Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-06-06 nr. 3193

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Balys Bukelis.
NUOTRAUKA
40
• KRONIKA2
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
KAS IR KODĖL IŠPIRKO ROŽES,
1
• Ričardas Šileika.
POETINIAI IR TURISTINIAI -IZMAI ŠIAURĖS RYTUOSE

POEZIJOS PAVASARIS 
• Benediktas Januševičius.
POEZIJOS PAVASARIS BAIGĖSI – METAS RENGTIS KITAM
18

POKALBIAI 
• LIETUVOJE TRŪKSTA BALTŲ VEDLIŲ2

KNYGOS 
• „LAUŽIU ANTSPAUDĄ“
• „NAKTĮ UŽKLUPTAS ŽAIBO“
• „RŪKAS IR VĖJAS“
• „ŠOKIAI“
• „EILĖRAŠČIAI SAVO KAILIU“1
• „MINTIS IR UOLA“
• Elena Baliutytė.
IR TEBĖRA SVARBU
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Andrius Jevsejevas.
ATSIGRĘŽIANT Į PRADŽIĄ
• Ridas Viskauskas.
TARP EDUKACIJOS, PRAMOGOS IR EKSPERIMENTO

DAILĖ 
• Rita Mikučionytė.
LIETUVIŲ TAPYBOS PARIBIAI: SUAUGĘ JAUNIEJI
9

MUZIKA 
 Vaclovas Juodpusis.
PALYDĖJUS DEŠIMTUOSIUS „SUGRĮŽIMUS“
1

PAVELDAS 
• Laima Kruopaitė.
IŠSKAIDYTI SKULPTŪRINIAI ANSAMBLIAI

POEZIJA 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS4

PROZA 
• Loreta Jastramskienė.
NATŪRALI BŪSENA
7

VERTIMAI 
• Jurko Izdryk.
PRIVATUS SEKLYS

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• MENŲ SPAUSTUVĖJE TRUMPAMETRAŽĖS OPEROS
• VILNIAUS MAŽOJO TEATRO „MADAGASKARUI“ – PAGRINDINIS FESTIVALIO SANKT PETERBURGE PRIZAS

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• „EILĖRAŠČIŲ PER NAKTĮ“ DŽIAUGSMAI8

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• MOKSLEIVIŲ POEZIJA2

ŠOKIS 
• ŠOKIS Į VAIKYSTĘ

KRONIKA 
• LĖK, GERVELE
• VYTAUTAS GAIDAMAVIČIUS
1931 07 21–2008 05 31
1

DE PROFUNDIS 
• Virgilijus Veršulis.
ŽALČIO SIUITA
1

MUZIKA

PALYDĖJUS DEŠIMTUOSIUS „SUGRĮŽIMUS“

Vaclovas Juodpusis

[skaityti komentarus]

iliustracija

Sparčiai bėga laikas. Lietuvos muzikų rėmimo fondas vieną po kito žeria svarius renginius, nors dar tebegyvename tarptautinio muzikos festivalio „Sugrįžimai“ įspūdžiais.

Prieš 13 metų, rašydamas apie Eduardo Balsio atminimui mokinių sukurtas variacijas EDBA tema, atlikimą, kurį organizavo Lietuvos muzikų rėmimo fondas, straipsnį pavadinau „Nė vienas geras darbas nelieka nenubaustas“. Dabar gi kasmečius straipsnius apie to paties fondo rengiamus festivalius „Sugrįžimai“ galėčiau pavadinti taip pat. Keista, nors „Sugrįžimų“ festivaliai yra sulaukę didžiulio atgarsio, jie finansuojami kiškio ašaromis, nors vykdoma valstybinė politika – išeiviams stengiamasi priartinti tėvynę Lietuvą, su ja palaikant visokeriopus ryšius. Beje, prieš 10 metų Lietuvos muzikų rėmimo fondas pirmasis atkreipė dėmesį į užsienio kraštuose besimokančius, gyvenančius ir kuriančius muzikus. Tik dabar jau žodį „sugrįžimai“ vis dažniau vartoja įvairios visuomeninės bei valstybinės organizacijos ir Lietuvos nacionalinė filharmonija, kurios naujoji vadovybė stengiasi, kad mūsų jaunieji išeiviai galėtų koncertuoti šioje prestižinėje salėje. Kadangi iš arčiau stebiu sugrįžimų vyksmą, šią Lietuvos muzikų rėmimo fondo programą, matau, kokiu apmąstytu keliu einama, kaip viskas kasmet tobulinama, kaip ieškoma, kad muzikos festivalis būtų prasmingas ir jo dalyviams – lietuvaičiams ir su jais atvykstantiems užsienio šalių atlikėjams, ir čia gyvenantiesiems, kad festivalio renginiai vyktų ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, kad festivalio koncertų programos būtų praturtinamos ir lietuvių kompozitorių kūriniais, vadinasi, kad lietuvių kompozitorių muzika skambėtų ir užsienio kraštuose, pagaliau, kad Lietuvos vardas, Vilnius būtų žinomi pasaulyje, kur nuolat gyvena ir dirba mūsų tautiečiai. O argi tai nėra mūsų valstybinė politika?

Klaidinga būtų manyti, kad Lietuvos muzikų rėmimo fondo „Sugrįžimuose“ dalyvauja vien jaunoji karta. Iš esmės taip. Bet sugrįžimai aprėpia daugiau, nes mūsų tautiečiai po pasaulį ėmė sklisti dar XIX šimtmečio pabaigoje, o XX a. tapo visų permainingų įvykių atspindžiu. Ir neturėtume atskirti tų praeities kartų muzikų, menininkų nuo tos šiandienio meninio gyvenimo tėkmės, kuri išauga ant buvusių pamatų. O tie lietuviški pamatai tvirti įvairiose šalyse, kur tik susispietusios didesnės mūsų tautiečių bendruomenės. Čia visų pirma dėmesys krypsta į JAV, Kanadą, Vokietiją, Prancūziją, Austriją… Gaila, kad Lietuvos televizija, rengianti „Emigrantų“ laidas, nebando rodyti muzikinio gyvenimo problematikos. O juk nuo pat emigracijos pradžios XIX a. pabaigoje savaime kūrėsi ir muzikinė aplinka, būrėsi įvairūs pramoginiai ansambliai, chorai, orkestrai, reikšmingą darbo vagą varė ir bažnyčių vargonininkai.

Džiaugiuosi, kad Lietuvos muzikų rėmimo fondo „Sugrįžimuose“ randa atgarsį vyresnioji muzikų karta, kad turėjome progos bendrauti su kompozitorių Giedros Gudauskienės, Jeronimo Kačinsko, Broniaus Budriūno muzika, pažinome operos solistę ir poetę Juozę Krištolaitytę, operos solistą ir rašytoją Stasį Santvarą, poetą Bernardą Brazdžionį, operos solistus Juozę Augaitytę, Stasį Barą, susitikome su operos soliste Birute Vizgirdiene ir pasigrožėjom dailininko Viktoro Vizgirdos darbais… Tie vakarai-koncertai Stasio Vainiūno namuose nebūna vien tik siauras žvilgsnis į kurią nors muzikinę specialybę pasirinkusio žmogaus gyvenimą. Čia atsiranda vietos ir poezijai, parodoms, įrašų klausymui. Kaip tik todėl Kazys Bradūnas Stasio Vainiūno namų „Svečių knygoje“ pasidžiaugė pabuvęs kartu su Stasiu Santvaru.

Šįmet „pabuvome“ su Broniumi Budriūnu, jo žaviu kūrybiniu palikimu, nes ateinančiais metais minėsime 100-ąsias jo gimimo metines. Juk jei nebūtų jo, jo brolių Motiejaus ir Antano, nesižavėtume daugeliu muzikinių faktų, neskaitytume žurnalo „Muzikos barai“, kurį pagimdė jų nuoširdi tarnystė muzikai, lietuvių muzikai… O Broniumi Budriūnu ir šiandien didžiuojasi JAV lietuvių bendruomenė, nes jo muzikinė veikla ir kūryba jai suteikė reikšmingų galių.

Šiandienė lietuvaičių muzikinė banga užliejo Rytus ir Vakarus, jų balsai, jų atliekama muzika skamba ne tik Amerikos žemyne, bet ir egzotiškame Tailande, senas muzikines tradicijas turinčiose Europos šalyse, kur išsikovoti pripažinimą, vietą muzikiniame gyvenime nepaprastai sunku. Turime pasidžiaugti, jog tai demonstruoja ir „Sugrįžimų“ festivalio koncertai, kad lietuvaičiai čia darbuojasi visu rimtumu ir gana sėkmingai – yra tikri savo srities specialistai–virtuozai, nė kiek nenusileidžiantys šių šalių muzikinių tradicijų reikalavimams. Maloniausia tai, kad dauguma jų muzikos mokslo pagrindus įgijo ne kur kitur, bet Lietuvos aukštosiose muzikos mokyklose, konservatorijose, Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kad siekiant sėkmės pasaulio koncertų ir teatrų scenose jiems padeda talentas ir nuolatinis veržimasis tobulėti.

Taigi, gegužės 15 dieną pilnutėlėje Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje buvo atsisveikinta su dešimtuoju tarptautiniu muzikos festivaliu „Sugrįžimai“. Tai, kas vyko jo koncertuose, skatina organizatorius ieškoti naujų vardų, žvalgytis po pasaulį, gal „atrasti“ ir Australiją, kur susispietusi gausi lietuvių bendruomenė. Tikiuosi, kad „Sugrįžimų“ procesas niekada nesibaigs, kad lietuvaičiai noriai grįš į Tėvynę. Tai sakau ir todėl, kad Lietuvos muzikų rėmimo fondas prasmingai bendradarbiauja su Tautinių mažumų ir išeivijos departamentu prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Su jo ir užsienio diplomatinių atstovybių pagalba, neabejoju, galima išsiaiškinti visus muzikos talentus, kurie žinomi įvairiose šalyse, kad jie aktyviau ieškotų galimų kelių į Lietuvą, į „Sugrįžimų“ festivalį, kurio meninis lygis tikrai aukštas. Tai, kad „Sugrįžimuose“ prieš porą metų svečiavosi pasaulinio garso tenoras Sergejus Larinas ir labai nuoširdžiai su visais bendravo, taip pat ir su spaudos darbuotojais, leido atsirasti įtaigioms publikacijoms, kurios dar labiau paryškino šios viešnagės prasmę. Peršasi mintis, kad panašūs pokalbiai galėtų lydėti dažną festivalinį renginį. Tai suteiktų didesnį rezonansą atlikėjų pasirodymui. Ne paslaptis, kad užsienio šalyse meninių aukštumų siekiantys atlikėjai vis labiau tolsta nuo tėvynės, kitaip tariant – svetimėja. Turėjau galimybę peržiūrėti kai kurių mūsų tautiečių atsiųstas paraiškas, programas, kurios, gaila, rodo, kad jie patys tolsta nuo Lietuvos, jau nebemoka taisyklingai lietuviškai rašyti – bet koks žodelis rašomas didžiąja raide, glumino dažnas interviu, kuriame pašnekovai nebesako „taip“, o vis taria „je“. Teko patirti ir kai kurių svečių išpuikimo, jaučiamo ir iš sudarkytos lietuviškos tarties. Kaip kontrastą galiu paminėti išeivius Amerikoje, kurie daugiau kaip po pusės šimtmečio tebekalba gražiai lietuviškai. „Sugrįžimai“ tą atotrūkį galėtų sumažinti ir mažina. Tikrai reikėtų gerai pamąstyti dėl papildomų susitikimų su festivalio svečiais. Štai kad ir šių metų festivalį užbaigęs Gediminas Varna-Tiškevičius. Tik iš nuogirdų sužinojome, kad jis laimėjo reikšmingą atranką ir galės tobulintis pas pasaulinio garso italų dainininką ir vokalo pedagogą Carlo Bergonzį. Visa tai norėtųsi girdėti ne iš nuogirdų, o iš pirmų lūpų, gal – iš pokalbio, kuriame galėtų dalyvauti žurnalistai.

Kad Lietuva nebūtų pamotė savo tautiečiams užsienyje, kad „Sugrįžimų“ festivalis būtų ženkliau remiamas, festivalio dalyviai Lietuvoje galėtų surengti ne vieną, o gal net kelis koncertus. Džiugu buvo šįmet, kad Almas Švilpa, garsėjantis Vakarų Europos operos scenose, įsimintinus koncertus surengė ne tik Vilniuje, bet ir gimtojoje Klaipėdoje, Kaune. Tad tenka dėkoti ir pianistei bei koncertmeisterei Eugenijai Kuprytei, kuri padėjo Lietuvos muzikų rėmimo fondui „atrasti“ Almą Švilpą – jo dainavimas, kaip ir pianistės grojimas, džiugino kiekvieną reiklų klausytoją. Beje, džiugu, kad ir į „Sugrįžimus“ atvykęs jaunas talentingas pianistas Gintaras Pamakštys surengė net keturis koncertus, pianistas Rimantas Vingras iš Didžiosios Britanijos – du, tarp jų ir gimtuosiuose Šiauliuose, Ch. Frenkelio viloje.

Tenka pasidžiaugti, kad koncertams buvo panaudotos įvairios ne tik Vilniaus, bet ir kitų miestų erdvės: Vilniaus arkikatedroje bazilikoje muzikavo vargonininkė Kristina Tekoriūtė-Gricienė ir Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, Vilniaus rotušėje – dirigentė Mirga Gražinytė iš Austrijos, saksofonininkas Arvydas Kazlauskas iš Latvijos ir jų kolegos, Taikomosios dailės muziejuje – pianistas Gintaras Pamakštys iš Didžiosios Britanijos, Profesorių trio iš Estijos, pianistė Eglė Janulevičiūtė iš JAV, Vilniaus paveikslų galerijoje – violončelininkai Agilė Storyk ir Alanas Šimkonis-Stellings iš Kanados… Nebe pirmą kartą lankomasi Mūro Strėvininkuose, pirmą kartą – Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje (Darmštato filharmonijos simfoninis orkestras ir smuikininkas Dainius Puodžiukas), Vilkaviškio kultūros centre (pianistas Gabrielius Alekna iš JAV)…

Dėl skurdaus finansavimo Lietuvos muzikų rėmimo fondas negali sau leisti, kad „Sugrįžimuose“ dalyvautų didesni meniniai kolektyvai. Šiųmetė išimtis – Darmštato simfoninio orkestro viešnagė, orkestro, kuris atvyko talkinti smuikininkei, Dresdeno filharmonijos simfoninio orkestro koncertmeisterei Daliai Stulgytei–Schmalenberg. Tai buvo ne tik festivalio atidarymas, bet ir tikra kulminacija (tai galėjo atsitikti todėl, kad vokiečiai, nors ir mažesnės sudėties, į Vilnių atvyko savo lėšomis ir tuo palengvino Lietuvos muzikų rėmimo fondo naštą). Tiesa, Darmštato simfoninis nesiryžo atlikti M. K. Čiurlionio simfoninės poemos „Miške”, kurios partitūra ir instrumentų partijos buvo padovanotos, tačiau to vakaro lietuvišką akcentą suteikė D. Stulgytės-Schmalenberg, kuri, atsidėkodama už gausius ir nuoširdžius plojimus, puikiai atliko kompozitoriaus V. Barkausko Partita smuikui solo po H. von Glencko Koncerto smuikui ir orkestrui.

Kas gi yra „Sugrįžimai“? Tai pažintis su užsienio kraštuose dirbančiais mūsų tautiečiais muzikais. Jų meninis lygis yra toks, koks yra. Tačiau kiekvieną kartą, kai tenka susitikti su kai kuriais atlikėjais, jų muzikavimas tikrai džiugina. Maloniai nuteikė Latvijoje gyvenantis ir garsėjantis aukštos kultūros saksofonininkas Arvydas Kazlauskas ir kolegės dainininkė Baiba Berķe bei pianistė Agnese Egliņa. Naujuose deriniuose su estų muzikantais profesoriais smuikininke Mari Tampere-Bezrodny ir violončelininku Peeteriu Paemurru išgirdome pianistę profesorę Aleksandrą Juozepėnaitę-Eesmaa, dar kartą parodžiusią aukštą meistriškumą, po ilgesnės pertraukos galėjome džiaugtis pianistės Eglės Janulevičiūtės, sėkmingai įsitvirtinusios JAV, grojimu, o pažintį su protėvių šalimi pradėjo violončelininkas Alanas Šimkonis-Stellings iš Kanados…

Taigi malonu, kad Lietuvos muzikų rėmimo fondas tęsia reikšmingą muzikinės kultūros barą, kuris yra svarus ir mūsų tautiečiams bei jų kolegoms užsienyje, ir mūsų klausytojams čia, Lietuvoje. Apie tai bylojo pilnutėlės klausytojų salės. Tikėsimės ši programa tęsis.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:24:58 Sep 11, 2011   
Jan 2009 May 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba