Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-10-23 nr. 3256

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ROMAS DAUGIRDAS.
Alkūnės gatvė 2
19

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• MIKALOJUS VILUTIS.
Vienis. Romas Orantas ir jo kūryba
1
• SIGITAS BIRGELIS.
Lietuvos vardo tūkstantmetis teorijų ir klystkelių labirintuose
2

LITERATŪRA 
• ELINA NAUJOKAITIENĖ.
Keturvėjininkai: šiandienos paralelės ir Vakarų literatūros kontekstai
5

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Su prievole vertinti...
40
• NAUJOS KNYGOS1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• KORNELIJA AUKŠTRAKYTĖ.
Lietuviški festivalio „Baltijskij dom“ akcentai

DAILĖ 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Vieta, kurios nėra. Menas, kurio gali nepastebėti
4
• KRISTINA STANČIENĖ.
Slidi jaunystės riba ir tradicijų monstrai
5

MUZIKA 
• ŽIVILĖ STONYTĖ.
Muzikinė kelionė į Romą drauge su karalaičiu Vladislovu Vaza
8
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ.
Kur bakūžė samanota

KINAS 
 RIDAS VISKAUSKAS.
Kol šokome, dainavome, idėjomis gyvenome...

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Atgal į ateitį

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Moterys
12

POEZIJA 
• ARNAS DUBRA.

PROZA/Apsakymo konkursas 
• GITANA GUGEVIČIŪTĖ.
Keletas jos aš
7
• ANĖ BRYDĖ.
Žuvėdra
2

VERTIMAI 
• ILSE AICHINGER.
Eliza Eliza

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• RŪTA ŠALNAITĖ.
Antišokėjiškos choreografijos festivalis

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Konkurso „Jazz improvizacija 2009“ nugalėtojas: Andrejus Polevikovas1

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• RIMA KASPERIONYTĖ.
Kur dingo Mikė Pūkuotukas?
17

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• ANTANAS STUGYS.
Suaugę vaikai
1
• BARBĖ BARBAITĖ.
Iš dėlių gyvenimo
• MINDAUGAS KIRKA.
Mentalinės bombos
3
• Iš kronikų: Stebuklai
• Labai pasiklydęs7
• res ludentes / žaidžiantis paštas1

KINAS

Kol šokome, dainavome, idėjomis gyvenome...

VI tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio konkurso (spalio 9–18 d.) įspūdžiai

RIDAS VISKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
„(Ne) Revoliucija“

Šiemet festivalio konkurso vertinimo komisija (pirmininkas – čekų kino režisierius Miroslavas Janekas, kino režisierius iš Rusijos Sergejus Dvorcevojus ir vizualinių menų tyrinėtoja, Europos humanitarinio universiteto lektorė, baltarusė Alla Pigalskaja) iš konkursinėje programoje rodytų dvylikos filmų išrinko tris geriausius. Pirmoji vieta atiteko estų režisieriui Meeliui Muhu už filmą „Alioša“, kurį žiuri išskyrė dėl išsamaus, įtikinamo dramatinių įvykių atskleidimo ir paliktos galimybės žiūrovui pačiam interpretuoti istoriją. Antrąjį prizą pelnė dokumentinio kino kūrėja Aliona Polunina. Jos filmas „(Ne) Revoliucija“ (Estija) apie Rusijos opoziciją įvertintas už gebėjimą atskleisti žmogaus politinę ir socialinę kovą asmeninių santykių fone. Trečios vietos prizininku tapo režisierius Audrius Stonys. Jo filmą „Keturi žingsniai“ žiuri išskyrė dėl gebėjimo įžvelgti socialines permainas tradicinių papročių evoliucijoje. Konkurso prizinį fondą įsteigė Kazickų šeimos fondas.

Vėl – spalis, vėl popietės ir vakarai –­ „Skalvijos“ kino centre, kur tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje-konkurse įvairiose programose rodyta keliasdešimt filmų – apie mus ir jo didenybę laiką, apie socialinius lūžius ir žmonių likimų vingius. Visų filmų pamatyti neįmanoma, taip susiklostė, kad daugiausia mačiau „revoliucinių“ filmų. Juolab tomis dienomis lyg susitarę sostinės teatrų scenas „užtvindė“ teatro renginiai: žydų monospektakliai Mažajame teatre, geriausi Sankt Peterburgo vaidinimai, „Auksinės kaukės“ spektakliai, „Sirenų“ festivalio pradžia... Ir kas pasakys, kad „krizė“? Tikriausia menų puota, tiesa, tik Vilniuje.

Festivalio kelionę pradėjau nuo filmų „Baltijos kelias“ (rež. Arūnas Matelis, Audrius Stonys, 1990) ir „Švelni revoliucija“ (rež. Jiri Strecha, Petras Slavikas, Čekoslovakija, 1990). Seansas šeštadienį, 13.30. Filmus žiūrime penkiese. Žinoma, žiūrovų skaičius reiškia ne tiek šių dienų žmonių požiūrį į Baltijos kelio laikus, kai rodėsi, kad „spręsime savo likimą“, kad „mokame mylėti vienas kitą“ (citatos iš „Baltijos kelio“), kiek norą gyventi patogiai – ilgą kiūtojimą savaitgaliais namie. Praėjus bemaž 20 metų po filmų sukūrimo, jaudina akistata su pakiliu tuometiniu tikėjimu laisvės atvertomis naujomis galimybėmis. (Kur dabar tie dešimtmečiai vaikai, kurių veidus matėme filme?) „Baltijos kelio“ kūrėjai lyriškai jungė laisvės faktą ir kinematografinį įspūdį: žvakutės, žmonių susibūrimai, graudoka poetinio teksto intonacija už kadro.

Čekoslovakų filmas, pasitelkęs kino kroniką, kruopščiai restauruoja dinamiškus ir dramatiškus įvykius tuometinėje šalyje: studentų streikai ir jų malšinimai lazdomis, permainų įaudrintų žmonių emocingos nuotaikos, senosios valdžios sutrikimas, grįžtantys kaip ant sparnų į šalį politiniai emigrantai, švietimo svarba, aiškinant darbininkams regionuose, kas vyksta šalyje. Pagrindinis vaizdinys –­ leitmotyvas: spygliuota tvora, jos griovimas. Ideologinės nuostatos priešinamos kaktomuša. Dinamiškas montažas, daug emocijas kaitinančios muzikos (disonansų sąskambiai, žinoma – filmo kūrimo metu nuverstai valdžiai; pasitelkta daug Prahos kino studentų filmuotos, fotografuotos medžiagos). Jau anuomet pastebėta: revoliucionieriai – inteligentija, studentija –­ idėjos dvasiškai įkvėpti, o regionuose gyvenantys darbininkai – lėtesni, įtaresni, atsargesni: „Už ką mokėsime mokesčius?“

Dabar, kai buvusiose socialistinio bloko šalyse streikai rengiami jau dėl ekonominių reikalų, akivaizdu: su įpykusiais žmonėmis bet kuriai valdžiai kalbėtis sunku. Ne šiaip sau ir mūsiškė valdžia vengia tiesioginio kontakto su įpykėliais –­ radijo ar televizijos studijose oriai postringauti saugiau...

Archyvinė medžiaga – filmų „stuburas“, bet jų „veidą“, t. y. interpretaciją, kuria autorių požiūris – per scenarijų, montažą, komentarus už kadro, muziką. Naudojant tą pačią archyvinę medžiagą, galima sukurti priešingas idėjas teigiančius filmus.

Filme „Dvigubas monetos portretas“ (rež. Romualdas Piparas, 2008), pasitelkus kino mėgėjų Latvijoje sovietmečiu filmuotas nebylias juostas ir oficialiąją valstybinę kino kroniką, atliekamas savotiškas kino tyrimas, kaip ilsėjosi Vakarų pasaulio „pamirštos šalies“ paprasti žmonės. „Ar ne linksma buvo gyventi SSRS?“ – provokuoja filmo kūrėjai, „pažėrę“ žiūrovams daugybę smagių dainų ir šokių per baliukus – vestuves, gimtadienius, Jonines, kaimo talkas. Ir atkreipia dėmesį, kaip pamažu Latvijoje kūrėsi „vartotojų visuomenė“, kokius vis brangesnius daiktus žmonės įsigydavo, kaip veikė talonų prekėms įsigyti sistema už „gerą elgesį“ santvarkos atžvilgiu, kaip pramogavo. (Beje, ar nevertėtų atgaivinti sovietmečiu populiarią „gamybinę mankštą“: nuolat sėdėdami prie kompiuterių stuburų tikrai nesustipriname!) Kadrai, kurie vaizduoja, kaip minios veržiasi į parduotuves, sujudino ir mano smegenų „atminties rieves“: Vilniaus Karoliniškių parduotuvėje „Vaivorykštė“ dėl kopūstėlių skubėdavome pro duris kairėn, dėl sunkiai įkandamos mėsytės, atvežamos berods kas antrą dieną – dešinėn, ir dar eilėje, kurioje stovėdavo daugiausia pensininkai ir nuo darbų kontorose „pasiplovusios“ moterys, pasikumščiuodami bei pasibardami šurmuliuodavome po kelias valandas...

Ritmo požiūriu filmas kiek monotoniškas. Didžiausia filmo „adata“ palikta pabaigai, kai „namų kino“ juostoje matome pajūrio kopose, netoli pasienio ribos, linksmai šėliojančias merginas, o „komentatorius“ už kadro rimtai jas įspėja: „Mergaitės, kur jūs? Jie kartais šaudo!“

Filmas „Revoliucijos vaikai“ (rež. Maria Zmarz-Koczanowicz, 1996, Lenkija) žurnalistiniu stiliumi aiškinasi revoliucijos lyderių įvairiose šalyse likimų metamorfozes. Dauguma buvusių lyderių jaučiasi „revoliucijos našlaičiais“, teisinasi, kad „režimas sugriuvo ant mūsų galvų“, ir po nesėkmingų rinkimų apskritai nusišalina nuo politikos, pastebėdami, kad dabar „svarbu ne tai, ką darai, o tai, kaip save parduodi!“ Beje, vieno iš lyderių pastaba, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp „mėsos kainos ir tautos istorinės atminties“ skamba kiek ciniškai, bet kas galėtų paneigti, kad nesiunčia pavojaus signalo ir šiandien valdantiesiems?..

Marcelis Łozińskis filme „Po pergalės 1989–1995“ irgi restauruoja dinamiškus Lenkijos politikos ir ekonomikos įvykius, labiau akcentuoja valdančiųjų asmenybes, dažnai „nešvarią“ jų kovą dėl valdžios. Filmas sukurtas 1995-aisiais, karštomis įvykių pėdomis, kai šalį purtė infliacija, o gamyklų streikuojančius darbininkus pradėta vertinti jau kaip „negeriečius“... Dabar, kai galime skaityti kanadietės Naomi Klein tiriamosios žurnalistikos knygą „Šoko doktrina: katastrofų kapitalizmo iškilimas“ (Lietuvoje ją išleido „Kitos knygos“), kurioje yra skyrius ir apie Lenkijos ekonomikos reikalus, padėtis neatrodo tokia vienaprasmė, kaip vaizduoja filmas.

Alionos Poluninos filmui „(Ne) Revoliucija“ (rusų k. pavadinimas kino juostoje skamba gal tiksliau: „Revoliucija, kurios nebuvo“) VTDF festivalyje skirta II vieta. Pelnytai. Filme idėjos ne vien veikėjų lūpomis „iškalbamos“. Akivaizdu, kad didžiulę kino medžiagą (veikėjų gyvenimo siužetus, archyvinę medžiagą) suvaldžiusi A. Polunina, kaip talentinga kino režisierė, mąsto vaizdais.

Filmo tema „slidi“: Rusijos nacionalbolševikų partijos narių likimai, jų vertybinių nuostatų ir psichologijos lūžiai, susidūrus su valdžios represijomis ir partijai pralaimėjus rinkimus į Rusijos Dūmą. Filmas pareikalavo iš kūrėjų juvelyrinio, kantraus ir titaniško darbo: reikėjo keletą metų sekti kelių partijos narių gyvenimo, kuris anaiptol nėra ramus ir saugus, aštriausius įvykius. Ir išlaikyti deramą atstumą: nesusitapatinti nei su partiečių ideologija, emocijomis, nesiimti „istorijos teisėjo“ vaidmens, ko, regis, itin sunku išvengti politikos istoriją nagrinėjančiuose dokumentiniuose filmuose.

Sudėtinga minėto filmo 3 dalių kompozicija: ji neišskiria nei vieno veikėjo kaip pagrindinio, o rezga kelių veikėjų gyvenimų sampyną. Filmo pirmoje dalyje „Tėvas ir sūnus“ matome, kaip buvęs partijos narys (vienu metu, kol lyderis Eduardas Limonovas kalėjo, net jai vadovavęs, o dabar mazgojantis morge mirusiuosius; vėliau jis dvasiškai atsiribos nuo pasaulietinio gyvenimo, taps šventiku) važiuoja pasitikti iš kalėjimo paleisto dar 18 metų neturinčio sūnaus, taip pat partiečio, kuris keleriems metams buvo nuteistas po to, kai įsiveržęs į kažin kurio ministro kabinetą ten sukėlė chuliganišką cunamį... Pamažu filmas supažindina su Nacionalbolševikų partijos audringa kasdienybe, lyderiais (E. Limonovu, Gariu Kasparovu ir kitais), ideologija („Nacija! Tėvynė! Socializmas!“, – skanduoja gatvės riaušėse partijos jaunimas). Filme gilinamasi, ką toji partinė veikla reiškia jos dalyviams. „10 metų partijoje yra stipriau nei priklausomybė nuo heroino“, – sako vienas partietis, kitas antrina: „Mano gyvenimas buvo beprasmis iki įstojimo į Partiją“, trečias rėkia iki užkimimo: „Mano kraujas – Partijos kraujas! Už savo idealus kovosime iki galo!“

Partija primena į romantinį kvaitulį ir pavojingus nuotykius panirusią religinę sektą, kurios narius užvaldžiusi viena idėja – gyvenimo be partijos jiems nėra. Filmo minties kulminacija antroje dalyje –­ provokuojanti stačiatikių šventiko diskusija su jaunais partiečiais, geriant degtinytę. Jaunimas sutaria: „Rusų tautai reikia smurto!“ ir dar po kelių taurelių atlapoja esminę Rusijos žmonių nuoskaudą: „Valdžia žiūri į žmones kaip į dulkes.“ Tačiau kaip į žmones žiūri patys nacionalbolševikai, pasisakantys už mirties bausmę?.. Tuo tarpu šventikas jaunimui siūlo nedaužyti kaktų į sieną ir rinktis kitas pasipriešinimo valdžiai formas.

Trečioje dalyje „Gyvenimas po mirties“ vaizduojama masinė rinkimų isterija, kai viena mitinguotojų dalis miesto gatvėse klykia: „Rusija! Putinas!“, o kita: „Rusija – be Putino!“ Gatvės riksmų kakofoniją tik sustiprina viešąją tvarką „palaikančios“ jėgos struktūros, vaikydamos demonstrantus, lupdamos ir semdamos juos. Žmogaus teisės – didžiai efemeriškas dalykas: viešojoje erdvėje jos lyg ir yra, tačiau bet į laisvę išėję suimtieji pasakoja, kaip juos kalėjimuose mušdavo, žemindavo, baugindavo, šantažuodavo...

Rinkimus nacionalbolševikai triuškinamai pralaimėjo. Partiečiai guodžia save, kad savo akcijomis bent „nuskambėjo pasaulyje“, kremtasi dėl rusų mentaliteto ir mąsliai reziumuoja: „Mums lieka tik metafizika...“

B. d.
 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
4:23:02 Sep 5, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba