Tu gražus, kai be dūmų degi
Apkabinęs poezijos mergišką dagtį.
Tau atleidžiama, net jei į kelnes lendi
Ne į savo, bet ištisą naktį!
Kai gali rezultatą duot čia ir dabar,
Kai pažadint gali vis dar miegančią minią...
Tie į nugarą, „ne pavyduolių“: „Kar, kar“ −
Kaip tos iškamšos musių ant dugno stiklinės.
Tu gražus, kai už dyką nustebint bandai,
Kai įkvėpti bandai neįkvėpiamą...
Tik poetai, kaip reikiant suaugę vaikai,
Padarys, bet ne tai, kas jiems liepiama.