"ANA KARENINA" RUSŲ DRAMOJE

Balandžio 10 d. Lietuvos rusų dramos teatre įvyks spektaklio "Ana Karenina" premjera. Levo Tolstojaus romano inscenizacijos autorius ir režisierius – Eduardas Mitnickis, Kijevo valstybinio dramos ir komedijos teatro kairiajame Dnepro krante meno vadovas. Pagrindinius vaidmenis kuria: Anžela Bizunovič (Ana Karenina), Viačeslavas Lukjanovas (Aleksejus Vronskis), Aleksandras Agarkovas (Aleksejus Kareninas), Jelena Maivina (Kunigaikštienė Vronskaja) ir kiti.

E.Mitnickis Lietuvos rusų dramos teatre kuria trečią spektaklį. 1996 m. čia jis režisavo Ivano Franko "Pagrobtą laimę", 1997-aisiais – Antono Čechovo "Penkis pūdus laimės".

Premjerai skirtoje spaudos konferencijoje E.Mitnickis kalbėjo: "Ar nebaugu inscenizuoti Levo Tolstojaus romaną? Nieko baisesnio už mūsų gyvenimą nėra... Labai mėgstu šį Tolstojaus kūrinį. Rašant inscenizaciją reikėjo sau atsakyti, ką šiandien akcentuoti. Mano inscenizacija išversta į ukrainiečių kalbą ir pagal ją sukurti spektakliai vaidinami Sevastopolyje, Odesoje...

"Aistros ir nuodėmės kronika", – taip apibūdinčiau spektaklio žanrą ir aktorių vaidybos būdą, kai tarsi nevaidinama, nesimaivoma, kai siekiama autoriaus žodį padaryti savą. Aišku, mėginu "aprėpti neaprėpiama". Spektaklis truks apie 2,5 valandos. Vaidinti ilgiau – vadinasi, tyčiotis iš publikos. Energijos stygius ir gyvenimo intensyvumas (bent man) trukdo ištverti net ir talentingus, bet ilgiau nei 3 valandas trunkančius spektaklius.

Kol gyva žmonija, tol vyro ir moters santykiai, kurių kombinacijų yra begalė, bus aktualiausia tema. Ana Karenina, mano akimis, – šviesi talentinga asmenybė, moteris, kuri galėjo atsiskleisti tik per jausmus. Ji – sąžininga prieš Dievą. Kankinė, atpirkusi nuodėmes.

Rusų dramos aktoriai nori dirbti. Talentingas aktorius tas, kuris nežino toks esąs. Kai tik jis tai suvokia, – kvailėja. Vadinamos "žvaigždės" neretai pervertina save, pradeda kaprizytis. Jūsų aktoriai tokia liga neserga. Jie nori mokytis. Kiekvienas vaidmuo – galimybė mokytis. Vaidmenų skirstymas – visada tam tikras kompromisas, nes kiekviena trupė turi savo ypatumų.

Gyvenu gražiame turtingame mieste – Kijeve. Bet pastebėjau: kuo turtingesnis miestas, tuo žmonės jame labiau "pagedę". Išgyvenau įvairias epochas – sovietų, banditų... Mūsų ankstesnės valdžios vogė milijonus ir į menininkų kalbas nekreipė dėmesio. Tad savo politinių nuostatų niekada neslėpiau. Dabar, po "oranžinės revoliucijos", žmonėms gimė viltis. Ir nerimas dėl jos".