Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-06-06 nr. 3193

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Balys Bukelis.
NUOTRAUKA
40
• KRONIKA2
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
KAS IR KODĖL IŠPIRKO ROŽES,
1
• Ričardas Šileika.
POETINIAI IR TURISTINIAI -IZMAI ŠIAURĖS RYTUOSE

POEZIJOS PAVASARIS 
• Benediktas Januševičius.
POEZIJOS PAVASARIS BAIGĖSI – METAS RENGTIS KITAM
18

POKALBIAI 
 LIETUVOJE TRŪKSTA BALTŲ VEDLIŲ2

KNYGOS 
• „LAUŽIU ANTSPAUDĄ“
• „NAKTĮ UŽKLUPTAS ŽAIBO“
• „RŪKAS IR VĖJAS“
• „ŠOKIAI“
• „EILĖRAŠČIAI SAVO KAILIU“1
• „MINTIS IR UOLA“
• Elena Baliutytė.
IR TEBĖRA SVARBU
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Andrius Jevsejevas.
ATSIGRĘŽIANT Į PRADŽIĄ
• Ridas Viskauskas.
TARP EDUKACIJOS, PRAMOGOS IR EKSPERIMENTO

DAILĖ 
• Rita Mikučionytė.
LIETUVIŲ TAPYBOS PARIBIAI: SUAUGĘ JAUNIEJI
9

MUZIKA 
• Vaclovas Juodpusis.
PALYDĖJUS DEŠIMTUOSIUS „SUGRĮŽIMUS“
1

PAVELDAS 
• Laima Kruopaitė.
IŠSKAIDYTI SKULPTŪRINIAI ANSAMBLIAI

POEZIJA 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS4

PROZA 
• Loreta Jastramskienė.
NATŪRALI BŪSENA
7

VERTIMAI 
• Jurko Izdryk.
PRIVATUS SEKLYS

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• MENŲ SPAUSTUVĖJE TRUMPAMETRAŽĖS OPEROS
• VILNIAUS MAŽOJO TEATRO „MADAGASKARUI“ – PAGRINDINIS FESTIVALIO SANKT PETERBURGE PRIZAS

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• „EILĖRAŠČIŲ PER NAKTĮ“ DŽIAUGSMAI8

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• MOKSLEIVIŲ POEZIJA2

ŠOKIS 
• ŠOKIS Į VAIKYSTĘ

KRONIKA 
• LĖK, GERVELE
• VYTAUTAS GAIDAMAVIČIUS
1931 07 21–2008 05 31
1

DE PROFUNDIS 
• Virgilijus Veršulis.
ŽALČIO SIUITA
1

POKALBIAI

LIETUVOJE TRŪKSTA BALTŲ VEDLIŲ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Paulius Normantas
Astos Plechavičiūtės nuotrauka

Artėjančio šešiasdešimtmečio proga keliautoją, fotografą PAULIŲ NORMANTĄ apie Rytų Azijos muziejaus steigimą, kūrybą, gyvenimo planus ir įvairias patirtis kalbina ANTANAS ŠIMKUS.

Prieš metus kalbėjomės, kad Jūsų steigiamas Rytų Azijos muziejus Vilniuje gali atsidaryti 2009 metais. Kokia situacija dabar?

Per praėjusią žiemą namukas Malūno g. 8 suremontuotas, uždengtas stogas. Buvo skirta tiek lėšų, kad pakaktų pagrindiniams remonto darbams. Viduje dar reikia tam tikrų apdailos darbų – nėra iki galo nutinkuotos sienos. Bet reikalai juda.

Dar vienas žingsnis muziejaus steigimo link: gegužės viduryje buvo atvykęs tibetologas iš Vengrijos, įvertino mano kolekcijos tibetietiškąją dalį – maždaug trečdalį eksponatų. Šiomis dienomis su notarais derinami popieriai – kolekcijos dovanojimo akto pasirašymas.

Jeigu muziejus atsidarytų kitų metų lapkričio arba gruodžio mėnesį, renginių ciklo Lietuvos tūkstantmečiui paminėti metu, būtų gerai.

Sakėte, kad į muziejaus atidarymo šventę galėtų atvykti ir pats XIV Dalai Lama...

Taip, šį pavasarį susitikau su jo asmeniniu sekretoriumi Dharamsaloj, ir buvo pažadėta: jeigu laiku kreipsimės į Dalai Lamos atstovą Europai Ženevoje, tikėtina, kad Jo Šventenybė dalyvaus to muziejaus atidaryme.

Taigi lyg ir visi muziejaus steigimo darbai vyksta sklandžiai?

Taip, vilčių nemažai, tik savivaldybėje susiklosčiusi politinė situacija, tiesą sakant, nėra naudinga ir muziejui, nes reikalų sprendimas sulėtėjo, bet tikiu, kad klausimai spręsis. Savivaldybė dar yra skyrusi septynis šimtus tūkstančių litų baigti muziejaus pastato remontą, pabandysime iki vasaros atostogų įkurti viešąją įstaigą, taip pat dar reikia įrengti ekspozicijų sales.

O pati muziejui skirta kolekcija šiuo metu tiesiog saugoma kur nors Lietuvoje? Ar žadate papildyti muziejaus ekspoziciją rytietiškais pavyzdžiais iš kitų šaltinių?

Taip, kolekcija yra patikimoje saugykloje ir laukia meto, kai ją bus galima eksponuoti. Apskaičiavau, kad galima eksponuoti 120 rytietiškų pavyzdžių, būtų trys ekspozicijų salės. Vis dėlto muziejaus salių plotas yra tik 100 kv. metrų. Iš visos mano kolekcijos tibetologas geriausiai įvertino tankas – tibetiečių ir Napalo budizmo sakralinė tapybą. 32 tankos iš 70-ties pateko į pagrindinę mano kolekcijos įvertintą dalį.

Tačiau manau, kad ekspozicija bus gausinama. Lietuvoje vertingų rytietiškų eksponatų yra Dailės akademijos archyvuose, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus fonduose. Galbūt galima bus iš jų pasiskolinti tuos eksponatus dešimčiai ar dvidešimčiai metų. Pranciškonai taip pat turi iš Amerikos atsivežę brolio Andrejkos surinktą kolekciją. Gal ir jie prisidės, nes kol kas tie eksponatai guli Kretingos vienuolyne, ir žmonės jų nemato.

Iš tikrųjų, ekspoziciją papildžius kitais Lietuvos kolekcijų vertingiausiais darbais, muziejus atrodytų puikiai. Taip mano ir vengų ekspertas, tibetologas Biela Kelenis, su kuriuo apžiūrėjau Kauno Žilinsko galerijos fonduose esančius rytietiškus eksponatus.

Jei teisingai supratau, tradiciškai, kiek pabuvęs Lietuvoje, vėl žadate keliauti į Rytus?

Liepos mėnesį išvažiuoju lipti į Everesto bazinę stovyklą, o jei tik leis oras ir sveikata, tai ir auksčiau. Dar daug darbelio laukia, bet didžiausias poilsis bus, kai vėl, po penkerių metų pertraukos, gyvensiu ant tėvo Everesto ledinės barzdos ir neabejotinai turėsiu laiko parašyti naujų haiku, miniatiūrų...

Paskui vėl grįšiu į tėvų žemę. Norėčiau tikėti, kad šių metų lapkričio mėnesį Lietuvoje galėsiu pristatyti naują, dešimtą fotoalbumą – jis skirtas Butano karalystei. Vadintųsi „Drakono ramybės ir maldų šalis“...

Labai gražus pavadinimas...

Gal kiek per ilgas, bet kol kas jis toks. Su Dailės akademijos leidykla jau pradėjome maketuoti tą knygą. Jeigu užteks rėmėjų lėšų, lapkričio mėnesį ji tikrai bus išleista. O fotoalbumo tekstinė dalis jau parašyta vengrų kritikės, menotyros mokslų daktarės Aniko Faludy.

Taip pat planuoju atidaryti didelę jubiliejinę parodą Vilniaus dailės akademijoje spalio mėnesį.

Dar vienas rimtas pasirodymas bus Indijoje, Delyje – šiais metais rugsėjo vidury ten atidarysiu jau antrą parodą. Tarptautiniame Indijos centre. Tad dabar mano darbai, žvilgsnis, pėdos krypsta į Indiją daugeliui metų.

Į Indiją?

Taip, į Indiją. Noriu ten įsitvirtinti, nes kitose šalyse turbūt nelabai logiška bandyti...

O kodėl nelogiška kitur?

Logika labai paprasta – Rytų pasaulis visuomet dinamiškas. Nepale išgyvenau beveik 10 metų, paskui prasidėjo pilietinis karas. Šalis nustekenta, ten nėra ko grįžti. Nebent po daugelio metų... Tailande buvau įkėlęs koją, atidariau Bankoko nacionalinėje galerijoje parodą 2006 metais, ir vėl chunta atėjo į valdžią. Todėl akys nukrypo į Indiją. Norėčiau Tagorės krašte, Vakarų Bengalijoje, įsigyti kampą ir nuolat gyventi arba Bengalorės valstijoje.

O Azijoje politinė situacija keičiasi staigiai: atrodo, dirbi, stengiesi – įvyksta kokia nors nesąmonė, ateina į valdžią chunta ar pilietinis karas sugriauna planus. Va ir ieškai, kaip amžinas žydas, galimybių įsitvirtinti, keliaudamas per pasaulį.

Tai gal persikelkime į literatūros sritį. Esate išleidęs poezijos knygą „Baltas“. Jūsų kūrybą spausdino Tokijuje leidžiamas tarptautinis haiku žurnalas „Ginyu“. Ar šiuo metu dar rašote poeziją?

Labai nudžiugau, kai grįžęs iš kelionės pašto dėžutėje radau du šio žurnalo egzempliorius. Tai aukštos kokybės specializuotas haiku žurnalas, jo lygis profesionalus. Iš Europos tik keli esame į jį pakviesti.

Paskutinėje ekspedicijoje į Himalajus, kurioje mažiau fotografavau, rašėsi –­ ypač Lumbinyje, Dardžilingo mieste, Kalimponge, prie Jelenos Rerich kapo ir italų įkurtame jos muziejuje. Tik kol kas viskas juodraštiniu pavidalu. Ne tiek daug kaip pernai, bet parašiau.

Ar nesinori nuo haiku pasukti į kitą žanrą?

Taip ir bus, jeigu pavyks mesti fotografiją.

Jeigu pavyks mesti?

Taip. Jau greit 30 metų, kai esu fotografas...

Jei galėčiau daugiau atsidėti literatūrai, be abejo, pabandyčiau paieškoti ir kitų literatūrinių saviraiškos formų. O kol kas ypač mano visuomeniniai darbai sudegina gana daug energijos. Bet gali būti, kad ateis toks metas. Pavyzdžiui, negaliu sakyti, kad esu abejingas skulptūrai. Ir jeigu turėčiau iš ko pragyventi, galbūt atsisakyčiau visų ligšiolinių veiklų ir pabandyčiau ką nors daryti mažosios plastikos srityje – gal pasisektų.

Vis dėlto yra intelektualinė bazė, kūrybinis patyrimas, tarkime, jau dviejose meno srityse. Bet kol nepavyks atsisakyti to, to, to ir to, ir dar dešimties dalykų, tai net nebandysiu pradėti.

iliustracija
Pauliaus Normanto kūryba tarptautiniame haiku žurnale „Ginyu“

Akimirka, kai atidėsite fotoaparatą į šalį ir imsitės ko nors kito... Jūs ją įsivaizduojate?

Įsivaizduoju. Bet reikia baigti nemažai projektų. Išleisti keturis ar penkis fotoalbumus. O leidyklų nėra. Medžiaga parengta, bet nėra kam leisti. Kad ir fotografijos iš Angkoro Kambodžoje. Maketas guli jau ketvirti metai. O vežiota ir siūlyta Frankfurto mugėse, rodyta Tailando svarbiausiose leidyklose, bet išleisti kol kas niekas nesutiko...

Nesutiko, nes finansiškai neapsimoka?

Taip. Rizikos faktorius – finansiškai tai nebus naudinga. Nebus kompensuotos net išlaidos, jau nekalbant apie pelną. Kai kurios leidyklos apie uždarbį negalvoja, bet nuostolių niekas nenori turėti. Juk tai keletą kartų didesnė suma, nei, tarkim, išleisti poezijos rinktinę.

O minant valstybinių institucijų slenksčius, nepavyksta gauti paramos?

Norėčiau pasidžiaugti, kad per pastaruosius dvylika keturiolika metų Lietuvoje mane labiausiai rėmė Kultūros ministerija. Ne po daug, bet dažnai. Ir džiaugiuosi, kad dabar gaunu valstybinę stipendiją. Kitaip gal net tėvų žemėje tektų badauti.

O antroji tėvynė – Vengrija – prisideda?

Taip, prisideda. Pernai, kai rengiausi į ekspediciją, gavau iš vieno fondo grantą –­­­­ 5000 dolerių. Ir tada iš tikrųjų nereikėjo badauti, galėjau dar nusipirkti šiek tiek eksponatų. Žodžiu, vienais metais daugiau gaunu iš rėmėjų Lietuvoje, kitais –­­ Vengrijoje, ir tik todėl pavyko savo šešiasdešimtmetį pasitikti su 9 fotoalbumais, 14 Himalajų ekspedicijų ir 7 ekspedicijomis pas finougrų tautas, su 185 parodomis 16-oje pasaulio valstybių. Visa tai – gerų žmonių ir geranoriškų „uabų“ dėka.

O gal ir vidinė energetika nulemia, kad tiek daug padaryta?

Prieš dešimt penkiolika metų buvo galima padaryti daugiau. Jei būčiau sugebėjęs taip preciziškai planuoti. Dabar laikai keičiasi. Ir tie laikai tik rūstėja – ypač knygų rinkoje – keičiasi technologijos, atsisakoma klasikinių tradicijų.

Apie rūstėjimo metą. Kas pusmetį ar kas metus lankantis Lietuvoje, ar matosi judėjimas į kurią nors pusę? Aišku, judėjimas niekada nebūna vienakryptis, bet čia esaniems atrodo, kad niekas nesikeičia.

Lietuva turi labai daug gabių kūrėjų, tačiau dvasinis klimatas, atmosfera irgi rūstoka. Yra labai daug nesąžiningos konkurencijos, didelis žmonių nusiminimas. Bet lygiai tas pats vyksta ir Vengrijoje. Ten žmonės irgi prispausti, patiriantys stresą dėl ekonominės situacijos. Vengrijos biudžete didžiulė skylė, tai labai jaučia ir kūrėjai. Matyti, kad žmonės visiškai sutrikę. Blogiausia, kad nėra baltųjų vedlių.

Vengrijos meno sferoje yra klanai, kurie tiesiog tarpusavy metų metus persidalija pinigus. Ir jeigu nepriklausai vienam ar kitam klanui, esi atstumtasis. Taip yra ir Lietuvoje.

Kai nėra baltųjų vedlių, telieka juodieji arkliukai?

Sutikčiau su šiais žodžiais. Tikėtina, kad Lietuvai taip lengvai smengant į ekonominę krizę, padėtis po poros metų gali dar pablogėti.

Šiemet Jums sukanka šešiasdešimt. Per tą laiką daug keliavote, daug pamatėte. Kokius įsimintiniausius vaizdus, kuriuos matėte svetur, pasiūlytumėte pamatyti kitiems?

Galiu kalbėti iš savo budistinės patirties – aplankytų 14 budistinių šalių. Kai kur teko dirbti tris mėnesius, o kai kuriuose kraštuose – ir 10 metų. Kiekvienoje šalyje yra, kaip aš vadinu, tokių „briliantinių“ vietų.

Tarkim, nuo ko pradėjau savo žygius į Rytus? Nuo Tibeto – 1989-aisiais. Ten yra nuostabių vietų... Lhasa – „dievų miestas“ su savo šventyklom – Džokangas, Potala ir dar keletas...

Gamtos ir religijos stebuklas, kurį pavyko pamatyti 1994 metais – šventas Kailašo kalnas Vakarų Tibete. Tos vietos žmogui, mačiusiam mažiau, dėl įvairiausių priežasčių apverčia pasaulio įsivaizdavimą ir mąstymą.

Paskui – Angkoro šventyklų miestas. Iki tol jau buvau matęs nemažai budistinių stebuklų, bet ir šis miestas mane pribloškė.

Ir Butano karalystė, kuriai bus skirtas mano fotoalbumas. Pavyzdžiui, Tongsos Dzongas – tai 350 metrų ilgio šventykla, tvirtovė ir, vadinkim, „merija“ tame pačiame pastate. Daro didžiulį įspūdį ir pašiurpina ir pats pastatų kompleksas, ir budistiniai lobiai, kurie saugomi tuose pastatuose.

Šiaurinė Tailando sostinėje Čangmajuje – beveik 2000 šventyklų, kurių visų neapeisi, bet jeigu aplankai bent keliasdešimt, pasijunti kaip naujai gimęs. Galėčiau labai ilgai vardyti daugelį kitų nuostabių vietų...

O kalnai?

Žinoma! Tarkim, Everesto bazinė stovykla, kur esu buvęs jau du kartus, irgi palieka labai gilų pėdsaką širdyje, kūryboje, minčių pasaulyje, dvasioje. Šitie švarūs energetiniai centrai tobulina žmogų. Arba, kaip mano mokytojas Aivanchovas yra sakęs, Žemė kalba su Kosmosu per 14 aukščiausių savo viršukalnių. Pabuvus ten ilgėliau, keičiasi žmogaus pasaulis.

Yra toks rytietiškas priežodis: žmogus, grįžęs iš ilgesnės nei trejų metų kelionės, grįžta jau ne tas pats žmogus. Aš Rytuose dirbu jau devyniolika metų. Iš jų susidarytų dešimt metų gyvenimo Rytuose. Tad gal aš jau tris kartus grįžau kitas?

Buvimas Rytų pasaulyje man yra didžiulis laimėjimas, didžiulė Viešpaties dovana. Ir galbūt per savo fotografijas ar haiku, ar savo kitus susitikimus dalelę Rytų pasaulio galiu perduoti žmonėms. Toks mano atsidėkojimas visiems, kurie mane remia ir manimi tiki.

Kalbėjome apie įsimintiniausius vaizdus Rytų pasaulyje. O ką ten galima išgirsti?

Žiūrint į tenykščių vaikų akis, galima išgirsti Dievo balsą. To nepamatysi išlepintose europiečių vaikų akyse. Juk pas­tarieji – pusiau numirėliai, maitinti tyrelėmis, daugelis be motinos krūties pieno, suluošinti televizoriaus ir įvairiausių mechaninių, plastikinių žaislų. Tad Rytuose, be šventyklų ir, kaip aš vadinu, „viršininko“ Budos, vaikai, tie maži dievukai man yra svarbiausia.

Dar iš tikrųjų gali išgirsti, kaip gyvena Kathmandu gatvės vidury Dievas, apibarstytas raudonomis gėlėmis ir šventomis dulkėmis. Nors jį kasdien daug kartų ratais pervažiuoja rikšos, bet žmonės ateina prie jo, jį glosto, nuvalo, prie jo meldžiasi, keletą kartų nusilenkia. Iš tikrųjų Rytų religijose, budizme ir hinduizme, visiškai nėra distancijos tarp buitinio gyvenimo ir tikėjimo, meilės ar mirties.

Yra tai, ko negalim įsivaizduoti ir patirti gyvendami Europoje?

Taip, katalikybė arba protestantizmas šiuo atžvilgiu yra visai kitokie, o Rytuose toks glaudus ryšys yra geras pavyzdys, kaip reikia gyventi. Kaip reikia melstis, kaip reikia valgyti, kaip reikia miegoti, kaip reikia žiūrėti žmogui į akis arba kaip sveikintis... Todėl, grįžus į Europą, man yra labai sunku.

Tikėkimės, kad tas pavyzdys įkvėps ir mus ką nors suvokti. Labai ačiū už pokalbį!

 

Skaitytojų vertinimai


47282. zinau2008-06-09 22:22
lietuvoje truksta pauliaus normanto...

47288. linksmai2008-06-10 10:22
kiekvienam menininkui - po 2-3 skirtingu valstybiu kulturos ministerijas. geai pagyventume, tiesa?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:24:51 Sep 11, 2011   
Jan 2009 May 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba