Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-10-23 nr. 3256

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ROMAS DAUGIRDAS.
Alkūnės gatvė 2
19

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• MIKALOJUS VILUTIS.
Vienis. Romas Orantas ir jo kūryba
1
• SIGITAS BIRGELIS.
Lietuvos vardo tūkstantmetis teorijų ir klystkelių labirintuose
2

LITERATŪRA 
• ELINA NAUJOKAITIENĖ.
Keturvėjininkai: šiandienos paralelės ir Vakarų literatūros kontekstai
5

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Su prievole vertinti...
40
• NAUJOS KNYGOS1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• KORNELIJA AUKŠTRAKYTĖ.
Lietuviški festivalio „Baltijskij dom“ akcentai

DAILĖ 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Vieta, kurios nėra. Menas, kurio gali nepastebėti
4
• KRISTINA STANČIENĖ.
Slidi jaunystės riba ir tradicijų monstrai
5

MUZIKA 
• ŽIVILĖ STONYTĖ.
Muzikinė kelionė į Romą drauge su karalaičiu Vladislovu Vaza
8
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ.
Kur bakūžė samanota

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Kol šokome, dainavome, idėjomis gyvenome...

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Atgal į ateitį

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Moterys
12

POEZIJA 
• ARNAS DUBRA.

PROZA/Apsakymo konkursas 
• GITANA GUGEVIČIŪTĖ.
Keletas jos aš
7
• ANĖ BRYDĖ.
Žuvėdra
2

VERTIMAI 
 ILSE AICHINGER.
Eliza Eliza

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• RŪTA ŠALNAITĖ.
Antišokėjiškos choreografijos festivalis

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Konkurso „Jazz improvizacija 2009“ nugalėtojas: Andrejus Polevikovas1

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• RIMA KASPERIONYTĖ.
Kur dingo Mikė Pūkuotukas?
17

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• ANTANAS STUGYS.
Suaugę vaikai
1
• BARBĖ BARBAITĖ.
Iš dėlių gyvenimo
• MINDAUGAS KIRKA.
Mentalinės bombos
3
• Iš kronikų: Stebuklai
• Labai pasiklydęs7
• res ludentes / žaidžiantis paštas1

VERTIMAI

Eliza Eliza

ILSE AICHINGER

[skaityti komentarus]

Ant vėduoklės priešais namą buvo įsikūrusi viena šeima. Jaunesnioji abiejų dukterų sėdėjo ant jos krašto nukorusi kojas, o vyresnioji stengėsi vaikščioti plokštelėmis neužgaudama šilko. Kartkartėmis pro namo vartus išeidavo du tarnai, valandėlę tylomis stebėdavo, kas vyksta, ir prašydavo ketvertuko palikti vėduoklę. „Eliza!“ – tuomet sušuko motina nuo koto, šalia kurio sėdėjo ir kurį gludino, bet kai galvos nepakėlė nė viena iš mergaičių, netgi nebuvo aišku, ar tai –­ kurios nors jų vardas. „Eliza!“ –­ šūktelėjo motina dar sykį. Tarnai sugrįžo į namą, bet po kelių akimirkų pasirodė vėl ir ėmė skųstis. Šeimos tėvas gindamasis pakėlė abi rankas ir tuoj pat iš naujo įniko į nedidelį veikalą, kurį laikė ant kelių. Tarnai dar kartą dingo viduje, o kai vėl išėjo, pamėgino įsakinėdami ir grasindami nuvyti šeimyną nuo vėduoklės. Bet ir tai negelbėjo. Tėvas su motina nepakėlė akių, o viena mergaičių, vyresnioji, smakru rodydama į tėvą, tarė: „Jis pradėjo tūkstančio kar̃tų skaitymą.“ „Kas tai?“ –­ riktelėjo tarnai, kylant lengvam vėjeliui. „Visada tas pat, –­ sušuko vyresnėlė, –­ visada vienas ir tas pat!“ Po šių žodžių tarnai vėl grįžo į vidų.

Visą tą laiką prie savo namo lango antrame aukšte stovėjo ponia, jųdviejų šeimininkė, ir žiūrėjo. Tai buvo stora asmenybė juodais kaip anglis plaukais, kuriuos pagal praėjusio šimtmečio madą nešiojo prismeigtus. Šimtmečio? Ne, tiksliau būtų –­ septinto antros pusės. Ponios šeima iš kartos į kartą paveldėdavo to amžiaus madų žurnalą, kol jis vieną gražų vakarą šeimininkės rankose subyrėjo į dulkes. Nuo tada moteris nešiojo šią šukuoseną, nes vienintelis dar aiškiai įžiūrimas dalykas, kol ji nepajudino rankų ir viskas nesubyrėjo, buvo ponia, šiaip į ją nepanaši, bet tokia pat šukuosena. Ji lygiavosi į šį paveikslą dulkėse ir tą daryti stengėsi iš visų jėgų. Nežinia, dėl ko dar poniai reikėjo kaip nors stengtis, nes ji neturėjo nei tėvo, nei vaikų, pusseserės, ir tos. Dievų jos artimieji išsižadėjo jau prieš gimstant jos seneliui. Poniai niekuomet nebuvo kilusi mintis dėl to ant jų užpykti. Ant jų ir savo artimųjų – kartais rašydavo svetimi mandagūs žmonės, o ji skaitydavo tuos žodžius taip pat rimtai, kaip ir į juos žiūrėjo. Aš ir maniškiai, aš ir jokių dievų. Ji visuomet būdavo gana mandagi, kad, kalbėdamasi su pačia savimi, svetimą nenuovoką paverstų reikiama nuovoka. Tarnų ponia drovėjosi, todėl nebuvo davusi jiems jokių nurodymų. Dabar jie grasino ir skundėsi, negavę nurodymo, o vienas jų ėjo aplink vėduoklę ir palietė jaunesniosios mergaitės kelį. Tačiau mergaitė nepakėlė akių.

Vėduoklė gulėjo ant atskiro juodo žvilgančio medžio stovo, jau senokai padaryto būtent jai. Kiekvieną jos plokštelę atitiko išpjova stove, o kotas turėjo atramą. Ji nebuvo gražiausia iš visų šeimininkės vėduoklių, nors ir viena gražiausių, tačiau buvo plačiausia ir užpakaliniais laiptais į sodą nugabenama sunkiausiai. Kaip bylojo vėduoklės platumas ir ne visai daili forma, ji tikriausiai atsirado prieš pat trečiojo laikotarpio pradžią (ligi šiolei iš viso būta keturių), kuriuo vidinis vaizdas, kokie turėtų būti plokštelių matmenys, vėduoklių gamintojų akyse buvo pradėjęs temti. Tačiau būtent dėl matmenų, kuriuos bet kuris žinovas laikė kiek perdėtais ir tik sunkiai tegalėjo pavadinti tauriais, ją vertino žinovų žinovai, todėl šeimininkė vėduoklę mėgo šiek tiek labiau nei kitas.

Kodėl ponia šią popietę sumąstė paprašyti, kad vėduoklę išneštų į gatvę, nenutuokė nė pati. Buvo tyki smėlėta diena, suaugusieji tebemiegojo namuose, o vaikai – pievose, ir tuomet ji pamanė sau: „Tebūnie“ arba „Tie pasijudins ne taip greitai!“ Ponia dar ir didžiavosi jai kilusia mintimi – tiek, kiek sau leisdavo didžiuotis. Ir su džiaugsmu pastebėjo, kaip gražiai jos auksinė vėduoklė (taip, ji buvo auksinė arba vis dėlto labai skaisčiai geltona) atrodo gatvėje, tarp žemų namų, nuleistų žaliuzių, šaligatvių, nepriderintų prie jos matmenų. Jos nereikėdavo kaip kitų atsargiai kišti tarp dar nuogokų obelų šakų, kai tik ateidavo kovas, o drauge ir metas pravėdinti visas vėduokles. Čia raudona, ten violetinė, čia už jų šviežiai kalkėmis nudažyta šaka, ten senas kiek įlenktas puošybinis sodo rutulys – pamanė šeimininkė pašaipiai, ne, to nereikia jos vėduoklei ten, apačioje, nors visos kitos taip pat buvo jos. Tačiau ši buvo savesnė. Štai kur atkeliavo ponios mintys, kai ji, tikriausiai apsvaigusi nuo ilgo žiūrėjimo į keistus, tačiau tikrus matmenis ir apimta išdidumo, nusprendė paprašyti, kad vėduoklės nuo šiolei kovo mėnesį nebeneštų sodan. Jos karalystė buvo gatvė, čia ji turėjo žydėti arba vėdintis ar dar ką daryti, kad ir kaip tai vadintume. Kiekvieną kovą. Argi ne visi poniai pritarė? Mieguisti kaimynai, mieguisti vaikai, galiausiai vis dar rusvokos kalvos pievose ir retkarčiais kylą smėlio debesėliai. Argi ta vėduoklė nebuvo vienintelė, kuriai nekenkė truputis smėlio ir kuri leidosi nuo jo nuvaloma? Ponios nerimas, kad vėduoklę ir jos stovą gali kas apčiupinėti, užkliudyti ar netgi sugadinti, apmėtęs akmenimis, išsisklaidė. Argi šis daiktas neužliūliavo savo priešų budrumo?

Staiga ji ant vėduoklės pastebėjo šeimyną. Ponia negalėjo paaiškinti, kaip šioji ten užsilipo, – ji nė akimirkos nebuvo nusukusi akių nuo vėduoklės. O viskas buvo lygiai taip pat, kaip kad dabar ir kaip atrodė dar būsią, girdint pamažu koneveikiančiais šūksniais virstančius tarnų grasinimus ir skundus. Tėvas sėdėjo arti vėduoklės vidurio, gal net ir pačiame viduryje, ir skaitė, jaunesnioji mergaitė –­ nukorusi kojas per kraštą, vyresnioji šoko ant plokštelių, o motina gludino kotą. Nors tarnai nuo pradžioje atsargesnių ir nuostabos kupinų skundų bei prašymų perėjo prie dar ir nekantrių judesių ir netgi kalbų, dabar nebesikeitė niekas. Rodos, tėvas surado abu puslapius, kuriuos ketino skaityti, o laku supurkšti jo plaukai sužvilgo pavasario saulėje. Abudu tarnai stengėsi kilstelėti vėduoklę už koto. Kartkartėmis jie sprukdavo į namą ir stiprindavosi karštu vynu, supiltu į mažyčius ąsotėlius, stovinčius ant priemenės galinės sienos koklių. Tarnų mėginimai vis šiurkštėjo ir nuožmėjo, juos buvo apėmęs pyktis ir bejėgiškumas. Tuo tarpu jųdviejų šeimininkė ir toliau tyliai stovėjo prie lango ir žiūrėjo.

Ketvertukas ant vėduoklės buvo truputėlį mažesnis ir silpnesnis nei papras­tai būna žmonės, bet šį truputėlį buvo galima pamatuoti tik remiantis nuojautomis, turbūt priklausomai nuo regėjimo kampo, galbūt – nuo apšvietimo, ir buvo lengva apsirikti. Net ir stebėjus valandėlę, apsirikti buvo galima tik sunkiai. Įsižiūrėjus, greitai susidarydavo įspūdis, kad šeimynykščiai ir plokštesni – vėl tokį pat truputėlį. Jų rankos buvo ne itin apvalios, nugaros – ne itin plačios, ir netgi galėjo būti, kad juos sudurstė iš laikraštinio popieriaus, gal ir iš šiek tiek kietesnių sausų lapų, ir jie šnarėjo sulig kiekvienu judesiu. Kaip dailiai, pamanė ponia, kaip gerai sudurstė! Ir šypsojosi, tariamo pokalbio prie arbatos puodelio metu tariamai draugei aiškindama: „Kokių sumanių amatininkų būna, jie geba padaryti bet ką! Kalnus, kalvas, jūrą ir šviesą, apvalius pečius, ir visa tai – iš popieriaus. Net jei ir lengva išardyti. Vienos rudens šventės pradžioje mačiau...“ Tuomet ji pametė tariamo pokalbio siūlą, vėl šypsojosi. Abu tarnai sėdėjo kairėje įėjimo pusėje ir daugiau nebešokinėjo ant kojų. Kartkartėmis vienas jų ištiesdavo ranką ir pajudindavo vėduoklę, bet tik nestipriai ir be aiškios vilties. „Jeigu ji būtų buvusi ištapyta, – vogravo antrasis, tarsi kalbėtų apie negyvėlę, – jei ji būtų turėjusi kokį raštą, kaip kitos: vaikštinėtojų, kamuolių, draugiškų žmonių, bet ji tėra šviesi.“ „Tuomet pats sau pagyriau raštus, o tie nesikelia“. „Tikriausiai tai – auksas, dienos spalva, ši dievų apleista šviesa.“ Toliau jų pašnekesiai nesimezgė.

„Eliza, – prabilo tėvas, – dabar statysime laivą.“ Vyresnioji atsisuko, šoko į vėduoklės vidurį ir sustojo prieš pat tėvą. Ji išskėtė rankas lyg bures viršum galvos ir sunėrė plaštakas. Motina liovėsi gludinusi, paleido skepetą per juodojo stovo kraštą kristi ant gatvės ir paėmė vėduoklės kotą. „Sukasi, – ištarė laiminga, – sukasi.“ „Eliza, – kreipėsi tėvas ir garsiai užvertė knygą, – dabar aš nuimsiu nuo viršaus palaiminimą.“ Jis pakėlė galvą ir pamatė virš savęs atsikišusį namo stogą su keletu akį rėžiančių puošybinių užraitymų. „Ar įstengsi nukelti jį čionai?“ –­ paklausė žmona baimingai. „Lengvai, –­ atsakė tėvas ir ėmė melstis: – O, tylusis, paslaptį saugoti mokąs medi, suapvalinta gegne, skilinėjantis lake, kuriame išsaugota tiesa, kaip ir visur, numeskite čion, ant šio laivo laivų džiaugsmus, apsaugokite jo kelionę nuo malonumo ir leiskite jam užbaigti savo dienas ugnyje, kaip ir dera.“ „Taip“, – tarstelėjo motina. Jaunesnioji, kiek įtraukusi pečius, kojų pirštais maišė smėlėtą orą. „Eliza, avyte, – kreipėsi tėvas švelniai, – prisidėk ir tu“. „Taip, vaikeliuk, –­ šūktelėjo motina, –­ paruošk mums dangaus ledų, nuvalyk druską nuo plokštelių, tik daryk ką nors!“ Tačiau mergaitė neatsigręžė. Sulig žodžiais „dangaus ledų“ ji gūžtelėjo pečiais, ir plaukai persiskyrė jai ant nugaros. „Ir vėl, – sukuždėjo motina, – mums sutrukdytų, sutrukdytų.“ Jos akyse pasirodė ašaros. „Visuomet šitaip. Ar pamenate, kaip sustojome pailsėti medžių viršūnėse? Ji priešinasi plaukiojimui laivu!“ „Eliza!“ – šūktelėjo tėvas su skundo gaidelėmis balse, o vyresnioji šalia jo nekantriai paplojo katučių ir greitai vėl sunėrė rankas virš galvos.

Ponia atvėrė langą viršum jų ir prabilo ramiu balsu: „Nuo šių plokštelių druskos valyti nereikia. Būtų cukrus su kiaušiniu, sutikčiau su jumis, tik ne druska, ne tai, kas priklauso daugybei jūrų ir verčia sunerimti kaimus.“ „Arba nurimti, – pridūrė po valandėlės mąsliai ir, šiek tiek palinkusi virš lauko palangės, tęsė: –­ Esu kilusi iš druskos kaimo. Jis įsikūręs ant sausos kalvos ir dabar tuščias. Tačiau prieš tai buvo baisaus nerimo diena. Apkrovė net ir karves, kad išvengtų druskos. Mano mylimiausią – šeimos praustuvėmis. Mažasis broliukas nuginė vištas prie upės, kur šios triukšmingai prigėrė. Viską darė kaip be galvos. O paveikslai, –­ prakalbo ji gyvai, – turėjome krūvą paveikslų, druska įlėkė į rėmus, ir šie traškėdami išsilakstė. Apie lovas jau verčiau nešnekėti.“ Ji nutilo, nes nė vienas ant vėduoklės nė nepakėlė į ją akių. „Eliza, –­ pakartojo tėvas skųsdamasis, – įsileisk mus į savo širdį.“ Tačiau jo jaunylė nekrustėjo. „Turėjome nuostabių paklodžių, –­ tęsė ponia, – kraštai ištapyti plukėmis.“ Ji tyliai užvėrė langą, išėjo iš kambario, aukštai pasikaišė suknelę ir nulipo laiptais. Tuomet, praeidama pro tarnus, žengė pro atvirus namo vartus ir suko ratą aplink vėduoklę ir stovą, kol sustojo vidury gatvės priešais jaunėlę.

„Ar pameni, Eliza, – paklausė ji, – ar pameni? Kaip mus bloškė vėjas ir kaukė laivai? Kaip pakilo kairioji šoninė siena, o mudvi palaikėme druską smėliu? Kaip ėmė gausti šventyklų varpai, kaip tu nusijuokei?“ Mergaitė sustingusiu žvilgsniu žvelgė pro šalį. Kas ją sukūrė, turbūt pirmiausia padarė jai plaukus per porą gerų akimirkų, kai tau niekas netrukdo ir pamanai: tegu taip dabar ir lieka visam laikui. Plaukai buvo labiausiai nusisekę: prasidėjo rūpestingai ir aiškiai pažymėta augimo linija ir lygiai krito atgal. Tačiau veido bruožai buvo neryškūs ir tarsi tik apmesti, o smilkiniais bėgo juodos kiek apsitrynusios juostos, lyg dar būtų galima įskaityti žinias, kurioms ji buvo dėkinga už tai, kad gyvena. „Vidudienio audra rimsta“, – perskaitė ponia iš tikrųjų, tačiau skubiai nukreipė žvilgsnį ir įbedė jį, kupiną užuojautos, į trapią mažosios figūrėlę. „Argi nebuvo linksma, Eliza, – pakartojo ji tyliau, – kai subūrei aplink save avis ir žaidei su jomis ratelį? Ir kai jos viena po kitos lėkė jūron, tačiau džiugiai? Pati pirmoji – tavo mylimiausia su juodu kaspinu. O iš paskos – vilkai iš miško pakraščio. Visuomet sakydavau, kad vilkai smalsūs, – tęsė ji uoliai, – tik šiek tiek smalsesni už visus kitus. Tai pasitvirtino ir vėl. Bet tu niekada nenorėjai manimi tikėti, kai aš, dažnai dar tamsoje, sėdėdavau prie tavo patalo, o po visus namus sklisdavo pipirmėčių arbatos kvapas. Ne ne ne – tebegirdžiu tave šaukiant, savo šaižiu balsu, vaike!“ „Ką ji čia šneka?“ – paklausė vienas iš dviejų tarnų prie įėjimo ir pasitrynė akis. „Aš ką tik sapnavau.“ „Ak, liaukis, – atsiliepė kitas, – nieko negirdžiu.“ „Kokia ožiuota buvai, – kalbėjo ponia toliau atkakliai ir kartu nekeldama balso, – anuomet senosiomis naktimis. O kaip tavo kojos visad čežėdavo po antklode, ar pameni? Lyg pintys. Jei būtumei apdovanotas bent šiokia tokia nuojauta, būtum galėjęs nujausti artinantis visą šią druską. O kaip įgriuvo dangus, ar dar pameni? Kaip treškėjo tiltai, nutiesti viršum įlankos, su tūkstančiais žmonių ant jų, iš tiesų, su tūkstančiais žmonių, ar dar pameni, Eliza? Stovėjome viena priešais kitą priekiniame kambaryje su dar neatitrauktomis užuolaidomis, pasirėmusios delnais į stalo viršų, ir šypsojomės, žvelgdamos viena į kitą, kol mane nuo tavęs atplėšė ir nubloškė į staugiančias lygumas ir ant skilinėjančių tiltų. Tai buvo kaimynas, rankoje laikąs tuos savo rododendrus, išrautus su šaknimis. Gaila mažylės, tarė jis ir jau įsikibo man į apykaklę. Stūmiau jį kojomis šalin, bet veltui, teko laikyti priešais kaimyną nieko vertus jo augalus, kurių jis turėjo gyvą galą. Nežinau, ar pažvelgei mudviem iš paskos, Eliza, bet nesitikiu. Vaizdas negalėjo būti kažin koks: kaimynas su savo liesais pečiais ir maskatuojančiu paltu, ir aš – priešais jį, su užsispyrimo šaknimis rankoje. Tačiau, kiek tave pažįstu, tu nė nepakilai nuo stalo, netgi delnų neatitraukei nuo jo paviršiaus, tiesa?“ Iš nuvytusių pievų atskriejęs vėjo gūsis purtė Elizai galvą. „Dabar aš čia, – baigė ponia padelsdama, – beje, jį tuoj nuo manęs nupūtė, ir tas nusileido kitoje miesto dalyje, kurioje moko groti arfa, tuo tarpu jo rododendrai, apsupti druskos, nuvingiavo žemyn upėmis, dabar jie puošia laivavedžio punktą. O tu... – paklausė ponia droviai, – kaip tau sekėsi vėliau, kai aš atsidūriau lauke? Kas nutiko, ką veikei?“ Mergaitė vėl ėmė tabaluoti kojomis, o pradėta rašyti mintis ant jos smilkinio saulėlydžio šviesoje tapo ryškesnė. „Eliza, – tarė motina griežtai, – nekelk smėlio, kaip beatrodys mūsų laivas, kai tik išplauksime?“ „Ir dar šviežiai nudažytas“, – pridūrė skųsdamasi. „Privalau tą sužinoti, kol nubus kaimynai iš kairės ir dešinės, – sušnibždėjo ponia ir palinko prie pat vaiko, – papasakok gi man, ar dar virei arbatą, kai buvau lauke, ar papuošei žaliąjį ledyninį riedulį? O gal neatitraukei delnų nuo stalo ligi šios dienos? Tokio elgesio iš tavęs būtų galima tikėtis, – sakė ji, – o jiems tekdavo kasdien tiesti staltiesę arbatai ant tavo smailių pirštelių ir stumti pyrago lėkštę ne ten.“ Ji juokėsi. „Bet pasakyk man, Eliza, pasakyk, kas nutiko tau, kai druska nusėdo? Nors ir gerai tą tebežinojau ant tilto, mano ir rododendro šešėliui krintant ant upėje daiktus stumdančių luitų, bet mažai žinau dabar!“ Eliza tylėjo ir nebejudino kojų. „O gal tau kas sutrukdė? Kas jis buvo, kas įsiveržė vidun ir užkrovė tau darbų?“

„Ne aš, Eliza, – skubiai riktelėjo vyresnioji, raudonam šešėliui skriejant jai ant kaklo, – tiesa, kad ne aš?“ „Valdininko dukrelė ieško pirmojo paukščio ir taip toliau, – tarė ponia, nekreipdama į ją dėmesio, – kas rašė tavo sąsiuvinyje senąsias eiles, o gal niekas?“ „Jis ir vėl pradėjo tūkstančio kartų skaitymą“, –­ sušuko vyresnėlė ir parodė į tėvą, kuris laikė knygos lapą aukštai iškėlęs dviem pirštais.

„Tūkstančio kartų skaitymas, – sumurmėjo ponia pašaipiai ir sulig tais žodžiais parimo ant vėduoklės plokštelės, –­ geras dalykas, bet jūsų tėvas eina per toli. Sek kaimynu, toks buvo vienas pirmųjų mano sakinių, ir aš mielai būčiau norėjusi sužinoti, kuriuo, bet niekada nesužinojau. Vis dėlto jau devyniasdešimt trečiąjį kartą man kai kas paaiškėjo. Taip, tik pamanyk, Eliza, paaiškėjo. O dabar aš ir čia. Turiu du tarnus ir namą, ant kurio kraigo penkias dienas per metus gula šiek tiek sniego, baseiną, virš kurio išorinio krašto driekiasi kasmetinių ančių skrydžių linijos, esu čia, bent jau nemokau groti arfa. Ne ne, šito tai ne, net jei ir laikui bėgant tampu plepoka. Mano balandėle, – tarė ji ir nusigandusi palinko prie Elizos, iš kurios akių išorinių kampučių dideliais lašais ėmė ristis ašaros, tuo tarpu motina veltui stengėsi pro juodojo stovo plokšteles pakelti nuo gatvės paviršiaus skepetą, – neverk, mano balandėle, būtų gaila pradėtų rašyti žinių ant tavo skruostų!“ „Pagelbėkite jai“, – tuomet griežtai paliepė ponia tarnams, žvelgdama Elizai virš galvos. Abu tarnai pašoko, pirmasis atnešė skepetą, išdaužė ją ir įteikė moteriai ant vėduoklės. Jiedu niauriai atsirėmė į namo sieną, bet nebedrįso prie jos sėstis. Moteris ant vėduoklės panoro vėl imtis gludinti kotą. Vyrui davus ženklą, ji metė šį darbą, kilstelėjo galvą ir paklausė: „O kaip laivybos reikalai? Turiu omeny, jūsų krašte?“ „O, yra įvairiausios dangos, –­ atsakė ponia išsiblaškiusi, – pradedant baltu laku ir baigiant mediena pirmagaliui. – Eliza! – sušuko ji, atsiklaupė vidury gatvės ir apglėbė mažosios kojas, – leisk ašaroms riedėti! Jos pabudins kaimynus, nuplaus žinias, viską darys, nepaisydamos mūsų. Arba atsakyk gi bent jau man, kodėl verki. Kad palikau tave, vaikiuk? Patikėk manimi, kai ėjau per darželį ir pamačiau viršum savęs neaiškius debesis, negyvas jų formas, mane jau apėmė gailestis ir pamaniau: kaipgi aš paliksiu Elizą, ar pastebės ji ant fortepijono pusę stiklinės pieno? Ir klausimai netrukus pasunkėjo. Eliza, – sušuko ji, – sninga!“

Ir tikrai iš beveik giedro dangaus buvo pradėję snigti, o vienas senas purvinas vyriškis iškišo galvą pro savo laukujas duris įstrižai priešais ir šūktelėjo: ,,Jums metas, vaikai!“ „Ar girdėjai, Eliza?“ – nekantriai paklausė ponia. „Palikite savo širdelę-gėlelę čia“, – šaukė senasis vyras skersai gatvės, – jai nieko nenutiks!“ „Kartą jau girdėjau, – atsakė ponia, – ir daugiau girdėti nebenoriu.“ Ji užsimetė ant galvos šilko skarą, patraukė stovą, riedantį ant ratukų, su vėduokle ir žmonėmis į gatvės vidurį ir davė ženklą tarnams. Kairėje ir dešinėje atsiverdavo langai ir durys, ir kaimynai su kaimynų vaikais smalsiai žvelgė pro išklibusias staktas, o ponia sniego sūkuriuose ir ūkanotoje šviesoje tempė savo vėduoklę kalvų link. Ant pirmosios keteros ji sustojo ir galėjo dar kartą išvysti sublizgant baseino kraštą iš obelyno. „Ar dabar ketinote pasitarnauti laivybai?“ –­ paklausė moteris ant vėduoklės. „Ketinu pasitarnauti laivybai“, – atsakė ponia ir ėmė tempti vėl. Tarnai pastumdavo. Žmonės ant vėduoklės buvo tylūs.

Prieš pat paskutinę apvalią viršukalnę ponia pajuto, kad vėduoklė nelauktai pasunkėjo. Ji atsisuko ir pamatė abu savo tarnus, lyg šešėlius bėgančius pievomis miesto linkui. Kartkartėmis jiedu atsigręždavo ir rodydavo šeimininkei pašaipias, bet kartu ir maldaujamas grimasas. Keletą akimirkų ji žvelgė pavymui ir mintyse lygino juos su pilkomis langinėmis, kurių vieta – bokšte, bet šlaitas čia buvo pernelyg nuolaidus, kad stabtelėtum pailsėti, taigi teko keliauti toliau. Ponia truktelėjo ir išgirdo už nugaros treškant stovą ir dardant per akmenį jo mažus ratukus. Viename klonyje žemiau apvalios viršukalvės tupėjo baltasis kiškis, ji dar matė jį. Tuomet ponia išgirdo ją kviečiant. Silpną, nuo garsaus juoko beveik užkimusį balsą, šaukiantį ją vardu. Kartą ir dar kartą. Ji skubiai atsigręžė, nors jau buvo pradėjusi kopti vingiuotu it gyvatė keliu į viršūnę, bet šis gręžimasis buvo ne tokiam kelio nuolydžiui ir ne jos jėgoms. Stovas ėmė riedėti ir nusitempė ponią. Ji jau regėjo pašėlusiu greičiu vėl artinantis miestą, savo tarnus, baseiną, –­ kaip atrodė jos obelynas pykčio priepuolio metu? –­ ir štai vėduoklė su savo našta atsiskyrė nuo stovo, ir verpetas ją nusinešė aukštyn. Poniai pavyko įsikibti į vieną nereikalingų, apie nykstantį stilių bylojančių, šoninių sagčių ir persikelti viršun. Vėduoklė lingavo, kiek pakrito, išsitiesė ir ėmė slysti pajūrio link.

Ponia nusitvėrė abi liesas drėgnas, jai padėjusias rankas ir turbūt nusitvėrė per stipriai. Rankos jos delnuose susilankstė, susilankstė kaklas, pečiai, galva ir kelis, o tai, ką ji galiausiai laikė, buvo laikraščio lapas, įplėštas ir trūkinėjantis ties gausybe įlinkių, viršuje – keletas juodų riebių spausdintų raidžių, kurios jau susiliejo ir nebepranešė apie nieką kita, tik apie jų pačių siaubą, o po jomis – trys skubrios įstrižos skiltys, vidurinioji – kiek platesnė, trinamos sniego. „Lankstinys! – šūktelėjo vyresnėlė ir paplojo katučių, – taip ir žinojau“. „Leisk priglausti tave prie širdies!“ – sušuko motina ant vėduoklės ir išskėtė rankas, pasitikdama ponią. „Mano dukra“, – prabilo tėvas ir pakėlė galvą nuo knygos.

Nustojo snigti, pasirodė saulė. Visai žemai buvo matyti, kaip baltas lapas, išardytas lankstinys, plevendamas greitai artėja prie vandens. Ponia pasilenkė ir dar kartą viską pajudino. „Senos žinios, –­ tarė tėvas jai už nugaros savo ramiu balsu, –­ senas laikraštis, kurį naudojome mokydamiesi.“ „Ji pašaukė mane vardu“, – atsakė ponia ant vėduoklės.


Iš vokiečių kalbos vertė
JŪRATĖ DUKSAITĖ

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
4:22:46 Sep 5, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba