Kmita R. ŠVELNIAI TARIANT. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.
Švelniai tariant, pirmasis įspūdis toks, kad šiuo rinkiniu reikėta atsiskaityti už poetišką valkatavimą Gotlande, Visbyje, kur „duoda, sako, net / 8000 švediškų kronų / gali sau būti“ (p. 34). Pabūta ne veltui: daugelis Rimanto Kmitos tekstų, rodos, iš ten, – kupini tingulio filosofijos, stebint tai, kas vyksta visai čia pat, rankos atstumu, arba – patį teksto radimosi procesą, jei stebėti jau nebėra ką, o ką nors parašyti reikia („bet kalba čia trumpa, / taip mačiau per langą, ir viskas, / o kad kryžius tekste gal ir ne vietoj, / tai ne aš čia kaltas, o visas patvarkymas, pagal kurį taip viskas susidėliojo“, p. 56).
Švelniai tariant – nuobodoka jau pati pradžia. Rinkinio epigrafai – jų net trys: Cz. Miłoszo, W. Szymborskos ir J. Satunovskio poetinės ištarmės apie savo kūrybą – skirti tiems, kurių prievolė yra tuos tekstus vertinti. O ką veikia pats poetas?.. Anot R. Kmitos, jis tiesiog rašo „vištos koja, veršiuko akim“ (p. 88), vadinasi, naiviai ir apsimesdamas, kad sukurti gerą tekstą daug mokslo nereikia. Pasiūbuoja širdis, ir štai tau eilėraštis, anot V. Šlaito. Vos kelios eilutės, nusidriekusios per „apleistas pievas, per balas ir kurmiarausius“, įsirašant į poeto-valkatos tradiciją. Tai kas, kad su „pundeliu traktatų ir prievole vertinti“ pasėdėta ant suoliukų – šalia turgaus šiukšliadėžių, svetimo miesto autobusų stotyje ar svarbiausioj sostinės aikštėj. Metaforos čia nesukursi, tad tenka žvilgsniu fiksuoti tai, kas vyksta čia ir dabar:
aš sėdžiu stotelėje šalia turgaus ant suoliuko prie šiukšlių dėžės ir skaitau straipsnį haiku ir metų laikai, vis kas nors ką nors įmeta ton dėžėn, o galiausiai atsistoja man už nugaros ir žiaumoja kažką, žiaumoja ir mėto, nepatogu net žiūrėt, o kvapai čia taip sumišę, kad sunku pasakyti...
p. 9
Poeto bandymas „perkelti“ šiukšliadėžę į meninio žodžio erdvę nežinia kodėl priminė drastišką M. Duchampo sprendimą parodinėje erdvėje eksponuoti klozetą. Tik R. Kmitos tekstas nieko nešokiruoja. Na, papasakojo žmogus apie šiukšlių dėžę, prie kurios sėdėjo, ir tiek.
Panašiai į stebėtojo tekstų tinklus įkliūva jauna prostitutė, kaimiečių šeima ir didelis rožinis zuikis, bomžai ir riedlentininkai. Banalios kasdienės istorijos, kurioms poezija suteikė formos galimybę. Ir tik pastebėjimas, kad „akmenys kaip ir debesys – ką nori, tą juose ir įžiūrėsi“ (p. 16), padeda įžiūrėti pastangą kalbėti savaip, tarsi nugludintame eilėraštyje-miniatiūroje iš ciklo „Pauzė: Vėlinės Gotlande“ slypėtų erdvė, kurią atveria pratęstas pavadinimas:
akmuo ir yra išėjimas
nurimęs ir, regis, jau jokio buvimo
tik viduje kažkas klikt
p. 32
Akmenys, vėjas, susukęs lizdus į akmenis, laikas šiapus ir laikas anapus (svetimšaliai „ima akmenį, rodo, / žiūrėk, kokie jų / mirusiųjų žvilgsniai“, p. 29) – tuštumos filosofija, bet labai paveiki.
Visa kita, švelniai tariant, labiau primena pabumbėjimus iš neturėjimo ką veikti („iš tiesų – tegyvuoja / trumparegiai, nes kas gali prisigalvoti, kad / tikrasis pasaulis yra neregimas, o čia / šitas artimas pasaulis – netikras?!“, p. 41; „ir kaip tu čia susireikšminsi, / jei vis tiek pralaimėsi, / o jei kur ir išloši, tai kitur būtinai / prakiši“, p. 51). Senos tiesos, vos vos pridengtos grafiniu poetinio ritmo rūbu.
Pasitelkiant ironiją (ar tik ne poststruktūralistų, kurių teorijas bandė perprasti eilėraščių subjektas ir autoriaus alter ego p. 12, įtaka?..), dėstomi elementarūs samprotavimai: kičiniai paveikslėliai „nevaizduoja / nieko, kas galėtų kelti nerimą, susirūpinimą ar per didelį keistumą“ (p. 11). Pratęsiant – nieko, kas verstų širdį siūbuoti, anot V. Šlaito, nėra ir daugumoje R. Kmitos rinkinio eilėraščių, nes vis galvoti „apie tą poeziją, / apie jos kalbą, skirtumus / ir panašumus, pranašumus ir silpnybes“ (p. 45) gali tik tas, kuris, švelniai tariant, neturi, ką pasakyti, arba, jau riebiau ir žargonu – užsiciklino literatūrologo žaidimuose, kuriais bandoma svarstyti, kad galbūt tikroji kalba – tai toji primityvi ir spontaniška, kylanti iš gyvenimo:
(...) ogi šiandien deda vaikėzai tiesiai, kas mums, „rašto ir kultūros žmonėms“, atrodo vulgaru ir stačiokiška, gal taip ir yra, aš gerai nežinau, bet tikrenybės kalboj iš jų neatimsi (cituoju: a girdi kai pysiu naxui i straublyyy), iš jų, beraščių, nebaigusių mokyklų, neišmokusių rašyti skustagalvių treninguotų poetų, taip nieko per visą savo gyvenimą ir nenuveiksiančių, bet išliksiančių kalbos tikrenybėj
p. 46
Ir gali ką nori kalbėti tie rašto ir kultūros žmonės – sakyti, kad ženklas yra arbitralus, tai yra, kad tam tikram garsų sąskambiui reikšmė suteikiama visai atsitiktinai, bet per literatūrologų konferenciją susiginčijus dėl skirtingo teksto supratimo užriaumoti savo oponentui a girdi kai pysiu naxui i straublyyy vis viena nejauku, ypač jei nesi vyras, nors „neva moteriškas rašymas yra biseksualus“ (p. 13).
Švelniai tariant, didelio įspūdžio šitas R. Kmitos rinkinys nepaliko, nors kai kuriuos kasdienius siužetus poetinė autoriaus vaizduotė (nejau iš nuobodulio?..) sugebėjo transformuoti į šiokį tokį detektyvą:
sėdi ji kasoje vos laikosi dešimt minučių iki vidurnakčio išsunkta iki paskutinio vos kvėpuojanti nematau, kaip ji kvėpuoja ir atrodo, kad ji nekvėpuoja ir man šmėsteli, man pasirodo kad jai iš burnos per smakrą teka kraujo srovelė tik vis kažkaip iš inercijos ji sėdi kasoje
p. 69
Jei ne ta detalė – kraujo srovelė iš kasininkės burnos – skaitytojas, švelniai tariant, užmigtų, nes priešpaskutinis rinkinio eilėraštis vėlgi niekur nenuveda:
kažkas dar turi jėgų kalbėtis, brautis per rūką prietemoje, jau kol grįšiu – tiek ir tebus: tamsa ir švieselės
kad viskas kuo greičiau baigtųsi ir atsidurtum namie
ilgas judėjimas – ir vis neateina metafora
p. 87
Reziumė: įspūdis toks, lyg R. Kmita, laukdamas kokio nors mistinio įkvėpimo, turėjusio apsireikšti metaforos pavidalu ir priversti širdį siūbuoti, dėl viso pikto miklino plunksną, suteikdamas eilėraščio formą ir ritmiką tam, kas, švelniai tariant, ant seilės užeina. Nuo paskutinio rinkinio „Upės matavimas“ pasirodymo (2002) praėjus nepadoriai daug laiko – šešeriems metams, laikas būtų ką nors parodyti, juk nuveikta tikrai daug: eilėraščiai versti į lenkų, vokiečių, rusų, čekų kalbas, kultūrinėje spaudoje spausdinta straipsnių, recenzijų, esė, tad lyg ir atėjo metas naujam rinkiniui, tačiau jo temos domina tik literatūrologus, bet – paradoksaliai! – jie nieko nauja čia nesužino. Ir, jei jau egzistuoja toks dalykas kaip prievolė vertinti, apie kurią užsimena R. Kmita, rinkinyje „Švelniai tariant“ skaityti beveik nėra ką.
Na, jei jau keliame idėjų, naujienų ir pan. reikalavimus poetams, tai reikėtų kelti reikalavimus ir kritikams, tarkime, mąstyti, kalbėti apie poeziją, o ne rašyti referatus, t. y. atpasakojimus. Tipas - citata ir jos perpasakojimas irgi gana nykiai ir sunkiai skaitomas. P. S. tai, kas ant seilės užeina, gal ir nėra toks blogas dalykas, tik, matyt, reikia tekstus, vis dėlto, skaityti.
Visų pirma, tekste per dažnai minima frazė "švelniai tariant" (kur stilistas?). Visų antra, jei recenzentė sako, kad "skaityti beveik nėra ką", tai akivaizdu, kad knygos ir neskaitė.
Tuomet, kokia prasmė rašyti tokius tekstus "iš prievolės"?
na labai jau klišai, neringa, šovei... nesupratai visai tos Kmitos paprastumo estetikos... arba jei supratai, bet ji tau ne prie širdies, tai bent duok pavyzdį, kas čia jau geriau daro.. ir labai bjauru skaityti tokias su knyga ir jos kokybe nieko bednra neturinčias špilkutes kaip --"atsiskaitymas už viešnagę gotlandę", "nepadoriai ilgas laikas praęjęs nuo antros knygos pasirodymo" (ar yra kas nustatęs "padorų" laiką? jei taip, pranešk apie jį venclovai ir kitiems). Žodžiu, išėjo kažkokia kritikos ir kritiškumo imitacija, ne daugiau...
labai taikli, nelendanti užpakalin recenzija. su asmenišku aiškiu požiūriu į poeziją etc. Toks vaizdas, kad visiems reikia drungnų , nieko nesakančių, paglostančių gražbyliavimų. pabuskit, atsičiūkinkit... sveikinu N. M. užu aštrumą...
Ne recenzija, o "skystas" "poezijos išmanymo" demonstravimas. Paviršutiniškas ir neįtikinantis rašinys --- primena ideologijos "prikimšto" pionieriaus skandavimą. Labai šališka ir, nors užmušk, neįtikinama. Neliaupsinu Kmitos, tačiau šis jo knygos "įvertinimas" --- absoliučiai neadekvatus. Kaip tik ir atrodo, kad autorė nori kažkam ---- į užpakalį.
Recenzija tiksli, kokia ir turi būti, ir kritiška, ir net truputį atlaidi. Galėjo būti ir kritiškesnė, bet pagailėjo kolegos tikriausiai. Dar negirdėjau, kad recenzijai keliami reikalavimai būtų aukštesni nei keliami aptariamoms knygoms. Ankstesnės Kmitos knygos pretendavo į poeziją, o ši ir man pasirodė tik atsiskaitymas fondams už rėmimą. Knyga paremta, o poezijos nerasta, taip kad recenzija šitai knygai yra poezijos pavyzdys.
recenzija - vertinanti ir ivertinanti. Paskutiniu metu placiai paplitusios tokios jaunu mergaiciu, uoliai apsiginklavusiu metodu instrumentais, nuobodzios ir preskos recenzijos be jokio vertinimo. Parulskis recenzijas rasydavo su aistra, kai dar rasydavo, - galedavai pykti, nervintis, bet visada perskaitydavai. Bent as nuo ju pradedavau Satenus. Tam, po velniu, ir kritika. Neringa ir toliau taip! Gaivink sita nukraujavusi ir nusususi zanra. O Kmita - kietas bicas, atlaikys:)
na, jei tokia recenzija atgaivins "nukraujavusį ir nusususį žanrą", tai ir aš einu ką nors "parecenzuosiu". Briedas, kolegos! Už kritiką nepykstama. Bet nevykusi ironija (nuolat pabrėžtinai kartojamas "švelniai tariant"), drabstymaisi keistai asmeniškais, drįstu sakyt, su rinkiniu nesusijusiais dalykais ("valkatavimą Gotlande")verčia smarkiai abejot p. Mikalauskienės kompetencija imtis tokio pobūdžio darbų.
ko jūs prikibot prie to Gotlando? tarsi autorė tam Gotlandui būtų daug dėmesio skyrus - parašė sakinėlį ir tiek, o Kmitą vežk kur nori, nors į Antarktidą vis tiek rašys taip nuobodžiai, kad nuo jo poezijos tarakonai išdvės
Vo čia asmeniškumai, verčiantys iš koto: "...bet per literatūrologų konferenciją susiginčijus dėl skirtingo teksto supratimo užriaumoti savo oponentui a girdi kai pysiu naxui i straublyyy" :D
Visai nusivyliau pati savimi. Jeigu man to taip peikiamo poeto /bent čia pacituoti/ eilėraščiai patiko, tai ar reiškia, kad aš, švelniai tariant, esu trupučiuką "nevisai..." O, jeigu tariant ne švelniai, tai ir "visai...". Ko gero tai "visai...", nes nežinau, kur tas kabutes dėti, o kur ne...
Na viskas, tikrai negaliu neįsiterpti. Parašiau recenziją kaip man atrodė. Nemanau, kad R. Kmitos poezija prasta. Apie prastus eilėraščius nebūtų įmanoma net normalaus sakinio išspausti. Gal labiau norėjau patraukti per dantį visus literatūrologus ir jų amžinąsias kalbos reflektavimo tekstuose problemas - pati juk tokia esu, tad norėtųsi pagaliau paskaityti apie ką nors kita. Kažin, kodėl niekas neatkreipia dėmesio į tai, ką parašiau apie trumpuosius R. Kmitos eilėraščius? "Vėjas, susukęs lizdus į akmenis" - tobula! Bet, ai6ku, rinkinio perskaitymas - tai mano nuomonė, kurios neatsižadėsiu. Ir į komentarus atsakinėsiu savo vardu, o ne "m.", kaip kazin kam pasirodė.
"Nuo paskutinio rinkinio „Upės matavimas“ pasirodymo (2002) praėjus nepadoriai daug laiko – šešeriems metams, laikas būtų ką nors parodyti, juk nuveikta tikrai daug: eilėraščiai versti į lenkų, vokiečių, rusų, čekų kalbas, kultūrinėje spaudoje spausdinta straipsnių, recenzijų, esė, tad lyg ir atėjo metas naujam rinkiniui, tačiau jo temos domina tik literatūrologus, bet – paradoksaliai! – jie nieko nauja čia nesužino. Ir, jei jau egzistuoja toks dalykas kaip prievolė vertinti, apie kurią užsimena R. Kmita, rinkinyje „Švelniai tariant“ skaityti beveik nėra ką."
Nors užmuškit - skamba neetiškai ir labai šališkai. Na koks gali būt kritikoj moralizavimas apie terminus ir kt. O vien "badymas" Gotlandu ko vertas? Nemalonu skaityti. Ne, nėra kritiškumo įspūdžio - tik kažkokie asmeniškumai. Na, o jei net ne asmeniškumai, tai bandymas demonstruoti taip dabar madingą "drąsą" - tik, kad nėra prieš ką. Šaudoma į vėjo malūnus. Per daug suinteresuotos "aistros" įdėta į rašinėlį apie tokią "blankią" ir "nuobodžią" knygą. Kvailai atrodo.
Ei, mielieji, užuot eikvoję jėgas ir šūkavę interneto tyruose, gal galėtumėte parašyti ramią, argumentuotą atsakomąją recenziją, išdėstyti R. Kmitos knygos privalumus ir trūkumus ir atsiųsti ją į bendrąjį Litmenio paštą? Mielai atspausdintume.
Labai atsiprašau abiejų Neringų... Nemanau, kad kuri nors iš šių Neringų nežinotų kur reikia dėti kabutes... daugiau nešūkausiu... stengsiuosi kalbėti pašnibždomis...
Na, kodėl jau čia interneto tyrai blogi? Visai kultūringai žmonės nuomones išsako (palyginti, puiku būtų ir dar padoriau), negali juk visi rašyt recenzijų, turi būti ir skaitantieji bei jas vertinantys, o tai kas jau būtų, jei visi turintys nuomonę apie šią recenziją dar ir po recenziją parašytų, reikėtų atskiro litmenio numerio ir Kmita, dievaži, susisarmatytų:)
o kodėl lituanistės yra tokios biednos niekaip negalinčios susitvarkyt gyvenimo. *, negi korumpuoas Vidžiūnas toks chamas ir papenėjo naftos pinigais tik tave?
tiems paskutiniams Landsbergis paliepė apgint Kmitą. Jis priklauso Darbo partijai, o su ja tautos mylimas vadas nusprendė susitarti. Gaila, nelankai partgrupės susrinkimuose. Būk atsargi, nes atsitiks kaip su konservatoriumi Paksu. Neturėsi gyvenimo jei nebūsi paklusni, kaip geležinė stalino partija. Aš tik perspėjau. Tave mylintis bendrapartietis
apie terros meilę visokiems jonušiems ir neapykanta kitiems. Mažeikių nafta. Fu, net prisiminti šlykštu, kaip vergiškai lankstėsi Amerikos žulikėliams Landsbergis su savo dundukais.Šita afera taip suvimdė Lietuvą, kad po to sugrįžę š valdžią Brazausko bolševikai darė ką norėjo, išsidalino lietuvos turtą ir ežerus, ir vistiek jiems tai buvo atleista, nes neatrodė taip beprasmiška ir kvaila, kaip Mažeikių naftos ir savo daugelio teisių atidavimas už dyka žulikėliams, kurie nei dirbti, nei investuoti ir nesiruošė.
tai va, kai landsbergis/kubilius kalba apie "dešiniųjų" pergalę, proveržį, komunizmo pabaigą ar dar kokį tai briedą, tai juokina. Žmonės konservams davė mandatą dėl kitos aferos - LeoLT. Tas tai išvis monstras (be elektros net pakrutėt negali), o žmonės matydami, kad bet koks patriotas iš meilės, bet be konservų, patampa Latvių gatvės papirktu ir komunistu ar rusų agentu ar runkeliu ar kniaziumi ar ... nusprendė žulikus (konservus) pasiūsti, gal jie tą LeoLT pažabotų. Voveruška (grybauskaitė) irgi dėl to balsuota. Taip, kad vis tik LeoLT buvo ir matyt vis tik dar yra viršūnė terraristinio biespriedielo.
na kaip kniazius, terra. Gražutis toks. Oi oi. O dar, kaip ten su vidžiūno tyrimais. Alkkoholis ieškomas kaip ir pedofilų. Teisiog graži tavo kompanija - nuostabi. Ai ai.
Bus Kmitai ginčytis su literatūrologėmis... Kažkaip iš teksto labai jau akivaizdu, kad kažkokių, švelniai tariant, metodologinių nesutarimų su juo būta, ar aš neteisus, Neringa? Netrūksta Kmitai nei įgudimo rašant, nei tikro skaudėjimo, nei snaiperiškai tikslaus pamatymo. Tuo jis ir skiriasi nuo mirtinai nuobodžių literatūrinių euroturistų. Jei to nepastebi, Neringa, nuoširdžiai palinkėčiau keisti profesiją. Literatūros kritikas negali būti toks, kaip tu - negyvesnis už Egipto mumiją, ir joks išsilavinimas čia neišgelbės. Nuoširdžiai liūdna.
čia terros priešmirtinės konvulsijos: ką turėjai omeny, man nerūpi, nes omuo tavo pernelyg menkas. Net man, sudebilėjusiam durniui, kaimo traktoristui aišku.