LEDAI SU SVOGŪNAIS

LNK "Svogūnai" šiemet priminė ledo kristalus, o užšaldyti Palangoje Arvydas su Diana – greitus pavasario atotirpius. Jų "palaikymo vakarėlis" alsavo karštu laukimu, ką nuspręs 46 val. išbuvusi ledo kiaute "ledinė ledi" Diana. Vatikane tuo pat metu merdėjo popiežius, ir visame pasaulyje milijonai žmonių, nieko nežinodami apie lietuviškus "ledus" su "svogūnais", maldomis atsisveikino su atkakliai tirpdžiusiu tautų ir religijų nesantaikos ledus šv.Tėvu. Šitam įvykiui televizijos buvo pasiruošusios neprasčiau negu balandžio pirmosios linksmybėms. Informacijos, interviu, komentarai buvo pirmosiose vietose, lyg ir paliudydami, kad pramogų laikais televizijoms nesvetimos ir amžinosios vertybės. JAV prezidentas G.Bushas dar tebelaukiant dramatiškos atomazgos tiesiogiai kreipėsi per televiziją į amerikiečius. Mūsiškiai politikai tenkinosi "svogūnų" vaidmenimis, užleisdami vietą kitiems, bet irgi saviems – bažnyčios vadovams ir atstovams.

Pas mus dažnai užleidžiama vieta ne tiems, kuriems reikėtų. Ekspertų grupė prie žurnalistų etikos inspektoriaus po trumpo velykinio atokvėpio vėl peržiūrėjo krūvą TV laidų ir laikraščių. Užkliuvo tėvų ir vaikų kivirčai, barniai, apnuoginti santykiai – nemylėjo, gėrė, mušė, pravardžiavo. Skriaudų – didžiausias maišas, bet kaip vienintelis guodėjas buvo minimas psichologas. Apie tikėjimą ir pasitikėjimą – nė mur mur. Tarsi į televiziją būtų kviečiami vieni ateistai, o ir pačiai bažnyčiai nerūpėtų vaikų gyvenimas, išskyrus kunigų padejavimus per pamokslus: o kur jūsų vaikai, kur jaunimas?

Popiežiui be žodžių atsisveikinant su pasauliu, "Kultūros revoliucija" (RTR "Planeta") diskutavo tema: kada žmonės buvo geresni – sovietiniais laikais ar dabar? Kino režisierius M.Chucijevas sakė, kad visais laikais būna gerų žmonių, svarbu tik, kad žmonės nebūtų blogesni. Publicistas J.Kublanovskis mano priešingai: buvome blogi, o dabar – dar blogesni, nes apsivertė vertybių skalė. Jeigu nežvangini sidabriniais kišenėje ir nepūti krūtinės, esi pasmerktas gėdai ir kone visuotiniam ostrakizmui. Laidos vedėjas M.Švidkojus lyg ir kvietė susitaikyti: kurie buvo geri anais laikais, neprarado gerumo ir šiandien.

"Arti toli" (L1) atrado gerų lietuvių Olandijoj: Marža Augustaitytė ten įsikūrė po karo, ištekėjo, daro gražias lėlytes ir yra įsitikinusi, kad apaugti daiktais neverta. Kai gyvenimas išmeta iš įprastinės vagos, pamatai, kiek daug prisitempei į namus be reikalo. Televizija tempia į ekranus viską, bet ir jos godžiam atvirumui stato užtvarą pats videokameros egzistavimas. "Tiesioginiame reportaže, be abejo, atsiranda ryšys tarp gyvenimo, kaip beformio, tūkstančius galimybių turinčio atvirumo, ir siužeto, kurį režisierius, nors ir ekspromtu, kuria brėždamas vienareikšmes ir vienakryptes pasirinktų ir į nuoseklią eilę sumontuotų įvykių sąsajas", – prieš 40 metų rašė U.Eco knygoje "Atviras kūrinys" (Forma ir neapibrėžtumas šiuolaikinėje poetikoje). Gaila, kad tiek metų teko laukti (išleido "Tyto alba") šio iškilaus teorinio veikalo lietuvių kalba, nors įvairūs fondai tuo tarpu finansavo ir leido kur kas vienadieniškesnius, išliaupsintus darbus. Lenkai tą knygą seniai išsivertė, todėl ja galėjome pasiremti šiuolaikinės žurnalistikos studijose ir atviriau sutikti postmodernistinės televizijos naujoves.

Būna ir atvirkščiai: televizija kaip naujovę kartoja tai, ką pati prieš keletą metų išgarsino. 5-asis kanalas išsiliaupsino sukūręs mikrofono ir V.Šustausko meilės sceną Seime, tarsi "Be tabu savaitė" (TV3) to nebūtų Seime gaudžiusi kas savaitę ir dėjusi į seimūnų lūpas neseimūniškas kalbas. "Ties riba" (LNK) žada: dabar pamatysite, ko nei matę, nei regėję – striptizo užkulisius ir įkaitusias nuo vyriško gero moteris. Tarsi prieš gerą dešimtmetį mūsų aistruolės nebūtų čiupinėjusios "čipendeilų" ir kaišiusios jiems pinigėlių į tą patį galą. Tikra naujovė – "Kino pavasaryje" parodytas A.Maceinos filmas "Šalia jūsų" su lietuviškai pazoliniškais nuogaliais, kryžiumi ir pagoniškai atrodančia ožka. Anglų satyrikas J.Swiftas rašė, kad melą galima apnuoginti tik melu. O pornografiją? Pasirodo, galima tuo pačiu. Ekrane – tikri, o ne sumodeliuoti, įvaizdžio daryklose iškvėpinti, paspalvinti, išblizginti kūnai ir nuoga kaimo tikrovė, kurios tikrasis autorius yra jo gyventojas ir fotografas Rimaldas Vikšraitis. Po pernykščio vengrų "Žagsėjimo" A.Maceinos filmas šiemetiniame "Kino pavasaryje" primena, kad Rytų Europa Vakarams dar ne kartą sukels žagsulį ir galvos skausmą.

Tačiau skirtumai ir jungia. Kad ir labai tolimas atrodytų Pietų Afrikos gyvenimas filme "Atleidimas" ("Kino pavasaris"), jis mums – lyg gyva iškarpa iš lietuviško gyvenimo. Įsivaizduokime filmų "Niekas nenorėjo mirti" ar "Vienui vieni" tęsinį: buvęs kagėbistas, žydšaudys ar nekaltų žmonių trėmikas atvyksta aplankyti aukos kapo, atsiprašyti giminių ir artimųjų – kokia psichologinė ir moralinė kolizija! Būtų gražu visiems kartu sukalbėti "Tėve mūsų" ir užkasti keršto kirvį. Bet kur garantija, kad kas nors jo vėl neatkas, kaip filme? Kinematografininkai taikiai ir sutartinai atšventė vyriausio kino operatoriaus, Vorkutos kalinio Stasio Vainalavičiaus 95-metį. Keldamas stikliuką jis pažadėjo, kad bus ir 100-metis ir kad Lietuvoj žaliuos ne tik svogūnai, bet ir ąžuolai.

Skirmantas Valiulis