Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-10-23 nr. 3256

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ROMAS DAUGIRDAS.
Alkūnės gatvė 2
19

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• MIKALOJUS VILUTIS.
Vienis. Romas Orantas ir jo kūryba
1
• SIGITAS BIRGELIS.
Lietuvos vardo tūkstantmetis teorijų ir klystkelių labirintuose
2

LITERATŪRA 
• ELINA NAUJOKAITIENĖ.
Keturvėjininkai: šiandienos paralelės ir Vakarų literatūros kontekstai
5

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Su prievole vertinti...
40
• NAUJOS KNYGOS1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
 KORNELIJA AUKŠTRAKYTĖ.
Lietuviški festivalio „Baltijskij dom“ akcentai

DAILĖ 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Vieta, kurios nėra. Menas, kurio gali nepastebėti
4
• KRISTINA STANČIENĖ.
Slidi jaunystės riba ir tradicijų monstrai
5

MUZIKA 
• ŽIVILĖ STONYTĖ.
Muzikinė kelionė į Romą drauge su karalaičiu Vladislovu Vaza
8
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ.
Kur bakūžė samanota

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Kol šokome, dainavome, idėjomis gyvenome...

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Atgal į ateitį

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Moterys
12

POEZIJA 
• ARNAS DUBRA.

PROZA/Apsakymo konkursas 
• GITANA GUGEVIČIŪTĖ.
Keletas jos aš
7
• ANĖ BRYDĖ.
Žuvėdra
2

VERTIMAI 
• ILSE AICHINGER.
Eliza Eliza

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• RŪTA ŠALNAITĖ.
Antišokėjiškos choreografijos festivalis

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Konkurso „Jazz improvizacija 2009“ nugalėtojas: Andrejus Polevikovas1

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• RIMA KASPERIONYTĖ.
Kur dingo Mikė Pūkuotukas?
17

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• ANTANAS STUGYS.
Suaugę vaikai
1
• BARBĖ BARBAITĖ.
Iš dėlių gyvenimo
• MINDAUGAS KIRKA.
Mentalinės bombos
3
• Iš kronikų: Stebuklai
• Labai pasiklydęs7
• res ludentes / žaidžiantis paštas1

TEATRAS

Lietuviški festivalio „Baltijskij dom“ akcentai

KORNELIJA AUKŠTRAKYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Martyno Nedzinsko nuotrauka iš VMT archyvo

Spalio 6 d. po pasirodymų Sankt Peterburgo tarptautiniame teatro festivalyje „Baltijskij dom“ namo grįžo Valstybinis Vilniaus mažasis teatras. Specialioje programoje Vilniaus mažasis teatras paro­dė režisieriaus Rimo Tumino mokinių spektaklius: Gabrielės Tuminaitės režisūriniam debiutui pasirinktą Prospero Mérimée komediją „Atsitiktinumas“, Kirilo Glušajevo pastatytą Aleksejaus Slapovskio „Batraištį“ ir Viliaus Malinausko sukurtą Martino Čičvako „Viskas gerai“.

Visi trys jaunųjų režisierių darbai buvo šiltai sutikti ir gerai įvertinti. Naujosios kartos teatro menininkams tai pirmasis rimtesnis susidūrimas su tarptautiniu teatro kontekstu, todėl svarbu, kad visi trys spektakliai sulaukė žiūrovų ir teatro profesionalų dėmesio.

Spaudos konferencijoje kritikai jaunųjų Lietuvos režisierių klausinėjo ne tik apie pasirinktas temas, lietuvių teatro mokyklą, bet ir apie jų mokytoją režisierių R. Tuminą. Regėti ir girdėti mokytojo ir mokinių dialogą tenka ne dažnai. Svečiai žavėjosi jų atvirumu ir jautrumu visam teatro procesui.

Tarptautinis teatro festivalis „Baltijskij dom“, organizuojamas 19 kartą, puikiai mena Vilniaus mažojo teatro spektaklius, kurie šiandien yra tapę VMT aukso fondu. Festivalio generalinis direktorius Sergejus Šubas pabrėžė šio teatro reikšmę visam festivaliui – pasak jo, Grigorijaus Kanovičiaus „Nusišypsok mums, Viešpatie“, kurį režisavo R. Tuminas, iki šiol liko vienas ryškiausių „Baltijskij dom“ meninių akcentų.

Nors tuo pačiu metu Sankt Peterburge vyko net keli teatro festivaliai, jauniausioji Lietuvos režisierių karta buvo išgirsta ir įvertinta. Šių metų tema – „Gyvasis teatras“. Tą liudijo pilnos salės žiūrovų ir tuoj po spektaklio internetinėje žiniasklaidoje paskelbtos recenzijos ir atsiliepimai.

Festivalio meno vadovė Marina Beliajeva spaudos konferencijoje pabrėžė, kad Vilniaus mažasis teatras yra vienas iš mėgstamiausių jos teatrų. Pakvietusi R. Tumino mokinius į didžiulį festivalį, ji sakė: „Mes netapome mišku, kuriame reikia slėptis. „Baltijskij dom“ – tai vieta, kuri daugeliui režisierių atvėrė kelius. Tai režisūrinio kelio pradžia. O vyresniesiems – režisūrinio kelio įprasminimas.“

R. Tuminas konferencijoje kalbėjo pesimistiškai: „Man buvo svarbu išmokyti jaunuosius režisierius organizuoti darbą, bendrauti su aktoriais. Bet svarbiausia – išmokyti matyti. Tai – menas. Gyvenimo kraujas, gyvenimo nervas yra svarbūs. Režisieriai privalo mokėti visa tai analizuoti, keliauti toliau, kurdami naujus gyvenimus, atrasdami naujas žemes. Šiandien visus spektaklius pradėta vaidinti vienodai: garsiai, egoistiškai, drąsiai, neįsiklausant į kitą – vien išskiriant save. Visą gyvenimą mus mokė, už ką kovoti. Šiandien konflikto nėra, tik signalai, primenantys, jog mes esame.

Visi mūsų jaunimo darbai – paprasti, sąžiningi. Kartais norisi juos palikti embriono stadijoje, tegul jie taip egzistuoja. Jo didenybė naivumas – didžiausia vertė. O jo niekas nevertina. Mano kartai buvo lengviau. Mus geriau sutikdavo nei šiandien jaunuosius. Kritika mažai jiems padeda – nusišypsok jiems, Viešpatie. Lietuvoje situacija tokia, kad reikia derintis prie kritikų. Ne jie derinasi prie režisierių. Vyksta karas – kas ką užmuš. Teatre reikia romantizmo. Jį sunku kurti, kai tau nuolat tranko per veidą. Jau po trijų dienų dingsta tavo šypsena.“

Nors VMT scena šviesesnė, jaukesnė nei stalinistinės architektūros „Baltijskij dom“ teatras, bet jaunieji režisieriai nesutriko – nutiesė naujus tiltus į žiūrovą. Jie ne tik režisavo, bet, reikalui esant, dubliavo kai kuriuos aktorius (spektakliuose vaidina jų kurso draugai). Muziką ir scenografiją ar net programėlių dizainą taip pat kūrė jauni menininkai.

Festivalio organizatoriai teigia esantys lyg alchemikai, siekiantys sujungti dvi –­ tradicijos ir naujovės – stichijas. Jiems svarbus ir akademizmas, ir kūrėjų fantazija: jų manymu, tik šių elementų jungtis scenoje gali atverti ryškią ir įtaigią šiandienos refleksiją. Mokiniams, kurie šiandien yra savotiškai atsiplėšę nuo mokytojo, reaguoti į aplinką ir į naujai išsakomas mokytojo tiesas yra neįkainojama dovana. Festivalis tokias galimybes suteikė. Visi trys VMT spektakliai turėjo galimybę gimti antrą kartą. Po intensyvių mokytojo ir mokinių repeticijų spektakliai ne tik įgavo antrą kvėpavimą – tarytum įvyko jų antrosios premjeros. Kaip mokiniai reagavo į kiekvieną mokytojo pastabą, taip publika reagavo į spektaklius.

Žvilgsnis į jaunąją teatro kūrėjų kartą buvo profesionalus. Maskvos valstybinio teatro instituto profesorius, šekspyrologas, teatro kritikas Aleksejus Bartoševičius (kaip pats prisipažino, Vasilijaus Kačialovo vaikaitis) apie „Atsitiktinumą“ sakė: „Pirmiausia tai tiksliai pasirinkta pjesė. Pros­peras Mérimée aistringas, ironiškas, jausmai tikri – tai nuostabus teatro pajautimas. Svarbiausia šiame spektaklyje – matyti laimingus aktorius. Jie jauni, jie kunkuliuoja energija! Kiek jėgų, kiek džiaugsmo, kiek malonumo jiems suteikia vaidyba, pats buvimas scenoje! Teisybę sakant, daugiau nieko iš šitos pjesės ir nesitiki. Pačiam P. Mérimée ši pjesė buvo niekutis, tokią ją statė pats P. Mérimée su savo kompanija. Spektaklyje tvyrojo nuostabios jaunystės jausmas, azartas, kuris vėliau virs profesionalumu. Žiūrėdamas spektaklį, tikiesi ir gauni jaunystės meilę pačiam sceniniam būviui ir vaidybai, vaidybai, vaidybai... Jau vien dėl to šis spektaklis yra patrauklus“.

Meno kultūros universiteto pedagogas, „Baltijskij dom“ aktorius Denisas Zamiralovas, po „Batraiščio“ atėjęs į grimo kambarį pasveikinti aktorių, sakė: „Buvo ypač svarbu regėti tokios aukštos kultūros mokomąjį spektaklio procesą. Labai įdomūs aktoriai, spektaklį darantys ypač įtaigų. Ši mokykla artima mūsų – rusų teatrinei mokyklai. Čia nėra jokio patoso, pervaidinimų. Jie – gyvi personažai, viskas vyksta tikrai. Ir tai džiugina. Tai gyvas teatras. Šiuolaikinę rusų dramą šie jauni žmonės pavertė artima sau. Jie ne tik ribas panaikino, bet tarytum suteikė jai naują kokybę. Mus visus jaudina vienodos problemos, ypač kalbant apie pirmąją meilę, kuri lieka visam gyvenimui.

Puikiai atsimenu pavasarį vykusios „Radugos“ festivalio konferenciją. Ji buvo skirta teatrinei pedagogikai. Jos metu R. Tuminas apie lietuvių teatro fenomeną išsakė svarbių minčių: „Lietuviai, kitaip nei rusai, turi baimės jausmą. Menininko išeities taškas dažnai yra skausmingas tikrovės potyris. Jei tai dingsta, žmogus nustoja būti menininku.“ Šis susidūrimo su aplinka potyris, nepriklausomai nuo medžiagos, net jeigu ji paprasta, buitinė, kaip „Batraištis“, jaudina. R. Tuminui ir jo mokiniams tai pavyksta surasti. Tai yra nuostabu. Tuo teatras privalo gyventi.“

Kritikė iš Estijos Eteri Kekelidzė sakė: „Šiame festivalyje buvo ypač malonu regėti visą komandą jaunų žmonių, kurie netrukus sudarys lietuvių režisūros branduolį. Aišku, vertinti juos kitų režisūros mokyklų kontekste būtų įdomiau. Galėtume lyginti.

iliustracija
Vilniaus mažojo teatro aktoriai svetingame „Baltijskij dom“ teatre
Martyno Nedzinsko nuotrauka iš VMT archyvo

Matėme tris darbus. Visi jie išsiskiria individualumu. „Batraištis“ paliko ypač gerą įspūdį. Tai psichologinis spektaklis, kuriame žmonių tarpusavio santykiai – ne forma, bet santykiai. Režisierius rimtai juos analizavo. Jam rūpėjo vidinis žmogaus gyvenimas. Ne tik gyvenimo aplinkybės ar įvairių situacijų išraiška, jų forma, bet psichologinis personažų kelias. Tai įdomu.

Po šių spektaklių pristatymo bus įdomu laukti kitų šių režisierių darbų kituose festivaliuose. Baltijos šalių studentams jau metas glaudžiau bendradarbiauti. Juk gyvename vienoje teatrinėje erdvėje. Tai būtų įdomus projektas.“

VMT jaunųjų režisierių debiutą festivalyje „Baltijskij dom“ baigė Viliaus Malinausko spektaklis „Viskas gerai“, sulaukęs ypač audringos žiūrovų reakcijos ir aplodismentų, ilgai netilusių ir kvietusių aktorius nusilenkti.

Šventės, skirtos lietuvių menininkams, metu generalinis direktorius S. Šubas festivalio vardu įteikė režisieriams neįtikėtino dydžio kopūstų pyragą. Šis patiekalas tapo antru „Baltijskij dom“ logotipu. Direktorius pažadėjo, kad kitais metais VVMT teatro 20-ąjį jubiliejų „Baltijskij dom“ švęs kartu, nes ir šiam teatrui-festivaliui sukaks dvidešimt metų. Sienų teatro sklaidai nėra. O lapkričio 19 d. prasidedančiame Antono Čechovo festivalyje (sausio 29 d. pasaulis švęs šio dramaturgo 150-ąsias gimimo metines) dalyvaus R. Tumino A. Vachtangovo teatre režisuotas spektaklis „Dėdė Vania“, kuris sudrebino visą Maskvos teatrinę bendruomenę.

Apie festivalį – režisieriai ir aktoriai

Vilius Malinauskas: Tai pirmos mūsų gastrolės už Lietuvos ribų – tai labai svarbu. Kad ir kaip paradoksalu būtų, „Lietuvoje nei iš kritikų, nei iš žurnalistų tokio dėmesio kaip Sankt Peterburge nesulaukėm. Čia viskas aišku, tempas greitas, jau kitą rytą gali skaityti atsiliepimus apie spektaklius.“

Kirilas Glušajevas: „Šiame mieste kiti tempai, čia viskas išsamu, straipsniuose atkreipiamas dėmesys net į vertimą. O tai rodo, kad yra aukšto lygio profesionalų. Mes šito ilgimės Lietuvoje. Šiandien Vilniuje žinoma tik pora maršrutų – nuo ŠMC iki Invino, nuo Mažojo iki Nacionalinio. Viskas aptekę riebalais. O čia moka tuos riebalus nusiurbti. Į šį festivalį atvyko mišri komanda, ir vien tai priverčia dėti visas pastangas, norint, kad tokiame dideliame festivalyje spektakliai praeitų konceptualiai. Atvažiavom sau atrodydami „šiaip sau“, o atgal grįžtame lyg baleto artistai. Festivalis davė naujų minčių, naujų jėgų, noro būti geru pašnekovu (platesniame kontekste). Vilniuje viskas patogu, o iš tiesų taip juk nėra. Man ypač malonu, nes po spektaklio priėjo aktorė iš Aleksandros teatro ir pagyrė vertimą – o juk aš buvau tas vertimo skaitovas. Atvykau į miestą, išsimaudžiau ir išėjau pasivaikščioti po jo gatves ir kiemus. Šalta, žvarbus vėjas, lietus... Koks rūstus miesto charakteris, bet ta energetika, kurią jisai duoda, absoliučiai ištrina bet kokį rūstumą ir charakterio sudėtingumą.“

Agnė Šataitė: „Esu žmogus, kurio širdyje – dangoraižiai. Man patinka dideli miestai. Londonas, kuris didelis ir aukštas, jaučiu, gali greitai sugriūti, o Peterburgas yra stiprus, tad eidamas gatve jauti, kad jis niekada nesugrius. Jis yra stiprus, agresyvus, bet tuo pačiu – artimas. Žiūrovai spektaklius vertino kitaip nei Vilniuje. Jie reagavo kitose vietose nei mūsų žiūrovai.“

Gabrielė Tuminaitė: „Peterburge pirmą kartą žiūrovas reagavo į klasiką. Mūsų improvizacijos buvo teisingai suprastos. Čia žmonės apsiskaitę, tad supranta kiekvieną frazę. Taip susiformuoja kitas kūrinio suvokimas, pasijunti kitame kontekste.“

Kirilas Glušajevas: „Čia „bičai“ nešioja dideles kuprines. Kuprines su praeitimi. Pas mus niekas nenešioja kuprinių. O jeigu ir nešioja, tai plonas, su pora sąsiuvinių.“

Gabrielė Tuminaitė: „Kelionė pasisekė, nes vienu šūviu nušovėme tris zuikius: turėjome ir paskaitų, kurios vyko ir su mokytoju Tuminu, ir su vakarų dramaturgijos profesore Maja Molodcova. Peterburgo nemačiau, nes tam nebuvo laiko. Šioje kelionėje suvokėme, kaip turi būti organizuojamas teatras – ne tik režisūrine, bet ir technine prasme. Be to, namie mes niekam nerūpime. O kai išvažiuoji ir kai sulauki tokio dėmesio, kad į viešbutį ateina net keli kritikai imti interviu, pasijunti kitaip. Stengsimės ir toliau save matyti platesniame kontekste, o ne vien tik savo kiaute.“

Kirilas Glušajevas: „Summa summarum, mes į krosnį įmetėm anglies. Patys sau.“

Mintys paraštėse

Šalia grimo kambarių „Baltijskij dom“ teatre veikia medicinos kabinetas. Pravėrus duris, jame gali išvysti gydytoją: ant kaklo kabo fonendoskopas, ant galvos stypso LOR veidrodėlis. Todėl jauniesiems buvo nesvarbu jų žaizdos: Agnė Šataitė žinojo, kad, praradus balsą, bus galima užbėgti pas šią gydytoją, kuri, vos pravėrus duris, moja pirštu: „Zachodite, zachodite“ (užeikite, užeikite). Indrei Patkauskaitei buvo drąsiau būti neįtikėtino dydžio pastate, nes per intensyvias repeticijas išsinarino žandikaulį. Irina Lavrinovič sirguliavo, be to, viena jos ranka buvo kiek sužeista, o žaizdą reikėjo dezinfekuoti ir kuo nors užklijuoti. Aišku, nė viena aktorė laiko gydymui neskyrė, bet psichologiškai toks kabinetas ramino.

Teatro budintysis šiek tiek kalbėjo lietuviškai – šypsojosi ir aiškino, kad jis –­ iš Zarasų, kur ilgai gyveno ir dirbo.

Teatro bufetininkė visus festivalio svečius atpažįsta ir puola nemokamai vaišinti savo keptais įvairių rūšių pyragaičiais (su grybais, kopūstais ir bulvėmis), kviečia atvažiuoti dažniau ir atvežti lauktuvių magnetuką su Vilniaus vaizdu, nes ji juos renkanti – pasak jos, lietuvių čia apsilanko daugiausia. Priešais ją teatro kavinėje kabo dvi didelio formato Vlado Bagdono ir Donato Banionio nuotraukos.

Kai pavasarį festivalyje „Raduga“ lankėsi R. Tumino „Žuvėdra“, jaunąją jos komandą pamilo festivalio kuratorės. Jaunosios entuziastės į visus tris „Baltijskij dom“ spektaklius pirko bilietus, o po spektaklių kvietė atvykti ir į kitus Sankt Peterburgo festivalius.

Viešbučio „Maskva“ koridoriai ilgi, pranoksta kai kurias Vilniaus gatves – gali po juos net riedučiais važinėtis. Pusryčių stalai – gigantiški. Prie jų gali susėsti visa trupė. O šalia teatro visą laiką stovėjo du elegantiški mėlyni autobusai. Jų priekyje užrašas: „Sankt Peterburg“, o šonuose – „Tualet“. Vyrams ir moterims – skirtingi autobusai su skirtingais ženklais.

Nuo viešbučio iki traukinių stoties tėra trys metro stotelės, bet autobusu pasiekti stotį prireikė daugiau nei pusantros valandos, nes Sankt Peterburgas – viena didelė spūstis.

Prisiminimai apie festivalį išliks ilgam –­ Sankt Peterburge iki šių dienų gyvena tie patys Dostojevskio personažai, jame tebeklajoja Petro I, Lenino ir Mejerholdo dvasios.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
4:22:51 Sep 5, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba