Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-10-23 nr. 3256

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ROMAS DAUGIRDAS.
Alkūnės gatvė 2
19

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• MIKALOJUS VILUTIS.
Vienis. Romas Orantas ir jo kūryba
1
• SIGITAS BIRGELIS.
Lietuvos vardo tūkstantmetis teorijų ir klystkelių labirintuose
2

LITERATŪRA 
• ELINA NAUJOKAITIENĖ.
Keturvėjininkai: šiandienos paralelės ir Vakarų literatūros kontekstai
5

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Su prievole vertinti...
40
• NAUJOS KNYGOS1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• KORNELIJA AUKŠTRAKYTĖ.
Lietuviški festivalio „Baltijskij dom“ akcentai

DAILĖ 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Vieta, kurios nėra. Menas, kurio gali nepastebėti
4
• KRISTINA STANČIENĖ.
Slidi jaunystės riba ir tradicijų monstrai
5

MUZIKA 
• ŽIVILĖ STONYTĖ.
Muzikinė kelionė į Romą drauge su karalaičiu Vladislovu Vaza
8
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ.
Kur bakūžė samanota

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Kol šokome, dainavome, idėjomis gyvenome...

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Atgal į ateitį

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Moterys
12

POEZIJA 
• ARNAS DUBRA.

PROZA/Apsakymo konkursas 
• GITANA GUGEVIČIŪTĖ.
Keletas jos aš
7
• ANĖ BRYDĖ.
Žuvėdra
2

VERTIMAI 
• ILSE AICHINGER.
Eliza Eliza

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• RŪTA ŠALNAITĖ.
Antišokėjiškos choreografijos festivalis

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
 Konkurso „Jazz improvizacija 2009“ nugalėtojas: Andrejus Polevikovas1

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• RIMA KASPERIONYTĖ.
Kur dingo Mikė Pūkuotukas?
17

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• ANTANAS STUGYS.
Suaugę vaikai
1
• BARBĖ BARBAITĖ.
Iš dėlių gyvenimo
• MINDAUGAS KIRKA.
Mentalinės bombos
3
• Iš kronikų: Stebuklai
• Labai pasiklydęs7
• res ludentes / žaidžiantis paštas1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE

Konkurso „Jazz improvizacija 2009“ nugalėtojas: Andrejus Polevikovas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Andrejus Polevikovas
Dmitrijaus Matvejevo
nuotrauka

Trisdešimtmetį švenčiantis tarptautinis džiazo pianistų konkursas-festivalis „Jazz improvizacija 2009“ pristato naująjį laureatą. Šiemet „Jazz improvizacija“ galėjo pasigirti dalyvių gausa iš Vokietijos, Moldovos, Lenkijos, Ukrainos, Rusijos, bet nugalėtoju tapo pianistas iš Lietuvos Andrejus Polevikovas. Tai didelę scenos patirtį turintis džiazo pianistas, kuriantis originalias kompozicijas ir aranžuotes. Praėjusį pavasarį baigęs fortepijono specialybės studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jis koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje, o jo projektas „Glorious Gershwin“ sulaukė susidomėjimo Lietuvos džiazo scenoje. A. Polevikovo aranžuotėse klasikinis skambesys derinamas su modernia harmonija ir ritmika. Jis groja įvairių stilių muziką – nuo tradicinio džiazo iki šiuolaikinės akademinės muzikos.

Kalbėdamasi stengiuosi vengti klausimų apie laimėjimus, „laurus“, „statulėles“, kurias pasistatome ant lentynos ir tiek. Kiekvienas laimėjimas žmogaus gyvenime vis kitoks ir ne vienodai jam reiškia. Kelintas tai didysis Tavo laimėjimas?

Tikrai ne pirmas. Nes kas yra laimėjimas? Laimėjimu galima vadinti jausmą, kai esi patenkintas savimi ir akimirkomis scenoje, žinodamas, kad atidavei muzikai dalį savęs. Kai gali laisvai išeiti į sceną ir muzikuoti. O „Jazz improvizacija“ man yra rimtas ir svarbus konkursas. Prieš dvejus metus jame laimėjau antrą vietą. Tuomet taip pat gerai jaučiausi. Laimėjimu laikau ir koncertinę praktiką su žinomais pasaulyje muzikantais. Gal net ne tiek grojimą, kiek bendravimą. Puikiai prisimenu ir savo pirmąjį džiazo improvizacijų konkursą 1999 m. Katovice, Lenkijoje. Pamačiau, kaip groja studentai iš Europos, kad jie labai jauni. Tuokart neperėjau į antrą turą, bet tai buvo man gera patirtis.

Tai irgi buvo laimėjimas?

Taip. Galiu pasakyti, kiek kartų pralaimėjau, bet kartu tai buvo ir laimėjimai. Galima klausti, kas yra pralaimėjimas? Pralaimėjimas, kai nesugebi rasti ryšio pats su savimi, nesugebi parodyti, ką išties moki. Tai pralaimėjimas. Tada reikia klausti savęs, kas yra, kodėl tu, turėdamas tam tikrų žinių, nesugebi to parodyti viešai. Tai turbūt labiau psichologiniai dalykai.

Ar pačiam taip dažnai atsitinka?

Dabar ne. Bet man ilgai teko mokytis būti scenoje. Kalbu apie rimtus koncertus. Kai reikia išeiti vienintelį kartą ir puikiai atlikti parengtą programą. Pamenu situaciją, kai reikėjo laikyti bakalauro egzaminą geroje salėje, o tai mums, studentams, buvo neįprasta. Sluškų rūmuose buvome pripratę prie daug prastesnių auditorijų ir instrumentų. Atsidurti geroje salėje buvo nepažįstamas jausmas. Jokio pasitenkinimo, vien tik jaudulys ir baimė, jie buvo itin nemalonūs ir trukdė groti. Galvojau: „Ne, reikia ką nors keisti.“ Vėliau, magistro studijų metu, patikėjau tuo, ką galiu, kad nėra ko bijoti.

Kuo „Jazz improvizacija“ skiriasi nuo kitų konkursų, kuriuose esi dalyvavęs?

Jis išskirtinis, nes turi geras tradicijas. Tai jaučiasi. Publika konkursą myli. Malonu groti prieš didelę ir pilną salę. Daugelyje konkursų, kitaip nei „Jazz improvizacijoje“, per pirmąjį etapą dalyviai groja tik komisijai. O groti tik komisijai – kas kita. Pagal reikalavimus „Jazz improvizacija“ išsiskiria ir unikaliu trečiu turu. Deja, dažnai patys pianistai į jį žiūri su šypsena, o aš manau, kad būtų įdomiau, jei į šią užduotį būtų žiūrima rimčiau.

Kaip Tau patiko ištraukta ir pasirinkta Tavoji tema „Viskas iš vandens“?

Man patiko. Tai buvo pirmoji tema, ir iš karto žinojau, kad noriu ją groti. Ją galima interpretuoti įvairiai. Nors dabar manau, kad galėjau groti ir kitą ištrauktą temą – „Mano senelis tikras lietuvis“. Nulipęs nuo scenos, jau turėjau įdomią idėją, bet... Kaip sakiau, esu už rimtesnį požiūrį į šią konkurso dalį.

Kalbame apie tai, kad „Jazz improvizacija“ skiriasi nuo kitų konkursų. O kuo Tu skiriesi nuo kitų dalyvavusių pianistų?

Savo kolegas vertinau kaip džiazmenas, ir man jų grojime pritrūko džiazo: džiazinio mąstymo, formos suvokimo, gerų džiazinių sąskambių. Gal tuo iš jų ir išsiskyriau, kad neblogai suprantu ir mėgstu džiazo harmoniją. Mėgstu netikėtus sąskambius, tobulas formas, mėgstu pakeisti, kurti, harmonizuoti. Tai nereiškia, kad negroju free ir nekuriu spontaniškai. Aš tai darau, bet tai neturi būti tik „makaronų“ grojimas, reikia, kad tai susijungtų į tam tikrą formą, pagrįstą logika. Džiazas juk ir yra paremtas logika. O paviršutinis grojimas man nepatinka.

Tad nepataikauji klausytojui?

Šiuo atveju taip, nepataikauju. O per konkursą žinojau, kad komisija tai įvertins.

Kalbi labiau apie techninę pusę. O kaip apibūdintumei savo ekspresiją, idėją, išraišką?

Ilgai mokiausi nepasiduoti emocijoms. Nes kai apima emocijos, prasideda ir klaidos. Kliūva tempas arba forma, ir subyra logika. Šiuo metu siekiu intelektualaus ir ramaus grojimo. Ir save priskiriu prie intelektualių pianistų, kurie nesibarsto pasažais. Pas mane jų buvo vos keli, abiejuose kūriniuose, bet to pakako.

Kas yra Tavo improvizacijų įkvėpimo šaltinis?

Šiuo metu mane kūrybiškai maitina mano šeima. Tikiu, kad jiems svarbu, ką darau. Įkvepia ir publika. Juk ji klausys, girdės, plos. Ir tas kontaktas svarbus. Viskas turi reikšmės.

Koks Tavo grojimo pagrindinis tikslas? Kodėl tai darai?

Aš tai darau, nes būtent taip moku išreikšti save. Tai yra mano darbas. Nors ir mylimas darbas, bet vis tiek darbas.

Kokie yra Tavo gyvenimo prioritetai?

Šeima ir muzika. Tie dalykai neatskiriami.

iliustracija
Nuotrauka iš festivalio „Jazz improvizacija“ archyvo

Ar auginsi sūnų muzikantą?

Čia ir auginti nereikia. Jis pats linksta prie muzikos. Dar prieš gimdamas girdėjo, kaip groju, kaip rengiuosi magistro egzaminui. Ir dabar kasdien girdi. Nors jo mama aktorė... Na, pažiūrėsim, kieno pradas nugalės. (Juokiasi.)

O kas Tave brandino kaip muzikantą? Dėstytojai, įrašai, patirtys?

Viskas išvien. Nieko išskirti negalėčiau. Konservatorijos laikais daug davė dėstytojas Sigitas Giedraitis. Jis man „įdėjo“ tuos pamatus, kurie svarbūs džiazo muzikai: suteikė žinių apie harmoniją, swingą, formą. Globojo pirmuosius išėjimus į džiazo sceną. Žinoma, paskui buvo LMTA dėstytojas Egidijus Buožis. Iš jo gavau kitokių žinių. Nuo pat grojimo pradžios klausydavausi ir įrašų.

Gal buvo kokia nors „atsivertimo“ plokštelė?

Taip. Juk baigiau muzikos mokyklą, nieko bendra nenorėdamas turėti su muzika. Metus negrojau. O gavęs boogie-woogie įrašus, pamaniau: čia juk groja pianistai! Mano instrumentas irgi sugeba taip skambėti. Tuo metu tai buvo fantastika. Mąsčiau – juk aš irgi noriu taip groti! Ką veikiau tuos septynerius metus? Supratau, kad taip nemoku. Tada sužinojau apie J. Tallat-Kelpšos konservatoriją, mokiausi privačiai pas tuometinį studentą Olegą Bogodą. Jis man davė Billo Evanso, Keitho Jarreto ir Chicko Corea įrašus. Dabar, praėjus keliolikai metų, galiu pasakyti, kad Billas Evansas dažnai mane įkvepia: vis atrandu ten ką nors nauja. Paveikūs ir gyvi koncertai: bandai atkartoti, perprasti, ieškai girdėtų sąskambių. Įkvepia ir kelionės. Įspūdžiai iš nematytų vietų, bendravimas su kitos kultūros žmonėmis.

Ne veltui sakoma, kad nepažįstamos vietos mumyse „atrakina“ ir nepažįstamas mūsų kertes?

Sutinku. Ir vietos, ir žmonės. Net nebūtinai muzikantai. Tu su jais kalbiesi, sužinai jų požiūrį. Tada pats tobulėji, plėsdamas savo akiratį.

Originali Tavo kompozicija, pristatyta per „Jazz improvizaciją“, pavadinta „Dream city“. Tai turi ką nors bendra su kelionėmis? Kaip gimė šis kūrinys?

Pavadinimas apima daug reikšmių. Tai atsiminimai ir emocijos iš miestų, kuriuose buvau. Esu daug keliavęs po Europą. Kartu tai – tarsi svajonė apie miestus, kuriuose dar nesu buvęs, pavyzdžiui, Niujorką. Kūrinys sudarytas iš dviejų dalių su trečiąja – improvizacija. Pa­rodau, kaip matau Niujorko senamiestį, kaip – Harlemą, pramoninius rajonus. „Dream city“ nėra konkrečiai apie Niujorką. Niujorkui skirta tik viena dalis, kitos labiau remiasi prisiminimais. Tai net nėra konkretus miestas, tai patirčių, įspūdžių ir svajonių samplaika. Taip palieku erdvės klausytojui pačiam susikurti savo svajonių miestą. Galiausiai tas miestas išnyksta rūke, tarsi užmiega, kad vėl naujai pabustų.

Džiazas yra bendravimo muzika. Ar sunku gyvenime rasti kolegų muzikantų, su kuriais sutaptų darbo principas ir idėjos?

Subtilus klausimas. Nes ne visada tie muzikantai, kurie gerai groja, bus geri kolegos ir su jais gerai jausiesi. Svarbu ryšys tarp tų žmonių. Mano kelyje pasitaikė ir tokių, ir kitokių, bet radau žmonių, su kuriais galiu groti. Idealu, kai su muzikantais gali šnekėti apie viską: ir apie muziką, ir apie gyvenimą, ir po repeticijų kartu kur nors nueiti. Galima susitikti du kartus per metus, ir bus kuo puikiausiai sugrota. Profesionalus muzikantas turi suprasti bendravimo svarbą ir repeticijose ar koncertuose nerodyti nepasitenkinimo, irzlumo ar asmeninių problemų.

Tad į profesionalaus muzikanto sąvoką įeina ne tik technika ir žinios, bet ir asmeninės savybės?

Be abejo. Europoje rimtai mokomasi vadybos ir savęs pateikimo. Profesionalus muzikantas neleis sau to, ką čia kartais sau leidžia net tie, kurie neverti vadintis profesionalais. Dauguma didžiųjų muzikantų yra paprasti ir maloniai bendraujantys. Tai svarbu.

Pakalbėkime apie pedagogiką. Dėstai džiazo istorijos, specialybės, improvizacijos disciplinas J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje ir Vilniaus kolegijoje. Ar pedagoginė veikla yra maloni? Ar ji būtina muzikantui augti?

Žinoma, šį darbą pirmiausia reikia mokėti atlikti. Nes jei nesugebi, tai geriau ir nereikia. Kitaip kentės studentai, kurie nori ką nors pasiekti, ir tai yra nesąžininga. Man patinka dėstyti. Nesiimčiau dirbti muzikos mokykloje, bet džiazo disciplinas dėstyti vyresniems mokiniams ir studentams malonu. Tai augina, moko kontrolės. Nes reikia parinkti programą, reikia ją pagroti.

Atsižvelgdamas į Lietuvos nacionalinės džiazo mokyklos raidą ir formavimosi tendencijas, ar galėtum išskirti dalykus, kurių mums labiausiai trūksta?

Mums trūksta geros, amerikietiškos, sistemingos metodikos. Ansamblių klasės praktikos. Ansamblio pamokos turėtų vykti keturis kartus per savaitę ir su skirtingais dėstytojais, kurie dėstytų skirtingas stilistikas. Didelė problema, kad studentai nesugeba groti stilistiškai tvarkingai. Studentas turi groti ir swingą, ir lattino, praktikuotis bigbende ir taip toliau.

Ko, kaip dėstytojas ir muzikantas, gali palinkėti augančiai džiazo pianistų kartai?

Dirbti reikia. Dabartinis jaunimas per mažai dirba. Nežinau, kokios priežastys, nes sąlygos tam dabar puikios: pilna įrašų ir natų. Aš teturėjau du tris albumus ir klausydavau ištisus metus, kol nieko nebesigirdėdavo. (Abudu juokiamės.) Sunku būdavo gauti bet kokį įrašą. Studentams siūlau sistemingai dirbti. Nesimėtyti nuo knygos prie knygos, bet išsamiai ir paeiliui studijuoti. Taip pat ir daugiau pagarbos žmonėms, kurie tikrai žino ir sugeba pasakyti. Pagarbos, sistemos ir darbo.

Kalbino SIMONA SMIRNOVA

 

Skaitytojų vertinimai


55360. la major :-) 2009-10-28 12:19
šaunus interviu, šaunuolis nugalėtojas, sėkmės kūrybiniuos keliuos - tiek kalbintojai, tiek ir kalbinamajam :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
4:22:48 Sep 5, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba