Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-10-23 nr. 3256

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ROMAS DAUGIRDAS.
Alkūnės gatvė 2
19

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• MIKALOJUS VILUTIS.
Vienis. Romas Orantas ir jo kūryba
1
• SIGITAS BIRGELIS.
Lietuvos vardo tūkstantmetis teorijų ir klystkelių labirintuose
2

LITERATŪRA 
• ELINA NAUJOKAITIENĖ.
Keturvėjininkai: šiandienos paralelės ir Vakarų literatūros kontekstai
5

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Su prievole vertinti...
40
• NAUJOS KNYGOS1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• KORNELIJA AUKŠTRAKYTĖ.
Lietuviški festivalio „Baltijskij dom“ akcentai

DAILĖ 
 JOLANTA SEREIKAITĖ.
Vieta, kurios nėra. Menas, kurio gali nepastebėti
4
• KRISTINA STANČIENĖ.
Slidi jaunystės riba ir tradicijų monstrai
5

MUZIKA 
• ŽIVILĖ STONYTĖ.
Muzikinė kelionė į Romą drauge su karalaičiu Vladislovu Vaza
8
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ.
Kur bakūžė samanota

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Kol šokome, dainavome, idėjomis gyvenome...

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Atgal į ateitį

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Moterys
12

POEZIJA 
• ARNAS DUBRA.

PROZA/Apsakymo konkursas 
• GITANA GUGEVIČIŪTĖ.
Keletas jos aš
7
• ANĖ BRYDĖ.
Žuvėdra
2

VERTIMAI 
• ILSE AICHINGER.
Eliza Eliza

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• RŪTA ŠALNAITĖ.
Antišokėjiškos choreografijos festivalis

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Konkurso „Jazz improvizacija 2009“ nugalėtojas: Andrejus Polevikovas1

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• RIMA KASPERIONYTĖ.
Kur dingo Mikė Pūkuotukas?
17

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• ANTANAS STUGYS.
Suaugę vaikai
1
• BARBĖ BARBAITĖ.
Iš dėlių gyvenimo
• MINDAUGAS KIRKA.
Mentalinės bombos
3
• Iš kronikų: Stebuklai
• Labai pasiklydęs7
• res ludentes / žaidžiantis paštas1

DAILĖ

Vieta, kurios nėra. Menas, kurio gali nepastebėti

JOLANTA SEREIKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Pieno upės“
Audronė Vaškevičiūtė

Vilniaus universiteto Kairėnų botanikos sode šį rudenį veikė tradicinė VII žemės ir aplinkos meno paroda. Jos dalyviai – keramikai, tapytojai, skulptoriai, fotografai, aktoriai. Šįkart kuratorė Inga Raubaitė parodą pavadino „Utopija“, ragindama menininkus ir žiūrovus atskleisti vaizduotės polėkį. Pats menas – viena didžiulė žmonijos, besistengiančios prilygti dievams ir įveikti savo mirtingumą, utopija... Kūryba tarsi sukuria idealias vietas, kurios primena mus kartais aplankančią efemerišką svajonę.

Didžiuliame botanikos sode (plotas –­ 191 ha) tarp rečiausių augalų, želdinių, medžių, tvenkinių išsibarsčiusius meno objektus mėginau atrasti, vadovaudamasi planu. Nėra lengva apeiti tokią teritoriją –­ tai juk ne pilkai margos ŠMC grindys. Reikia laiko, dėmesį nuolat blaško kiti pakeliui pasitaikantys „ne meno“ objektai, kartais patrauklesni ir įdomesni –­­ pavyzdžiui, ant žolės netyčia sudygusi šungrybių „instaliacija“ ar įspūdingos kempinės, lyg lapės kailio išnara apglėbusios medžio kamieną. O kur šį sezoną spalvų gausybe svaiginančios vėlyvos gėlės... Jų fejerverkinis ryškumas botanikos sode nustelbė kuklesnius meno kūrinius.

Užlipusi laiptais, išvydau programinį kūrinį: spalvotus, iš plonų permatomų audinių susiūtus milžiniškus akinių stiklus, autorės Rasos Labinaitės pavadintus „Rožiniu pasauliu“. Utopijos apgaulingumas, prilygintas mūsų troškimui ignoruoti tikrovę, regėti tik gražius dalykus. Kūrinys tarsi svetimkūnis, rodos, nieko bendra neturintis su šia aplinka ir žemės menu, atskleidžia požiūrį į utopijas, jų prigimtį. Pakeliui mane nustebino miniatiūrinio pasaulio utopija ant tualetą primenančio balto plytinio pastato sienos – Saulės Pečiulytės „Urvelis“. Tai „užtrauktukas“, kurį atitraukę pamatome kolonų koridoriuje vaikščiojantį žmogų. Mažytė paslaptis – bet ne žemėje, kaip įprasta buvo vaikystėje po stiklu užkasti „sekretus“, o ant sienos, transformuojant banalų ūkinį pastatą į mistinį objektą.

Rododendrų sode, kuriame pradėtas kurti japoniškas akmenų sodas, meno kūrinius pastebėjau nelengvai. Vienas jų –­ Adomo Žindulio „Sūkurys“ – kabėjo tiesiai virš galvos: iš šakų sudėliotos lyg ir kinetinės skulptūros, bet tai – grynojo žemės meno pavyzdys. Panaudotos gamtoje rastos natūralios medžiagos kiauram „lizdui“, kuriame neįmanoma ką nors išperėti... Antrasis objektas buvo šio sodelio akmenys, papuošti Jolantos Kanapickaitės ir Editos Lecnickienės iš šiaudų supintomis kasomis ir pankišku plaukų kuokštu. Tarsi mitiniai beveidžiai milžinai, prasmegę į žemę... Ieškojau dar vieno objekto – tačiau vėjų gaudymo performansas vyko tik parodos atidarymo dieną. Klaidžiojau, bandydama ką nors įžvelgti tarp akmenų ir gurgiančio dirbtinio upelio. Palypėjusi aukščiau, pamačiau skulptūrinę arką, slovėnų menininko A. G. Gaberi „Vaisingumą“, Vilniaus puodžių cecho padengtą medžių žievėmis. Mūsų dienomis madinga padengti žinomus meno objektus kitomis medžiagomis, „užmaskuoti“. Šis sumanymas nepasirodė naujas, bet arkai medžiaga suteikė minkštumo, suliejo su gamta.

Mariaus Strolios stendas „Jau greitai“, įkurdintas parko gale, tarsi kvietė pratęsti botanikos sodą ir laukti permainų. Jis stovėjo pradėtame kasti žemės plote – kupinas ironijos, užsimenantis apie nebaigtas statybas. Tas „jau greitai“ skamba retoriškai: tai pažanga ar kantrus laukimas lyg absurdo dramoje „Belaukiant Godo“, juk utopija niekuomet neateina, ji – amžinasis rytojaus pažadas, o ši vieta užsimena apie naujas galimybes, naują idealią vietą, kuri galbūt ir nebus įrengta, šiais laikais stingant tik sapnuose regimų lėšų.

Prisimenu pernai Kairėnuose matytą žemės meno parodą. Šiemet čia vyliausi pamatyti daugiau netikėtumų. Juk Utopijos idėja įpareigoja, atveria daug prasmių. Kai kurie pernai vykusios parodos objektai klaidino, kad ir tvenkinyje paskendusi „holivudinė“ šypsena ar dumbliuose styrantis cementinis stulpelis su metaliniu gelžgaliu, prie kurių veltui ieškojau užrašų. Šiuolaikinis postmodernus menas balansuoja ties riba: ne kiekvienas aiškiai įvardys, kur menas, o kur mokyklos ar stovyklų laikus primenantys linksmi bandymai ir mėgėjiškų spektaklių scenografijos. Idėja ir forma viena kitai privalo prilygti. Gaila, bet kartais forma tampa pernelyg nereikšminga.

Meno kūrėjams įveikti želdynų ir reljefo įvairovę – sunki užduotis. Geriausia būtų klaidžioti po parką be jokio plano, viską atrasti pačiam. O tvenkiniuose, kuriuose taip ieškojau meno kūrinių, šį tą aptikau. Tai sofa, sulipdyta iš... mėšlo, kuri per parodos atidarymą atrodė įspūdingiau – ant jos sėdėjo „gyva“ mergina, buvo pritvirtinti šviestuvai ir taip imituotas salonas kūdroje... Šis Medos Rūtos Rinkevičiūtės, Jono Petuchovo ir Arvydo Braškio objektas pavadintas „Virš“. Juk tai dar viena utopija – įsirengti kambarį liūne. Mūsų troškimo gyventi sostinėje iliuzija dera prie parodos temos, tad čia aktualus Neringos Kūlokaitės darbas „Nekilnojamasis turtas“ – dvi „palapinės“. Galbūt tai užuominos į sprogusį nekilnojamojo turto burbulą, o gal apeliuojama į benamius, kuriems lieka tik tokia utopiška nuosavo būsto realizacija. Juk utopija slypi ir pavadinimuose. Apsitverk bet kur mažą plotą ir pavadink savo namais...

Sodo viduryje stūksojo simboliškas ir didingas, kartu – pretenzingas „Nojaus laivas“, nudrėbtas iš šiaudų ir mėšlo. Autoriai – grupė Na–Na (Rasos Nazarovaitė-Nazimovienė ir Audrius Nazimovas. Tai lyg kelionė į pasakų šalį, išsigelbėjimas, kokį dažnai regime Holivudo filmų „happy enduose“. Utopija – ateities vizija, bet jų šioje parodoje pasigedau, išskyrus M. Strolios instaliaciją, kuri labiausiai sietina su technologine ateitimi. Šioje teritorijoje viskam vadovauja gamta, turėtume pamąstyti apie kitokias utopijas – pavyzdžiui, įsirengti idealią ekologinę gyvenvietę tarp gėlių ir gyventi tarsi kokiems hipiams palapinėse, be karų ir agresijos, be maisto, gyviems vien meilės dainų tekstais...

Parodoje neišsiversta be kabančių objektų – tai santūrus geometrinis lietuviškos estetikos Gražinos Kamblevičiūtės „Sodas“, besisukantis alėjoje, nors sukurtas ne iš tradicinių šiaudelių, o iš plastiko. Provokuojantis, bet matytas Audronės Vaškevičiūtės popmeno artefaktas „Pieno upės“ – tarp medžių aukštai pūpsančios dvi didžiulės krūtys. Minėčiau ir abstraktaus aplinkos meno pavyzdį – Lauros Povilionytės „Saules“: tai lietuvių liaudies ornamentai, išsibarstę žolėje, sudaryti iš virvių, pritvirtintų prie metalinių kuolelių, tarsi atkartojantys audimo procesą. Aistės Viršulytės performanso likučiai arba jo finalas „Centras“ kalba apie tai, kad mes – pasaulio bamba... akivaizdus lietuviškos utopijos pavyzdys. Dzenbudistinis šakų objektas, apjuosęs medį, – Žilvino Višinsko „Žydėjimas“ – nebūtų įmanomas tikrovėje...

Kai ko Kairėnų parke nepamačiau, pavyzdžiui, iš mano akiračio išnyko Ilonos Latvės „Litai“ ir Rūtos Norvilaitės bei Indrės Biekšaitės „Žemės ūkis“. Negalėjau nepraeiti pro akį rėžiančius didžiulių baltų kiaušinių lukštus – Zitos Filimonovienės „Siurprizą“. Netikėtas pasirodė Aleksandro Jarunino iš žemės ir šiaudų suvyniotas sniego senis su prilipusiu baltu svetimos medžiagos gniužulu, pavadintas „Antipodu“, įspūdingai įkomponuotas tamsiame eglių fone. Pasirodo, sniego senius galime lipdyti ne tik žiemą –­ o tai jau iš utopijų repertuaro... Pavargusią nuo meno paieškų, mane suviliojo sodo pakraštyje besiganantys žirgai ir visomis pasaulio spalvomis pražydę jurginai... Milžiniška spalvų paletė impresionistams, tapytojams koloristams, kurių šiais laikais lieka vis mažiau.

Į seno kluono pastato sieną atremta stovėjo metalinės tvoros dalis, pro kurią mojo jauno medžio šakos. Norėjau šalia užlipdyti baltą lentelę ir įvardyti tai kaip dar vieną Utopijos objektą: pavyzdžiui „ir metale gali augti medžiai“. Bet paliksiu tuos pastebėjimus savo poetinės vaizduotės aruodui... Utopijos idėją parodoje galima būtų plėtoti, paieškoti įdomesnių sprendimų. Tačiau kaip patobulinti nepasiekiamą įsivaizduojamą svajonę – palikime spręsti naujiems įvairiausių utopijų kūrėjams.

 

Skaitytojų vertinimai


55358. blitz2009-10-28 11:29
Utopiškas pasakojimas

55409. zemes menas2009-10-30 21:14
Kazkodel teksto autorei Jolantai parodoje vis meslas vaidenos, na gal ir geras zenklas miestietei :). Visos naturalios medziagos tamstai atrode "meslinos" :). Vienintelis darbas is arklio meslo tai buvo A. Yarunino besmegenis "Antipodas". Ant kurio po savaites isaugo milziniskas baltas grybas......O visi kiti, buvo igyvendinti is kitu medziagu...:) "Nojus" is sieno, o sofute tvenkiny is vandeny esanciu mauru.... Gaila, kad nematete visu darbu...

55411. elenysimo :-) 2009-10-30 23:43
Straipsnis geras jau vien del to, kad autore atrado laiko pasivaikscioti tikrai nemazoje "parodu saleje" ir aptarti kiekviena darba! Reik priimti subjektyvia kritika...Tik noreciau replikuoti - kai kurie objektai buvo ispildyti tam tikra technika ne del to, kad tai "madinga"... Tiesiog patarciau dar ir dar karta pasivaikscioti po sia - dabar jau rudenejancia ir del to keiciancia pavidalus - paroda. Cia kaip ziurint gera filma - atrandi pasleptus lobius toli grazu ne is karto!

55414. pasipiktines skaitytojas :-( 2009-10-31 13:45
paduokit man ta straipsnio autore - noreciau kartu su ja pasivaikscioti po parka:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
4:22:59 Sep 5, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba