HERKUS KUNČIUS

PREMJERA

Paryčiais, tirpstant pakiliai nuotaikai, buvo nutarta atkimšti odekolono flakoną.

– Nesimaivyk, papasakok.

– Kaip sausas vynas, – taikliai apibūdino skonį drąsiausias degustatorius.

DISCOVERY

Akademikas I.Pavlovas daugiau kaip 20 metų stebėjo girtaujantį Altajaus valstietį Kačalkiną, kuris visą laiką buvo apdujęs, durnas ir nejudrus, bet girdėjo viską, kas aplink jį dėjosi.

Įdomus būdas, kuriuo akademikas I.Pavlovas išgydė savo pacientą.

Trečią valandą nakties, kai Altajaus mieste buvo tylu, akademikas I.Pavlovas tyliai priėjo prie valstiečio Kačalkino lovos ir pašnibždomis pasakė: "Agdam".

Ir Kačalkinas liovėsi girtavęs, nors iki tol prapylė ištisą epochą: nuo Nikolajaus II vainikavimo į Rusijos sostą iki pilietinio karo ir amoralios Antantės intervencijos.

1963 metais pažangieji pasaulio laikraščiai paskelbė senasacingą žinią apie devynmetę Mariją Eleną Teljo iš Argentinos: vaikas užgėrė (iš nuoskaudos) tą dieną, kai buvo nužudytas Amerikos prezidentas Džonas Kenedis; mergaitė, atrodo, geria iki šiol.

Populiarus Amerikos radijo diktorius Piteris Trinas, norėdamas sukaupti lėšų labdarybės tikslams, susilažino, jog negers 200 valandų.

Lažybas jis laimėjo, psichinių sutrikimų pastebėta nebuvo.

Po dviejų šimtų valandų negėrimo radijo diktorius Piteris Trinas negėrė dar 10 valandų… ir susirgo nervine depresija, kuri truko ne vienerius metus.

Radijo diktorius Piteris Trinas tik geležinės valios pastangomis ir su dideliu vargu išsigydė šią pavojingą ir kankinančią ligą.

Velionis JAV prezidentas Džonas Kenedis svarbių ir varginančių posėdžių metu staiga paskelbdavo minutės pertraukėlę.

Per tą laiką, kol Baltųjų rūmų administracija slampinėdavo koridoriais ar rūkydavo pakampėse, JAV prezidentas užsirakindavo Ovaliniame kabinete ir greitai prisigerdavo; po to jausdavosi pailsėjęs, žvalus bei protingas.

Praeito tūkstantmečio gruodį Mordovijos Šein Meidano kaime ūkio "Šviesus rytojus" darbininkei Džeinei Fleigo pavyko laimėti grumtynes su klastingu žvėrimi.

Štai ką Džeinė Fleigo kalba apie šią dvikovą:

"Gruodžio 10 dieną vakare pašėriau nakčiai veršelius ir ta proga išgėriau šampano. Namo ėjau taip pat ne tuščiomis. Buvo tamsu. Tačiau eidama šiuo keliu šampaną geriu jau dvidešimt dvejus metus ir niekada nieko nebijau.

Iki pirmojo namo liko koks puskilometris, išgėriau šampano, o tada atšokau nuo smūgio iš užpakalio, ir iš karto kažkas man įsikibo į sėdmenis. Žmogus?.. Gyvulys?.. Voveraitė?.. Aš pasisukau ir užsimojau šampano buteliu. Ir čia pamačiau: vilkas! Jis mane pargriovė, ir aš pamaniau: baigta, mirtis. Turbūt būčiau nebesipriešinusi, nes žvėris mane stvėrė už gerklės…

Bet aš išgėriau šampano ir pagriebiau pabaisą už žandikaulių, ėmiau žiodyti. O jie kaip geležiniai! Dar gurkštelėjau šampano, ir man iš kažkur atsirado jėgų – kairiąja ranka atkabinau žandikaulį, o dešinioji pakliuvo į nasrus. Aš įkišau ją dar giliau ir pagriebiau už liežuvio. Matyt, tam vilkui labai suskaudo, jis liovėsi tampęs, ir aš galėjau atsistojusi vėl išgerti šampano.

Išgėrusi šampano rėkiau, šaukiau ir dainavau, bet niekas neišgirdo, o gal ir girdėjo, bet išsigando, – maža kas naktimis man atsitinka.

Vėliau vilkau plėšrūną už liežuvio daugiau kaip puskilometrį iki savo namų, o įsivilkusi užmušiau sunkiu durų brūkliu".

MŪSŲ ŽVALGAI

Vakaruose tariamiems Lietuvos vaduotojams negalėjo sektis, jie naudojosi prasčiausia medžiaga – buržuaziniais nacionalistais. Kandidatai į šnipus buvo baigti žmonės – nekokybiški, apgailėtini išdavikai. Savo baimę, beviltiškumą, dvasios menkumą jie skandino degtinėje ar bandė užsimiršti Vakarų Europos paleistuvės glėbyje.

Su tokia kariauna nelaimimi mūšiai…

Antai Kaufboirene įsikūrusios amerikiečių žvalgybos mokyklos kursantai laisvalaikį leisdavo ne su Morze, šaudykloje ar ant skersinio, o "Gasthaus zum Gehering", "Gasthaus zur Rose", "Stachhaus" restoranuose, neretai – pramoginiuose šokiuose. Nusigėrę iki sąmonės netekimo, orgijas šnipai užbaigdavo su dar žemesnės moralės partnerėmis.

Kita būsimų lietuvių šnipų grupė buvo įsikūrusi Dyburgo miesto vienuolyne. Sielovadininkas Alfonsas Dokšiceris mokyklos auklėtiniams buvo kategoriškai uždraudęs lankyti prastos reputacijos vietas, bendrauti su vietiniais. Deja, jauni lietuviai šnipai, prisidengę neva klastingais slapyvardžiais "Daktaras Faustas", "Konradas Valenrodas" ar "Brolis Budenbrokas", nuolat rengdavo slaptas keliones į kitų miestų vienuolynus, kur užmegzdavo nusikalstamus romanus su Rytprūsių heteromis.

Ne geriau elgėsi ir Londono žvalgybos mokyklos kursantai. Jie, vos gavę iš administracijos penių–šilingų, patraukdavo į Pikadilį, buvo nuolatiniai "Amerikiečių baro" ir "Mekos" restorano lankytojai. Savaitgaliams, visa tai fiksuota Intelligence Service ataskaitose, naivesnes Haid Parko ar Pikadilio kurtizanes įsiviliodavo net į žvalgybos mokyklą. Gėda!..

Nėra ko stebėtis, kad šie šnipai netrukus tapo chroniškais alkoholikais, kuriems vienintelį nusiraminimą teikdavo degtinė ir ištvirkavimas.