Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-04-08 nr. 3043

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Karol Wojtyła (1920–2005).
AKMENS SKALDYKLA
15
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• LRT KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• DVIEJŲ EKSPROMATAS TARP DVIEJŲ PUODELIŲ KAVOS11
• DRAUGIŠKAS PATARIMAS5

AKTUALIJOS 
 Juozapas Kazimieras Valaitis.
UŽSIENIO SCENARIJAI PROVINCIJOS ATLIKĖJAMS
3

LITERATŪRA 
• Elena Baliulytė.
ESTETINĖS IR ETINĖS VERTYBĖS JONO LANKUČIO LITERATŪROS KRITIKOJE

KNYGOS 
• Aleksandras Indriulaitis.
PLUNKSNOS IR TEPTUKO ŽENKLAI
3
• NEGYVĖLIAI
• KETURI DAKTARO MARČO SŪNŪS1
• BŪGNO ODA4
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
SAVAITGALIO IMPRESIJOS
6
• Egidijus Mažintas.
PETERIS KONWITSCHNY’S: OPERA, KAIP POLITINIS AKTAS
13
• MUZIKOS LEIDĖJAI FRANKFURTO MUZIKOS MUGĖJE

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
IRONIŠKIEJI GRACIJAI
• Goda Giedraitytė.
"LĖTA EIGA" – JUDESIO STUDIJOS
1
• Eglė Mikalajūnaitė.
SKAPTUKO KELIONĖ ATVIROJE ERDVĖJE

TEATRAS 
• Salomėja Burneikaitė.
LĖLININKŲ SUJUDIMAS ŽEMAITIJOJE
2
• Ridas Viskauskas.
"ANA KARENINA" RUSŲ DRAMOJE

PAVELDAS 
•  Vilius Kavaliauskas.
PARODOJE – LIETUVOS RESPUBLIKOS PAGERBIMO ŽENKLAI

MENO DIS/KURSE* 
• KURATORIŲ DISKUSIJA: NACIONALINĖS DAILĖS POLITIKA2
• Kasparas Pocius.
GYVENIMO KŪRIMAS SAVOMIS RANKOMIS
11

POEZIJA 
• ARŪNAS SPRAUNIUS3

PROZA 
• Astrida Petraitytė.
PRIEPUOLIS
1

VERTIMAI 
• AUGUST STRAMM

JAUNIMO PUSLAPIS 
• JAUNŲJŲ FILOLOGŲ KONKURSO POEZIJOS LAUREATAI13

AKTYVIOS JUNGTYS 
• LIETUVOS 37-OJO JAUNŲJŲ FILOLOGŲ KONKURSO LAUREATAI
• Jonas Skendelis.
A. WARHOLAS – NUOBODULIO KARALIUS. PAKARTOJIMAI IR NEVEIKLUMAS

KRONIKA 
• LEDAI SU SVOGŪNAIS1
• LRS
• Rasa Klioštoraitytė.
IŠ ITALIJOS Į BALTIJOS ŠALIS
• Roma Kišūnaitė.
GERIAUSI 2004 METŲ VAIKŲ KNYGŲ KŪRĖJAI
• 2005 M. LIETUVOS RESPUBLIKOS BIUDŽETO LĖŠOMIS IŠ DALIES FINANSUOJAMŲ LEIDINIŲ SĄRAŠAS1

DE PROFUNDIS 
• HERKUS KUNČIUS7
• Marija Stankova.
DOVYDAS, KURIS LIOVĖSI KALBĖJĘS
1
• KLAIDOS ATITAISYMAS5

AKTUALIJOS

UŽSIENIO SCENARIJAI PROVINCIJOS ATLIKĖJAMS

Juozapas Kazimieras Valaitis

[skaityti komentarus]

Rusija jau kitokia, nei buvo Gorbačiovo ar Jelcyno laikais. Ji akivaizdžiai juda autokratijos, o gal išvis naujo tipo valstybės valdymo sistemos, kuri madingai vadinama "valdoma demokratija", kryptimi. Kitas Rusijos prezidentas bus tas, dėl kurio bus susitarta Kremliuje. Liberalaus "sukiužimo" nei vidaus, nei užsienio politikoje nebeliko.

Užsienio politikos kryptys vis aiškesnės, o jų įgyvendinimo priemonės – racionalesnės. Parengta speciali santykių su Baltijos šalimis strategija, kuri remiasi nuostata, jog Baltijos šalys tebėra teisėta Rusijos įtakos zona, nepaisant jų narystės ES ir NATO. Rusija daro ir darys įtaką Lietuvos vidaus ir užsienio politikai, o jos pastangos, nors kartais ir nesėkmingos, daugiau ar mažiau pasiteisina.

Lietuvai tapus Europos Sąjungos ir NATO nare, jos "vertė" išaugo.

Rusijai veikti Baltijos šalyse patogu dėl istorinių ir geopolitinių aplinkybių, pilietinės visuomenės nebrandumo ir dėl rusakalbių bendruomenių, kurias Maskva vis grasina suaktyvinti ir panaudoti. Anksčiau ar vėliau tai bus stengiamasi įgyvendinti. Todėl Lietuvoje bandoma veikti per lietuviškas partijas bei atskirus politikus. Kad ši kryptis duoda rezultatų, rodo ir paskutinių dviejų prezidento rinkimų peripetijos bei Seimo rinkimai. Rusijos vaidmuo – ne vienintelis tuos rezultatus paaiškinantis faktorius, bet, be abejonės, labai reikšmingas.

Savo interesams įgyvendinti Baltijos šalyse negailima lėšų ir kitų resursų. Tai mažos valstybės, todėl finansų poreikiai čia santykiškai yra labai maži. Pavyzdžiui, tam pačiam rezultatui pasiekti Lenkijoje lėšų reikėtų dešimtis kartų daugiau. Vis pasirodo informacijos apie įvairias pinigų sumas, kurios oficialiai Rusijoje skiriamos politikai Baltijos šalyse suaktyvinti. Bet, žinant Rusijos užmojus, galima manyti, čia pinigai neskaičiuojami. Vakariečius dažnai šokiruoja rusų elgesys perkant prestižinius sportininkus ar sporto klubus. Mokama dešimtys milijonų. Mūsų šalis, nors dažnai keikiama savų piliečių, tikrai verta daugiau nei kokia nors sporto žvaigždė ar klubas. Kai pagalvoji, ką Lietuvoje gali keliolika protingai panaudotų milijonų, darosi nejauku.

Po Pakso skandalo apie rusiškus pinigus lietuviškoje politikoje rašoma nedaug, bet tam tikras išvadas galima padaryti pagal analogijas. Štai neseniai prieš rinkimus Moldovoje sulaikytos dvi Moldovos specialiųjų tarnybų dėmesį patraukusios aktyvistės iš Rusijos, iš kurių kratos metu buvo paimta apie pusė milijono dolerių grynųjų pinigų. Tos pačios Moldovos ministras pirmininkas vyriausybės posėdyje pareiškė, kad Padnestrės valdžia skyrė 40 mln. dolerių padėčiai Moldovoje destabilizuoti. Moldovos prezidentas konstatavo, kad Rusija kišasi į parlamento rinkimus, dalyvauti rinkimų kampanijoje siunčia į šalį savo piliečius ir "politinių technologijų specialistus". Sakoma, kad tie politikos technologai Moldovoje net sukūrė gana populiarias partijas atstovauti Rusijos interesams. Rinkimų Ukrainoje metu buvo rašoma, kad Ukrainos rinkimams Rusija išleido 600 mln. dolerių. Įsivaizduokim, kad Rusija skiria nors dalį tų lėšų net ne rinkimų rezultatams paveikti, bet pakeisti Lietuvos "orientacijai" iš proamerikietiškos į proprancūzišką. Investicijos nedidelės, o pasaulinės politikos poslinkiai Rusijos požiūriu – labai reikšmingi.

Rusijos kapitalas daro didelę įtaką daugelio Rytų Europos valstybių politikai, bet, kalbant apie Lietuvą, akivaizdu, kad žodžiai "daro įtaką" yra labai švelnūs. Politikos ekspertai net tvirtina, kad, pavyzdžiui, naftos bendrovės "Yukos" turtą "nusavinusi" Rusijos dujų monopolininkė "Gazprom" per savo įtaką net kelia grėsmę demokratijai šalyse, kuriose ji veikia. Kad pinigai yra viena iš pagrindinių politikos "darymo" priemonių, rodo ir mūsų patirtis: laimi tie, kurie daugiau pinigų meta rinkėjams pirkti.

Viena iš Rusijos veikimo krypčių Baltijos šalių atžvilgiu yra siekis Europoje formuoti nepatikimų, problemiškų šalių įvaizdį. Tam panaudojamos įvairiausios progos. Pavyzdžiui, Rusija labai daug ir nuolat kalba apie tariamus rusakalbių teisių pažeidinėjimus, apie garbinamus "fašistus" ir taip toliau. Lietuvoje dėl to problemų lyg ir nėra, todėl nuolat atnaujinama "nepalankių karinio tranzito sąlygų" tema. Svarbu triukšmas, kuriuo pasinaudojant galima nuolat spausti ir kompromituoti, versti teisintis ir aiškintis.

Veikiama visomis įmanomomis kryptimis ir lygmenimis, mąstoma globaliai: Baltijos šalyse steigiamos aukštosios mokyklos ir specialūs televizijos kanalai Baltijos šalims, įskaitant ir muzikinius, perkami strategiškai svarbūs objektai, įgyvendinami įvairūs ekonominiai projektai. Rusiškos investicijos ir projektai turi vieną svarbią ypatybę – rusiškas verslas ir politika dažniausiai yra neatsiejami.

O kur dar nuolat šnipinėjantys Rusijos diplomatai, kurie vis išsiunčiami iš trijų sostinių... Bet ir vėl išgirstam, kad jie tiesiog ieško kontaktų aukščiausios valdžios koridoriuose.

Artėja nacių Vokietijos sutriuškinimo sukaktis. Rusijoje ruošiamasi ją paminėti su didžiule pompa, kokios jau nematėme daug metų. Ta proga bus panaudota siekiant šiandienos politinių tikslų, stiprinant kiek pašlijusį Rusijos valdžios autoritetą. Tas didelis triukšmas keliamas ir dėl šiuo metu aktyviai kuriamo naujosios Putino Rusijos identiteto. Vienas iš šio identiteto stulpų yra "Didysis Tėvynės karas". Tas karas, gerokai apvalytas nuo nepatogių dalykų, vėl grąžinamas į eilinio ruso mentalitetą, kaip faktas, kuriuo galima didžiuotis, remtis, nes Rusija "sutriuškino fašizmą ir išgelbėjo civilizaciją". Niekas nemenkina to karo reikšmės ar Rusijos vaidmens, bet kalbama apie to įvykio panaudojimą šiandienos politikos tikslams.

Beveik tuo pat metu, kai buvo rašomi Vladimiro Putino kvietimai įvairių šalių vadovams atvykti į Maskvoje rengiamas pergalės prieš fašizmą 60-ųjų metinių iškilmes, rusų kalba Baltijos šalims transliuojantis televizijos kanalas parodė dokumentinį filmą, kurio autoriai iškėlė abejonių dėl Molotovo–Ribentropo pakto, Baltijos šalių okupacijos ir kitų istorinių faktų. Tokio filmo rodymas pats savaime yra įdomus dalykas, nes tokia nuomonė pačioje Rusijoje nebuvo reiškiama nuo pat Gorbačiovo laikų. Rusams nemalonu prisiminti tuos gėdingus susitarimus su Hitleriu. Televizijos, transliuojančios pačiai Rusijai, apie Molotovo–Ribentropo paktą iki šiol kaip ir nieko nekalba. O ir ką galėtų papasakoti? Kad su Hitleriu užpuolė prieš tai sutartimi pasidalintą Lenkiją, kad kariavo su Suomija, kuri taip pat "gauta" iš Hitlerio, kad su tuo pačiu Hitleriu išmainė Lenkijos gabalą į Lietuvą? Nemaloni praeitis, todėl ir nutylima.

Kodėl su šiomis "perrašytos" istorijos tiesomis į Baltijos šalių gyventojus kreiptasi tokiu metu, kai tų šalių vadovai turėjo nuspręsti, ar vykti į Maskvą? Negi nebuvo galima sulaukti Baltijos šalių teigiamo atsakymo į kvietimą?

Sutapimas tik iš pirmo žvilgsnio keistas. Rusijos propagandinės kampanijos nebūna atsitiktinės. Dabartinėje Rusijoje žiniasklaidos, o ypač Pirmojo Baltijos kanalo, saviveikla pažabota, kaip pažabota Dūma, milijardieriai ir rinkėjai. Šio filmo parodymo Baltijos šalių piliečiams laiką parinko viešosios nuomonės formavimo specialistai, puikiai žinantys lietuvių jautrumą okupacijos temai ir tautinės psichologijos silpnybes. Kiekviena tauta turi tam tikrų tautinių kompleksų ir jautrių temų, kurias palietus galima iš karto numatyti būsimas reakcijas. Visi jaučiam, ką reikėtų "transliuoti", pvz., žydams, lenkams ar rusams ir taip toliau, norint sukelti norimas emocijas ir sukurstyti, tarkim, antilietuviškas aistras. Buvo pasirūpinta, kad apie to filmo rodymą ir jame dėstomą požiūrį išgirstų kiek įmanoma daugiau žmonių.

Kaip ir buvo galima numatyti, Lietuvoje užvirė karštos diskusijos, kurios iš istorinių greitai pavirto politinėmis, nes reikėjo apsispręsti dėl Prezidento vykimo į Maskvą. Kai tik diskusijos nurimdavo, vėl alyvos į ugnį šliūkštelėdavo koks nors rusų politikas, žurnalistas ar lietuviškų diskusijų TV ekrane organizatoriai. Be to, nuo Pakso skandalo laikų lietuviškuose interneto puslapiuose sėdi "internautai", kurie gerai įgudę valdyti diskusijas. Akylesni interneto komentarų skaitytojai juos yra atpažinę ir vadina "Latvių gatvės komentatoriais". Suprantama, jie rašinėja ne iš Latvių gatvės, bet gyvena jie vienu ritmu su ta gatve.

Štai vienas diskusijų dalyvis reiškia tikro lietuvio jausmus (netaisytas komentarų fragmentas):

lietuvis

Manau, kad į Moscow vaziuoti neverta, reikia parodyti tautos iždyduma. Nuo to mus dar labiau gerbs.

Kitas "patriotas" atliepia:

Rusija – TSRS perėmėja turi atsakyti už ižžūdytus lietuvius.

Yra ir solidesnių specialistų. Visokių reikia. Priemonių formuoti Rusijai reikalingą viešąją nuomonę, manipuliuoti Lietuvos visuomenės sąmone ir patriotiniais jausmais yra pakankamai.

Kai, nepaisant viso kilusio patriotinio šurmulio ir raginimų parodyti "tautos išdyduma", Lietuvos Prezidentas vis dar abejojo dėl vykimo, buvo mestas dar vienas koziris – vieno sakinio fragmentas iš Putino interviu Slovakijos žiniasklaidai. Putinas, atsakydamas į klausimą apie Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymą, pareiškė, kad Sovietų Sąjunga paktą pasirašė, rūpindamasi savo interesais ir vakarinių sienų saugumu.

Tas vieno sakinio fragmentas (net ne visas sakinys) Lietuvoje sulaukė didžiulio dėmesio. Beje, susidaro įspūdis, kad tas fragmentas mus pasiekė iš Rusijos, nes Vakaruose jis visiškai nebuvo komentuojamas, o Rusijos interneto tinklalapiuose buvo pateikiama būtent ta sakinio dalis. Mūsiškiai politikai užkibo ir ėmėsi komentuoti. Tai tapo tikra trijų dienų sensacija, kuri, kaip kartais teigiama, net lėmė Prezidento apsisprendimą "likti su tauta". Tris dienas buvo komentuojama ta protingų žmonių iškirpta sakinio dalis, bet niekas taip ir nepaskelbė to garsaus interviu ar bent jau viso atsakymo į tą vieną vienintelį mums rūpimą klausimą, nepranešė plačiau, apie ką apskritai buvo kalbama tame interviu. Nepranešė, kad kiltų kuo daugiau propagandinių spekuliacijų.

Politikas Putinas nesakė, kad atmeta Liaudies deputatų suvažiavimo sprendimą, pasmerkusį paktą ir paskelbusį jį niekiniu daugiau nei prieš 15 metų. Pats okupacijos faktas yra įvardytas Lietuvos ir Rusijos susitarimuose, kurie pasirašyti dar Jelcyno laikais. Gal Putinas ir norėtų, kad nebūtų tų dokumentų, bet...

Daug apžvalgininkų sutinka, kad tokių karštų diskusijų Lietuvoje senokai nebuvo. Šių diskusijų dalyviai buvo labai patriotiškai nusiteikę ir politiką vertino vien patriotiniu ir vertybiniu požiūriu. Buvo nuolat prisimenami tremtiniai, laisvės kovotojai, kurių minėjimas anksčiau dažnai sukeldavo "internautų" pasišaipymus ir primindavo tą televizijos laidos išjuoktą patriotą "Prūdą". Galima daryti klaidingą išvadą, kad tautos savigarba netikėtai pakilo virš kitų lietuvių vertybių. Klaidinga ji todėl, kad patriotizmo korta buvo naudinga šio triukšmo sumanytojams.

Po Pakso pralaimėjimo išnyko lietuvius skyrusi "elito ir runkelių" riba, bent jau apie tai nebekalbama. Bet, pasirodo, yra ir kitų takoskyrų. Šį kartą mus suskirstė į "patriotus" ir "Rusijos subinlaižius". Kai tik šis dirbtinis šurmulys taps praeitimi, tas "patriotizmas" ir ši takoskyra išnyks, kaip išnyko Pakso rėmėjų minios.

Rusų politikos ekspertai diktavo mums dienos aktualijas, diskusijų kryptis ir sąmoningai stūmė Prezidentą prie sprendimo nedalyvauti "iškilmėse". Lietuvai buvo primestas jų parengtas žaidimo stilius ir tempas.

Prielaidą, kad tai buvo rusų strategų primestas žaidimas, sustiprina ir faktas, kad labai patriotinėje Lenkijoje diskusijos dėl vizito buvo visai kito masto ir pobūdžio. O juk lenkai pagrindo tokioms diskusijoms turi. Pavyzdžiui, Lenkija padalinta tarp rusų ir vokiečių ne tik paktu, bet ir sunaikinta 1939 m. bendrai veikiant nacių ir sovietų armijoms. Vėliau NKVD išžudė lenkų karininkijos žiedą – keliolika tūkstančių į nelaisvę patekusių vyrų. Šimtus tūkstančių lenkų sovietai ištrėmė į Sibirą 1939–1941 metais. Vėliau leido naciams sutriuškinti Varšuvos sukilimą, po karo iššaudė ar įkalino AK vadus. Po karo Lenkija buvo paversta marionete. Sutikit, būtų dėl ko ir lenkams padiskutuoti, bet paradoksas – lenkų visuomenė nesvarstė vykimo klausimo. Nesvarstė todėl, kad 60 metų senumo faktai negali lemti politikos realijų. O juk galėjo pasvarstyti. Tereikėjo parodyti kokį filmuką apie Katynę ar Varšuvos sukilimą, imti neigti visiems žinomas ir akivaizdžias tiesas, ir Lenkijoje būtų išprovokuoti karšti debatai. O galėjo tokį filmą sukurpti koks rusiškas "laisvas ir nepriklausomas" kanalas. Reakcija Lenkijoje būtų panaši kaip Lietuvoje. Bet jiems to nereikėjo. Jie siekė iš viso šio proceso išskirti būtent Baltijos šalis, kurių sąjunga su Lenkija šiuo klausimu yra labai nepageidautina. O gal kas tiki, kad lenkai mažesni patriotai ar "moralios politikos" šalininkai už lietuvius?

Apskritai akivaizdu, kad Rusijai geri Lietuvos ir Lenkijos santykiai stovi lyg ašaka gerklėje, todėl ta kryptimi yra ir bus nemažai dirbama.

Lenkijos vadovas važiuoja, kaip ir kiti pasaulio lyderiai, nors ir suvokia, kad Putinas, pasinaudodamas istorija, siekia labai konkrečių savo politikos tikslų. Istorija paversta politikos tarnaite.

Rusijos politika nuo seno grindžiama geopolitinio mąstymo tradicijomis, todėl tikrai turėtume pajusti šios informacinės atakos padarinius.

Keletas tikslų labai akivaizdūs. Kitus pamatysime vėliau. Latvijoje ir Estijoje aštrinant šį klausimą aktyvinama rusakalbė bendruomenė, rodomas jos ir valdžios interesų skirtumas. Lietuvoje tai buvo gera proga smogti Adamkui ir už jo stovinčioms politinėms jėgoms antirusiškai nusiteikusių patriotų rankomis. Jeigu kartais Adamkus būtų sutikęs važiuoti į Maskvą, neišvengiamai būtų sužlugdęs savo prestižą dešiniųjų akyse. Svarbu diskredituoti vieną iš labiausiai nepriimtinų politikų bei už jo stovinčias politines jėgas, suskaldyti dešiniuosius. Ir svarbiausia – tai padaryti patriotų rankomis. Rusijos strategai meistriškai sukūrė situaciją, kad ir vienoks, ir kitoks Lietuvos pasirinkimas būtų nukreiptas prieš ją pačią.

Nuolatinis Baltijos valstybių juodinimas yra skirtas ir europiečiams, ir vidaus vartojimui. Pačioje Rusijoje tokiomis priemonėmis kaitinamos antibaltiškos nuotaikos. Rusijos valdžiai reikia priešo, kuriam būtų galima suversti kaltę už įvairias nesėkmes. Tokiu priešu, niekuo nerizikuojant, panaudojant propagandą, galima paversti Baltijos šalis. Vienu šūviu nušaunami net keli zuikiai – sprendžiami vidaus politikos uždaviniai, o kartu ir toliau Vakarų partneriams Baltijos šalys rodomos kaip nepatikimos, nebrandžios, gyvenančios praeitimi, vengiančios gerinti santykius su Rusija ir pažeidinėjančios žmogaus teises. Apogėjus pasiektas, kai neseniai Lietuva apkaltinta čečėnų ir apskritai – tarptautinio terorizmo rėmimu. Štai ir paskutinė gerai organizuota akcija – rusų ir buvusių legionierių priešprieša Rygoje, prie Laisvės paminklo. Įvykių scenarijaus autorius žino, kas labiausiai paveiks vakariečius, todėl rusų nacionalistai buvo "padabinti" Dovydo žvaigždėmis ir konclagerio kalinių apranga. Rusijos politikai tuojau pat suskubo pranešti pasauliui apie fašistinę Latvijos politiką. Terminai irgi iš anksto gerai apgalvoti.

Ir tikrai, po tokio smegenų plovimo dažnas prancūzas ar kitos Vakarų Europos šalies pilietis pradės abejoti tais nepatikimais latviais ar baltais apskritai. Vidutiniam europiečiui po tokių baltų "demaršų" Maskvos atžvilgiu bus lengviau suprasti, kodėl Prancūzijos, Vokietijos, Italijos lyderiai dažnai tampa vos ne Rusijos advokatais ar norėtų, kad tos naujos ES valstybės "nepraleistų progos patylėti".

Ši prezidentų sukvietimo akcija nebuvo iki galo sklandi. Buvo suplanuota, kad, spaudžiami pakurstytos visuomenės, visų Baltijos šalių lyderiai bus priversti vadovautis vadinamaisiais "moralės vertybėmis grįstos politikos" principais, kuriais niekas pasaulyje nebesivadovauja, nors apie tai mėgstama pakalbėti. Bet planus sugriovė Latvijos vadovė Vaira Vykė-Freiberga, paskelbusi, kad priima V.Putino kvietimą. Ji pasirėmė politine, o ne moralės logika: politika pirmiausia turi duoti reikalingų rezultatų.

Freibergos apsisprendimas Maskvoje buvo nelauktas ir todėl sukėlė isteriją. Spauda ir interneto puslapiai buvo užtvindyti antilatviškais pranešimais. Latvijos vadovei ir valstybei teko atlaikyti didžiulį psichologinį spaudimą ir puolimą, kuris turėjo priversti pakeisti poziciją. Pati prezidentė asmeniškai buvo įžeidinėjama, prie Latvijos ambasados Maskvoje buvo rengiami mitingai, jos politika vadinta "fašistine". Vienoje demonstracijoje sudeginta Latvijos vėliava ir net latvio iškamša, nulaužtas prie pastato iškeltos vėliavos kotas.

Latvija kreipėsi į Rusijos valdžią, prašydama sustiprinti ambasados apsaugą. Prie Lietuvos ambasados tuo pat metu nieko nevyko. Ramybė.

Nekantraudami laukiame antrojo veiksmo.

 

Skaitytojų vertinimai


15759. kaimietis :-( 2005-04-14 13:30
Nesuprantau, ar "Juozapas Kazimieras Valaitis" cia nevykusiai pajuokavo, ar jis mus visus runkeliu runkeliais laiko. Jeigu pirma, tai prastas tas humoras apie historinius minejimus. Jeigu antrasis variantas, tai negi "Litmenis" jau nusirito iki "Naujojo Zodzio", kuri pries pirmaji "isvadavima" redagavo NKVD agentas Justas Paleckis.

15770. Cinikas2005-04-14 21:20
Hm... Autorius idomiai manipuliuoja atsirinktais faktais... Pernelyg idomiai. Kazkodel rusai megsta dangstytis po Juozapais Kazimierais...

15789. valkatinis2005-04-15 16:13
NEŽINAU, TEISUS VALAITIS VISIŠKAI AR NE, BET VIENĄ ESMINĮ DALYKĄ JIS ĮVARDIJO LABAI TIKSLIAI -"LATVIŲ GATVĖ" NESNAUDŽIA IR NESNAUS.Mūsų laukia dar daug "veiksmų"...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 6 
21:27:23 Sep 11, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba