Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-06-06 nr. 3193

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Balys Bukelis.
NUOTRAUKA
40
• KRONIKA2
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
KAS IR KODĖL IŠPIRKO ROŽES,
1
• Ričardas Šileika.
POETINIAI IR TURISTINIAI -IZMAI ŠIAURĖS RYTUOSE

POEZIJOS PAVASARIS 
• Benediktas Januševičius.
POEZIJOS PAVASARIS BAIGĖSI – METAS RENGTIS KITAM
18

POKALBIAI 
• LIETUVOJE TRŪKSTA BALTŲ VEDLIŲ2

KNYGOS 
• „LAUŽIU ANTSPAUDĄ“
• „NAKTĮ UŽKLUPTAS ŽAIBO“
• „RŪKAS IR VĖJAS“
• „ŠOKIAI“
• „EILĖRAŠČIAI SAVO KAILIU“1
• „MINTIS IR UOLA“
• Elena Baliutytė.
IR TEBĖRA SVARBU
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Andrius Jevsejevas.
ATSIGRĘŽIANT Į PRADŽIĄ
• Ridas Viskauskas.
TARP EDUKACIJOS, PRAMOGOS IR EKSPERIMENTO

DAILĖ 
• Rita Mikučionytė.
LIETUVIŲ TAPYBOS PARIBIAI: SUAUGĘ JAUNIEJI
9

MUZIKA 
• Vaclovas Juodpusis.
PALYDĖJUS DEŠIMTUOSIUS „SUGRĮŽIMUS“
1

PAVELDAS 
• Laima Kruopaitė.
IŠSKAIDYTI SKULPTŪRINIAI ANSAMBLIAI

POEZIJA 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS4

PROZA 
• Loreta Jastramskienė.
NATŪRALI BŪSENA
7

VERTIMAI 
 Jurko Izdryk.
PRIVATUS SEKLYS

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• MENŲ SPAUSTUVĖJE TRUMPAMETRAŽĖS OPEROS
• VILNIAUS MAŽOJO TEATRO „MADAGASKARUI“ – PAGRINDINIS FESTIVALIO SANKT PETERBURGE PRIZAS

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• „EILĖRAŠČIŲ PER NAKTĮ“ DŽIAUGSMAI8

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• MOKSLEIVIŲ POEZIJA2

ŠOKIS 
• ŠOKIS Į VAIKYSTĘ

KRONIKA 
• LĖK, GERVELE
• VYTAUTAS GAIDAMAVIČIUS
1931 07 21–2008 05 31
1

DE PROFUNDIS 
• Virgilijus Veršulis.
ŽALČIO SIUITA
1

VERTIMAI

PRIVATUS SEKLYS

Jurko Izdryk

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jūratės Januškevičiūtės nuotrauka

Jurko Izdrykas (g. 1962) – ukrainiečių prozininkas, poetas, kultūrologas. Baigė Lvovo politechnikos institutą. Nuo 1989 m. leidžia konceptualų literatūros žurnalą „Četver“. Išleido romanus „Vocekas“ (1997) ir „Dvigubas Leonas“ (2000), prozos rinkinius „Krko sala“ (1994) ir „AMtm“ (2004), poezijos rinkinį „Stanislavas ir jo vienuolika išvaduotojų“ (1996). Priskiriamas vadinamajam „Stanislavo fenomenui“ –­ grupei iš Ivano Frankivsko (buv. Stanislavo) kilusių savito stiliaus rašytojų. Šiuo metu gyvena Kalušos mieste netoli Ivano Frankivsko.

Okriu Iržoną ėmiau sekti nuo tada, kai susipažinome. Iš pradžių žodis „sekti“ buvo vien retorinė figūra: sekiau tik jo publikacijas – abu priklausėme vadinamajam s fenomenui, tad vertinau jį ir kaip kolegą, ir kaip galimą konkurentą.

Mes pradėjome rašyti ir spausdintis beveik tuo pat metu. Nepaisant menamo stiliaus ir tematikos panašumo, Okriu kūriniuose jaučiau tam tikrą paslaptingą gelmę, tam tikrą man nebūdingą nuotaiką, tam tikrą žinojimo atspindį, nors iš pirmo žvilgsnio ten viskas buvo paprasta: absurdiški keistuolių prašalaičių, tokių strangers, nuotykiai, per ištisus kūrinius nusidriekusi meilės linija, slepiamas abejingumas, jei ne šaltumas aprašomoms moterims, estetizuotas egocentrizmas ir nenuspėjamos atomazgos. Vienintelis iš tiesų originalus Iržono kūrinių bruožas buvo perdėtas dėmesys detalėms, ir šios detalės susipindavo į išmoningas konstrukcijas, kurias siejo išradinga struktūra ir elegantiškas siužetas.

Okriu stebėtinai greitai rado ištikimų gerbėjų tarp jaunimo, o po kokių metų jį jau sekiojo ištisas būrys gerbėjų, įžvelgusių jame mokytoją, apšviestąjį ir guru. Nors oficialioji literatūros kritika mudu vertino maždaug panašiai, aš, nepatirdamas tokių visuotinės meilės apraiškų, –­ visų tų hipiuojančių studenčiukių, rokerių, vadinusių savo grupes jo apsakymų pavadinimais, ir režisierių saviveiklininkų, nuolat stačiusių filmus ir rengusių parodas Iržono knygų motyvais, – ėmiau vis labiau pavydėti Okriu visų šių pamėklių.

Kai išvydo šviesą jo trečiasis romanas, ir gerbėjai kartu su kritikais tiesiog ėmė springti iš susižavėjimo, aš iš tiesų pradėjau sekti Okriu. Iš pradžių nutariau kuo daugiau sužinoti apie jo vaikystę.

Pasirodo, Okriu tėvas buvo vengrų komunistas, emigravęs į Sąjungą po garsiųjų 1956-ųjų įvykių. Vedęs partijos rajono komiteto sekretorę, jis stebėtinai greitai priprato prie čionykštės degtinės, ir, kai Okriu gimė, sekretorė šalia savęs jau turėjo visišką alkoholiką, nors ir užsienietį, – tuo metu tai atrodė egzotiška. Taigi mažasis Iržonas užaugo praktiškai be tėvo. Jo pusiau vengriškos kilmės neišdavė nei išorė, nei kalba, bet bendraklasiai, tie žiaurūs gyvuliukai, neklysdami išaiškino jį esant strangerį ir persekiojo nuo pirmojo skambučio vos ne iki išleistuvių vakaro. Pagaliau pakako neįprasto vardo. Pažįstamas dailininkas, mokęsis su Okriu vienoje mokykloje, pasakojo, jog šis buvęs visuotinės pajuokos objektas, bet ir pats atsakydavęs žvėriška neapykanta. Štai, pavyzdžiui, toks vaizdelis:

Iržonas eina iš mokyklos. Gelsvas tėvo partinis portfelis. Languota kepurė ant garbanotos galvos. Paskui jį bėga bendraklasiai ir šūkauja: „Vengras, vengras, pederastas, mūsų klasei tu per prastas!“ Okriu sustoja, prisirenka nuo žemės pačių sunkiausių akmenų ir ima mėtyti į skriaudikus. Kalbama, jog vieną kartą jis praskėlė galvą mokymo dalies vedėjo sūnui, praskėlė labai rimtai, šis mėnesį ligoninėje gydėsi smegenų sukrėtimą, bet reikalas buvo užglaistytas. Proletarinio internacionalizmo vardan ar panašiai.

Šiaip ar taip, iš pradžių Iržonas buvo toks pat prašalaitis, kaip ir jo būsimieji herojai. Visa tai negalėjo nepaveikti jo psichinės būklės, tačiau suaugęs Okriu atrodė labai ramus ir draugiškas.

Paskui jis gana sėkmingai baigė universitetą, apsigynė kandidato disertaciją, o dar vėliau tame pačiame universitete dėstė taikomąją kalbotyrą.

Sklandė gandai, jog jis kabinėdavosi vos ne prie kiekvienos įskaitą laikiusios studentės, bet aš viską patikrinau: jokių konkrečių įrodymų nebuvo. Veikiausiai šiuos gandus skleidė pats Okriu.

Šiaip ar taip, trečiasis Okriu romanas pridarė daug triukšmo tarp literatų. Aišku, man teko skaityti dar jo rankraštį: mes su Okriu buvome draugai, ir tokie dalykai buvo įprasti; aš nė negalėjau įtarti, kad ši plonytė aštuoniasdešimties puslapių knygutė padarys tokį įspūdį šiaip jau inertiškai skaitytojų auditorijai.

Romanas (veikiau vadinčiau jį apysaka) vadinosi „Paukščių būrių hierarchija“, jame pasakojama, kaip vienas fotoreporteris ieškojo savo antrininko gūdžiame Karpatų kaime. Kai kurie siužeto vingiai priminė Cortazaro ir Antonioni’o Blow-up, tik nebuvo patoso, moralizavimo ir aktualių pastabų. Kad ir ką sakytum, Iržono skonio pojūtis buvo įspūdingas. Prisimenu, kaip, atsiimdamas iš manęs rankraštį, jis pasakė: „Turiu kai ką sutvarkyti: liko šiek tiek per daug daiktavardžių.“

(Fotoreporterio paieškos buvo bergždžios, bet jis galų gale pasiliko kaime: išeina taip, kad jis pats ir buvo tas antrininkas, kurio ieškojo. Aišku, perpasakojant tai nuskamba banaliai, bet rafinuotos kalbos ir ornitologinės mistikos mišinys darė šią knygą iš tiesų įdomią.)

Tikrai įdomią.

Bet ne daugiau.

Kokių stebuklų joje įžvelgė kritikai ir gerbėjai, aš iki šiol negaliu suprasti.

Išėjus romanui, pasipylė įvairiausios literatūros premijos, stipendijos, jis ėmė važinėti į Vakarus, buvo kviečiamas į visokius festivalius, žodžiu, gavo papildomą paskatą, kurios, tiesą pasakius, aš nusipelniau nė kiek ne mažiau už jį. (Puskvailiai „prie literatūros“ tvirtino, neva Iržonas įstojęs į masonų ložę „Naujoji aušra“, bet, mano manymu, tai jau visiškos nesąmonės.) Jis nustojo rašyti grožinę prozą ir užsiėmė abejotino skonio literatūrine publicistika, bet jo šlovės ir pripažinimo tai jau nebegalėjo paveikti.

Neslėpsiu, jog visa tai mane baisiai kamavo – net ne todėl, kad aš taip pat troškau nemokamai pavažinėti po Europą, bet todėl, kad praradau galimybę sekti Iržoną, sekioti jam iš paskos, aiškinantis kasdienio gyvenimo smulkmenas ir bandant įminti jo sėkmės paslaptį.

(Ką čia besakysi, šios visuotinės isterijos fone mano puikios poemos „Sistemos reikalavimai“, galima sakyti, niekas nepastebėjo.)

Pagaliau, sugrįžęs iš dar vieno renginio už Dunojaus, Okriu gavo aukščiausią valstybės premiją ir tuo pat metu – amerikiečių mokslo draugijos stipendiją. Aš jau buvau bepalaidojąs sekimo planus, bet visų nuostabai (ir gerbėjų džiaugsmui), jis, atsisakęs ir premijos, ir stipendijos, išvyko į Karpatus, ar tik ne į tą patį savo paties išgalvotą kaimą.

Aš išsiruošiau paskui jį.

Galbūt verta pridurti, jog Okriu, nors ir būdamas kaip tik Kristaus amžiaus, neskubėjo vesti. Tiesa, jis vis dėlto tarp savo studenčių susirado gražią ir protingą senos galiciečių giminės palikuonę, kurią vedžiodavosi į visus renginius ir furšetus (nors tik kartą nusivežė į užsienį), ir tai kėlė dar didesnį, bet šiuo atveju ne tuščią mūsų kompanijos pavydą, tačiau jo elgesį su ja sunku būtų pavadinti kaip nors kitaip nei keistu. Tokią puikią mergaitę, kurią bet kuris būtų laikęs pačia tinkamiausia partija, jis veikiau ignoravo ir, žmonių akivaizdoje kalbėdamasis su ja, atvirai iš jos šaipydavosi. Ar jis taip mėgdžiojo savo personažus, ar (labiau tikėtina) slėpė emocinius kompleksus, tačiau Vava (nežinia kodėl visi ją taip vadino) kentė visa tai stebėtinai oriai ir net gracingai (jei šis žodis čia tinka), nors taip pat neabejotinai buvo viena iš begalės visada Okriu supusių gerbėjų.

Į Karpatus jis išvažiavo be jos.

Išvykos į kalnus jau seniai buvo tapusios Iržono įvaizdžio dalimi, ir aš pirmą kartą ryžausi iškeliauti paskui jį. Tikriausiai kur nors laukiniuose tarpekliuose ir slypėjo jo sėkmės paslaptis. Anaiptol nemaniau, kad jis tiesiog ieškodavo miškuose įkvėpimo, bet kas galėjo vilioti šį pusiau vengrą mūsų kalnuose?

Be abejo, sekti Okriu man buvo labai sudėtinga. Juk jis ne tik puikiai atsiminė mano veidą, bet ir be vargo būtų išskyręs mane iš minios. Tačiau šį kartą aš vis dėlto išsiruošiau paskui jį. Nesigriebiau jokio grimo, priklijuojamų ūsų ar akinių: nesinorėjo pasirodyti juokingam, visų pirma sau pačiam. Dar daugiau, užplūdus nežinia kokiam neviltingam abejingumui, net nusipirkau bilietą į tą patį vagoną, bet neilgai svarstęs, nuėjau į traukinio galą ir ten, nepaliaujamų gertynių ir nepakenčiamai idiotiškų plepalų atmosferoje, supamas purvinų languotų krepšių (būdingo mūsų tautai požymio) ir murzinų kaimiečių, pervažiavau kalnų perėją.

Kalnuose Okriu paprastai apsistodavo Mochos kaimelyje – savotiškoje visos mūsų menininkų kompanijos turistinėje bazėje. Nutariau sekti kiekvieną jo žingsnį, kiekvieną žvilgsnį, kiekvieną pokalbį su čionykščiais, tik dar nežinojau, kaip iš tiesų tai daryti.

Išlipti iš traukinio nepastebėtam, pasirodo, gana paprasta. Vos per žingsnį nuo stoties prasidėjo tikri miško tankumynai, tad nesunku buvo nusekti paskui Iržoną iki pat trobos.

Nepasakosiu, kaip sėlinau tarp medžių, kaip skyniausi kelią pro dygius krūmokšnius ir kaip praleidau pirmąją naktį miške. Visa tai ne taip svarbu. Pačią pirmą dieną, kai Okriu išėjo į gretimą vienkiemį nusipirkti maisto, įlindau į trobą ir pasislėpiau palėpėje.

Turiu pasakyti, kad palėpėje praleista savaitė buvo siaubinga – visų pirma todėl, kad nebuvo jokios galimybės sekti Okriu (tik priešpaskutinę dieną suradau nedidelę skylutę už kamino, bet jau buvo per vėlu). Kita vertus, buvau priverstas ten pat atlikti proktologinius reikalus, iškęsti be vandens, neturėjau pakankamai maisto bei rūkalų. Tomis retomis dienomis, kai Iržonas išsiruošdavo į vienkiemį, aš nusileisdavau žemyn, nesustodamas gerdavau šulinio vandenį iš kibiro, ieškodavau troboje nors kriaukšlės duonos ir rankiodavau nuorūkas iš peleninių. Reikia pripažinti, jog Okriu buvo pratęs surūkyti tik trečdalį cigaretės, tad nors šį alkį pavykdavo šiaip taip numalšinti. Be abejo, tokiomis aplinkybėmis nekildavo nė minties tikrinti, ar jis ko nors nerašo. Kova dėl paprasčiausio išgyvenimo atėmė visas jėgas. Vieną sykį, priremtas prie sienos gausios žarnyno iškrovos, turėjau nusileisti žemyn ir vos spėjau nubėgti iki krūmų, neišsidergęs kelnių. Atgal įlipau pro stoglangį, pristūmęs prie sienos aplūžusias kopėčias. Kelis kartus nuslydau nuo kopėčių ir tik per stebuklą nepažadinau Okriu. Beje, jis miegodavo labai mažai ir neramiai – dažnai naktimis išeidavo parūkyti ir ilgai stovėdavo kieme, žvelgdamas į miško tamsą. Ar tik ne į dangų jis žiūrėdavo, ieškodamas įkvėpimo? Juk ką galėjai įžiūrėti tuose juoduose krūmokšniuose?

Prisipažinsiu: valandų valandas, dienų dienas kankinamai dykinėdamas aš svajojau, vaizdavausi, kad jei aprašyčiau šį įsikalinimą, šią sulėtėjusią laiko tėkmę po senos huculų trobos stogu, išeitų tikras šedevras, kuriam neprilygtų nė vienas Okriu opusas.

Savaitės viduryje pas jį apsilankė keli mūsų bendri pažįstami.

Triukšmingų išgertuvių metu Okriu pranešė, jog troboje gyvenąs vaiduoklis. Jis papasakojo apie bruzdesį palėpėje (beje, paminėjo ir smarvę), žingsnius, išvalytas pelenines ir jau visai begėdiškai sutirštindamas spalvas papasakojo apie keletą atvejų, kai čionykščiai neva matę prie trobos tamsų siluetą. Įkaušęs Hanuškivas pasišovė tuojau pat patikrinti palėpę. Jo niekas ypač nestabdė, ir jis, garsiai šnopuodamas ir raugėdamas, ėmė kabariotis pas mane į viršų. Ačiū Dievui, jau buvo visai sutemę, ir jis, prie pat palėpės durelių užkliuvęs už skrynios su skudurais, bjauriai išsikeikė ir nulipo žemyn. Užstalės pokalbis pamažu nukrypo į paranormalius reiškinius, kaip tokius, ir aš lengviau atsidusau.

Žodžiu, gėdingas buvo tas mano nuotykis. Gėdingas ir beprasmiškas.

Grįžęs į miestą, toliau sekiau Okriu, tačiau jis vis dažniau užsidarydavo vienas namie, retai išeidavo į viešumą, nustojo lankytis parodose ir renginiuose ir, atrodo, visai pamiršo savo draugę.

Pasklido naujas gandas, jog Iržonas nesustodamas geria, o pagal kitą versiją, net badosi, ir netgi aš, okriulogas profesionalas, nebuvau pajėgus nei patvirtinti, nei paneigti šių gandų. Tiesa, niekada jo nematydavau nei girto, nei prisivariusio narkotikų, bet kas vyko už jo buto durų, aš, be abejo, negalėjau žinoti. Pavyko tik pastebėti, jog Okriu ėmė elgtis keistai. Išėjęs į gatvę, jis tarsi nujausdavo esąs persekiojamas, dažnai dairydavosi, staiga pradėdavo eiti kita kryptimi, įsmukdavo į kokį tamsų kiemą arba valandų valandas stypsodavo vienoje vietoje, rūkydamas cigaretę po cigaretės. Keletą kartų buvau priverstas atsiskleisti ir, kaip čia pasakius, pateisinti savo buvimą netoliese: prieidavau, pasišnekėdavau su juo, bet juk tai negalėjo trukti amžinai. Pagaliau jau buvau įpratęs būti Okriu šešėliu, daugiau nieko daryti nebegalėjau. Mudviejų literatūriniai reikalai, atrodo, jau buvo nuslinkę į praeitį, bet, pasikartosiu, liautis sekti aš jau nebegalėjau.

Okriu iš tiesų nutiko kai kas keista. Per akivaizdžią persekiojimo maniją (beje, anaiptol ne be pagrindo), jis kartais, pavyzdžiui, apie pusvalandį negalėdavo prisiversti pereiti gatvės. Nežinau, galbūt ėmė bijoti automobilių. Kartais naktį išpuldavo iš namų, nubėgdavo iki artimiausio visą parą dirbančio kiosko, bet beveik niekada nieko nepirkdavo, tik krūpčiodavo nuo kiekvieno atsitiktinio praeivio. Kartais rytais išeidavo į balkoną, ir aš matydavau, kaip jis bijo net prisiartinti prie turėklų, nors gyveno tik antrame aukšte. Kartais pastebėdavau, kaip jis praskleidžia žaliuzių skersines ir baugščiai žiūri į gatvę.

Jo žvilgsnis pasidarė tarsi stiklinis, lyg būtų sugrįžusi mokyklos metų baimė.

Šiomis aplinkybėmis turėjau pakeisti taktiką, nors nieko tinkama man į galvą nešovė. Vieną rytą (praleidęs visą naktį po Iržono langais), aš, pats nežinodamas kaip, atsidūriau jo bute (prie lovos stovėjo ištisa baterija degtinės butelių, taigi Okriu iš tiesų nesustodamas girtavo), bet staiga supratau, kad aš – tik ant užuolaidos sėdintis naktinis drugys. Tikriausiai tai jau buvo mano haliucinacija, sukelta nemigos ir nuovargio, bet Okriu iš tiesų ėmė mane vaikytis, taikydamasis į mane pagalve, ir šios gaudynės truko gana ilgai, kol rado viename butelyje degtinės likučių ir apsiramino. Kitąsyk sekiau paskui jį gatve. Kadangi jis kartkartėmis imdavo dairytis, man teko nuolat galvoti apie konspiraciją, ir, Dieve paliudyk, nesugalvojau nieko geresnio, kaip persikūnyti, pasidalyti į tris žvilgančius kranklius ir nuplasnoti ant medžio. Taip persekioti Okriu buvo žymiai patogiau, bet jis, būdamas gudrus, kaip ir visi girtuokliai, pastebėjo šį mano ėjimą ir nubėgo į parką, kur medžių buvo nedaug ir kur galimybės pasislėpti nuo manęs beveik nebuvo, o paskui – ak, vaikystės traumos! – ėmė rinkti nuo žemės didesnius akmenis ir mėtyti į mane. Pataikyti buvo ne taip lengva, juo labiau kad manęs buvo trys egzemplioriai, ir aš lengvai plasnojau nuo šakelės ant šakelės. Taip kartu mes traukėme vieno seno namo link, kol Okriu, apimtas nevilties, griebė šaligatvio plytelės nuolaužą ir paleido į to namo langą (tikriausiai jam pasivaideno mano sparnų atspindys ant stiklo). Čia jį ir parišo. Sanitarai, veikiausiai iškviesti nukentėjusiųjų, atvažiavo stebėtinai greitai ir išvežė vargšelį į narkologinį dispanserį. Kurį laiką aš skridau paskui greitąją, kol supratau galįs judėti po erdvę, nebūtinai įsikūnydamas –­ vien Iržono manijos padedamas. Kartu su juo. Galėjau pasirodyti bet kur. Iš tiesų aš apskritai tebuvau tik jo liguistos vaizduotės kūrinys.

Ligoninėje budintis gydytojas, apžiūrėjęs Okriu, pasakė:

– Na ką, tipiškas delirium. Pririškit jį prie lovos. Ir suleiskit sibazono. Kaip tai baigėsi? Na tai suleiskit ko nors. Magnio, ar ką aš žinau.

Vargšas Okriu, rišamas sanitarų, blaškėsi ir, rodydamas į mane pirštu, šaukė:

– Gaudykit vėžlį, gaudykit vėžlį!

Niekas, išskyrus jį, manęs nematė.

Kadangi dispanseryje nebuvo vaistų, mudu su Iržonu nesiskyrėme keturias dienas. Visą tą laiką jis trypė skruzdėles, gynėsi nuo sužeisto šikšnosparnio ir vijo iš palatos baltąjį žaltį (tokia buvo mano evoliucija). Paskui buvo išvežtas į reanimaciją, ir man teko pasitraukti.

Dabar man ramybės neduoda viena mintis: o kas bus, jei jį išgydys? Žinia, tikimybė nedidelė, bet vis dėlto yra. Kas bus, jei jį išgydys? Juk tuomet aš tiesiog nustosiu egzistavęs... Kas tuomet seks Okriu Iržono kūrybą?

Iš ukrainiečių kalbos vertė VYTAUTAS DEKŠNYS

_________________________

Versta iš: Іздрик. АМтм. Кальвария, Львів, 2004.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:24:46 Sep 11, 2011   
Jan 2009 May 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba