Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-06-06 nr. 3193

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Balys Bukelis.
NUOTRAUKA
40
• KRONIKA2
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
KAS IR KODĖL IŠPIRKO ROŽES,
1
• Ričardas Šileika.
POETINIAI IR TURISTINIAI -IZMAI ŠIAURĖS RYTUOSE

POEZIJOS PAVASARIS 
• Benediktas Januševičius.
POEZIJOS PAVASARIS BAIGĖSI – METAS RENGTIS KITAM
18

POKALBIAI 
• LIETUVOJE TRŪKSTA BALTŲ VEDLIŲ2

KNYGOS 
• „LAUŽIU ANTSPAUDĄ“
• „NAKTĮ UŽKLUPTAS ŽAIBO“
• „RŪKAS IR VĖJAS“
• „ŠOKIAI“
• „EILĖRAŠČIAI SAVO KAILIU“1
• „MINTIS IR UOLA“
• Elena Baliutytė.
IR TEBĖRA SVARBU
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Andrius Jevsejevas.
ATSIGRĘŽIANT Į PRADŽIĄ
• Ridas Viskauskas.
TARP EDUKACIJOS, PRAMOGOS IR EKSPERIMENTO

DAILĖ 
• Rita Mikučionytė.
LIETUVIŲ TAPYBOS PARIBIAI: SUAUGĘ JAUNIEJI
9

MUZIKA 
• Vaclovas Juodpusis.
PALYDĖJUS DEŠIMTUOSIUS „SUGRĮŽIMUS“
1

PAVELDAS 
• Laima Kruopaitė.
IŠSKAIDYTI SKULPTŪRINIAI ANSAMBLIAI

POEZIJA 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS4

PROZA 
 Loreta Jastramskienė.
NATŪRALI BŪSENA
7

VERTIMAI 
• Jurko Izdryk.
PRIVATUS SEKLYS

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• MENŲ SPAUSTUVĖJE TRUMPAMETRAŽĖS OPEROS
• VILNIAUS MAŽOJO TEATRO „MADAGASKARUI“ – PAGRINDINIS FESTIVALIO SANKT PETERBURGE PRIZAS

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• „EILĖRAŠČIŲ PER NAKTĮ“ DŽIAUGSMAI8

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• MOKSLEIVIŲ POEZIJA2

ŠOKIS 
• ŠOKIS Į VAIKYSTĘ

KRONIKA 
• LĖK, GERVELE
• VYTAUTAS GAIDAMAVIČIUS
1931 07 21–2008 05 31
1

DE PROFUNDIS 
• Virgilijus Veršulis.
ŽALČIO SIUITA
1

PROZA

NATŪRALI BŪSENA

apsakymo konkursas

Loreta Jastramskienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vilmos Šileikienės nuotrauka

I

Matyt, rudens monotoniškas siūbavimas į taktą, dusliai mušamą laikrodžio rodyklės, kaltas, kad jo prisiminimas vėl įsliuogė į kambarį. Ruduo kasmet atneša degančių lapų kvapą ir prisėja senienomis trenkiančios romantikos šalia gyvenimą įrėminusių nugludintų patikimų kolonų. Jis vienintelis sužadina norą išsitraukti giliai sukaišiotus jausmingų minčių likučius ir erzinti jais kaip būtinybę priimtą nedalomą ir nekritikuotiną kasdienybę.

Ji staiga pašoko, lyg kas būtų išspyręs iš šiaudinės kėdės, kurios lingavimas akimirką susiliejo su už lango siūbuojančiu rudeniu ir laikrodžio rodyklės taktais sienoje. Priėjusi atvėrė spintelę. Ištraukė išblukusiu paviršiumi popierinę dėžę su užrašu „Zefyras“. Joje laikė siuvimo reikmenis ir įvairių spalvų siūlus. Prisėdo ir įtariai primerkusi akis žiūrėjo. Stumtelėjo dėžę, paskui prisitraukė. Paglostė. Viskas, kas dar galėjo išgelbėti nuo neįveikiamos sezono atakos – dėžė nuo zefyrų. Įrėmusi žvilgsnį į ją, nuslopina kylančias jausmų bangas ir niekada neperžengia padoraus elgesio ribos, kurią žino esant tik tokią ir tik taip. Nes lapų kritimo metas panašus į ereziją, užklumpančią nespėjus išsitraukti visuotinai priimtų normų ir pažiūrų katalogo ir, mojuojant juo lyg kardu, apsiginti nuo labai pavojingo priešo. Erezija apraizgo mintis, nors ką tik jas turėjo laisvas ir tik nuo pačios sukurtų nuotaikų priklausančias. Ir štai koks netikėtumas. Kai aplinkui virpa gelsvai rausva atminties spalva, pradeda jaudinti lašai, šokantys ant stogų atbrailos, iš pasąmonės išlenda du praeities siluetai.

Ruduo, kaip ir kasmet, be kompromisų pasiglemžė ją. Nesipriešino. Nesistebėjo, kad, ką tik buvusi išmintinga ir visažinė, staiga tapo nosine akis braukiančia nesusipratusia žemės prastuole, neišsikovojusia antpečių moteryste nei darbo baruose. Ir jau nieko negalinčia padaryti nei sau, nei rudeniui. Tik atsiduoti neįspėjusiems apie užgriūsiantį pavojų atminties pojūčiams, kurie kaip avelių banda sklaidosi į šalis, skleisdami garsus. Kelia sumaištį, beprasmiškai gąsdindami pailsusį dangų, nespėjusį nusiraudoti prieš pasikeičiant dienos nakties intervalui. Jis toks pilnas, besišaukiantis audros, pritvinkęs neaiškios nuojautos. Kaip rugsėjo pirmoji su kardeliais, baltais rankogaliais, šypsenų lankais bevardžiuose veiduose. Ir tikėjimu: viskas dar tik bus.

II

Tą rudenį susitiko dar kartą. Matydavosi vis rečiau –­­ jis liko po studijų sostinėje. Miestelis, kaip kiekvieną rugsėjo pirmąją, buvo panašus į mitingą, kurio dalyviai susirinko švęsti ir vienas kitam dovanoti kuo daugiau gėlių. Ji norėjo įsižiūrėti į veidą, po truputį blykštantį atminties rausvuose obuoliuose. Norėjo būti su juo kuo ilgiau, įsitverti palto skverno ir sulaikyti, kai, po kiekvieno susitikimo, pakštelėjęs į skruostą ištardavo: „Iki, mano copine*“. Nežinodavo, ko stvertis, naktimis vaikštinėdavo pailgu koridoriumi, bijodama lovos, kuri visuomet užmigdo nespėjusią pasakyti svarbiausio sakinio, o rytą išmeta kaip patrankos sviedinį į neaiškias erdves. Skubėjimas, darbas ir neįvardyta pačiai sau aistra taip nesiderino, kad diena pavirsdavo į maišatį, nevaisingą laiką, kurį tampydavo lyg kuprinę spektaklio metu, prikimštą nereikalingų daiktų, niekaip neįsikomponuojančią tarp siaurų kėdžių žiūrovų salėje. Atsigaudavo, kai jis vėl pasirodydavo.

Dabar vėl abu klaidžiojo po miestelį, kurio kiekvieną pėdą pažinojo geriau nei bibliotekos lentynose sudėtų knygų pavadinimus. Paskui stovėjo gatvėje, kažkodėl tylėjo, nors akys sakė – eime, dar kartą, gal paskutinį, pabūti ilgame koridoriuje, ant batų dėžės susikėlus kojas, rankoje mosuojant nedideliu tautinio alaus buteliu, šnekėti šiaip sau apie prancūzus ir jų jausmingą kalbą, raidę „r“, karaliaus Liudviko dvarą, Diuma muškietininkus ir ponią Bovari, ką tik nori, bet dar šnekėti, kaip tuomet, mokyklos laikais. Ji jautė, lyg anksčiau būtų patyrusi, kad šis išsiskyrimas dar nebus paskutinis, bet nedrįso paklausti, ar jis jau surado širdies damą? Nedrįso prasklaidyti miglos, kuri dengė stovėjimo ir žiūrėjimo į aplankstytus gatvės žibintus valandas.

– Dabar nebesvarbu, kas bus. Tik žinok, nieko daugiau nepažinau taip, kaip tave. Tu buvai ir liksi geriausia. Žinai, ko norėčiau? Kad visą gyvenimą taip ir būtų. Kad nepamirštum manęs ir liktum mano copine.

Ji tai girdėjo anksčiau. Dabar laukė prisipažinimo, verto daugiau. Viso ko, apie ką kasdien svajojo. Sekundę dingtelėjo: „Tokio vakaro daugiau nebebus.“ Meilė neturi būti paslaptis, tai natūrali būsena –­ šaukė jos viduje tūnanti drąsi žmogysta. Ji krestelėjo ranką, atvėrė akis, įsisiūbuodama jomis po jo veidą. Ji jau nusprendė ir tuoj ištars: „Aš taip tave myliu.“ Nepatiki savo balsu, kai pasigirsta:

– Na tai einam, ko lauki?

Jos namuose viskas kaip prieš metus. Tik koridoriuje riogso sukrautų vasarinių batelių krūva.

– Nežinau, kodėl tų batų negali užkelt į spintos viršų? Pernai buvai tvarkingesnė, – užkliuvęs už žydro aukštakulnio, čiumpa ranka nerangiai perkreiptą savo koją. Priekaišto žvilgsnis pagauna jos šiltų akių nebylų juoką –­ kaip trauką, kuriai sunku atsilaikyti.

– Prieik arčiau. Pabūsi tokia, kaip visada? Pasiilgau, – jis apkabina per pečius. Vikriai išsprūdusi, ji susikelia kojas ant batų dėžės, prunkšteli taip, kad alaus putos nutykšta koridoriaus tapetais.

– Nejuokink, nes užspringsiu, – subliūva nurijusi alaus gurkšnį ir mirkteli akimis kaip tikrų tikriausia Bridžita Bardo.

Kambaryje į lango stiklą braižosi vijoklio stiebas, apkibęs lapais. Protarpiais stojanti tyla primena, kad kažkas tuoj nutrūks ir pasibaigs. O gal tai kartosis ir prasidės nauja? Vieną akimirką ji jau buvo arti savo meilės išpažinties. Kai jis, palinkęs prie veido, sukuždėjo:

– Tu labai kvepi. Nežinau, kada dar pajusiu tavo alyvas. Tu labai švelniai visada kvepėdavai. Kitaip, negu visos...

– Taikai į dešimtuką? Man nesiseka taip gerai. Aš bijau. Aš nemokėsiu būti laiminga.

– Nekalbėk. Tau pasiseks, tu surasi, ko ieškai. Aš tau paskambinsiu. Mes surišti kaip du skirtingų spalvų siūlai –­ viename mezginyje visai gražiai žiūrisi. O dabar miegok, tu pavargusi, iki ryto dar dvi valandos.

Nežinojo, ar tai jau tikrų tikriausia pabaiga, ar tik trumpas išsiskyrimas. Rytą stovėjo prie lango ir vartė rankose – išeidamas jis paliko zefyrų dėžę su užrašu: „Mylimiausiam mano pasaulio žmogui –­ Manuelei“. Zefyrus suvalgė. Liko dėžė. Po dešimties metų sulaukė skambučio. Džiaugėsi. Kad vėl girdi balsą ir galbūt dar ne viskas taip beviltiška. Jis pasigyrė: turi tris vaikus – tris sūnus. Susitikti nesiūlė, nors prašė neužmiršti. Neužmiršo, naktimis ilgu koridoriumi vaikštinėdama kalbėdavosi su juo – esančiu kitoje laiko juostoje. Jos laikas buvo sustojęs. Tik darbas bibliotekoje primindavo, kad valandos turi savybę praeiti, o kūnas – kad metai gula ant visų odos ląstelių lyg dulkės ant nevalomų baldų. Važiuodavo į sanatoriją, grįždavo. Pasiimdavo zefyrų dėžę, žiūrėdavo į užrašą.

III

Tos moters nematė nėkart. Nors smalsumo epidemija apimdavo visus jos troškimų narelius ir rudeniop ji jau kildavo ieškoti vaistų – privalo ją pamatyti! Vėstantys orai įšaldydavo troškimą ir iki kito rudens epidemija nuslūgdavo. Tik retkarčiais pamąstydavo, kad anuomet bus ką nors ne taip padariusi. Gal reikėjo reikalauti ir pasisiūlyti? Tuomet nedrįso. Buvo la copine – sielos ir jo pasaulio. Bijojo netekti išskirtinio statuso. Kas vakarą, atsigulusi į lovą, daug metų sukalbėdavo savo maldą: „Brangus Žerarai. Aš noriu būti tavo žmona. Vesk mane ir būsime laimingi.“ Kodėl jam nepasakė? Gerai nors tiek, kad liko zefyrų dėžė. Kaip kažkas neužbaigtas, bet nuolat kartu esantis.

Tą paskutinį kartą, rudenį jo miestelyje ji dar vylėsi: o gal? Nėštumo teste išryškėjus dviem neigiamoms linijoms nenuleido rankų – po mėnesio apsilankė moterų konsultacijoje. „Galite būti rami –­ nesilaukiate“, – burbtelėjo stambi akušerė, žvangindama geležiniais įrankiais. Tai skambėjo kaip mirties nuosprendis, su kuriuo ji turėjo gyventi. Ir būtų visai lengvai kopusi per savo metus, jeigu ne kasmet užklumpantis ruduo.

Ne, ne skambutis. Niekas neatėjo. Palauk... skamba! Sulaukiau? Klausia savęs ir lėtai žengia ilgu koridoriumi, nors turėtų skristi ant sparnų.

– Gal jums peilių, ponia? Labai geri, su tvirtom kriaunom, pigiai, nes akcija.

Manuelė nepajunta, kaip sugrabalioja iš kabančios rankinės piniginę, sumoka ir grįžta į kambarį, nešina geležinių peilių rinkiniu. Padeda šalia zefyrų dėžės. Pavojingas ruduo. Ypač pavojingas, kai artėja penkiasdešimt. Daugiau nebėra laiko laukti! Tvirtai nusprendžia ir pakelia telefono ragelį. Ji renka numerį. Išgirdusi Žeraro balsą, sudvejoja. Ką tik buvusi švelni ranka, tarsi gavusi griežtumo injekciją, tvirtai, gal net šiek tiek grubiai trinkteli ragelį atgal. „Dar ne šiandien“, –­ ištaria, įsakydama kažkam kitam, šalia esančiam ir priklausiančiam nuo jos valios.

Tas kitas galbūt dar tiestų ranką telefono link, link savo išsprūdusios gyvenimo laimės. Bet už lango trenkia perkūnas, prakiūra dangus ir pažyra smulki kruša. Atrodo, ašaros danguje spėjo sušalti.

_____________________________

*La copine (pranc.) – mokslo draugė, gera bičiulė.

 

Skaitytojų vertinimai


47274. amigo2008-06-09 18:48
vidinis vyksmas, nors nieko neivyksa. puiki pabaiga. geriau nei

47275. gerai2008-06-09 18:50
geresnis uz kunciaus

47286. krankt2008-06-10 05:25
tikrai fainas gabaliukas.

47305. skaitytojas2008-06-11 10:54
Sveikinu, labai patiko

47356. amigo2008-06-15 11:13
....ir gerelesnis uz liegutes.

47364. tik pavadininmas ne2008-06-15 22:34
netikes apsakymo pavadininmas, bet geram pavadinimui reik neeilinio talento.

48429. tikras pavadinimas :-) 2008-09-07 17:39
Del literatūrinio skonio ginčijamasi. Gilios prasmės pavadinimas. Tikęs žmogiškųjų jausmų interpretacijai. Man patiko. Sveikinu:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:24:52 Sep 11, 2011   
Jan 2009 May 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba