Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-06-06 nr. 3193

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Balys Bukelis.
NUOTRAUKA
40
• KRONIKA2
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
KAS IR KODĖL IŠPIRKO ROŽES,
1
• Ričardas Šileika.
POETINIAI IR TURISTINIAI -IZMAI ŠIAURĖS RYTUOSE

POEZIJOS PAVASARIS 
• Benediktas Januševičius.
POEZIJOS PAVASARIS BAIGĖSI – METAS RENGTIS KITAM
18

POKALBIAI 
• LIETUVOJE TRŪKSTA BALTŲ VEDLIŲ2

KNYGOS 
• „LAUŽIU ANTSPAUDĄ“
• „NAKTĮ UŽKLUPTAS ŽAIBO“
• „RŪKAS IR VĖJAS“
• „ŠOKIAI“
• „EILĖRAŠČIAI SAVO KAILIU“1
• „MINTIS IR UOLA“
• Elena Baliutytė.
IR TEBĖRA SVARBU
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Andrius Jevsejevas.
ATSIGRĘŽIANT Į PRADŽIĄ
• Ridas Viskauskas.
TARP EDUKACIJOS, PRAMOGOS IR EKSPERIMENTO

DAILĖ 
• Rita Mikučionytė.
LIETUVIŲ TAPYBOS PARIBIAI: SUAUGĘ JAUNIEJI
9

MUZIKA 
• Vaclovas Juodpusis.
PALYDĖJUS DEŠIMTUOSIUS „SUGRĮŽIMUS“
1

PAVELDAS 
 Laima Kruopaitė.
IŠSKAIDYTI SKULPTŪRINIAI ANSAMBLIAI

POEZIJA 
• EVALDAS IGNATAVIČIUS4

PROZA 
• Loreta Jastramskienė.
NATŪRALI BŪSENA
7

VERTIMAI 
• Jurko Izdryk.
PRIVATUS SEKLYS

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• MENŲ SPAUSTUVĖJE TRUMPAMETRAŽĖS OPEROS
• VILNIAUS MAŽOJO TEATRO „MADAGASKARUI“ – PAGRINDINIS FESTIVALIO SANKT PETERBURGE PRIZAS

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• „EILĖRAŠČIŲ PER NAKTĮ“ DŽIAUGSMAI8

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• MOKSLEIVIŲ POEZIJA2

ŠOKIS 
• ŠOKIS Į VAIKYSTĘ

KRONIKA 
• LĖK, GERVELE
• VYTAUTAS GAIDAMAVIČIUS
1931 07 21–2008 05 31
1

DE PROFUNDIS 
• Virgilijus Veršulis.
ŽALČIO SIUITA
1

PAVELDAS

IŠSKAIDYTI SKULPTŪRINIAI ANSAMBLIAI

Istorinės ir meninės tiesos paieškos

Laima Kruopaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
XVIII a. Batakių bažnyčios krikštykla (1966)
M. Sakalausko nuotrauka

Restauruojant medines polichromuotas skulptūras teko aptikti atskirų skulptūrų, sukurtų kaip skulptūrinio ansamblio dalys ir dėl vienų ar kitų priežasčių išskirtų, išardant ansamblio visumą. Kilo mintis, remiantis keliais tokiais restauravimo atvejais, pasvarstyti apie išskaidytų skulptūrinių kompozicijų sujungimą, jei žinoma ar restauravimo metu išsiaiškinama atskirų dalių buvimo vieta ir jei sukomplektavimas galimas. Teisinių kliūčių dalis sujungti nėra, bet praktiškai šie klausimai sprendžiami vangiai arba ir visai nesprendžiami. Renkant medžiagą dokumentacijai, kartais pavyksta atrasti sudėtines skulptūrinės kompozicijos dalis, nustatyti jų priklausomybę. Tačiau sujungti šias kompozicijos dalis į visumą gali būti sunku todėl, kad skulptūros priklauso skirtingiems savininkams. Taigi restauravus atskiras skulptūras, galutinis restauratoriaus tikslas – atkurti autentišką meno kūrinį – lieka neįgyvendintas, nes pažeista skulptūrinio ansamblio visuma. Šio klausimo restauratorius pats spręsti negali. Kas tuo turėtų pasirūpinti: atskirų dalių savininkai (kuris jų išsižadėtų „savosios“ dalies?), paveldo institucijos ar dar kas nors?

Kartais skulptūrinė grupė išardoma, išskirstoma ir perdirbama, pritaikant eksponuoti skulptūras po vieną, taip pažeidžiant meno kūrinio visumą, o kartu ir meninę bei emocinę įtaigą. Pasaulinėje praktikoje taip atsitinka dėl įvairių priežasčių: keičiant bažnyčios interjerą, išardant ar pertvarkant altorius, kriminalinių nusikaltimų metu ar prekiaujant meno kūriniais. Lietuvoje prie skulptūrinių grupių išardymo daug prisidėjo istorinės aplinkybės: suirutės, bažnyčių uždarymai po XIX a. sukilimų, įsigalėjus okupaciniam režimui ar po Antrojo pasaulinio karo. Iš uždarytų bažnyčių meno kūriniai būdavo perkeliami į kitas bažnyčias, į muziejų rinkinius, dalis pradingo, sunyko ar buvo sunaikinta. Vienų skulptūrinių kompozicijų dalys pražuvo negrįžtamai, kitų išliko išskirstytos po įvairias vietas.

1997 m. rengiant parodą „Lietuvos vienuolynų dailė“, restauruoti perduotos dvi vienuolių figūros iš skirtingų vietų žinant, kad tos skulptūros buvo porinės.

XVIII a. antroje pusėje sukurtos dvi porinės vienuolių skulptūros išskirtos po Antrojo pasaulinio karo. Pirminė jų buvimo vieta nežinoma. XX a. pradžioje skulptūros priklausė Viduklės bažnyčiai. Manoma, kad į Viduklę jas galėjo perkelti iš Raseinių pijorų bažnyčios kartu su didžiuoju altoriumi. Todėl dabar linkstama manyti, kad skulptūros vaizduoja pijorų ordino vienuolius, o ne jėzuitus, kaip manyta anksčiau. Iš Viduklės l932 m. vienuolių figūros pateko į privatų rinkinį, o nuo 1942 m. deponuotos į Bažnytinio meno muziejų. Po Antrojo pasaulinio karo viena figūra atsidūrė Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos, kita –­ Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose.

Vienuolių figūros greičiausiai buvo skirtos viršutiniam altoriaus tarpsniui, nes yra palyginti nedidelės, abiejų aukštis 86 cm. Jos išdrožtos iš liepos medienos ruošinių, modeliuojant tik vaizdinę pusę, nugarinė išskobta. Vienuoliai vilki sutanas stačiomis apykaklėmis, kūnų proporcijų neslepia žemyn krintančios klostės. Iš po sutanų kyšo bateliai. Figūrų judesiai panašūs: dešinėmis plaštakomis jos kažką glaudė prie krūtinės, kairiosios rankos kiek atokiau nuo kūno. Pamesti atributai bei archyvinių duomenų stoka apsunkina šventųjų identifikavimą. Ypač tikroviški, stiprų įspūdį darantys veidai. Autorius atsisakė abstraktaus idealizuoto tipažo ir sukūrė realistinius bruožus, ko gero, atkurdamas konkrečių žmonių išvaizdą. Viena figūra vaizduoja geraširdiško veido jaunuolį putliais skruostais, atviru žvilgsniu. Ypač traukia dėmesį išraiškingas antro vienuolio veidas – siauras, kiek asketiškas intelektualo veidas tiesia taisyklinga nosimi. Lūpose žaidžia vos pastebima mąsli šypsena, žemyn nuleistos akys išduoda vidinį susikaupimą, jėgą ir energiją.

iliustracija
Restauruotos porinės vienuolių skulptūros (1998)
D. Rudinsko nuotrauka

Skulptūrų mediena tvirta, nepažeista drėgmės bei medžio kenkėjų, nugarinėje pusėje suskilinėjusi. Tyrimai parodė, kad abi skulptūros gruntuotos šviesiai rusvos spalvos gruntu, dekoruotos aliejiniais dažais. Vėliau abi skulptūros kelis kartus uždažytos šviesiais vienspalviais aliejiniais dažais.

Restauruojant pasirinktas dalinio restauravimo būdas. Atidengta neblogai išlikusi autentiška polichromija, pašalinant vėlesnius monochrominius uždažymus. Drožybos atstatymo atsisakyta. Tokį sprendimą lėmė istorinių bei ikonografinių duomenų prarastiems drožybos elementams atkurti stoka.

Stovėdamos greta, skulptūros sudaro vieningą ansamblį, išryškėja jas sukūrusio meistro, talentingo drožėjo sugebėjimas perteikti vaizduojamų asmenų charakterį bei nuotaiką. Ar lemta joms vėl „susijungti“?

Antras panašus atvejis – Žemaičių Kalvarijos švč. M. Marijos Apsilankymo bazilikos krikštykla. Iki tol buvo žinoma tik šioje bazilikoje išlikusi pagrindinė šios skulptūrinės kompozicijos dalis. Ją restauruojant ir renkant meno istorinius duomenis išaiškėjo, kaip šis kūrinys atrodė iš pradžių bei kur saugomos pasimetusios jo skulptūros.

Žemaitijoje XVIII–XIX a. buvo paplitusios medinės drožinėtos krikštyklos, puoštos skulptūrine Kristaus krikšto grupe. Tytuvėnų bei Šiluvos bažnyčiose išlikusios tokios XVIII a. krikštyklos. Šiluvos bažnyčios krikštyklos autorius yra M. Podhaiskis. Viduklės bažnyčioje tebestovi XX a. pradžios klasicistinio stiliaus analogiško siužeto skulptūrine grupe puošta krikštykla. Tokių krikštyklų būta ir 1970 m. sovietų aktyvistų sudegintose Batakių šv. Onos bei Gaurės šv. Arkangelo Mykolo bažnyčiose.

Iš inventorinių bažnyčių aprašymų matyti, kad krikštyklos dažnai stovėdavo priešais sakyklą. Batakių šv. Onos bažnyčioje „priešais sakyklą tarsi altorėlis buvo įrengta krikštykla, kurios retabulas paremtas ant dviejų kolonų, tarp jų įstatytos drožinėtos Jėzaus ir jį krikštijančio Šv. Jono Krikštytojo figūros. Dar toliau, krikštyklos šonuose, įtaisytos Adomo ir Ievos figūros. Čia irgi galima pažymėti, kad Jėzaus krikšto Jordano upėje scena krikštyklose itin dažna, o Adomas ir Ieva vaizduojami rečiau. Jų figūros simboliškai nurodo pirmąją nuodėmę, kurią ir panaikina krikšto sakramentas“ (1792 m. inventoriaus sąrašai). Gaurės šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje „sakykla buvusi drožinėta, baltai dažyta ir paauksuota, o priešais ją įrengta krikštykla tarsi altorius su ant drobės 1810 m. tapytu iliuziniu retabulu, jame buvo šv. Jono Krikštytojo paveikslas bei šonuose ant sienų tapytos Adomo ir Ievos figūros“ (1811 m. sąrašai).

Žemaičių Kalvarijos bazilikos krikštykla, sprendžiant iš 1891 m. bažnyčios inventoriaus aprašymo, tuo metu dar buvo naudojama, nes stovėjo bažnyčios dešinėje pusėje prie vieno iš piliastrų: „(...) При идной из пилястр правой стороны (костёла) находимся крестница скульптурной рабопы, изо­бражающая большое яблоко во рте змеи, в котором хранится св. вода Кре­щения. (...) 1922–1923 m. inventoriaus sąrašuose ši medinė polichromuota krikštykla nepažymėta.

iliustracija
Žemaičių Kalvarijos bazilikos krikštykla 1906 m. (iš kun. A. Ragažinsko leidinio)

Krikštykla aprašoma leidinėlyje „Žemaičių Kalvarijos aprašymas ypatingai dievobaimingiems keleiviams į tą stebuklingąją vietą“, „sudėtame“ kunigo Antano Ragažinsko (Ragaišio) Vilniuje 1906 m.: „Bažnyčios turto aprašymo užbaigimui reikia dar priminti apie nebevartojamą, bet dailaus artistiško darbo krikštinyčią (babtisterium), kuri padirbta yra iš medžio ir išreiškia du svarbiausius Senosios ir Naujosios Sandoros atsitikimu: pirmųjų mūsų tėvų nuodėmę ir Kristaus krikštą. Kaipo tai: po „medžiu pažinimo gero ir pikto“ sėdi Jieva ir Adomas, ant kastuvo (lopetos) pasirėmęs; medis aplipęs aukso obuoliais, o ant jo pasikabinęs žaltys –­ gundytojas. Didžiausiajame paauksintame obuolyje tilpdavo švęstas vanduo, o ant to obuolio dangčio yra šv. Jono, krikštijančio JĖZŲ paveikslas.“ Straipsnį iliustruojančioje nuotraukoje matomas tuometinis krikštyklos su skulptūromis vaizdas.

2001 m. atvežtoje restauruoti krikštykloje nebebuvo nei Kristaus krikšto grupės, nei Adomo, nei Ievos figūrų, nieko nežinota apie jų likimus. Restauravimo metu renkant duomenis, pagal seną nuotrauką pavyko viena po kitos surasti visų keturių pasimetusių figūrų dabartines buvimo vietas.

Sulyginus 1906 m. krikštyklos nuotrauką su M. Matušakaitės knygos „Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje“ iliustracijose pateiktų pavienių, kitaip įvardytų skulptūrų, saugomų Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose, vaizdais, pastebėtas jų akivaizdus panašumas su krikštyklą puošusiomis skulptūromis – Adomu bei „Kristaus krikšto“ grupe. Atpažinta ir Ieva – vienoje iš Žemaičių Kalvarijos bažnyčios pagalbinių patalpų laikoma skulptūra.

XVIII a. nežinomo Lietuvos skulptoriaus sukurta krikštykla iš Žemaičių Kalvarijos bazilikos išsiskiria unikalumu, puošnia daugiafigūre kompozicija. Didžiuma Žemaičių Kalvarijos bazilikos krikštyklos kompoziciją sudarančių dalių išdrožtos iš liepos medienos. Pagrindo lentos viršutinėje plokštumoje išskobti trys įgilinimai. Į vidurinį įmontuotas Pažinimo medžio kamienas, šoniniuose įgilinimuose iš abiejų medžio pusių, kaip matyti 1906 m. nuotraukoje, būta įstatytų Adomo bei Ievos skulptūrų. Medžio kamieną apsivijęs žaltys gundytojas, nasruose laiko obels šakelę su obuoliuku. Viršuje kamienas išsišakoja į keturias šakas, laikančias krikštyklos kupolą (pagal kun. A. Ragaišio aprašymą – „didįjį obuolį“), skirtą indui su švęstu vandeniu. Kupolas išskaptuotas iš ąžuolo, jo vidus išskobtas, Viršutinė dalis – dangtis –­ iš vidaus išskobta sferos forma, apatinė pritaikyta indui su švęstu vandeniu. Abi kupolo dalys sujungtos nukaldintu vyriu taip, kad viršutinę dalį galima būtų ir pasukti į šoną, ir nukelti.

Kupolas buvo rakinamas. Virš užrakto viršutinės dalies kupolo pritvirtinta žalvarinė gaubta rankenėlė dangčiui pakelti. Viršutinė ir apatinė kupolo dalys ties sandūros riba puoštos žalvarinėmis kalinėtomis juostomis, jų viršus karpytas dantukais. Prie abiejų kupolo dalių kraštų juostos prikaltos vinimis su dekoratyvinėmis žalvarinėmis galvutėmis.

iliustracija
2005 m. restauruota Žemaičių Kalvarijos bazilikos krikštykla su Ievos skulptūra
J. Ambrazaitytės nuotrauka

Apatinė kupolo dalis papuošta drožtais, šiuo metu aplūžinėjusiais lapais bei mažais auksiniais obuoliukais. Išlikę septyni obuoliukai, bet kyšantys nulūžę mediniai kaišteliai leidžia spėti, kad lapų bei obuoliukų būta daugiau. Kupolo viršų puošusios skulptūrinės grupės „Kristaus krikštas“ tvirtinimo vietą irgi žymi medinių kaištelių likučiai.

Krikštykla polichromuota. Pagrindas šiuo metu nudažytas rudais dažais. Kupolas ir ji puošiantys drožiniai gruntuoti baltu kreidiniu klijiniu gruntu ir dekoruoti sidabro lakšteliais, lesiruotais kelių spalvų lakais: kupolas bei obuoliukai geltonai, imituojant auksą, lapai – žaliai. Geriausiai sidabravimas išliko ant mažų obuoliukų, o nuo kupolo bei lapų didžioji dalis nubyrėjo, liko fragmentai. Tyrimai parodė, kad dekoras ne autentiškas, vėlyvesnis.

Ant medžio kamieno ir žalčio polichromija išsilaikiusi neblogai, vietomis atšokusi nuo medienos, nubyrėję nedideli ploteliai. Polichromija vieno sluoksnio, tapyta ant labai plono kreidinio klijinio grunto. Ar ji autentiška, ar vėlyvesnė, iš dažų sudėties nustatyti nepavyko: dažų sluoksnyje rasti pigmentai buvo naudojami ilgus amžius, jie nesuteikia informacijos apie tapymo laiką.

Restauruojant sutvirtintas byrantis krikštyklos dekoras – polichromija bei sidabravimas, nuvalytos ir užkonservuotos metalinės puošybos bei kupolo tvirtinimo detalės. Nestabilią kupolo viršutinę dalį teko išmontuoti ir naujai sutvirtinti. Šio proceso metu rastos kelių ankstesnių taisymų žymės: liepos medienos intarpais užtaisyti kupolo plyšiai, o laikraščio skiautėmis – laikui bėgant atsiradę mažesni plyšeliai. Pagal teksto lenkų kalba fragmentus pabandyta nustatyti vėliausio krikštyklos remonto laiką. Deja, skiautėse nepavyko aptikti nė vienos pilnos datos, nė vieno konkretaus įvykio paminėjimo. Pagal popieriaus sudėties tyrimo duomenis (jo sudėtyje nėra lignino), spausdinimo pobūdį bei tekste minimo istorinio asmens, Italijos valstybės veikėjo grafo C. B. de Cavouro (1810–1861) aktyvios politinės veiklos laikotarpį galima spręsti, kad laikraštis spausdintas, taigi ir krikštykla remontuota XIX a. viduryje. Greičiausiai tada ir apatinės kupolo dalies sienelės iš vidaus plačiau išskobtos, pritaikant ertmę tuo metu naudotam indui su švęstu vandeniu.

Kada krikštykla iškomplektuota? Kaip teigia kun. A. Ragažinskas, ji 1906 m. nebenaudota pagal paskirtį. Krikštykla dar su visomis skulptūromis eksponuota 1939 m. religinio meno parodoje Kaune. 1940 m. birželio viduryje okupavus Lietuvą, paroda nustojo veikusi. Galima būtų manyti, kad tada ir išsiskaidė krikštyklos ansamblis: krikštykla su Ievos skulptūra grižo į Žemaičių Kalvarijos baziliką, o Adomo figūra bei Kristaus krikšto grupė liko kažkur Kaune ir, laikui bėgant, atsidūrė Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose. Bet Žemaičių Kalvarijoje yra prisimenančiųjų, kad krikštykla su visomis skulptūromis ten stovėjusi dar XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje. Kol kas lieka neaišku, kada ir kodėl kelios skulptūros buvo atskirtos ir išvežtos. Juolab kad Kristaus krikšto grupė tinka eksponuoti tik ant sferinio paviršiaus.

Žemaičių Kalvarijos bazilikos krikštykla ją mačiusiuosius žavi savitumu, originaliu meniniu sprendimu. Šį unikalų, sudėtingo likimo kūrinį privalu būtų restauravus sukomplektuoti.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:24:44 Sep 11, 2011   
Jan 2009 May 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba