmestą lietuvybę. Išveskime naują gentkartę iš mūsų mišrių veislių. Išgaukim lietuvio kokybę, atsukime veidu į jūrą ir liepkim švietimo ministeriui rūpintis mūsų gynyba".

Pokšto (ir Ivaškevičiaus) cinizmas parafrazuojant Pakštą apogėjų pasiekia Madagaskaro scenose. Štai fragmentas iš Pokšto monologo: "Suvienykim savo siekius ir jūrinius troškimus. Raskime, kuomi galime prisidengt mūs šiknas: jūsiškas – šokoladines, taipgi ir mūsų baltas. Plotą, kurio čia yra tuščio ir nenaudojamo, visą žmonėm apsisėję, savo pilietį kursime kuomi labiau vertikalinį".

K.Pakštas buvo vienas garsiausių Lietuvos oratorių ir stilistų. Pokštas, kaip matome, prabyla vulgaria gatvės kalba. Tokia kalba prabyla ir kiti neva tarpukario herojai, su savo idėjomis sustatyti į vieną arlekinų gretą. K.Pakštas buvo įžvalgus geopolitikas, įvertintas ne vienoje pasaulio šalyje. Pokšto "geopolitika" virsta šou, marionetine komedija, kuri verta minios juoko.

Salė Pokštą apkaltina už tai, kad jis myli ne atskirą žmogų, o tautą, pridurdama: "Aš ieškosiu kažko, kas virš žmonijos iškilęs įveikia net ir tautas". "Liūdna, kuomet iš pramatymų lieka tik pokštas pigus", – konstatuoja Pokštui Gerbutavičius pjesės pabaigoje, šitaip išreikšdamas jo tautinių idealų žlugimą. Bet skaitytojui liūdna ir dėl kitko: literatūriniu herojumi virtęs daugiašakis mokslininkas, vadintas pasaulio piliečiu, per visą pjesę spraudžiamas į vieną – patrioto nevykėlio štampą.

Šiandieninėje kultūroje vis labiau ryškėja kultūrinės adaptacijos tendencija. Užuot skaitę romaną, vartotojai lekia žiūrėti spektaklio pagal kūrinį, ieško ne paties kūrinio (tarkime, "Fausto" ), o jo adaptuoto leidimo. Kaip greito maitinimo restoranų paralelė sėkmingai klesti ir greito dvasinio maitinimo virtuvė. Greito maitinimo technologija pagrįstas ir "Madagaskaras"…

Bulvariniam kanonui būdingi keturi pagrindiniai elementai: fiziologizmo akceptavimas (daugiausia erotiniu pavidalu), šiek tiek geopolitikos, antipatriotiniai motyvai, truputis sportinių aistrų. Šiuo kanonu paremtas ir "Madagaskaras".

Kritikos balsai

Pildami ditirambus Ivaškevičiaus ir Tumino spektakliui, literatūros ir teatro kritikai griebiasi istorijos ir, deja, ne kartą pademonstruoja savo istorinį analfabetizmą, griebiasi mitologinės interpretacijos, bet iš esmės analizuoja pseudomitus.

Štai Š.Trinkūnaitė, "Lietuvos ryte" liaupsindama "Madagaskaro" spektaklį, skaitytojus bando sugraudinti teiginiu, jog "į teatro sceną "Madagaskaras" išveda per kažkokią nelemtą istorijos klaidą kultine figūra netapusią tarpukario Lietuvos asmenybę – geografą ir keliautoją Kazį Pakštą, svajojusį planinės emigracijos būdu perkelti Lietuvą į geografiškai bei politiškai pietinio žemės pusrutulio teritorijas". Istorijos klaida greičiau reikėtų laikyti tokius Trinkūnaitės teiginius, nes kas jau kas, bet Pakštas daugeliu atžvilgių (kaip oratorius, kaip originalus mokslininkas ir kaip asmenybė) buvo tapęs tokia kultine figūra, kad vienu metu buvo siūlomas ir kandidatu į Lietuvos prezidentus. Ramunė Balevičiūtė šiuo požiūriu dar "išradingesnė": "Laisvalaikyje" Ivaškevičiui ji priskiria Pakšto "atradimą", taip pat sielvartaudama, kad Pakštas – nelegendinė asmenybė. Toks nuopelnų priskyrimas dramaturgui yra panašus į dviračio išradimą ant XXI amžiaus slenksčio. Na, bet mūsų postkolonijinė sąmonė, per penkis dešimtmečius neturėjusi normalaus ryšio su laisvuoju pasauliu, taip pat ir su Pakštu, išrasti gali daug ką. Minėtai autorei, besidžiaugiančiai netikėtais rakursais, kuriais parodomi žymiausi Lietuvos žmonės, didelį įspūdį daro ir tai, kad "lietuvybė, "Madagaskaro" autorių išplėšta iš atgrasių oficialių standartų, pasirodo tokia įdomi ir intriguojanti, jog kalbėti apie ją pasidaro ne banalu iki pasidygėjimo, o priešingai – be galo smagu" . Na, o "Kultūros barų" recenzijoje autorė dar sodriau papildo samprotavimus apie patriotizmą, teigdama: "Kokia nuobodi dažnai būna patriotinė meilė".

Būtent K.Pakštas buvo tas, kuris daug nuveikė lietuvybę vaduodamas iš atgrasių standartų, tad neaišku, kokiu būdu dar reikia ją vaduoti pasitelkiant Pakštą kaip prototipą Pokšto paveikslui! Suprantama, dehumanizuotai sąmonei, kasdien maitinamai adaptuotais feljetoniniais žiniasklaidos produktais bei pseudovertybėmis, solidus kalbėjimas apie lietuvybę yra nepakenčiamas kaip kiekvienas kitas rimtas diskursas.

Pasak "Madagaskaro" liaupsintojos R.Balevičiūtės, Ivaškevičiaus pjesė – "originaliai, autoironiškai intelektualiai pristatanti Lietuvą kaip fenomeną, mūsų pačių požiūrį į save ir pasaulį". Atrodo, kad lietuvių dramaturgas bus išradęs naują inetelektualumo rūšį: paviršutiniškai cituodamas profesoriaus Pakšto žodžius ir prie jų prikergdamas tai, kas Pakštui buvo svetima, – žargonizmus, slengą, prasčiausią gatvės kalbą. Tad neaišku, kaip čia pasitelkiama autentiška XX a. pirmosios pusės kalba. Gal čia korektūros klaida, gal autorės norėta pasakyti – XXI a. pirmosios pusės kalba? Atkreipkime dėmesį į teiginį – pjesė intelektualiai pristato Lietuvą kaip fenomeną! Skaitant šį žodžių kratinį, susidaro įspūdis, kad ir Lietuva, kaip fenomenas, apskritai yra Ivaškevičiaus atradimas, mes visi iki šiol, neskaitę Ivaškevičiaus "Madagaskaro" ar nematę Tumino spektaklio, buvome kaip ir neišmanėliai, nežinojom, kas yra tas Pakštas, Darius su Girėnu ir dar keli iš prieškarinės plejados. Kuo tad Ivaškevičius ne Kolumbas?

R.Balevičiūtė, siekdama išvengti istorinio analfabetizmo, griebiasi metodo, šiandien plačiai paplitusio tarp studentų, – ji bando remtis kitų darbais, nenurodydama šaltinių. Minėta autorė, kalbėdama apie K.Pakštą, perpasakoja mano straipsnio "Šveicaro knyga apie lietuvių vizionierių" fragmentą, taigi remiasi šaltiniu, kurio pagrindiniai teiginiai kertasi tiek su R.Balevičiūtės, tiek su Ivaškevičiaus požiūriais! Palyginkime mano ir Balevičiūtės citatas. Mano: "XX a. Lietuvos istorijoje sunku rasti kitą asmenybę, kuri būtų turėjusi tiek idėjų (kultūrinių, geopolitinių, visuomeninių), tiek drąsių projektų bei užmojų (...)". R.Balevičiūtės mintis: "Visoje XX a. Lietuvos istorijoje turbūt nerastume kito tokio žmogaus, kuris būtų turėjęs tiek kultūrinių, geopolitinių bei visuomeninių idėjų ir tiek drąsių projektų bei užmojų". Šią kompiliaciją R.Balevičiūtė bulvarinėje spaudoje pakartoja net du kartus: "Laisvalaikyje" 2004 m. sausio 29 d. ir 2004 m. rugsėjo 23 dieną. Kyla klausimas: nejaugi genialus Ivaškevičiaus veikalas kritikės neįkvepia originalesniems apmąstymams ir tesukelia norą po kelis kartus perpasakoti svetimus teiginius, nieko bendra neturinčius su aptariamu veikalu? Beje, R.Balevičiūtė, kompiliuodama kitų citatas, ne vieniša: "Madagaskarą" pasaulio skaitytojui "pristatanti" leidykla "Apostrofa" remiasi irgi ta pačia kompiliacija, tik jau ne lietuvių, o anglų kalba. Dabar jau ne lietuvių, o pasaulio skaitytojui! Keista, kad, iškeliant Ivaškevičiaus genialumą, ramsčių ieškoma Pakšto tyrinėtojų veikaluose.

Kai kurie "Madagaskaro" vertintojai "Madagaskarą" skelbia mitų lobynu.

Nesuprantamas J.Sprindytės teiginys: "Madagaskaras" yra tikras XX a. tautinių idėjų ir mitų lobynas: "veidu į jūrą" (K. Pakštas), "veidu į debesis" (S.Darius ir S.Girėnas), "veidu į meną ir estetizmą" (J.A.Herbačiauskas), Rytų ir Vakarų sintezė (S.Šalkauskis), pranašiškos "televizionieriaus" vizijos (O.Milašius), Vilniaus vadavimas, krepšiasvydis, kaip religija, ūkinė trumparegystė ("tragedinis nepramatymas pjauti ariamą jautį") ir t.t." Pirmiausia čia išvardintame lietuvių mitų ir idėjų lobyne nematau nė vieno mito, antra – nesuprantama, ką autorė laiko idėjomis. Pagaliau kaip galima laikyti idėjų ir mitų lobynu tai, kas paversta antiidėjomis ir antimitais? Man ši ditirambiška analitikės pastraipa primena ne lobyną, o kapinyną, kuriame suversti skirtingiausi mūsų kultūros idealai, kur triumfuoja antikultūra.

L.Jakonytė "Madagaskarą" linkusi laikyti naujos eros pradžia: "Ši knyga 2004-aisiais buvo viena įdomiausių, galbūt jau laikytina jei ne lietuvių dramos riboženkliu, tai bent posūkio signalu. M.Ivaškevičius nebijo pasirinkti problemiškų mūsų kultūros tarpsnių, tautos ir valstybės gyvenimo epizodų ir pajėgia gana originaliai juos perinterpretuoti literatūriniu tekstu, "užkabinti" gilesnių dalykų ir tuo pat metu nenugrimzti į sunkiasvorę retoriką". Remiantis L.Jakonytės teiginiais, galima pamanyti, kad nei J.A.Herbačiausko, nei K.Ostrausko, nei kitų lietuvių rašytojų draminė kūryba, kurioje buvo panaudoti panašūs meniniai principai, "Madagaskaro" fone nieko nereiškia. Pasirodo, kad mūsų kultūros tarpsnis, kuriame didžių Lietuvos vyrų pastangos buvo vaisingiausios, yra problemiškas! Tai kuris tarpsnis neproblemiškas? Valsiūnienės ir Gudaičio-Guzevičiaus, Pakso ir paksininkų? Nedaug trūksta, kad didieji literatūrologijos autoritetai, įkvėpti madagaskarinės dramaturgijos, paskelbs, jog Lietuvoje ką tik išrastas dviratis ar atrasta Amerika...

Valdas Vasiliauskas, gėrėdamasis Ivaškevičiaus pjese ir vertindamas ją kaip tautinių mitų – patriotinių, kairuoliškų, kultūrinių ir sportinių – sąvadą, įžvelgia ir "dekonstravimo" požymių, sekimo Derrida pėdomis. Vasiliauskas, norėdamas pagrįsti teiginius, bandydamas parodyti, "kokio masto idėjos slypi Rimo Tumino ir Mariaus Ivaškevičiaus "Madagaskare", atvirai remiasi pasauliniais autoritetais (ne taip, kaip Balevičiūtė, kompiliuojanti vietinį autorių), pirmiausia Ortega y Gassetu ir jo meno dehumanizavimo filosofija, prisimena Juozą Brazaitį.

Taigi – XX a. tautinių mitų sąvadas ir net lobynas. Tokio lietuvių literatūroje dar nebuvo. Pasirodo, tiek K. Pakšto geopolitinės idėjos, tiek O. Milašiaus istoriosofinės vizijos, tiek Dariaus ir Girėno skrydis ir daugelio kitų XX a. lietuvių veikėjų darbai yra tik efemerijos, kurios, kaip sako Vasiliauskas, gali sukelti griausmingą žiūrovų salės juoką! Vasiliauskas šią neomitologijos atmainą bando ramstyti įvairiomis citatomis, pirmiausia kviesdamas nedėti lygybės ženklo tarp autentiško istorinio asmens ir meninio jo pavidalo. Vis dėlto jis daug kalba ne tik apie pjesės veikėją Pokštą, bet ir apie istorinį Pakštą, o galiausiai rašinį užbaigia išvada, kuri tarsi užbraukia jo samprotavimus apie veikalo neomitologiškumą: "Rimo Tumino "Madagaskaras" – tikroviškas ir istoriškai autentiškas spektaklis apie idealistų Lietuvą, kokios niekada nebuvo". Taigi vis dėlto, pasirodo, "Madagaskaras" istoriškai autentiškas: ta nuo pradžios iki galo išgalvota Pokšto istorija su Madagaskaru, tie su pasimėgavimu spjaudomi vulgarizmai, ta panieka savo kraštui ir idealizmui, tie dirbtinai lipdomi Pokšto ryšiai su Dariumi ir Girėnu ir taip toliau yra... mūsų istorijos dalis! Kas liūdniausia, jeigu remsimės Vasiliausku (ir Ivaškevičium): jeigu jūs Lietuvoje priklausėte idealistų tipui, tai jūsų... niekada ir nebuvo! Gal atvirkščiai – kaip tik tų žmonių dėka Lietuva buvo, yra ir bus? Bet atrodo, kad Lietuvos amžinumas pjesės autoriui yra amžino blogio ekvivalentas. Nes kaip kitaip suprasti tokį Lietuvos vardo skiemenavimą ir komentavimą: "Lie" – tai kuomet žmogus pradeda pratartį apie lietų, bet užbaigti negali. "Tu" – tai kuomet mes kreipiamės į draugą, taipgi į priešą bei į juodašiknius. "Va" – tai nustebęs šūksnius regintis senąjį svietą, kurs su nauju susimaišęs ateitį nužymės".

Praėjus 15 metų nuo Kovo 11-osios, toks Lietuvos vardo skandavimas laikomas didžiuliu lietuvių meno laimėjimu, riboženkliu, "gilesnių dalykų užkabinimu", lobynu. Kartu tai – mūsų požiūrio į juodąjį kontinentą vainikas. Beje, kiek Lietuvoj parašyta knygų apie Afriką? Kiek kūrinių, panašių į tuos, kuriuos parašė didieji pasaulio klasikai? To paties K.Pakšto kelionių knyga "Aplink Afriką" – vienintelė tokio pobūdžio knyga. Tai atsivėrimas Afrikai, jos tradicijoms, gamtai, žmonėms.

Šiandien mūsų kultūros pasididžiavimas – juodas paskvilis, su kuriuo stebinam Europą. Kodėl gi ne?

Juk tai lengva daryti su aktoriais, užaugintais tarybinių enciklopedijų, su žiūrovais, kurie ir baigę filologijos studijas, negirdėjo Zauerveino pavardės, o nacionalinis kostiumas tapo bulvarinės reklamos atributu...

Bulvarinės literatūros banga šiandien turi vieną neblogą priedangą, kuri vadinama postmodernizmu, kartais – postmodernizmo fenomenu. Šio fenomeno alfa ir omega – "daug kas galima", kitaip tarus, – šalin transcendenciją bei dvasingumą, aukščiau visko – ironiją bei sarkazmą, kaip didžiausio sąmoningumo vėliavą, po kuria klesti fiziologizmas bei paviršutiniškumas. Šie "meniniai principai" giliai įsišakniję dabarties poezijoje ir prozoje, tad "Madagaskaras" – ne pavienis reiškinys, gal greičiau savotiškas vainikas.

 

Skaitytojų vertinimai


17162. i2005-06-20 11:59
man istorines paraleles nelabai rupi , bet esme tame kad spektaklis klaikiai silpnas!iki dviracio zyniu lygio toli jam.juokas saleje privercia jaustis nejaukiai .o kritikai , tai gal nupirkti , nes kitaip tokios kvailienos geru spektakliu nepavadinsi.

17199. Rašytojas2005-06-20 18:54
visai neturi ant liežuvio druskos, jam bet tik, atseit, pokštauti, dažnai iš to, iš ko nedera juoktis. Dar yra tokia jo pjesė "Malyš", apie apsitriedusį tremtinį ir jo namie likusią dukrą, abu jie dulkinasi su atitinkamos lyties rusais ir telepatiškai bendrauja, tai taip pat kaip puiki mūsiškos praeities refleksija išaukštintas kūrinys. Aišku, rašytojo valia rašyti tai, ką šnabžda jo mūza. Tiktai stebina vadinamųjų institutų veikla, kai jų panelės be jokios atodairos kelia į padanges visišką pezalą. Ir man iki šio maloniai nustebinusio p. Silvestro straipsnio buvo susidaręs įspūdis, kad kritikų kastos kaip tokios nebelikę. Dabar už tą tylų manymą atsipršau ir sakau, vieno kito esama, pavyzdžiui, S. Gaižiūno. Ir netgi tokios macios, kad aš jau nebežinau, kaip po šito pasipublikavimo suksis p. Kalėdos kontora.

17200. (:2005-06-20 19:04
Nestatomi lietuvių dramaturgai, vienykitės čia!

17203. Korra (linksmai)2005-06-20 20:07
Gaižiūnas tikrai gerai, įdomiai parašė. Gal išsivystys kokia diskusija - būtų sveika. Bet prisimenant, kad po A.Bučio straipsnio apie lietuviškus romanus niekas beveik neatsiliepė, tai manau, kad ir dabar niekas niekaip nereaguos. Na, o teatro kritikai - miręs dalykas. Juk jie visiškai nesiorientuoja pasaulio literatūroje, nei filosofijoje, istorija jiems iš viswo yra terra incognita - iš čia ir beviltiški rašinėliai "pro teatr".

17206. anekdotas :-) 2005-06-20 20:12
Šėtonas liepia ,,naujai iškeptai" sielai prižiūrėti tris katilus su ,,pacientais". Pirmame - žydai. ,,Šitą saugok itin kruopščiai - jei nors vienas ištrūks, gelbės visus likusius". Antrame - rusai. ,,Šitą gali stebėti viena akim - jeigu ir pabėgs, tai trumpam - skubes atsinešti (ir kitiems atnešti) degtinės (arba samovaro su šilta arbata, arba pyragėlių su kopūstais - čia jau aš prikūriau, bet sutikite - rusai moka džiaugtis gyvenimu ir pragare...) ir greit grįš". Trečiame katile - BROLIAI LIETUVIAI. ,,O štai šito gali visai nesaugot - jei kuris bandys, kiti jį nuo tos pagundos greitai sulaikys (na, galim spėti, kad kaukštelės per pakaušį arba tiesiog nutemps atgal)". O ar gerbiamas save rašytoju - ir dar iš didžiosios raidės! vadinantis filologas (pardon, bet tai akivaizdu; aišku, Ivaškevičius taip pat baigė filologiją, bet jis yra intelektualas, o tai labai didelis kokybinis skirtumas...) žino antrą Niutono dėsnį?

17209. Axis2005-06-20 20:29
Iš tiesų būtų labai gerai išgirsti kritikų chorui prieštaraujančią nuomonę, nes ta pati nata greit įgrįsta. Tačiau retrogradiškas S.Gaižiūno straipsnis, deja, žlugdo pats save, o "argumentai" suvoktini tik kabutėse. Neesu IŠ ESMĖS prieš jį, tačiau socrealistiškai puristinis požiūris į istoriją bei mitus daug labiau primena Cvirką, nei Ivaškevičiaus pjesė. Deja, nemačiau spektaklio. Pati pjesė tikrai įdomi, malonu buvo skaityti, nors paskutiniame trečdalyje pastebimai praskysta. Tai, beje, ir kitų Ivaškevičiaus pjesių bėda. Tačiau pliusų čia daugiau.

17211. nu va!2005-06-20 20:51
o nepastebejot tokio menko faktelio - pagiežingasis straipsnis (ir dar po rubrika ,,Diskusjia"!) pasirodė kaip sykis tada, kai spektaklis išplauke i tarptautinius vandenis (dar rugsėjo mėnesi ,,Sirenų" festivalyje užsienio prodiuseriai kalbėjo, kad ,,Madagaskaro" tema pernelyg lietuviška, trukdys kultūriniai, mentaliteto skirtumai ir pan.), pradėjo skinti laurus festivaliuose (Torūnėj, Rygoj), važinėt i gastroles... paplavų pylimas nėra nei kritika, nei diskusija, o tiems, kas domisi taip vadinama Kito kalba ivairiuose tekstuose, arba paprasciau - kaip kalbinemis priemonemis paveikti skaitytojo pasąmonę, šis straipsnis - puiki medžiaga moksliniam darbui (Bučio srutos apie Parulskį - taip pat). ir dar. kabutės buvo populiariausias skyrybos ženklas Trečiojo Reicho epochoje (tai mokslinikų lingvistų, tyrinėjančių to laiko spaudos tekstus, išvada), o ju Gaižiūno straipsnyje itin gausu...

17212. Korra2005-06-20 20:53
Kritinis straipsnis iš karto apšaukiamas paplavų pylimu - čia natūralu, kaip kitaip? Susikuriat dievus ir paskui juos blizginat liežuviais - vaikiška.

17214. ne dievai2005-06-20 21:19
aš nemėgstu Ivaškevičiaus kūrybos ir jos neskaitau (kodėl - čia jau mano reikalas), bet spektaklis ir pjesė man patiko. apie jokius dievus kalbos nėra - turiu omeny bendras tendencijas, pastebimas spaudoje, internete - kalbėti iš (pseudo)pranašumo pozicijos, nors kriterijai visiškai neaiškūs, jau nekalbant apie tai, kad neaišku, ką Lietuvoje reiškia žodis ,,kritika", kokie jos tikslai, kam ji reikalinga. Jums atrodo, kad kritika yra viena, man - kad kita; ar nekvepia chaosu? žinoma, kiek žmonių, tiek nuomonių, bet juk yra dar bendravimo kultūra... paprasčiausia pasitikrint - ar galėtum pasakyti žmogui į akis tai, ką parašei. beje, ar Gaižiūnas - tikra pavardė?... pirma kartą girdžiu, nors seku visą taip vadinama kultūrinę spaudą, ypač ,,kritiką"... gal nedamatau?:))

17215. Korra2005-06-20 22:04
Gal ir "nedamatai", nes Gaižiūnas yra Gaižiūnas.

17218. kritikas2005-06-20 23:18
Puiku, skaitydamas tokia kritika darau isvada, kad M.Ivaskeviciaus pjese pataike i desimtuka, - pakuteno ji padus pseudopatrijotams ir savo vizijas isimylejusiems bei siuolaikine kulturos kaip velnias kryziaus bijantiems lietuviu "intelektualams", kuriu demagoginiai isvedziojimai ir yra tikrasis "Madagaskaro" herojus... isiskaitykit - ar Gaiziuno sentencijos neprimena paties Poksto tekstu (butent Poksto,)kurie yra puiki amzino lietuvisko nepilnavertiskumo karikatura. Tai nereiskia, jog nereikia gerbti savo didvyriu, tiesiog negalima nematyti savo tautiniu kompleksu, kurie egzistavo ivairiais Lietuvos istorijos laikotarpiais, kaip egzistavo ir patriotiniai issukiai. Vien idealizuodami juos, tampame naiviai juokingais. Kaip su tom anekdotinem pretenzijom buti Europos centru, nors, deja, esame tik uzkampis, ir tik dar kai kuriu siuolaikines kulturos kureju deka galime ne vien kritiskai pazvelgti i save, bet ir buti idomus ne siauram savo pseudoromantinese tautinese vizijose paskendusiu ir menines interpretacijos nuo istorijos vadovelio nebeskirianciu "intelektualu" ratui...

17219. Korra to kritikas2005-06-21 00:03
Niekas nepretenduoja tapti Europos centru, o jeigu gyvename geografiniame Europos centre, tai būtų kvaila šitai neigti. Nepradėkit kvailos demagogijos ir dar taip isteriškai. Ar čia pats Marius Ivaškevičius taip reaguoja?

17223. Vyrai ant mopedu2005-06-21 00:22
Kalk kuola prie kuolo, ir turesi basliu tvora - Gaiziunas po tokio straipsnio ant kuolu pasismeigs. Romenu cirkas lietuviu prastuomenei populiarus. Tik nereikia gedytis ir sleptis uz "nepatriotines istorijos" ar "modernios kulturos" sijono. Gaiziunas, kritikuodamas plebsa, naiviai tikisi ji "peraukleti", o kritikuodamas moteris, jis isvis neteisus. Musu moterims vyru gaila, tie uzsede ant mopedu, o vaizduojasi prie Ferariu vairo. Jos supranta, bet tyli - is solidarumo ir nesibaigiancios priespaudos, kuri buvo taip ilgai pries jas panaudota.

17261. xX2005-06-21 22:09
Cvirka kartu su komunistais kūrė Rojų Lietuvoj. Prof. Pakštas norėjo jį įsteigti svetur - ekstensinis eskeipistas. Hitleris irgi buvo idealistas, tik labiau praktinis. Ivaškevičius būtų niekas, jei nebūtų Pakšto ir kitų šventųjų. Nespėjom okupuoti Afrikos - juodukai jau užtvindė vakarietišką rojų. Ateis jie ir čia, jau vieną kitą matau gatvėse. You are welcome!
Ivaškevičius ir Tuminas nori uždirbti ir žino, kaip. Ivaškevičius nenori išgarsėti, bet užsidirbinėdamas netyčia išgarsėja. Ivaškevičius II-asis su Tuminu II-uoju pavaizduos, kaip Ivaškevičius su Tuminu - du apsikakoję gėjai dvėsdami iš bado kūrė Madagaskarą. Žiūrovams bus dar labiau juokinga. Taip einama į svajonių visuomenę. Judėjimas - viskas. Tikslas - Filologinis Rojus?

17275. literatūros ekspertė2005-06-22 16:19
Ojojoj, kas darosi su mūsų literatūra ir jos vertinimais. Kūrinyje reikia ieškoti meninės, o ne gyvenimiškos tiesos. Kūrinį reikia vertinti kaip tokį, žodžiu PER SE, o ne pagal tai, kiek jame yra autentiškų faktų. Šiuo atveju, Ivaškevičius netgi pasiekė savo tikslą - sukelti tokias reakcijas kaip straipsnio autoriaus. O tokių žmonių žmonių, kaip straipsnio autorius, kuris kaip, rodos, literatūrologas, šito nesupranta, tiesiog gaila. Tiesa, pjesė "Madagaskaras" nėra aukšto meninio lygio - jos autorius tarsi dekonstruodamas vienus mitus, pakliūva į kitų mitų spąstus. Guodžia tik tai, kad LLTI premija skirta už kūrybiškiausią (sic! - ne geriausią) knygą. Nors būta ir kūrybiškesnių;

17276. Autoriteto ir komunikacijos problema tarp visuomenes sluoksniu2005-06-22 17:07
Menine "tiesa" butu negirdetas daiktas uz Lietuvos ribu, madagaskarine egzotika. Ne apie tai kalba literaturos teoretikai ir kritikai. Ivaskevicius is tiesu labai siuolaikiskas, jis atitinka siuolaikinio lietuvio mentaliteta, kurio autoriteto Gaiziunas nenori pripazinti. Pilka mase dar nera "tiesa", mano Gaiziunas, nors aplinka isitikinusi kitaip. Aplinka tiki, kad ji yra "tiesa", kurios Gaiziunas nesupranta. Aiskina ir siulo jam banalybe_, kurios Gaiziunas niekada "nesupras" ir neivertins. Gaiziunas matyt noretu ne primityviu reakciju, bet dialogo, pokalbio is tu, kurie nesugeba jo pasiulyti. Taciau kas gali Lietuvoje pasiulyti pokalbio arba dialogo malonuma? Ir kaip tas dialogas sutinkamas? Lietuvoje tiesa suprantama kaip tiesa "pagal Jona/Marijona", arba kaip pastanga atitikti konjunkturai, esamai ar isivaizduojamai. Pastanga buti "madingu", t.y. mechaniskai teisingu nustampuotu pagal "modernu" sablona zmogum. Tai menkavertiski dalykai. Ten nera nei tiesos nei meno. Skirtingai nuo muziku ir dailininku veiklos, literaturoje nestandartinio meno beveik nebeliko. Atrodo, kad Lietuvoje "pazangusis sluoksnis" rimtai kuria madagaskara.

17277. to liteksperte2005-06-22 17:56
Kokiu?

17283. Korra2005-06-23 07:41
LItekspertė galutinai susipainiojo - menkaverrtė, bet guodžia, ne geriausia, bet kūrybiškiausia, nors yra kūrybiškesnių... juk tai kvailystės. O meninė tiesa nėra jau toks skydas saugantis nuo normalios žmogiškos kritikos (ne "literatūrinės")ar net pasmerkimo - ko Ivaškevičius susilaukė iš kai kurių žmonių dėl romano "Žali", kuriame vaizduojami gyvenę žmonės. Matyt, tik "Žali" jų autorių pamokė, kad nors vieną raidelę veikėjo pavardėj reikėtų pakeisti. Aš buvau skaitęs "Žalius" gabalais ir labai stebėjausi kodėl žmonės piktinasi - kai perskaičiau visą romaną, pamačiau, koks tai nuobodus, paviršutiniškas ir net kai kuriuos, sakyčiau, patriotinius jausmus žeidžiantis kūrinys. Trumpai sakant - pamfletas. Ką gi, "Madagaskaras" - dar vienas pamfletas - pamfletų autorius.

17287. Artūras2005-06-23 09:39
Ivaškevičiaus intelkto reiškimuisi turėtų užtekti savo rato "chebros"(apsivėmusių, apsimyžusių,pasileidusių, dvasiškai išsigimstančių postmodernistų), todėl neaišku, ko jis lenda prie didžiųjų tautos asmenybių. Už tokį meninį chuliganizmą jis vienąkart turėtų susilaukti nemeniškos atotrankos. Stipri S. Gaižiūno "dešinė", virtualiai žiūrint, po jos judesio iš Ivaškevičiaus liko tik blynas. Tačiau mums,Silvestro bendraminčiams, reiktų jungtis į tvirtą frontą, užkertantį ivaškevičiukams ir jo adoruotojams kelią į jaunų ir į sovietiškai susiformavusių skaitytojų, žiūrovų sąmonę. Priešingu atveju rašeivos cinikai smarkiai kenks tautiniam identitetui, tautiniam mūsų orumui...

17288. A+A2005-06-23 11:41
"jaunų ir į sovietiškai susiformavusių skaitytojų". Tai jau bene 45-mečių... Goebbelsas, on že Ždanovas nedamuštas, mat, atsirado. Užkirs, bl, kelią... į sąmonę... širdis, mat...

17289. Na jau2005-06-23 14:16
Na stai, islenda is savo skyliu rudo ir raudono plauko "silvestro bendraminciai" su patriotinemis trispalvemis trumpikemis, po kuriomis kyso, tiesa, laiboki raudoni ir rudi kuneliai, - kur jau jiems iki stiprios "desines"...

17290. Zali pomidorai2005-06-23 14:28
Nereikia taip gasdintis. Su nesveika vaizduote ne tik kad romano neparasysi, bet ir vaiku (turimu ar busimu) sveikata sugadinsi. Ne visiems atrodo, kai eina gatve, kad juos vejasi Gaiziunas. Studijuokite, isklausykite normalu siuolaikines literaturos kursa, pratinkites rasyti ir kalbeti i tema. Ir Gaiziunas bus nebaisus. Galva ir gyvenimas prasvieses, o kalba nebus zodziu kratinys.

17295. Vacius2005-06-23 20:09
Daugeliui komentuotojų Gaižiūnas aiškiai per geras. Šitoje istorijoje stebina ir Tuminas. Kažkaip geriau jį įsivaizdavau.

17296. ii2005-06-23 20:28
lygininat su jaunimtetriu pries 17 metu, o ir dabar su korsunovu , tai visiskas pravalas ir tiek

17298. A+A2005-06-23 22:46
Nežinau, yra balasto, duobių, visko gerokai per daug, dėl ko trumpintas pastatymas, tačiau reikia būti visišku mankurtu, kad nekaifuoti nuo Salės ar čiudiko Oskaro. Galų gale, tai juk menas, jptvmt, ar ne? Buvau du kartus, po to nusipirkau knygelę...

17512. romantic :-) 2005-07-05 14:21
Kazkaip pasirode, kad ir straipsnio autorius, ir daugelis kritikavusiuju labai noretu ir materialiskai apciuopiamu kunu,t.y.asmenybiu, ir istoriniu faktu, ir pan. Ne veltui ieskanciam teisybes S.Gaiziunui pikta del nekonkretumo. Bet, man regis, M.Ivaskeviciui siuo atveju tai maziausiai rupejo. Salyginiai vardai, salyginiai ivykiai, salygine erdve, pagaliau ir laikas turejo iskart pastatyti nuozmiesiems kritikams ausis: e,brol, cia kazkas ne taip! Man regis, pakankamai smaikstus M.Ivaskeviciaus poziuris i daugelio tautieciu susikurtus madagaskarus, paryzius, ikonizuotas asmenybes - vykes bandymas sugrazinti is nesvarumo busenos klejojancius knyginius patriotus (miniu, jokiu budu neniekindamas ju isitikinimu). Ar ne toks yra Poksto personazas? Taciau brangiausiai kainuojanti vertybe - patirtis privercia zzvelgti i zmogaus, tautos buvi kitaip. Verta vien prisiminti Poksto monologa treciojoje dalyje ir jo dramatiskaji ,,Namo!Visi...namo!" O kur ,,namo" , gerbiamieji? Taigi, cia - is klejoniu ir klajoniu - i Lietuva...Tai - namo?

17660. Artūras2005-07-12 14:38
Sutinku, kad menas turi autonomiją, kad ne istoriniai prototipai lemia rezultatą, etc...Tačiau esminis klausimas šiandien toksai: kodėl tokie, kaip Ivaškevičius, autoriai (jauni,eklektikai apsiskaitę, ciniškai nusiteikę)ir pasaulį,ir tautą, ir jos istoriją regi pro dekonstruktišką prizmę? Na, sakykim, cinikai, satyrikai visada mėgo dekonstruoti "medžiagą", tačiau kodėl šiandieniniai ivaškevičiai tą prizmę konstruoja tik iš pasturgalinių-perversinių konstrukcijų, kodėl jų žvilgsnis nepakyla aukščiau bambos? Štai klausimas koksai:"kdėl jie taip, o ne kitaip?" Žinau, ką atsakys į jį mano oponentai, nes jie irgi tikrovę regi pro panašią prizmę;žinau, ką pasakys mano bendraminčiai;reikia trečiųjų -mediumų-kurie paaiškintų, kodėl technikos ir civilizacijos pažangos laikais prastėja,grubėja žmogaus siela, ir,visų pirma, knygose, scenose,ekranuose,parodų salėse?

17674. pasi > arturui2005-07-12 16:37
Labai idomi tema. reiketu kito laiko ir vietos jai aptarti. Manau, kad priezastimi yra netikra laisve ir menama lygybe. Andai apsisvietes zmogus remdavosi ilgalaikemis vertybemis [kuriu supratimas ji islaisvindavo], o tamsus - jam nekvestionuojama tradicija [kurios laikymasis ji prilygindavo]. Dabartes, kai visi laisvi ir lygus, viduje tvyro kraupus nesaugumo jausmas: ilgalaikiu kriteriju [o tuo pat metu ir atsiremt i ka] neber, tamsus ir arogantiski glusai is sudo lipdo neva mena [o gal atvirksciai?], tai ir sviesesnis, gabesnis zmogus pasimeta, ima pust i nihilizmo duda. Kaip burba senimas, "neber nieko svento". Liberté, Egalité... Juk tuos, kurie kuria pakyletai, nuosirdziai, negabùs, agresyvùs liumpenas tuoj pat sumina zemen.

26034. Alinauka2006-04-30 22:57
Kritikuodamas Ivaškevičių, straipsnio autorius pateko į spąstus, kuriuos pats Cvirkai buvo paspendęs: kaip Cvirka įvardijo Pakštą Smetonos dvaro gaidžiu (kas visiškai neatitiko tikrovės), taip ir garbusis kritikas, "suklasifikuodamas" Ivaškevičių, "nepramatė" to sveiko vitalinio prado, kuris Tumino interpretacijoje atsiskleidė. Demonstruoti politinį angažuotumą, straipsnyje apie "Madagaskarą" minint Paksą ir paksininkus, jau visai prasto skonio požymis. Ivaškevičius nuostabiai žaidžia žodžiu, todėl vadinti tai žargonybėmis ar slengu nederėtų. Puikus veikalas, nuostabus pastatymas.

42930. xa, xa :) :-( 2007-12-02 12:36
sis straipsnis tik dar karta patvirtina M. Ivaskeviciaus genialuma.. nuostabi pjese - tik kai kuriems silpnaprociams nesuprantama :)

48510. Skirmantė2008-09-14 19:23
Puikus, kruopštus str.

50531. Aleksandras :-) 2008-12-29 15:36
Gan neblogas sraipsnis, pats as tam spektakli buwau tai gal ir visai nieko bet buna ir geresniu

53455. hm :-) 2009-06-13 12:40
Tikrai blogas pektaklis ir Ivaskeviciaus poziuris. Klaiku kai bandoma `atstatyti poziuriu pusiausvyra` tokiais brutualiais tyciojimaisis is istorijos ir tautiskumo. Nesu nei nacionalistas, nei per daug patriotiskas ar susijes su partizanais ar tremtiniais - taciau branginu tautiskuma ir savo identiteta. O tokius dalykus bandyti istrinti taip ziauriai tyciojantis... nepateisinama. klaikus menininkas. Straisnis tikrai taiklus.

53983. R. A.2009-07-21 01:33
Nesinori net skaityti straipsnio ir tuo labiau jį vertinti, nes labai nekoks tinklapio dizainas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
21:28:03 Sep 11, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba