Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-06-06 nr. 3193

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Balys Bukelis.
NUOTRAUKA
40
• KRONIKA2
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
KAS IR KODĖL IŠPIRKO ROŽES,
1
• Ričardas Šileika.
POETINIAI IR TURISTINIAI -IZMAI ŠIAURĖS RYTUOSE

POEZIJOS PAVASARIS 
• Benediktas Januševičius.
POEZIJOS PAVASARIS BAIGĖSI – METAS RENGTIS KITAM
18

POKALBIAI 
• LIETUVOJE TRŪKSTA BALTŲ VEDLIŲ2

KNYGOS 
• „LAUŽIU ANTSPAUDĄ“
• „NAKTĮ UŽKLUPTAS ŽAIBO“
• „RŪKAS IR VĖJAS“
• „ŠOKIAI“
• „EILĖRAŠČIAI SAVO KAILIU“1
• „MINTIS IR UOLA“
• Elena Baliutytė.
IR TEBĖRA SVARBU
 (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Andrius Jevsejevas.
ATSIGRĘŽIANT Į PRADŽIĄ
• Ridas Viskauskas.
TARP EDUKACIJOS, PRAMOGOS IR EKSPERIMENTO

DAILĖ 
• Rita Mikučionytė.
LIETUVIŲ TAPYBOS PARIBIAI: SUAUGĘ JAUNIEJI
9

MUZIKA 
• Vaclovas Juodpusis.
PALYDĖJUS DEŠIMTUOSIUS „SUGRĮŽIMUS“
1

PAVELDAS 
• Laima Kruopaitė.
IŠSKAIDYTI SKULPTŪRINIAI ANSAMBLIAI

POEZIJA 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS4

PROZA 
• Loreta Jastramskienė.
NATŪRALI BŪSENA
7

VERTIMAI 
• Jurko Izdryk.
PRIVATUS SEKLYS

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• MENŲ SPAUSTUVĖJE TRUMPAMETRAŽĖS OPEROS
• VILNIAUS MAŽOJO TEATRO „MADAGASKARUI“ – PAGRINDINIS FESTIVALIO SANKT PETERBURGE PRIZAS

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• „EILĖRAŠČIŲ PER NAKTĮ“ DŽIAUGSMAI8

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• MOKSLEIVIŲ POEZIJA2

ŠOKIS 
• ŠOKIS Į VAIKYSTĘ

KRONIKA 
• LĖK, GERVELE
• VYTAUTAS GAIDAMAVIČIUS
1931 07 21–2008 05 31
1

DE PROFUNDIS 
• Virgilijus Veršulis.
ŽALČIO SIUITA
1

KNYGOS

(PA)SKAITINIAI

[skaityti komentarus]

iliustracija

Jaras, Ramūnas. DZEN DZEN. – V.: Kitos knygos, 2008.

Rašyti apie R. Jaro apsakymus – tas pats, kas bandyti žodžiais aprašyti jo beprotišką muziką. Šiuo atveju epitetas „beprotiška“ nėra neigiamas, nes ir dzenbudizmas protą ironiškai neigia kaip nereikšmingą. Kiekviename šių makabriškų kūrinėlių neišvengiamai pastebimas muzikanto braižas: net jei skaitydamas nesiklausai prie knygos pridėto kompaktinio disko, vis tiek tekstuose skamba keisti garsai, neharmoningi, kaip ir pats gyvenimas. Kažkas nuolat dzingteli, cypia, imituoja bažnyčios varpų gaudesį, rėkauja, kūkčioja, dūsta… Ši garsų kakofonija, chaosas, psichodelinis kliedesys (ne veltui keliuose apsakymėliuose minimos narkotinės medžiagos) neatsiejami nuo fantasmagoriškos kūrinių aplinkos. Sąmonės užtemimas ištinka niekuo neišsiskiriantį veikėją, trokštantį šiame bukame daugiaaukščių, konteinerių ir tvankaus viešojo transporto pasaulėlyje „viso labo“ surasti aukštesnę prasmę ir pasiekti nušvitimą. Bet surandamas tik absurdas, nepramušamas praktiškų aplinkinių abejingumas, tad ir autorius jų visiškai negaili ir tąso kaip tik įmanydamas.

Arši, talentingai užmaskuota visuomenės kritika primena rafinuotus „Vitaminų pardavėjo“ tekstus, tik, skirtingai nuo R. Tamošaičio, šio pasakotojo humoro jausmas gerokai žiauresnis. Neraštingai knygelės pabaigos žodį parašęs G. Patackas šiuose tekstuose įžiūrėjo autoriaus neapykantą moterims, kurios visos yra arba „barbės“, arba storos ir piktos žmonos. Matyt, poetui taip rūpi moterys, jog nepastebi, kad ir vyriškos lyties veikėjai niekuo negeresni, gal tik taip atvirai nemaunami ant sustabarėjusių stereotipų kurpaliaus. Ten, kur jie įstengia suregzti ilgesnį sakinį, būtinai „nugrybauja“ į tokius sąmonės brūzgynus, jog kaipmat suvoki žodžio bejėgiškumą šiame visaip vėtomų ir mėtomų beveidžių žmogeliukų pasaulyje. Nuo vienatvės jame galima lengvai išprotėti, nebent medituotum. Bet vis tiek nenušvisi, nes R. Jaro dievas gyvena tamsoje, kur gyvenome prieš gimdami ir kur savo liftu nusileisdavo Antanas Garšva. Ten glūdi racionaliai nepaaiškinami pasąmonės klodai, apaugę „žalčio pleiskanomis“, staugia laukiniai žvėrys ir egzistuoja sava logika. Ją supras tik tas, kas nebijo bjaurumo estetikos. Labiausiai turėtų patikti paaugliams, jau pakankamai užgrūdintiems „siaubiakų“. Išmanantiesiems muziką taip pat bus įdomu. O tiems, kas mėgsta tradicinį kuklumą, geriau neskaityti. Tačiau reikėtų turėti omeny, kad Lietuvoje būtent ekscentrikai dažniausiai sugeba išsilaikyti vis platėjančio banalybių srauto paviršiuje.

Wassmo, Herbjørg. SEPTINTAS SUSITIKIMAS. Iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė. – V.: Alma littera, 2008.

Tai, kad lietuviškas skandinavų prozininkės kūrinio vertimas „išgyvena“ jau trečią leidimą, liudija apie nepaprastą jo pagrindinių temų aktualumą lietuvių skaitytojams. Ne paslaptis, kad Lietuvoje vis dar nemažai šeimų, kuriose tėvai iš anksto parenka vaikams profesiją ir įvertina būsimų jų sutuoktinių „tinkamumą“. Taip atsitiko ir šio romano veikėjams Rutai ir Gormui, bet vis dėlto jie išdrįso pasipriešinti aplinkinių nuomonei ir ieškoti savo, individualaus gyvenimo kelio. Nors kelis kartus tame kelyje ir susitiko, tik po keliolikos metų jie suvokė, kad turi likti kartu, ir prireikė nemažai jėgų tam pasiryžti.

Romane labai stipri tradicinio požiūrio į gyvenimą, propaguojančio inerciją, savo pozicijos neturėjimą, kritika. Tiems, kas vis dar tebetiki idealia šeima, reikėtų nuodugniai perskaityti H. Wassmo romanus, kuriuose niekas nepagražinama, neidealizuojama. Verslininko, gyvenančio žemyne, šeimoje augančio Gormo gyvenimo scenarijus numatytas nuo pat vaikystės. Pamoks­lininko šeima, lyg ir turinti būti pavyzdys kitiems ato­kioje saloje įsikūrusio kaimelio gyventojams, iš tikrųjų gniuždo kūrybingą Rutos asmenybę. Ne veltui pradedama pasakoti nuo vaikystės: tuomet suformuota mąstysena daro labai didelę įtaką suaugusiojo gyvenimui. Prozininkė įtaigiai, subtiliai, išlaikydama dramatišką įtampą ir skandinaviškai santūrų toną, nutiesia trūkinėjančią dviejų labai panašių žmonių susitikimų liniją. Ji toli gražu nėra tiesi: visame romane ryškūs priklausomybės nuo aplinkinių ir aplinkybių, neryžtingumo, baimės prarasti saugų, patogų gyvenimą motyvai. Kartu rodoma, kad niekada nėra per vėlu pradėti viską iš naujo, rasti drąsos nepaklusti populiariems stereotipams. Kuriant veikėjų paveikslus jais nesivadovaujama. Tai labai sveika lietuvių skaitytojams: juk iki šiol mūsų visuomenėje gajūs įsivaizdavimai apie moters, menininko ar verslininko būdą ir elgesį. H. Wassmo romanų centre esanti stipri moteris simbolizuoja apsisprendimo laisvę, ryžtingumą pasukti prieš srovę, nes esame čia pasiųsti tam, kad įgyvendintume savo, o ne kitų svajones: „Lyg albumai mokyklos bibliotekoje būtų reikalingi tam, kad stovėtų lentynose nugarėlėmis į išorę. Lyg žmogiškosios būtybės į pasaulį ateitų tam, kad gyventų pagal skambutį ir žygiuotų kolonoje po du. Klastingas mokymas žengti koja kojon“ (p. 364). Beje, kone visose rašytojos šmaikščiose pastabose apie XX a. 6–9 dešimtmečių Norvegijos visuomenę galima rasti nemažai stebėtinai pažįstamų dalykų.

Saviano, Roberto. GOMORA. Iš italų kalbos vertė Vaiva Daraškevičiūtė. – V.: Baltos lankos, 2007.

Kai per žinias kasdien rodomos vis labiau šiukšlėmis apaugančios Neapolio gatvės, jauno žurnalisto romanas-tyrimas apie tebegyvuojančią italų mafiją atrodo labai aktualus. Cosa Nostra talentingų kino režisierių rankose jau seniai virto romantiško stiprių vyrų pasaulio simboliu. O šiai Pietų Italiją kontroliuojančiai Sistemai paklūsta kiekvienas pilnametystės sulaukęs pilietis. Nesvarbu, ar berniūkštis, trokštantis lengvo uždarbio, ar mergina, svajojanti valdyti įmonę – visi anksčiau ar vėliau įsukami į velnio ratą, kuriame niekada nebuvo ir nebus nieko šventa. Nors dabartinė mafija ir nebesivadina skambiu žodžiu „camorra“, jos taisyklės tebėra griežtos ir žiaurios. Valdydami daugybę miestų kvartalų ir uostą, jos nariai kelių tūkstančių žmonių krauju suteptose rankose laiko ne tik ekonominio, bet ir politinio gyvenimo vadeles. Dėl pinigų kasdien rizikuojama ne tik savo, bet ir giminės gyvybe, net mažų vaikų saugumu, tačiau kamoriečius šis rimtas žaidimas įkaitina: „Besislapstantieji nuo teisingumo dažnai prieš juos suimant gyvena neįtikėtinai ekstremaliomis sąlygomis. Nuolatinis bėgimas užkerta galimybes džiaugtis užgyventu turtu, ir tai dar labiau suveda bosus ir jų valdomuosius į simbiozę, nes tampa vieninteliu jų ekonominio ir socialinio pasisekimo matu. Apsisaugojimo strategijos, liguista ir primygtinė būtinybė planuoti kiekvieną žingsnį, didžiąją laiko dalį praleidžiant tarp keturių sienų, galvojant apie verslą“ (p. 145).

Gyvendamas ir dirbdamas Neapolyje, žurnalistas išsiaiškina klanų kontroliuojamo verslo subtilybes, mato, kaip jie sudaro sudėtingas schemas, įgyvendina gudrias operacijas ir bendradarbiauja su žiniasklaida, kurios dėmesys nemenkai palaiko Sistemos gyvybingumą. Reguliuojama garsių italų dizainerių drabužių gamyba, atliekų apdorojimas, narkotikų platinimo tinklai, valdininkų ir karabinierių korupcija... Mafija – nemirtinga, ji įsikiša į visas Neapolio ir apylinkių gyvenimo sritis. Rašytojas, knygoje ištraukęs į dienos šviesą tikslius faktus, datas ir tikras pavardes, jau susilaukė rimtų grasinimų iš kamoriečių, o Umberto Eco paragino vyriausybę skirti jam asmens sargybinius. Smurto, išdavysčių, sielvarto, žiaurių susidorojimo scenų kupinas dokumentinis romanas išsklaidys nemažai tautiečių iliuzijų apie nuostabiąją Italiją. Tiesa, vertimas galėtų būti kur kas geresnis, nes šiame pilna kalbos ir sintaksės klaidų.

Swift, Graham. Į DIENOS ŠVIESĄ. Iš anglų kalbos vertė Audronė Šolienė. – V.: Alma littera, 2008.

Labai keistas detektyvas, kuriame žudikas žinomas jau iš anksto. Buvęs policininkas, o dabar privatus seklys, dažniausiai dirba su moterimis, įtariančiomis savo vyrus neištikimybe. Viena klienčių paprašo jo pasekti vyrą iki oro uosto, kuriame šis turįs visiems laikams išsiskirti su jauna meiluže. Istorija baigiasi tragiškai: dabar seklys, tapęs jos geru draugu, lanko moterų kalėjime. Jo pasakojimas apie įvykius gana postmodernistinis: mintimis nuolat grįžtama į to lemtingo vakaro įvykius, tolygiai samprotaujant apie savo paties nenusisekusį šeimyninį gyvenimą, taip pat smulkiai prisimenami kelerių metų senumo įvykiai, privertę jį atsisakyti darbo policijoje... Rašoma lakoniškai, trumpais sakiniais, kurių vos ne kiekvienas pradedamas nauja eilute. Dėl to romanas tampa panašus į savotišką kaleidoskopą, nors truputį primena klasikinius modernistinius anglų literatūros kūrinius: kad ir V. Woolf „Ponią Delovej“, kuriame sąmonės srautas taip pat išmoningai vinguriavo tarp praeities, dabarties ir įsivaizduojamų įvykių. Kalba gana paprasta, kad ir nelabai intelektualus skaitytojas įsijaustų į detektyvo istoriją. Veikėjas – galima sakyti, savotiškas nevykėlis: puikiai išmanydamas visuomenės gyvenimo žaidimo taisykles, pamažu pats tampa jų auka. Tyrinėdamas kitų nevykusias santuokas, nesugeba išsaugoti savosios ir yra priverstas prieš paauglę dukrą vaizduoti profesionalų kulinarą, kad pagerintų savo įvaizdį bent jau jos akyse. Kartu jis toks jautrus, kad imi stebėtis, kaip dirbant tokį darbą jam nepritrūksta šaltakraujiškumo. Per visą romaną skamba tie patys retoriniai klausimai, į kuriuos šis keistas vienišius bando atsakyti: „Kam reikalinga civilizacija? Kam reikalinga meilė?“ ir konstatuoja: „Mylėti – tai būti pasirengusiam prarasti, o ne turėti ir nepaleisti“ (p. 132). Jis žino, ką sako, nes jo didžiai gerbiamas tėvas turėjo meilužę. Tad į pasakojimą įpinama dar viena gija – vaikystės prisiminimai, aplinkinių elgesio analizė (tiesa, ne tokia gili, kaip galima būtų tikėtis). Tarsi bandoma atsekti, kur prasidėjo nukrypimas nuo normos, to šeimyninio gyvenimo idealo, kuris šių laikų Britanijoje diegiamas nuo mažens. Skaidraus stiliaus, liūdnoka, lengvai ironiška istorija atrodo dirbtina, autoriaus neišgyventa, nuobodoka, bet kartu kelia keistą simpatiją.

ALEKSANDRA FOMINA

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:24:57 Sep 11, 2011   
Jan 2009 May 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba