IRONIŠKIEJI GRACIJAI

Žygimantas Augustinas. "Du gracijai". 2004–2005

Žygimantas Augustinas "Lietuvos aido" galerijoje atidarė antrąją parodą, kurioje pristatomi kūriniai "po Niujorko". Pirmojoje autorius eksponavo gebėjimą piešti, antrojoje – dar kartą demonstruoja tapybinius gabumus. Beje, kad Žygimantas Augustinas sugeba ir piešti, ir tapyti taip, kaip šiais laikais moka nedaugelis, buvo galima įsitikinti šio menininko parodose. Jauniausias galerijos autorius kaip visuomet propaguoja realizmą. Dominuoja portretai ir figūrinės kompozicijos; daugumoje drobių – autoriaus veidas ir kūnas. Menininkui pavaldžios ne tik savo kūno proporcijos ir veido bruožai; iš kai kurių drobių žvelgia niujorkiečių veidai ir rymo jų kūnai. Tačiau daugumoje paveikslų visgi – pats Žygimantas Augustinas. Abejojantis, apdribusiu golfu ir sarkastišku žvilgsniu žiūrintis iš paveikslo plokštumos. Atlėpusiomis ausimis ir išsidraikiusiais plaukais – abu nedidelio formato portretai verčia ieškoti "septynių skirtumų". Įtaigiausiai atrodo didelis autoriaus veidas – žema kakta, mėsingos lūpos, pageltę netaisyklingos formos dantys... Visa tai, tik gerokai švelnesnėmis formomis, turi ir originalas; kai autorius stovi šalia savo kūrinių, kyla nevalingas noras lyginti prototipą su portretu. Tačiau viskas be galo subtiliai sugroteskinta; vienur pridėta, kitur šiek tiek atimta, panašumas išlieka, tačiau prisideda ironija, kurią Ž.Augustinas taiko visų pirma sau, o paskui – ir aplinkiniam pasauliui.

Taigi parodos esmė – ne techninių Ž.Augustino sugebėjimų demonstracija; jie žinomi visiems, bent kiek besidomintiems "naujojo realizmo" tendencija jaunųjų lietuvių menininkų kūryboje. Ekspozicijoje pagrindinis veikėjas – ne autorius, ne buvusi šokėja, praeivis ar Marija Magdalietė. Žinoma, be jų būtų sunkiau perteikti savo pasaulėjautą – kas nors turi būti ta bokso kriaušė, kurią galima nebaudžiamam daužyti, reiškiant savo pažiūras. Žygimanto Augustino pasaulis kupinas ironijos; ji ir yra pagrindinis "šydas", pro kurį žvelgia autorius ir priverčia žiūrėti aplinkinius. Todėl galima pasitelkti savo veidą kaip pretekstą, pradedant šaipytis iš atvaizdo veidrodyje. Saviironija – vienas iš būdų susitaikyti su tokiu, koks yra, netobulu savo pavidalu ir "nekaltinti veidrodžio, jei snukis kreivas". Todėl graikų gracijai (charitai), kurie, anot autoriaus, patarnaudavę Apolonui ir garsėję triukšmingais pokyliais bei tarpusavio vaidais, taip pat pasipuošia Ž.Augustino veidais ir iškilmingai demonstruoja garbingai publikai visiems gerai žinomą gestą su ištiestu didžiuoju pirštu, stovėdami greta "gracijų gėrimo" – degtinės su citrina. Todėl Marija Magdalietė, vangiai išsitiesusi lovoje, žaidžia karolių vėriniu bei rūko cigaretę. Autorius pasirinktomis išraiškos priemonėmis meistriškai ironizuoja tiek biblinius, tiek antikinės mitologijos siužetus, tiek patį save. Ironija – būdas matyti pasaulį. Šis būdas, nors žiauraus ir drauge sentimentalaus pasaulio ir nepataiso, tačiau ženkliai palengvina egzistenciją. O paveikūs Žygimanto Augustino tapybos darbai nors trumpam priverčia žvilgtelėti pro autoriaus siūlomus akinius ir, reikalui esant, pasiskolinti sarkazmo luobelę – tarsi skydą nuo negandų. Ir, kaip tie gracijai, grakščiai ir kartu abejingai mostelėti pirštu įkyriam prašeivai, įžūliam vairuotojui, arogantiškam užsakovui ar kokiai kitai kasdienybės kaukei.