"LĖTA EIGA" – JUDESIO STUDIJOS

Jaunųjų Lietuvos skulptorių paroda "Lėta eiga – slow motion", surengta Klaipėdos dailės parodų rūmuose, aktuali keliais aspektais: skulptūros meno, itin retai rodomo galerijų erdvėse, populiarinimu, jaunųjų skulptorių prisistatymu visuomenei bei disputu su klasikinės skulptūros tradicija.

Jau parodos pavadinimas "Lėta eiga – slow motion" tampa savotiška diskusija su tradicija. Klasikinei skulptūros sampratai, asociatyviai sietinai su statula, priešindami judesio formulę, jaunieji menininkai kirbina judesio galimybę apskritai. Kiek fiziškai stabilus objektas gali būti paveikus judesio flirtui? Ir jeigu kalbame apie judesį, ar būtinai jis turi būti susijęs su kinetinėmis perspektyvomis?

Parodoje dalyvaujantys keturi magistrantūros studijas ką tik baigę ar dar kremtantys Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros studentai judesio tematiką interpretuoja gana vienodai. Viena vertus, kaip fizinį veiksmą, reflektuojamą pačiu objektu, kita vertus – kaip mintį ir (ar) konceptą, kurį reikia perprasti. Abu veiksniai gali lengvai sąveikauti ir transformuotis, t.y. veiksmas virsti mintimi, o mintis – veiksmu. Trumpiau sakant, abiem atvejais skulptūra neprivalo būti kinetinė, ji netgi neturi judėti. Svarbiausia – trimačiame objekte įkūnytas vaizdas: judesio nuojauta ir (ar) prisiminimas, "before & after".

Platoniškos idėjų būsenos identifikuotinos visuose skulptūriniuose objektuose. Štai dvi Rimanto Milkinto kompozicijos "Be pavadinimo". Viena jų primena į kosmosą kilti pasiruošusią raketą – raudoni medžio pagaliukai funkcionuoja ir kaip atramos, ir kaip simboliniai liepsnų liežuviai. Pakilimo takas paruoštas, tačiau fiziškai "raketa" niekada neatsiplėš nuo žemės. Priešingai kitai autoriaus kompozicijai, kuri susideda iš kelių tuščiavidurių metalo kubų, vienas į kitą įeinančių "matrioškų" principu. Veikiami pakėlimo sverto, jie išardomi ir grandine pakabinami erdvėje. Rezultatas – sustabdytas judesio momentas, kurį galime įsivaizduoti, bet negalime matyti.

Panašiai su numanomo judesio galimybėmis elgiasi ir kiti menininkai – Algis Kasparavičius, Lukas Lebednykas ir Žilvinas Landzbergas. Pirmojo autoriaus "Slėginio indo", forma primenančio sifoną, rankenėlė gali būti paspausta, ir pro čiaupelį gali pradėti bėgti vanduo, tačiau šią galimybę paneigia pats medinis indas. L. Lebednyko "Lankstinys" iš medžio kvadratų gali būti sulankstytas ir vėl išlankstytas, bet darbo medžiaga, mastelis ir svoris tik dar labiau pabrėžia teorinę judesio intervenciją. Tai liudija ir greta rodomi videokadrai, kur lankstomi įvairūs objektai (pvz., cigarečių pakelis). Tuo tarpu Ž. Landzbergas darbe "Mėlyna ir raudona" modeliuoja vos prieš akimirką įvykusį, bet dabar jau tik numanomą smūgio judesį. Du stambūs, kompiuterinių žaidimų herojus primenantys galiūnai eksponuojami po įvykio: vienas – gulintis ant žemės, kitas – pergalingai stovintis greta.

Jaunųjų skulptorių kūryba ne tik konceptuali, bet ir meistriškai atlikta. Kai kurie darbai reikalauja inžinerinio išmanymo, medžiagos galimybių suvokimo. Kita vertus, autoriai mėgaujasi šiuolaikinės skulptūros ir apskritai meno teikiamomis galimybėmis. Drąsiai eksperimentuoja su naujomis technologijomis, medžiagomis, nors nevengia ir natūralių, pirminių – medžio, metalo. Labiausiai mėgstama minimalistinė plastika: autorių darbai švarių, estetizuotų geometrinių formų, neperkrauti detalių, įtaigios jų spalvos ir mastelis.