Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-10-23 nr. 3256

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ROMAS DAUGIRDAS.
Alkūnės gatvė 2
19

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• MIKALOJUS VILUTIS.
Vienis. Romas Orantas ir jo kūryba
1
• SIGITAS BIRGELIS.
Lietuvos vardo tūkstantmetis teorijų ir klystkelių labirintuose
2

LITERATŪRA 
• ELINA NAUJOKAITIENĖ.
Keturvėjininkai: šiandienos paralelės ir Vakarų literatūros kontekstai
5

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Su prievole vertinti...
40
• NAUJOS KNYGOS1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• KORNELIJA AUKŠTRAKYTĖ.
Lietuviški festivalio „Baltijskij dom“ akcentai

DAILĖ 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Vieta, kurios nėra. Menas, kurio gali nepastebėti
4
• KRISTINA STANČIENĖ.
Slidi jaunystės riba ir tradicijų monstrai
5

MUZIKA 
• ŽIVILĖ STONYTĖ.
Muzikinė kelionė į Romą drauge su karalaičiu Vladislovu Vaza
8
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ.
Kur bakūžė samanota

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Kol šokome, dainavome, idėjomis gyvenome...

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Atgal į ateitį

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Moterys
12

POEZIJA 
• ARNAS DUBRA.

PROZA/Apsakymo konkursas 
• GITANA GUGEVIČIŪTĖ.
Keletas jos aš
7
 ANĖ BRYDĖ.
Žuvėdra
2

VERTIMAI 
• ILSE AICHINGER.
Eliza Eliza

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• RŪTA ŠALNAITĖ.
Antišokėjiškos choreografijos festivalis

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Konkurso „Jazz improvizacija 2009“ nugalėtojas: Andrejus Polevikovas1

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• RIMA KASPERIONYTĖ.
Kur dingo Mikė Pūkuotukas?
17

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• ANTANAS STUGYS.
Suaugę vaikai
1
• BARBĖ BARBAITĖ.
Iš dėlių gyvenimo
• MINDAUGAS KIRKA.
Mentalinės bombos
3
• Iš kronikų: Stebuklai
• Labai pasiklydęs7
• res ludentes / žaidžiantis paštas1

PROZA/Apsakymo konkursas

Žuvėdra

ANĖ BRYDĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jūratės Januškevičiūtės nuotrauka

Tarsi nuo grandinių nutrūkę šunys –­ taip smarkiai duodas už lango bažnytėlės varpai. Atrodo, kad vienas kitą, peštukais gaidžiais pergiedoti stengtųsi. Viens už kitą skambesni jie šį rytą: „Kristus kėlės!“ – skalambydami spaudžia aštriais gnybtais širdį, užristą sunkiausio žemės akmens – netekties: Dukra krito, – atitūravoja gildinanti mintis protą. Gniaužia mirtis savo kaulėtais pirštais, barsto gailų gruodą šventą rytą, ausys nebepasiekia žmogaus lūpų garso, žvilgsnis, ir tas, pavandenijęs: „Už kokią sunkią nuodėmę baudi, Jėzau!?“ – alpsta vienatvės agonijoj siela: „Kuo aš prieš tave nusidėjau, kad tokią auką iš mano širdies plėši? Ar mažai meilės daviau? Ar duonos kąsnio kam pagailėjau?“ – kerpėja sausu amalu gyvenimo mirksnis, gęsta visos viltys. „Neatiduosiu!“ – skylu lyg Šventos Madonos įsčios, vienintelė blaivos blykstė rėžia lyg stiklą smegenis: „Nesilies svetimos rankos mano kūdikio“, – nuveria toks deginantis ryžtas: „Nepjaustys mano vaiko!“ – skubiais judesiais, lyg aplink spiestųsi kokie vaiduokliai, velku vieną po kito drabužėlius ir bijau užgauti: „Paskutinį kartą, vaikeli brangus, nuprau­siu tave, paskutinį juk kartą išrengsiu, jau Amžiams, kelionei“, – krūtinę užgula luitas, net ašarai nėr kaip prasisprausti. O sako: „Verkia motinos.“ Kažin ar tai galima pavadinti verkimu – rauda skaldo, veržia retežiais, o tau... net ir sudejuoti nėra plyšio. „Kaip aš dabar be tavęs, laimuže mano?“ –­ svirs nuo šiol tuščia ranka, ieškos akys juk: „Kur tu, mano paukš­tele? Rauda, juk rauda kasdien tavo motinos glėbys“, –­ juodos baimės akys nardina į pragarų degutą, dairausi lyg kokia pamėklė, dar vis laukiu stebuklo. Palatoje – kapų tyla ir mes – dvi skirtingų pasaulių vargetos.

– Jatuliene, ką darysime? Pagal ligoninės taisykles jau turime išvežti į lavoninę kūną, – trenkia lyg veriančiu žaibu vedėjos balsas. Argi galiu kaltinti? Toks jos darbas. Juk nežino, jei atiduosiu, slankiosiu lyg šmėkla be vietos aplink niūrų lavoninės pastatą, suris paskutinį protą skausmas. Kaip atiduoti darkyti savo kūną ir kraują, geriau pati gulčiau po tuo peiliu, tik ne ją. Surenku paskutinius blaivius pasąmonės trupinius – nerėkiu, tik tyliai tyliai... prašau:

– Būkite gera, leiskite vežtis į namus. Prašėsi – nespėjau. Ant rankų parsinešiu, –­ o mintys suklykia: „Atims, dabar tikrai atims!“ Lyg slogaus sapno košmaras krenta vėl, nebegaliu išsikapstyti iš baisaus letargo liūno, lanku suveržia.

Išeinu koridorium su dukrele ant rankų. Suvyniota į valdišką ligoninės antklodę glunda prie krūtinės nurimusi. Pagailėjo, leido namo. Juk mirties datą galima pavaryti priekin. Plačiam ligoninės koridoriuj – nė dvasios. Atrodo visi laimingi, niekas neserga, tik mes – apleistos paties Dievo. Spaudžiu brangų nešulį: „Kad tik nesuklupus, kad tik ištvėrus iki galo. Kaip ji be manęs?“ O ausyse skamba: „Dievas kilo, dukra krito... Dukra krito, Dievas kilo...“ – Velykų rytą dviese sutikom.

Plakas mintis: „Reikia tik iki namų, tik iki namų... Viskas bus ten mums gerai? Grįšim, bus kaip buvę. Klegės mano mažoji.“

Ne veltui juk žmonės sako: Viltis miršta paskiausiai. Tada aš nieko nemačiau, vėliau sužinosiu – buvo palatose, buvo daug ligonių, bet... slėpėsi. Pasakos viena moteris, kaip raudojo mano mažylės. Juk daug tokių, dalios apleistų mamų, spiečiasi tokiuose skyriuose. Regėdamos tokį vaizdą – nesidžiaugia, bet... atrodo, dar Viešpats truputėlį pratęsė jų vaikų gyvybę šio sąskaita. Teko juk ir man patirti visus devynis nuopuolio ratus. Apraudoti ne vieną. O savo... nebeužteko ašarų. Žinojau, ką jos tą naktį galvojo, puikiai žinojau. Juk likimo sesės tapom per tą laiką ne su viena. Mačiau, kaip akyse žyla žmogus. Per sekundę žyla, vos išgirdęs jo vaikui skirtą diagnozę – vėžys. Juk ir aš –­ ne išskirtinė buvau. Sabalo juodumo plaukai nušarmojo lyg senutės, nesuvokus dar net ligos prasmės.

Baisiausią savo naktį pralaukiau stebuklo trise: dukrelė, aš ir žvakė. Prašvitęs rytas tik patvirtino mano baisią negandą. „Nebeprikelt“, – slėgė ir namų sienos. Dejavo širdis. Lyg kranklys ant šakos laukė savo grobio Mirtis. Išplėšė.

Seniai pramyniau taką link pušies, po kuria ilsisi mano gyvenimo džiaugsmas. Patys gražiausi gėlelių žiedai keičia vieni kitus, gula ant mano mažytės kapo. Atsisuku atgal – viskas lyg čia pat, bet ir toli toli... atstumai datų skaičium didėja, metai mano veide naujas raukšles įrašo, tik... netiesa, kad Mirtis yra galingiausia žemėj –­ Meilė nušluoja dulkes. Girdžiu ir matau, matau ir girdžiu. Einu juk lankyti savo vaiko. Auga mano mažoji. Regiu –­ paauglę, regiu žydinčią mergaitę, regiu dabar jau nuotaką. Ir taip, kol pasitiks, kol ateisiu. Ne kartą ir ne du nuskambėjo jau Velykų varpai. Tik nedžiugino jie jau manęs daugiau iki šiųmečių. Gal susitaikiau pagaliau su Dievu, gal Angelo Gabrieliaus Aleliuja buvo siųstas kitoks. Juk ir dangus pravėrė tokį mėlyną plyšį, kai pakėliau šventoriuje į jį akis – net ir tos maldos mano kitoniškos, prilipo žvilgsnis. Gilioj žydrynėj suko ratus vieniša ir tokia švytinti žuvėdra. Nebeišturėjau: „Dukrele mano brangi, juk čia tu!?“ –­ prasivėrė pūlinga votis, aižė skausmas lyg išdžiūvusią dykumą. Nebegalėjau atplėšti akių nuo to nykstančio taško aukštybėse. Ir kartu beldėsi balsas: „Mama, aš juk šalia. Niekur neišėjau. Galiu prie tavęs glaustis. Argi svarbu, kad nematom –­ sielos liečiasi...“ – varstė keista šiluma, durstė trūkusias gijas. Taikiausi pati su savimi ir su tavimi, Dieve: „Saugok mano vaiką. Priglaudei – saugok. Už save ir už mane. Už abu – meilėj globok...“ – pirmą kartą, po juodo gedulo, vėl išgirdau varpo skambumą, galėjau visa krūtine įkvėpti Vilties.

Niekam nepasakojau to – dar išjuoktų – gniužčiau. Bet tikiu, kad yra danguj Rojus, kur angelai gražias giesmes vingiuoja. Tarp jų ir mano mažytė. Turiu tuo tikėti, nes kitaip juk ir nebūčiau įstengusi pasikelti. Kieno ranka tada glostytų tą žemės lopinėlį? Pas ką ateitų glaustis sapne? Kam tyliai kalbėtų: „Mamyte, leisiu žemėn debesies laivelį...“ – baltasparnė žuvėdra mano.

 

Skaitytojų vertinimai


55400. Laura :-( 2009-10-30 09:08
Na atleiskit, jei čia menas... Skaudūs dalykai - taip, gal labiau tiktų "Savaitei su TV"? (Yra ten puslapiai "Sentimentali istorija"). "Literatūra ir mene", gerbk save ir skaitytoją...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
4:22:59 Sep 5, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba