Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-04-08 nr. 3043

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Karol Wojtyła (1920–2005).
AKMENS SKALDYKLA
15
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• LRT KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
 DVIEJŲ EKSPROMATAS TARP DVIEJŲ PUODELIŲ KAVOS11
• DRAUGIŠKAS PATARIMAS5

AKTUALIJOS 
• Juozapas Kazimieras Valaitis.
UŽSIENIO SCENARIJAI PROVINCIJOS ATLIKĖJAMS
3

LITERATŪRA 
• Elena Baliulytė.
ESTETINĖS IR ETINĖS VERTYBĖS JONO LANKUČIO LITERATŪROS KRITIKOJE

KNYGOS 
• Aleksandras Indriulaitis.
PLUNKSNOS IR TEPTUKO ŽENKLAI
3
• NEGYVĖLIAI
• KETURI DAKTARO MARČO SŪNŪS1
• BŪGNO ODA4
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
SAVAITGALIO IMPRESIJOS
6
• Egidijus Mažintas.
PETERIS KONWITSCHNY’S: OPERA, KAIP POLITINIS AKTAS
13
• MUZIKOS LEIDĖJAI FRANKFURTO MUZIKOS MUGĖJE

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
IRONIŠKIEJI GRACIJAI
• Goda Giedraitytė.
"LĖTA EIGA" – JUDESIO STUDIJOS
1
• Eglė Mikalajūnaitė.
SKAPTUKO KELIONĖ ATVIROJE ERDVĖJE

TEATRAS 
• Salomėja Burneikaitė.
LĖLININKŲ SUJUDIMAS ŽEMAITIJOJE
2
• Ridas Viskauskas.
"ANA KARENINA" RUSŲ DRAMOJE

PAVELDAS 
•  Vilius Kavaliauskas.
PARODOJE – LIETUVOS RESPUBLIKOS PAGERBIMO ŽENKLAI

MENO DIS/KURSE* 
• KURATORIŲ DISKUSIJA: NACIONALINĖS DAILĖS POLITIKA2
• Kasparas Pocius.
GYVENIMO KŪRIMAS SAVOMIS RANKOMIS
11

POEZIJA 
• ARŪNAS SPRAUNIUS3

PROZA 
• Astrida Petraitytė.
PRIEPUOLIS
1

VERTIMAI 
• AUGUST STRAMM

JAUNIMO PUSLAPIS 
• JAUNŲJŲ FILOLOGŲ KONKURSO POEZIJOS LAUREATAI13

AKTYVIOS JUNGTYS 
• LIETUVOS 37-OJO JAUNŲJŲ FILOLOGŲ KONKURSO LAUREATAI
• Jonas Skendelis.
A. WARHOLAS – NUOBODULIO KARALIUS. PAKARTOJIMAI IR NEVEIKLUMAS

KRONIKA 
• LEDAI SU SVOGŪNAIS1
• LRS
• Rasa Klioštoraitytė.
IŠ ITALIJOS Į BALTIJOS ŠALIS
• Roma Kišūnaitė.
GERIAUSI 2004 METŲ VAIKŲ KNYGŲ KŪRĖJAI
• 2005 M. LIETUVOS RESPUBLIKOS BIUDŽETO LĖŠOMIS IŠ DALIES FINANSUOJAMŲ LEIDINIŲ SĄRAŠAS1

DE PROFUNDIS 
• HERKUS KUNČIUS7
• Marija Stankova.
DOVYDAS, KURIS LIOVĖSI KALBĖJĘS
1
• KLAIDOS ATITAISYMAS5

POKALBIAI

DVIEJŲ EKSPROMATAS TARP DVIEJŲ PUODELIŲ KAVOS

Poetą ROMĄ DAUGIRDĄ kalbina LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Romas Daugirdas
Vlado Braziūno nuotrauka

Keistą ir pilną paradoksų gyvename laiką. Kalbėdamas ar rašydamas, kuo mažiau įsipareigoji ar nesistengi įsipareigoti, tuo daugiau pasakai teisybės. Toks gal bus ir mūsų šis pokalbis.

Reikia iš karto susitarti dėl terminų. Yra tiesa ir teisybė. Teisybė yra moralinė kategorija, kuri priklauso nuo laikmečio, keičiasi priklausomai nuo socialinės, istorinės, kultūrinės konjunktūros. Tiesa yra patikimesnė. Tarkim, Niutono tiesa yra tiesa tam tikromis aplinkybėmis. Vėliau pasirodė, kad ir ji yra ribota, nes Einšteinas sukūrė kitą tiesą. O moraliniai įsipareigojimai visada pančioja, nori tu ar nenori. Jų buvimas abstrakčiai arba konkrečiai visada priklauso nuo psichologinių dalykų, nuo auklėjimo galų gale. Tarkim, susikūrei sau kokį nors moralinį kodeksą, tau jis atrodo teisingas ir gražus, ir tu jo laikaisi. Aš egoistiškai į tai žiūriu, tam tikrų taisyklių laikausi, nes man taip gyventi lengviau. Man lengviau būti geram negu blogam. Kaip Kanto moralinis imperatyvas sako – nėra vertingas tas poelgis, jei negali pasielgti kitaip. Tarkim, senmergė gali pūstis ir didžiuotis savo nekaltybe, bet ji nekalta tik todėl, kad jos nekaltybės niekam nereikia, ir aš negaliu teigti, kad ji elgiasi labai moraliai, tiesiog tokia yra aplinkybių sukurta situacija.

Klausimas man šis kilo, kai prisiminiau tavo eilėraščius, kuriuos skaitei Užupio kavinėje. Nebesinaudoji silabotonikos kanonu, eilėraščio audinį audi remdamasis šokiruojančia leksika, įvaizdžiais, kurie dabar vos ne unisonu galėtų šaukti su pastarojo meto prozininkų Sigito Parulskio, Gintaro Grajausko diskursais.

Dėl silabotonikos tu teisus, tačiau tik iš dalies. Aš rimavau iki 25-erių savo amžiaus metų, tačiau taip susiklostė aplinkybės, kad tų eilėraščių rinkinyje nebeliko. Pirmoji mano knyga buvo atmesta, ir aš ją išmečiau velniop. Ir knyga pasirodė tik po penkerių metų. Ritmikos niekados neatsisakau, nes man tai nervas, kuris padeda tekstą sumontuoti, kadangi jį rašau koliažiniu vizualiniu principu. Tad ritmas ir yra ašis, į kurią tie įvaizdžiai gravituoja.

Dėl šokiravimo: laikausi tokios nuostatos, kad rašyti turi maksimaliai laisvas žmogus. Laisvas nuo mąstymo ir visų kitų stereotipų. Kryptingai pats su savim dirbau bent iki 30 metų, kad pajusčiau tą vidinę laisvę. Ir man atrodo, kad bent iš dalies man tai pavyko. Daugelis dalykų, kurie yra ritualizuoti ar apipinti vienspalvėm emocijom, – savaime subyra. O iš vertybių aš nesityčioju, jos irgi yra sąlygiškos, kinta laikui bėgant, sukalkėja. Ypač tos, kurias primeta vienas ar kitas socialinis režimas. Dabartinis – nors ir demokratija, primeta tam tikrą davatkiškumą. Sovietmečiu tekste neleido minėti Dievo. Aš minėdavau jį kitokiuose kontekstuose, rašiau jį mažąja raide, nes man jis tik partneris. Ir jau dabar pajutau tokį redaktorių nepasitenkinimą, esą aš nepagarbiai elgiuosi su juo. Ar tai nėra naujoji konjunktūra ir savotiška cenzūra?

Jei neklystu, tu kartu mokeisi su Saulium Tomu Kondrotu?

Jis buvo jaunesnis, bet aš jį pažinojau nuo mokyklos laikų vyresniųjų klasių.

Ar tave veikė jo laikysena ir tokia arogantiška distancija?

Distancija neišvengiama su viskuo, nes jei jos nesilaikai, neišvengiamai tampi juokingas, o tavo rašliava tampa įdomi tik pačiam sau. Į tekstą reikia ne įsijausti, ne vaidinti jį, o demonstruoti, kaip mokė B.Brechtas. Jei nėra distancijos, gresia labai neskanus apsinuoginimas, kuris kultivuojamas tik išpažintinėj mergelių poezijoj. Be distancijos negali išsakyti ir aibės tau rūpimų dalykų.

Na, įsivaizduokim dabar tokią situaciją. Tu turi trobą Švenčionių rajone. Vieną dieną ateini į Švenčionių savivaldybės kultūros skyrių nešinas savo naujos eilėraščių knygos, parašytos su gera distancija, rankraščiu ir sakai tarnautojai: žinot, aš čia jau beveik vietinis, ar negalėtumėt paremti mano knygos leidybos?

Viskas aišku, ką tu čia nori pasakyti. Žinoma, kad negalėčiau taip padaryti, nes masinėje žmonių sąmonėje yra įsitvirtinę du stereotipai: Maironio ir Salomėjos Nėries poezija. Ir viskas. Toliau masinė žmonių sąmonė nėra pažengusi. Ir mane štai kas stebina – kodėl eilinis Lietuvos žmogus, nesuprantantis šiuolaikinės muzikos ir nesukdamas dėl to sau galvos, mano, kad va poeziją tai jis supranta. Apgaulingas dalykas yra verbalinis poezijos pobūdis, ir žmogus mano, kad jei tuos pačius žodžius jis suprasdavo ir supranta, tai kokio velnio taip jie sudėlioti, kad yra nesuprantama. Ir jam atrodo, kad jis turi teisę reikšti savo pretenzijas. Ir situacija yra tokia, kad iš esmės mes rašom vieni kitiems. Supratimo ir susišnekėjimo galimybę lemia baisus atsilikimas. Vakaruose jis gal mažesnis, bet irgi jo esama. Žiūrėk, mes savo poezijos knygas leidžiame normaliose leidyklose, o ten panašius tekstus leidžia universitetai, nes jie supranta, kad tai yra elitiniai dalykai, ir nėra net tokios minties, kad tą poeziją skaitytų "plačiosios liaudies masės".

Taigi kyla ir kitas klausimas: jei save apsibrėžtum tik kaip poetas, ar neįlįstum į per siaurus marškinius?

Kai sąmoningai pradėjau rašyti, aš nežinojau, kaip rašyti, tačiau žinojau, kaip nereikia rašyti. Nerašyti tekstų nuo kalno, nesusireikšminti, neprimetinėti, paskui atsisakiau ir rimavimo. Tu gali surimuoti laikraščio tekstą, kuriame bus visi eilėraščio požymiai. Jei neklystu, Ruževičius yra pasakęs, kas yra poezija – jo manymu, tai, kas lieka atmetus rimą, ritmą, metaforas, palyginimus ir kitus literatūrinius tropus. Dar vieno dalyko bijojau. Kadangi mano išsilavinimas psichologinis, filosofinis, aš labai bijojau likti antrinės kultūros rate. Naudotis vien tokio išsilavinimo patirtimi – abstrakcijomis, kultūriniais ženklais – poetui labai pavojinga, todėl aš visados stengdavausi savo tekstą sudaiktinti. Jei to nedarai, imi skrieti lyg koks meteoras beorėj erdvėj, nieko nepaliesdamas. Bet yra ir kitas dalykas. Aš nevartoju to vadinamo gamtiškojo žodyno klodo. Gimiau senamiestyje ir čia išaugau, tad mano pasaulėvaizdy tie kaimo įvaizdžiai natūraliai neapsigyvena, neprilimpa. Daug kartų esu pastebėjęs: sėdžiu po kelis mėnesius savo sodyboje, žiūrėk, eilėraštyje pasąmoniškai jau atsiranda ir kokia svirtis ar dar kas. Paskui žiūriu, kad mano tekste tokie dalykai negyvena, nes jie ir manyje nuo vaikystės negyvena.

Tai kas tau tas gyvenimas kaime ir kaimas – poilsio namai ar vieta, kur įsigyveni, randi naujų potyrių?

Viskas yra kur kas paprasčiau. Pirmiausia aš ten patenkinu vienatvės poreikį, nes daugiausia ten būnu vienas. Esu vienišas vilkas iš prigimties. Toks, matai, charakterio bruožas, ir tiek.

Įsivaizduoju, kokia nelengva tokios kaip tavo poezijos situacija. Ta miesto kultūra ir jos žodynas tik kuriasi. Daiktai ateina greičiau negu žodžiai.

Tikrai čia yra problema. Prisimenu, Granauskas viename savo kūriny pavartojo žodį "šoferiukas", kuris turėjo ir gražią savo semantiką, ir šilumą, o kaip tik tuomet su tokia svetimybe kaip šoferis buvo kai kurių redaktorių nuožmiai kovojama ir peršamas jam vairuotojas. Na ir įsivaizduok, jei jis būtų pakeitęs šoferiuką į vairuotoją. Būtų emocinis nulis.

Kiek prisimenu, S.T. Kondrotas iš dalies dėl to ir išvažiavo užsienin. Tuomet daugiausia jo dėka ir buvo kilusi didelė kalbos kultūrintojų ir rašytojų diskusija dėl slengo, skolinių, keiksmažodžių, svetimžodžių vartojimo grožiniame tekste. Tu gerai moki užsienio kalbą. Tokiems kaip tu ir tavo kūrybai kultūrinis klimatas čia nėra, švelniai tariant, pats geriausias. Kodėl nevažiuoji?

O ką aš ten su savo išsilavinimu veiksiu? Tiesa, prisimenu vieną dalyką. Sausio 13-ąją aš buvau su savo žmona susitaręs: jeigu vėl ateina rusai, šakės, išvažiuoju į Vakarus, nes dar kartą adaptuotis prie viso to šūdo, kai man buvo jau netoli keturiasdešimties, nebemačiau jokios galimybės. Kondrotas išvažiavo jaunesnis. Jis buvo trisdešimties. Būčiau važiavęs kad ir gatvių ten šluoti. Tačiau, kai situacija daugmaž normalizavosi, problema lyg ir pati išsisprendė. Apie save galiu pasakyti, kad esu optimistiškas pesimistas. Man įkalta į galvą Termopilų situacija. Žinau, kad nieko nepakeisiu, bet turiu laikytis iki galo. Gal šeimoj ar iš senelių taip jau buvo į galvą įkalta.

Na, bet gal kas nors čia po truputį ir keisis. Va, gausi menininko statusą...

O ką tai keičia? Praktiškai tai nieko neduoda. Sovietmečiu man teko būti Sibire. Ten situacija yra visai kitokia nei čia. Rašytojas ten – labai mitologizuota figūra. O aš čia kai kur nors eidavau darbintis, niekados nesakydavau, kad esu poetas, kad rašau eilėraščius. Stengdavausi kuo ilgiau tą faktą nuslėpti. Pas mus koks buvo stereotipas? Poetas – girtuoklis, valkata ir taip toliau. Tai toks pakabintas Pauliaus Širvio paveikslas.

Bet dabar, kai nuvažiuoji į kaimą, kaimynai tikriausiai žino, kad esi poetas, nutuokia, ką veiki?

Kad ne verslininkas, tai tikrai žino. Kad išvengčiau nereikalingų klausimų, kai manęs ten kas paklausia, kas aš esu, visados atsakau, kad esu psichologas. Kadangi jie šito žodžio nėra girdėję, ta tema tada natūraliai būna užraukiama.

Kaip vis dėlto yra? Ar pats mėgsti labiau davinėti klausimus, ar į juos atsakinėti?

Man yra įstrigę keli posakiai. Pirmasis, atėjęs berods iš antikos, – kad kiekvienas kvailys gali duoti daugiau klausimų, negu išminčius atsakyti, o kitas – toks Heinės eilėraštis "Klausimai". Jame tokia pompastiška pradžia – jaunuolis stovi ant banguojančios jūros kranto ir patetiškai klausia, kas aš toks, kur aš einu? Ir paskui eilėraštis baigiamas tokia situacija: bangos jau ramiai plakasi į krantą, o ant kranto stovi kvailys. Literatūra nėra atsakinėjimas į klausimus, yra tik klausimų kėlimas. Pažiūrėk, kokia iškalbinga literatūroj yra idioto figūra. Ir Servanteso Don Kichotas, ir Dostojevskio idiotas – archetipinės figūros, einančios iš epochos į epochą, tik vis aprengiamos kitais rūbais.

Tačiau savęs neidentifikuoji su Don Kichotu? Gal su kokiu kitu personažu?

Kiekvienas žmogus iki kokių 16 metų mėgina socialiai adaptuotis. Paskui, jei užtenka smegenų, mes pamatome tos primestos struktūros, socialinio konteksto reliatyvumą ir mėginame nusistatyti santykį tarp savęs ir sociumo, kuris tave supa. Ir kuo čia kultūra gali būti reikšminga asmenybės formavimuisi? Jei gyveni be kultūros, o kažkokie prasminiai branduoliai tau skrieja pro tavo smegenis, gal kai praskries dvidešimt kartų, gal vienąsyk ir pagausi, apibendrinsi ir įgysi kaži kokį patyrimą, tačiau jei tu šiek tiek susijęs su kultūra, tau gali pakakti pirmojo pralėkimo pro smegenis, kad pagautum. Čia aš matau vieną iš pozityviųjų kultūros bruožų ir reikšmių.

Nelygu, kaip tą kultūrą suprasi. Dabar, man regis, vėl įsigali toks materialistinis požiūris, esą svarbiausia yra pavalgyti, o jau kultūra gali būti po to, kaip pramoga, kaip relaksuojanti ne visai būtina prabanga. Daugybė juk gyvena ir puikiai išgyvena be jos. Aišku, skaniau valgyt duoną su sviestu, bet badu nenumirsi, jei niekas neužteps.

Atsakysiu netiesiogiai. Prisiminkime filmą "Musių valdovas". Ten negyvenamoj saloj atsiduria vaikai. Kadangi vaikai maži, jų mąstymas neturi jokio kultūrinio civilizacinio podirvio. Jie pusiau gyvuliukai. Ir ten parodoma, kaip greitai tas ikižmogiškas pradas ima dominuoti, o įsigali tik gamtiniai išlikimo ir kiti principai, negrindžiami jokia morale. Aš manau, kad kiekvienoj visuomenėj tas kultūrinis civilizacinis sluoksnelis yra labai plonas. Tačiau be jo mes labai greitai pasidarytume kaip tie "Musių valdovo" vaikai.

Labai ačiū už pokalbį.

 

Skaitytojų vertinimai


15687. Elitaristas :-) 2005-04-11 12:07
Pagarba poetui. Na yra dar Lietuvoj protingu zmoniu.

15691. Korra2005-04-11 13:54
Jooo, pritariu.

15696. kirvinis2005-04-11 18:04
Neblogos mintys, tik gaila, kad visokio plauko cypdavatkės iš jų mažai ko pasimokys, jeigu iš viso skaitys, savo "Cosmopolitanus" į šoną atidėję:/

15700. korra2005-04-11 20:22
kirvini, tu - neteisus.

15704. kirvinis2005-04-11 20:57
korra, norėčiau tikėt, kad klystu, bet nesu toks naivus:( Cypdavatkės paprastai klauso ne proto balso, o galingesnės gerklės;)

15749. Tomo brolis2005-04-13 18:30
Mano motina sako, kad nereikėtų šokinėti ant tų davatkų. Man jos buvę nebuvę, o kodėl jūs dėl jų tūsinėtės? Lai sau būna.

15769. neišlaikytinis2005-04-14 21:12
iš ko ir su kuo reikia gyventi, kad galėtum kelis menesius leisti savo sodybose?

15776. info2005-04-15 00:26
kad visi jie, kiek viena ausim girdejau, sodybose tose gyvena, ir ne po kelis menesius, o gal net desimtmecius. paziurek i koki gintala, staceviciu, o gal net marcena. bet gal as cia moterisku zurnalu persiskaiciau.

15777. 2 neišlaikytinis2005-04-15 01:38
negražu pavydėti. savęs žiūrėk, o ne po kitų kišenes landžiok.

15779. Jakdauliudas :-) 2005-04-15 06:26
"Jauni žmonės nutarė tai padaryti – kas tai su barzda kelia moteris ir visi ploja, kiti nutaria užsišaldyti. Minios žmonių suplaukė į Palangą", - savo sprendimą motyvavo A.Brazauskas.

15795. IVS2005-04-16 06:06
Jeeeeee, aiškiai matyti, kad jis ne idiotas, ne ivanovas ir ne don kichotas. Neeee. Man anie labaiu patinka.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
21:27:28 Sep 11, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba