Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-04-08 nr. 3043

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Karol Wojtyła (1920–2005).
AKMENS SKALDYKLA
15
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• LRT KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• DVIEJŲ EKSPROMATAS TARP DVIEJŲ PUODELIŲ KAVOS11
• DRAUGIŠKAS PATARIMAS5

AKTUALIJOS 
• Juozapas Kazimieras Valaitis.
UŽSIENIO SCENARIJAI PROVINCIJOS ATLIKĖJAMS
3

LITERATŪRA 
• Elena Baliulytė.
ESTETINĖS IR ETINĖS VERTYBĖS JONO LANKUČIO LITERATŪROS KRITIKOJE

KNYGOS 
• Aleksandras Indriulaitis.
PLUNKSNOS IR TEPTUKO ŽENKLAI
3
• NEGYVĖLIAI
• KETURI DAKTARO MARČO SŪNŪS1
• BŪGNO ODA4
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
SAVAITGALIO IMPRESIJOS
6
• Egidijus Mažintas.
PETERIS KONWITSCHNY’S: OPERA, KAIP POLITINIS AKTAS
13
• MUZIKOS LEIDĖJAI FRANKFURTO MUZIKOS MUGĖJE

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
IRONIŠKIEJI GRACIJAI
• Goda Giedraitytė.
"LĖTA EIGA" – JUDESIO STUDIJOS
1
• Eglė Mikalajūnaitė.
SKAPTUKO KELIONĖ ATVIROJE ERDVĖJE

TEATRAS 
• Salomėja Burneikaitė.
LĖLININKŲ SUJUDIMAS ŽEMAITIJOJE
2
• Ridas Viskauskas.
"ANA KARENINA" RUSŲ DRAMOJE

PAVELDAS 
•  Vilius Kavaliauskas.
PARODOJE – LIETUVOS RESPUBLIKOS PAGERBIMO ŽENKLAI

MENO DIS/KURSE* 
• KURATORIŲ DISKUSIJA: NACIONALINĖS DAILĖS POLITIKA2
• Kasparas Pocius.
GYVENIMO KŪRIMAS SAVOMIS RANKOMIS
11

POEZIJA 
• ARŪNAS SPRAUNIUS3

PROZA 
 Astrida Petraitytė.
PRIEPUOLIS
1

VERTIMAI 
• AUGUST STRAMM

JAUNIMO PUSLAPIS 
• JAUNŲJŲ FILOLOGŲ KONKURSO POEZIJOS LAUREATAI13

AKTYVIOS JUNGTYS 
• LIETUVOS 37-OJO JAUNŲJŲ FILOLOGŲ KONKURSO LAUREATAI
• Jonas Skendelis.
A. WARHOLAS – NUOBODULIO KARALIUS. PAKARTOJIMAI IR NEVEIKLUMAS

KRONIKA 
• LEDAI SU SVOGŪNAIS1
• LRS
• Rasa Klioštoraitytė.
IŠ ITALIJOS Į BALTIJOS ŠALIS
• Roma Kišūnaitė.
GERIAUSI 2004 METŲ VAIKŲ KNYGŲ KŪRĖJAI
• 2005 M. LIETUVOS RESPUBLIKOS BIUDŽETO LĖŠOMIS IŠ DALIES FINANSUOJAMŲ LEIDINIŲ SĄRAŠAS1

DE PROFUNDIS 
• HERKUS KUNČIUS7
• Marija Stankova.
DOVYDAS, KURIS LIOVĖSI KALBĖJĘS
1
• KLAIDOS ATITAISYMAS5

PROZA

PRIEPUOLIS

Astrida Petraitytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sauliaus Bernacko fotografija

Ir staiga ją vėl ištiko Priepuolis. Akimirksniu ištirpo išgaravo jos minkštasis fotelis, kuriame – iki lemtingojo taško – ji mėgavosi kūnišku tinguliu ir subtiliaisiais dvasios malonumais, kosminis spengimas ir švilpesys vijosi ją, begaliniu greičiu smingančią Anapusybėn, josios Anapusybėn, kurios ribas ji jau nekart buvo pralaužusi, kurios grėsmingosios gelmės nekart ją buvo traukusios; ne, ji nebuvo pajėgi kabintis už būtų patyrimų, lyginti, guostis – jos protas švilpė kartu tais pragaro kalniukais. Smūgis buvo pernelyg staigus ir klastūniškas. Kai ji, laižydama nuo pirštų patižusį šokoladinį glaistą, kone smagiai krizeno iš savęs, žilo plauko sulaukusios terlės, o tai netrukdė jai visu kūnu atsiliepti į Bramso muzikos gausmą ir pašaipiomis žvilgsnio kibirkštėlėmis ženklinti stebukladariškus dirigento užkeikimus, tada... tada – ir kas operatoriui, ligi tol, rods, tespiginusiam akis į šį plastiškojo maestro teatrą, šovė į galvą? – kamera nukrypo į smuikininkę, ne, ne į solistę, o į vieną orkestrantę, mąslaus, blyškiai asteniško veido... Kas dar? Kas jame buvo dar: kančios žymė, šviečianti dvasingumo aura? Ne, niekas nebuvo svarbu, jai nebuvo palikta laiko aiškintis, kabintis į argumentus, griebtis logikos: tu niekuo dėta, tai net ne tavo sritis, tai net ne tavoji Anapusybė – akimirksniu, širdžiai nespėjant paskui smingantį prarajon kūną ir, rods, ketinant išsiplėšti pro visas užtvaras, begaliniam spaudimui gręžiant smilkinius, ji buvo Priepuolio valdoma. Be jos valios ir sprendimo ėmė veikti – ak, kaip vėluodami! – automatiniai saugikliai: pirštai spustelėjo pultelį, ekranas pajuodo, bet... bet ji, klaiko pagauta, jau lėkė ton juodojon skylėn paskui klastingu nekaltumu prisidengusį asteniškąjį profilį... Jos širdis veržėsi lauk, veidą ir nugarą išpylė glitus prakaitas, mėšlungio sutraukti pirštai kone prakirto fotelio gobeleną, o kai spaudimas pakaušyje tuoj tuoj turėjo prasiveržti švilpiančiu garu pro įtampos neišlaikiusį, išsprogdintąjį apskritimėlį, ji buvo išsviesta kaip iš šaudyklės beorėn erdvėn, ir... skriedama, nebejausdama jokio savojo "Aš", ji užkliudė – vos žvilgsniu stumtelėjo – telefoną... Taip turėtų veikti įlėkimas į kabančio ant sienos Nukryžiuotojo lauką, kai tavo sielą tempiasi nelabasis, bet negi buvo taip? Vis dar įsukta į spengiantį lėkimą, ji čiupo ragelį, pirštai surinko tik jiems dabar težinomus skaičius, ir kai iš kosminių tolių ataidėjo paaugliškas – berniuko ar mergaitės? – "Alio?", ji stvėrėsi tos jai prarajon nuleistos virvelės, jau žinojo turinti šansą išsikapanoti. "Gydytoją Raudį!.. Labai prašau…" – iššaukė jusdama, kaip per nugarą eina pagaugai laukiant piktdžiugiško "Ne!". Bet tuoj jos kūnas ėmė tirtėte tirtėti – pašaipus "Tėti, tave" ir tuoj pasigirdęs dėmesingas "Klausau" ją išmetė, išspjovė ant kranto... "Čia Elena...Jūsų pacientė Elena..." – ji dar švokštė iš nuoilsio, bet jau grįždama. Pauzelė tetruko sekundę, ji vos spėjo pajusti slystelint iš po kojų grindis, bet tuoj jos grįžo į vietą: "Taip. Viskas gerai, Elena. Aš atvykstu. Laukit. Viskas. Yra. Gerai".

Padėjusi ragelį, ji suko ratus po savo kambarį, tarpais, jau imdama dusti, blokšdavosi į koridorių, iš ten į tą buto apendiksą, benaudį kambarį, – ak, taip taip, čia kažkada (kada?) buvo juodviejų su Juozu miegamasis, o paskui (kada?) Juozulio kartu su vis stipriau jį apkabinančia ir lamdančia Išsėtine Skleroze prieglobstis, – tevedantį į deguonies gurkšnį, atvirą balkoną.

Atplėšusi gydytojui Raudžiui duris, ji, visa paklaikusi, stebeilijo į jį išplėstom – Anapusybės reginio kupinom – akim, o gydytojas, tas pusamžis, nuvargusio veido, jau žilstelėjusiais smilkiniais žmogus, iškart paėmė jos ranką, ji bloškėsi šalin, bet stiprių gniaužtų buvo sulaikyta. "Viskas gerai, Elena. Viskas gerai", – pažįstamas, tvirtas ir šiltas, balsas skverbėsi pro gręžiantį spengimą, ji žvilgtelėjo į tą žmogų, ak taip, su akiniais, pirmąkart su akiniais, bet tikrai Raudys, jos gydytojas Raudys. Gydytojas, tvirtai laikydamas už riešo, įvedė ją į kambarį, lyg spausdamas stamantrią spyruoklę pasodino į fotelį, nepaleisdamas rankos atsisėdo priešais, ji bloškėsi į atkaltę, – bloškė ją įsukęs lėkimas, – jis palinko į ją paaštrėjusių bruožų veidu, jos suskirdusios lūpos žioptelėjo oro, atsiduso įkvėpusi, gydytojas griežtu balsu kartojo "Viskas gerai", ji ėmė drebėti, tai buvo grįžimo drebulys.

– Kas? Kas gi šįkart? – gręžė ją gydytojo balsas.

– Smuikininkė... – iškvėpė ji.

– Smuikininkė? – gydytojas kone krūptelėjo. – Smuikininkė? Kodėl smuikininkė?.. – Balsas prarado aštrumą, sutriko, tarsi staiga beribiuose plotuose žmogus būtų suvokęs, jog pametė kompasą.

Gal tas bejėgiškumas ir paršaukė jos sielą, ji visa tirtėjo, bet jau galėjo droviai šyptelti.

– Hm... – Gydytojas žiūrėjo į ją kiek nepatikliai tarsi imdamas įtarti savo seniai patikrintą kortų partnerį. – Pirmąkart čia apsilankiau, kai... – Ji jam pritariamai linktelėjo. – Taip, tada buvo "gydytojų be sienų" misija Afrikoje. Badaujantys, didelių beviltiškų akių vaikai. Po to...

– Taip, – ji jau galėjo jam priminti, – po to buvo stovykla iš sąvartynų surinktiems vaikams.

Gydytojas kurį laiką skverbėsi į ją įtariu žvilgsniu, nesutikęs jokių pasipriešinimo užtvarų ar klaidinančių labirintų, dar bandė ironija pridengti savo paties pagalbos šauksmą:

– Visą laiką... per tuos – kiek, bene penkiolika metų? – pradedant tarptautine AIDS konferencija, nebuvo jokių smuikininkių, aktorių, mis gražuolių...

O, taip! Jau daugiau kaip penkiolika metų, gal septyniolika, kai jiedu sujungti šia punktyrine, tarpais iš regos lauko dingstančia, o visgi, – ji buvo tikra, – abiejų bent lengvu tvinkčiojimu jaučiama gija. Ir bus, ko gero, visi dvidešimt, kai ją, žydinčią, tvirtą, entuziazmo kupiną keturiasdešimtmetę moterį, – Juozas jau buvo pasiligojęs, turėjo antrą grupę, bet jie dar vaikščiojo į koncertus, o ir vakarojant namie ji gebėjo palepindama kokiu gardėsiu Likimo nuskriausto vaiko bambėjimą paversti berniokiška, šiek tiek nešvankia bravūra, taigi jau, ko gero, dvidešimt, kai ją staiga vieną vakarą pervėrė, taip, ji pajuto lyg aštrią įkaitintą vielą smingant nuo pakaušio iki kulnų, bet tuokart sąmonė buvo blaiva ir skaidri, tad ji galėjo pasakyti: "Pervėrė suvokimas". VISKAS – daugiau nieko nebus; kas, kad ji kartu su vyru, kas, kad ji gyvens dar daugelį metų, pergyvens ir vyrą, – jos Gyvenimas, Šis Gyvenimas, jau užsibaigė, kiekviena diena, kiekvieni metai tebus bereikšmė būtojo multiplikacija. Ji nebuvo tokia kvaila, kad reikštų pretenzijas Likimui, regis, nuolankiai tokį, jai skirtą, priėmė, neapsimetinėjo, nesidangstė kokiais nors maskuojančiais blizgučiais – kad ir feministine emancipacija, – ne, prisipažino pati sau, jog jai skaudu, be galo skaudu, kad jiedu su Juozu taip ir nesusilaukė vaikų, ir savo vienišos senatvės dienomis ji negalės guostis: o mūsų dukrelė – mokslų daktarė, o mūsų jaunėlis rengia parodą, ak, anūkėlis iš Londono atsiuntė atviruką! To nebus, bet juk ji net ne nuolankiai, o su dar didesniu entuziazmu priėmė jai skirtą dalią: spinduliuoti "teigiamą emocinį lauką", popinant dėl menkiausios negalios suirztantį Juozulį, paskui – savo vienišos našlystės dienas dabinant smulkių džiaugsmų žiedeliais…

Gal pora metų buvo praėję nuo to skaudaus užbaigto gyvenimo suvokimo, – atsigręždama ji galės įvertinti, jog tai būta latentinių metų, – kai vieną vakarą ją pirmąkart ištiko jos Priepuolis, klastingai, jai nesitikint ir nenumanant, jog ji nerūpestingai remiasi į stebuklingąsias savosios Anapusybės duris, – lengvas stuktelėjimas, ir ji ėmė dardėti laiptais žemyn į neužmatomas gelmes. Taip, ji savo kambaryje, į kurį galutinai buvo persikrausčiusi gal prieš pusmetį, sėdėjo prieš televizorių, – Juozą vis labiau erzino mažiausias triukšmas, tad jų keliolikos smagaus vedybinio gyvenimo metų miegamasis tapo jo asmenine teritorija, į kurią ji įžengdavo tik kaip slaugė ar kaip ūpą kelianti viešnia, laimė, šioje uždaroje patalpoje jam plačius horizontus atverdavo nepuoselėtoji, bet dabar sutvinksėjusi istoriko gyslelė, ir, prislėgtas storų ikikarinių laikraščių tomų, jos partemptų iš savo bibliotekos, jis nuščiūdavo keletui valandų, retkarčiais vis kažką paskrebendamas popieriaus lapuke. Ji kaip visad žiūrėjo žinias, po vietinių naujienų buvo rodomas reportažas iš tarptautinės konferencijos, skirtos kovai su narkomanija ir AIDS, – tada ji ir buvo ištikta. Dar nieko nenutuokdama, ji išklausė užkadrinį žurnalistės pasakojimą apie berods iš devyniolikos šalių suplaukusius mokslininkus, gydytojus, visuomenės veikėjus, paskyrusius jėgas šiai mūsų dienų Dievo rykštei; kameros aprėpta pilna dalyvių salė, regis, pakirbino tik jos smalsumą, bet… Bet staiga viskas apsivertė: žurnalistė iš užkadrio prisitraukė pašnekovę, kažin kokiai organizacijai atstovaujančią prancūzę; ji ne iškart suvokė, kokį pavojų aliarmuoja lengvas šiurpuliukas, nubėgęs jai per nugarą, ne, lyg naivus vaikas, krebždenantis minos sprogdiklį, ji net palinko arčiau ekrano, prancūzė vis kalbėjo, ji tik viena akimi gaudė ekrano apačioje skubiai nuvinguriuojančius titrus, siurbėsi akimis į pusamžės moters veidą: subtilus makiažas tarsi plona apsaugine plėvele dengė gyvą skausmą ir rūpestį, o akys… Ak, į tų akių gelmę ji ir buvo įtraukta, akimirksniu spengiantis svaigulys įsuko į savo orbitą, ji nėrė žemyn galva, kurį laiką tejausdama šį skridimą kažkokioje beorėje erdvėje, širdžiai plėšiantis lauk iš krūtinės, džiūstančiai burnai mėšlungiškai gaudant orą, – laimė, ėmė veikti kažkoks pasąmonės saugiklis: į švilpiantį Anapusybės Niekiu mirgantį "ekraną" buvo išmestas lapkričio darganos vaizdelis, jos oda vėl šiurpetėjo, bet tai jau buvo gelbstintis šiurpuliukas – grįžimo atgalios orientyras. Nežinia, kaip ji išsiplėšė iš fotelio, – juk nebuvo jokio fotelio, tebuvo lėkimas strimgalviais žemyn, – iš savo kambario, ne, tuokart nepamatė iš netikėtumo atvipusios Juozulio burnos, akimirksniu perskriejo skiriančią teritoriją, pramušė, – na, vėliau žinos, jog pasuko durų rankenėlę, – barjerą ir liuoktelėjo ant svyruojančio, nugramzdinti grasinančio, bet visgi gelbstinčio plaustelio. Ji mėšlungiškai įsikibo į balkono turėklus, pasviro visu kūnu į čaižantį, šlapias snaiges drebiantį vėją, – o! kokia nuojauta prieš keletą metų ją perspėjo, kad pasipriešintų vyro suplanuotam balkono prijaukinimui – įstiklinimui? Galiausiai ji sugebėjo pagauti į spengimo ir švilpimo sūkurį įsuktus šapelius – gailiai virpančius žodžius: "Kas?.. Elenute… Kas?.. Kas atsitiko?.." Tada, atsigręžusi, ji suvokė Juozą, įsisupusį į chalatą, tirtantį balkono tarpduryje. "Man trūksta oro", – baimė dėl savojo žmogaus geibiu daigeliu, bet visgi prasiveržė iš neįžvelgiamon gelmėn nušvilpusios jos kadienės esybės, ir dabar, blaškydamasi lyg užspeistas žvėris iš vieno balkono krašto į kitą, ji stengėsi nuimti ir ant šio išgąsdinto vyriškio griūvančią naštą. "Man trūksta oro", – pakartojo, ir Juozulis, regis, nusibrėžęs sau rankos spindulio baimės ratą, nuskubėjo kviesti Greitosios. Ši atvažiavo, jai dar vis blaškantis balkone, ir gydytojas – storapilvis papurtusio veido ir drumzlinų akių seniokas, gal dėl nuodėmingųjų savo įpročių netekęs aukštesnio rango, – visgi neužkibo už akivaizdžių simptomų – didelio spaudimo, tachikardijos, Juozo baimingo sufleravimo: "Iki šiol astmos priepuolis jos dar niekad nebuvo ištikęs…"; prisakęs pasiimti rankšluostį ir dantų šepetuką, nuvežė ją tiesiai į Psichiatrinę.

Jai jau daugiau nei savaitę ligoninėje išbuvus, beveik ruošiantis namo, jau skendint – po sėkmingo gydymo kurso – palaimingame abejingume, staiga jų palatoje pasirodė kitas gydytojas, naujas ir jaunas, galbūt dar tik praktikantas, pakeitęs pasitobulint išvykusią jų gelbėtoją, nesutrikdomą, sau danties užkalbėti neleidžiančią ir bemaž išvis į kalbas nesileidžiančią damą, jos atveju sugebėjusią reziumuoti, jog "priepuolis pacientę ištiko staiga, sėdint fotelyje". Droviai besišypsantis daktariukas Raudys, pasirodęs palatoje, pirmiausia įsmeigė į ją įdėmų klausiantį žvilgsnį – na, taip, ties kiekviena lova, prieš ištardamas ritualinę frazę "Kaip jaučiatės?", jis pastovėdavo tylomis, akimis traiškydamas sėkmingai vaistų "užaugintą" abejingumo luobą. Tuokart jis taip pat ne itin leidosi į kalbas, tik pasiteiravo, ką ji veikusi tame fotelyje; jai atsakius, regis, didžiai susidomėjo: "Žiūrėjote televizorių?" – ir tą pačią popietę paskyrė konsultaciją kabinete.

Taigi popiet ji sėdėjo prieš tą drovios šypsenos, bet aštraus žvilgsnio, – iš akių gelmės tvyksteldavo ne tik preparuojantis lazerio spindulys, bet ir baugščios, nuodėmingos šilto smalsumo liepsnelės, – jaunąjį daktariuką, o taip, jai negalėjo nedingtelėti: "Toks būtų mano sūnus…"; piktos ironijos kilpele ji užspaudė tą geibų balselį, bet tuoj turėjo įsikibusi į krėslą priešintis įsisukančiam aplink ją sūkuriui… Na taip, gydytojui kone hipnotizuojant ją savo žvilgsniu, traukė iš savęs tą grandinėlę iš pradžių bejausmiais pirštais, abejingai: televizorius – žinių laida – reportažas iš tarptautinės konferencijos… Tada širdis ėmė tvaksėti, ausys pagavo artėjantį švilpimą, ir ji, prisispaudusi prie atlošo, sugniaužusi kumščius, išrėkė: "Viskas! Tai viskas! Tarptautinė konferencija! Išjungiau televizorių! Daugiau nieko!" Gydytojas Raudys, palinkęs į ją – veidas į veidą, akys į akis, – paėmė jos ranką, tylėjo, ir ji turėjo laiko sluoksnis po sluoksnio išlukštenti jo žvilgsnį: apsauginis bespalvis –"Čia gydymo įstaiga, vaistų yra, jei blogai jaučiatės – suleisim"; blizgesiu žėrintis profesinis – "Atskleisdama savo ribinius fenomenus, patarnautumėt psichiatrijos teorijai ir praktikai"; geibiai gelsvas narcisizmo – "Galbūt tai taps mano disertacijos šerdimi"; švelnus ir šiltas atjautos – "Aš šalia, galit manim pasikliauti"; šaltųjų liepsnelių perspėjantis – "Nesilenk virš bedugnės! Laikykis saugaus atstumo! Verčiau atsitrauk!"; mirguliuojantis avantiūristinis – "Ech, šiaip ar taip, jei atsivėrė durelės į Anapus, negi nepasinaudosi galimybe čiuožtelti, sugriebti keletą brangakmenių ir sprukti kuo greičiau atgal!"; galiausiai trapus, kupinas vaikiško baugulio, –"Pasigailėk, netempk su savim, aš bijau"... Gal ji būtų ištraukusi dar keletą gelminių sluoksnelių, bet gydytojas valios presu sutelkė žvilgsnį į vientisą veidrodinį paviršių, kuriame tebuvo parašyta: "Turi apsispręsti pati". Ji apsisprendė, stipriau įkibo į gydytojo ranką, žvilgsniu pasitikrino, kad prie sienos tikrai stovi vaistų spintelė, ir vienu atsikvėpimu išklojo apie žurnalistės kalbintą prancūzę, jos dailų kostiumėlį ir saikingą kosmetiką, jos pasakojimą, kurio vertimo nespėjo sekti, jos akis... ak, ir jos akis, kurios ją įsuko, įsiurbė, į kurių gelmę ji nušvilpė...

– Taigi jūs pasijutote esanti ta prancūzė? – Gydytojo veidas dabar buvo susikaupęs, nebuvo jokios grėsmės, kad koks išklibęs varžtelis suteiktų savarankišką egzistenciją atskiram Ego fragmentui.

– Ne, aš nesijaučiau esanti prancūzė, – nekantrai atkirto ji. – Aš... Tai buvau aš! – su iššūkiu žvilgtelėjo į jauną daktariuką. Bet šis pritardamas linktelėjo, ir ji vėl gręžėsi atgalios, stengdamasi įžvelgti, ką tuokart regėjusi. – Aš nebuvau prancūzė, nors ji niekur nedingo, ji buvo sau, aš – sau, bet... Bet aš buvau ten... toje konferencijoje... Ir... Ir...– Dabar ji nukreipė į gydytoją pagalbos prašantį žvilgsnį. Šis vėl tik pritariamai linktelėjo. – Ir aš žinojau, aš jaučiau... na, taip, visą savo nueitą kelią, nugyventą gyvenimą... iki tos konferencijos...

Ji atitraukė savo ranką, perbraukė sau per kaktą, truktelėjo pečiais ir, tarsi užverdama dureles, kiek pašaipiai užbaigė:

– Pilną pasišventimo kenčiantiems gyvenimą.

Ir jiedu ilgai tylėjo, kaži ko vienas kitam droviai šypsodamiesi, akių liūdesį blaškydami pritarimo linktelėjimu.

Po poros dienų ji užėjo su gydytoju atsisveikinti, ir jis vėl ilgai spaudė jai ranką. Galiausiai, kai jau jiedu tylomis buvo paliudiję, kad susitikimo epizodas tapo nebeištrinamu kiekvieno jų Gyvenimo Faktu ir ji gręžėsi durų link, jaunasis daktarėlis, kiek sutrikęs, išsitraukė iš kišenės styrantį lapeliuką:

– Tai mano namų telefonas. Jei kada prireiks, – jis netgi kiek raustelėjo, – galite skambinti bet kuriuo paros metu...

Jai lengvas šiurpuliukas perėjo per nugarą nuo tos pranašystės, bet – grįžo namo, grįžo į darbą, į savąją bibliotekos saugyklų prieblandą, grįžo į juodviejų su Juozuliu, visai pasiligojusiu, erdvę. Nepaisant rūpesčių, ji lengvai ir sklandžiai yrėsi per savaites, mėnesius ir metus, ir ūku apsitraukiantis Priepuolio atminimas regėjosi kaip Gyvenimą praturtinęs ir užbaigtas nuotykis. Kone trejiems metams praėjus, ji palaidojo savo brangųjį vyrą, kurio popinimui, guodimui, linksminimui buvo skiriami visi vakarai, visi savaitgaliai ir šventės. Ji žinojo atsisveikinanti su artimiausiu žmogumi; su Juozu buvo patirta ir drovi mergiška meilė, ir siautulingos jaunavedžių naktys, ir skaudžiai pavydulingas fizinės aistros blėsimas, ir visa apimanti dvasios bendrystė, ir motiniškas rūpinimasis negalios ištiktuoju. Visgi gavo prisipažinti šiame liūdesio, tylios rezignacijos fone vis sublyksint džiugesio kibirkštėles – o taip! ji netgi savo kūną pajuto tarsi energijos pritvinkusį pumpurą, o sąmonė lyg spalvotus fejerverkus jai vis švysteldavo atsiveriančias galimybes ir pramogas: koncertai! teatrai! ekskursijos! visuomeninė veikla!.. Ji metėsi į kultūrinio gyvenimo sūkurį, kurio buvo ištroškusi, išsiilgusi, – juk pastaraisiais metais Juozulis, jos ramstomas, tegebėjo pamarširuoti po kambarį, o ratukuose iškęsdavo vos pusvalandį, tad visos išvykos apsiribodavo oro grybšniu ties namais. Jai būdavo smagu ir vienai nuščiuvus kiūtoti Filharmonijos salėje, bet taip nutikdavo retai – Ievutė, vos per trisdešimtį persiritus, bet senmergystei galutinai apsisprendusi bendradarbė, kone lipte prilipo prie jos, ir ji nesibaidė šios kiek egzaltuotos bičiulystės. Taip... Baigėsi antri jos našlystės metai, kai ji tirtančiais pirštais iš stalčiuko su brangiais širdžiai senais atvirukais išsitraukė gydytojo Raudžio rašteliuką – laimė, tuokart, žiūrėdama dokumentinį filmą apie "gydytojų be sienų" misiją Afrikoje, vos išgirdusi spengimą smilkiniuose, iškart susivokė, išjungė televizorių; vėl išlėkė į balkoną įkvėpti oro, tačiau įstengė grįžti į virtuvę, nors ir mechaniškais judesiais, jausdama savyje tarsi išsiurbtą vakuumą, užkaitė virdulį, ir per tas trejetą ar ketvertą arbatos gėrimo valandų su jaunatvišką kampuotumą suapvalinusiu, bet visgi drovios šypsenos nepraradusiu gydytoju jos siela pamažu grįžo į kūno kontūrus, nieko daugiau neprireikė – tik dar porą vakarų dėmesingasis Raudys jai paskambino, šį bei tą šnektelėjo.

– Kodėl smuikininkė? – sutrikęs pakartojo gydytojas.

Jos pirštai mėšlungiškai įsikirto į fotelį, į kurį ją įspraudė gydytojas, regis, vildamasis lengvo, pačioje užuomazgoje pristabdyto misionieriškojo varianto; dabar, suvokęs, jog kiekvieną akimirką ji iš šio minkšto krėsliuko gali būti nelyg kulka iššauta į zvimbiančią beorę erdvę, palinko į ją, vėl sugriebė abiem rankom jos rankas ir kone griežtai pasakė: "Viskas gerai, Elena. Aš čia. Kartu su jumis. Būsiu kartu. Jums viskas gerai".

Jos nugara pasruvo prakaitu, žvilgsnis, akimirksnį atspindėjęs tik tuščius akinių stiklus, pakluso įsakmiai ramiam gydytojo žvilgsniui: taip, esu čia. Gydytojo bruožai atsileido, – ak, taip, jo sielos ką tik dirbta aukštosios įtampos režimu, – jis atgniaužė jos pabalusius riešus, tik lengvai suėmė delną, ir vėl jiedu droviai vienas kitam nusišypsojo. Galiausiai gydytojas baugščiai – pasirengęs akimirksniu atsitraukti – pratarė:

– Nebedirbate? Išėjote į pensiją? – Ji linktelėjo. – Jums... jums sunku? Jūs... jūs... – gydytojas ieškojo ne tokių žiaurių žodžių, – vieniša, niekam nereikalinga, neturinti kuo užsiimti...

Ji susijuokė, žvelgė pašaipiom akim į pusamžį vyriškį, staiga pasijutusi vėl tvirtai besėdinti savo smagiai dardančiame kasdienos vežime.

– Ne, man nesunku, man lengva, – juokdamasi paaiškino dar labiau betrinkančiam gydytojui. – Aš turiu tiek veiklos! Kas savaitę einu į biblioteką keisti knygų, ir mano mielos bendradarbės būtinai kviečiasi kavos puodelio, su Ieva savaitgaliais sėdim Filharmonijoj ar teatre, – lyg klusni mokinukė ji lenkė pirštus, – o dar... o dar, – ji prunkštelėjo, – užsirašiau į Trečiojo amžiaus universitetą...

– Taip, taip, – sulinksėjo pritardamas gydytojas, bet neatrodė itin pralinksmėjęs.

– Taip, smuikininkė... – ir ji linktelėjo. Tada, tvirčiau suspaudusi gydytojo delną, įsistebeilijo į sieną. – Vaikystėj turėjau draugę... Ligitą... Metais vyresnę... Iš kaimyninio namo, nuosavo namo – jie gerai gyveno... Jos tėvas vadovavo kažkokiam liaudies ansambliui. Namie turėjo pianiną... Ligita lankė muzikos mokyklą – tėvai vertė, ypač tėvas, ji spyriojosi, dažnai nenueidavo, yra ir pas mane keletąkart prabuvusi, užuot ėjusi į pamokas... Aš.... Aš jai labai pavydėjau! – tuos žodžius ji išrėkė gydytojui tiesiai į veidą. – Aš varvindama seilę įsivaizdavau save besimokančią skambinti pianinu, vaikštančią į muzikos mokyklą... Aš... Įsidrąsinusi kartą paprašiau mamos: noriu mokytis skambinti, noriu į muzikos mokyklą... Ji atsakė: vaikeli, pianinas brangiai kainuoja, neįstengsim nupirkti. Aš tai žinojau – mes varganai gyvenom. Daugiau niekad su mama apie tai nekalbėjom. Tik... tik kartais man galvoje švysteldavo: "O smuikas gal tiek daug nekainuoja!", ir taip saldžiai nudiegdavo paširdžius… Vis žadėjau, tik nedrįsau to paklausti mamos… Kol galiausiai, kartą godžiai puolusi skaityti vietiniame laikraštyje skelbimo apie vaikų priėmimą į muzikos mokyklą, susivokiau, jog vieneriais metais esu per sena...

Kai po tylos pauzės pažvelgė į gydytoją, sutiko jo atvirą skausmingą žvilgsnį, jis, regis, buvo pernelyg nuvargęs, kad maskuotųsi profesiniu dėmesingumu, taip, ji pasijuto kalta, kad, suviliojusi taip aiškiai paženklinta savosios Anapusybės trajektorija, staiga privedė jį prie daugiašakio labirinto. Ak, bet juk vakaras, puikus žvaigždėtas vakaras, o ji turi parsinešusi melisos arbatos, net ir šokoladinius zefyrus ne visus sušveitė! Tad dabar ji plekšnojo svečiui ranką, šypsojosi, kol jis atitoko iš baugaus sąstingio ir atsakė drovia, kiek viliūgiška šypsena: "Taip taip, melisos arbatos, puiku..."

 

Skaitytojų vertinimai


15713. LL2005-04-12 09:54
Vietomis suintriguoja,tačiau yra trafaretų, tai yra, visuomenės nuomonės štampų...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
21:27:27 Sep 11, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba