Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-10-10 nr. 2971

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VLADAS BRAZIŪNAS17
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

PDR ĮSPŪDŽIAI 
• Ričardas Šileika.
BE SKUNDŲ, GALUTINIŲ IŠVADŲ IR BE TROŠKULIO
1
• Karolis Baublys.
NARDYMAS POEZIJOJE IR VANDENIO SĖKMĖ
• Kornelijus Platelis.
POEZIJA IR STICHIJOS: VANDUO
• Kęstutis Nastopka.
POETINIAI VANDENŲ RAŠMENYS
 VANDENS VERTIKALĖ1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS
• LTV KULTŪROS LAIDOS2

AKTUALIJOS 
• SKAITYMO ŠVENTĖ, SKIRTA BELGŲ RAŠYTOJUI GEORGES`UI SIMENONUI

POEZIJA 
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ69
• VLADAS BRAZIŪNAS1
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ3
• LAURYNAS KATKUS
• DONATAS PETROŠIUS
• WILLEM M.ROGGEMAN
• VLADAS BRAZIŪNAS
• MARIUS ABRAMAVIČIUS1
• LUTZ SEILER

KNYGOS 
• SKRENDANT NELIEKA PĖDSAKŲ
• PLACEBAS8
• POROS7
• NAUJOS KNYGOS

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
PO JUBILIEJAUS
2

FOTOGRAFIJA 
• Skirmantas Valiulis.
IŠLEISTA A.MACIJAUSKO "FOTOGRAFIJŲ RINKTINĖ"
6

MUZIKA 
• Audronė Žiūraitytė.
KANKINANTIS MEISTRIŠKAS BORISO EIFMANO BRAIŽAS
1

TEATRAS 
• Leif Zern.
VIENA GRAŽIAUSIŲ MŪSŲ LAIKŲ MALDŲ
• Calle Pauli.
JIS NORI IŠVADUOTI MUS IŠ SUSIKURTŲ ĮVAIZDŽIŲ

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
SAVAITĖ PRASIDEDA PENKTADIENĮ

DAILĖ 
• Lina Jakeliūnaitė.
TEKSTILĖS POEZIJA
• Viktorija Ryžovaitė.
ROJUS YRA AISTROS SPALVOS
2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Živilė Kropaitė.
RUDENYBĖS
2
• Živilė Kropaitė.
LAIŠKAS KLEVUI
1
• Živilė Kropaitė.
NUOBIRULIAI
4

AKTYVIOS JUNGTYS 
• "MIELIAU RAŠYSIU APIE GĖLES IR MEILĘ..."12

KRONIKA 
• Ričardas Šileika.
RATNYČĖLĖ TEKĖJO NEMUNAN, SKROBLUS - MERKIN
2
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKUS6
• Algimantas Žižiūnas.
NEĮGALIŲJŲ KŪRYBOS VILTYS - ŠVENTOJOJE
• Rasa Dumčiūtė.
SLAPTAŽODIS: "ŽIEMGALIAI"
1
• LDK ISTORIJOS IR KULTŪROS PAVELDAS IŠ RUSIJOS SAUGYKLŲ
• in memoriam.
ANTANAS REKAŠIUS
4
• LIETUVIŲ PEN CENTRAS

DE PROFUNDIS 
• "UNDINĖS IR UNDINAI"
• Kęstutis Navakas.
NEMUNO IR NERIES POKALBIS KAUNO SANTAKOJE APIE SVARBIUS DALYKUS
8

PDR ĮSPŪDŽIAI

VANDENS VERTIKALĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gintaro Žilio nuotrauka

Vaidoto Daunio knyga "Metų laikai" baigiasi tokiomis eilėraščio "Finale" eilutėmis:

Poezija, rudens užburtas laivas,
Boluojantis kalbos sietuvoje.


Rudeniškoje poezijos metaforoje atpažįstame klasikinį polinkį sieti kūrybą su plaukimu per vandenis, paslaptinga jų gelmės trauka. Lietuvių lyrikoje šį farvaterį pirmasis esmingai pagilino V.Mačernis ("Man patiko tik vandenys gilūs"), kurio priskyrimas žemininkams, kaip žinoma, asmeniškai nesankcionuotas. V.Daunio nusilenkimas šiam poetui ("Paskutinė V.Mačernio nuotrauka") nėra atsitiktinis tiek poetikos, tiek egzistenciniu atžvilgiu. Eilėraščio "Upeivių naktis" pradžia:

Upeivių naktis, plakas jūržolių krantas,
Kyla smėlis ir ošia mūsų keistas
likimas,
Tų spalvų nesurinksi, nesujungsi,
nes visa,
Ką apglėbia mintis, tą išlaisvina
sapnas,

Taip keliauja visi, kurie žuvusių ieško...


Išties keistas likimas, kai toje pačioje kelionėje ieškantys žuvusių ir žuvę taip lengvai susikeičia vietomis. Arba, nekintančios poezijos esmės požiūriu, nieko keista - likimas išsipranašautas, būtiškai atviras, tebeošiantis... "Mirgėkite, pasauliai, juodame / Jus plukdančiame Nemune..." - anuomet tai atrodė tiesiog vandens simbolika, dvilypė užuomina į Herakleito upę ir Letą, suteikianti gilesnę prasmę Lietuvos istorijos vizijai, tačiau būtiškai neįpareigojanti. Dabar tai - poetinis asmens liudijimas, pateikiamas kaip konkreti mano, o ne kito, akistata su nebūtimi.
Vandens topika paremtas ciklas "Keturi vietovardžiai" ("Upė", "Nida", "Kauno marios", "Ežeras") - intensyvus dvasinės ir poetinės tapatybės ieškojimas: "esu lyg meldo šešėlis, / nes toks esu tikras..." Buvimo tikrumas V.Dauniui neatsiejamas nuo transcendentinės vertikalės, pagal kurią projektuojama vidinės savistabos ir sielų partnerystės erdvė. Būdingą dikcijos santūrumą ir metafizinį ilgesį yra sugėręs eilėraščio "Šventoji" paskutinis posmas:

Ruduo gyvenimą nešioja
Medžius paliekančiam lape,
Jo švelnų atspindį kartoji
Ir tu, nuplaukiantis upe.


Kadaise V.Daunio, programiškai oponavusio postmodernizmui, laikysenoje kai kas įžvelgė perdėtą vertybinį angažavimąsi bei intelektualinį manierizmą. Šiandien patižusios formos ir drumzlino turinio kalbėjimų srautuose šio poeto eilės atrodo tiesiog sutvirtėjusios, Herakleito upės plukdomos ne į Letą, o Mnemosinės šaltinio link.
Vandens poetika iš literatūrinio gyvenimo nuošalės išplukdytų ir Edmondo Kelmicko poeziją, kurią su V.Dauniu sieja krikščioniškojo pasaulėvaizdžio gruntas bei vertybių trauka. Eugenijus Ališanka, atkreipęs dėmesį į šventumos paieškas mūsų poezijoje ir konkrečiai į šio poeto kūrybą, pasiremia M.Eliade`s mintimi, jog "visa, kas yra forma, apsireiškia iš vandenų, atsiskiria nuo jų". Taigi vanduo - visų egzistencijos pavidalų įsčios, išnirimas iš jų simbolizuoja gimimą, panirimas - mirtį. Pravartu prisiminti, kad archajinė pirminių vandenų simbolika originaliai atgyja lietuvių etiologinėse sakmėse - eidamas pavandeniu, Dievas atsitiktinai(sic!) nusispjovęs, o iš jo seilių atsiradęs žmogus. Mūsų tautosakoje savitai išplėtotas ir vandens simbolikos dualizmas, lietuviškoji Eroso ir Tanato imtis - pasaulį varžydamiesi kuria Dievas ir velnias, kurį Dievas pasiunčia į vandenų dugną atnešti smilčių ir iš jų ant vandens sukurti sausumą su ežerais, balomis, raistais bei visa jų chroniškąja gyvija, o pats Dievas imasi naudingos tvarinijos darbų, klausimą dėl žmogaus naudingumo ir tikslingumo palikdamas, kaip matėme, atvirą. Gyvenimas, kaip begalinis plaukimas (eil. "Navigacija", "Kelionė"), klajojimas be tikslo (eil. "Ahasferas") yra ir E.Kelmicko poezijos leitmotyvai. Apskritai vandens stichija ženkli visose šio autoriaus knygose, kuriose tolydžio ryškėja vertikalusis - gylio ir aukščio - struktūrinis matmuo. Pirmojoje knygoje kartu su vandenimis ieškota meditacinių sietuvų, grimzta į tas apačias, kurios, pasak Rytų išminčių, daugumos nevilioja, bet patiems didžiausiems ten privalu būti kaip visa ko pagrindui. Antrojoje knygoje žvilgsnis kreipiamas į aukštį, vertybinis svorio centras iškeliamas į anapus:

O jūra apsemia laukus,
iškėlus valtį plūsta į visatą,
liepsnoja burė ten aukštai,
aplenkus vandenis;
nes ji juos veda.

Metafizinės nostalgijos persmelktas trečiasis rinkinys "Žiemos parafonija", kur vanduo gali ženklinti ir plūstantį gyvybės laiką, ir mirties drėgmę, dieviškąją malonę ir didįjį kančios virsmą, ataidintį iš Dovydo psalmių (plg. "Esu lyg ant žemės išlietas vanduo, visi mano kaulai išnarstyti" - Ps 22,15). Knygos teminė ašis - meilė moteriai ir meilė Dievui, nuodėmės nuopuoliai ir atgailos prisikėlimai, kuriems akompanuoja vandenų potvyniai ir atoslūgiai:

Ant pilkų akmenų tik atoslūgio juostoj
pasilieka žolė, tu gali ją paglostyt
ir suprast, ko verta atmintis.

Ar sugrįš vandenynas, ar liks tiktai
posmas,
Seno gruodžio šviesa, - ištuštėja
juk uostai.
Kai išmuš valanda, kam ištars
mylimoji -
Neateina iš Tarsio laiškai.

Nežinau ko belaukti. Žodynų atoluos
nepažįstamos kalbos dūlėja lyg uolos,
o gimtoji kalba, o gimtoji kalba
telefonuos
man miela, bet mielesnis man
lietpalčio šonas,
prie kurio tu glaudeis,
ir ant batų žieminių kelionių druska.

E.Kelmicko eilėraščiui būdinga specifinė lėta eigastis, slystantis, tačiau akylas žvilgsnis. Poetinė mintis plukdoma tarsi po vandeniu, kuris padeda išlaikyti poetui svarbų ribos pojūtį. Vandenų vėsos, rūko, brėkšmos motyvai lengvai (kai kada - pernelyg) virsta egzistencinėmis būsenomis, suteikdami eilėraščio audiniui švelnaus rudeniško drėgnumo. Apskritai abu poetai patvirtina klasikinį tropo, pirmiausia metaforinio perkėlimo, principą - gamtos stichijos įgalina patirti ir išgyventi žmogaus esmę.
Turint galvoje, kad esame istorinėje gydomųjų vandenų buveinėje ir kad pernykštėje diskusijoje pagerbėme ugnies stichiją, nuodėmė būtų čia apeiti ugninio vandens temą. Spėlioju, kaip pagyvėtų mūsų diskusija, kaip subliūkštų jos chroniška kritika, jei didieji šios temos autoritetai iš "Širdelės" ar "Dainavos" restorano atlinguotų į šią didžiąją salę! Vienas ir vienintelis (balneologiniais?) sumetimais įsteigtos Levo premijos laureatas yra įžvelgęs, kad gėrimas ir pragaras turi tą pačią šaknį ir beveik tą pačią reikšmę. Atrodo, E.Kelmickas šiai etimologijai principingai pritartų, tik savitai paimprovizuotų:

Kai aprasojusi taurė į sieną dūžta,
Patamsių Paslaugusis neša kitą,
Kita įžengs šokėjos kojele į lūšną,
aš ją liečiu - stiklinę sielos gūžtą.

G.Bachelard`as "Svajonių džiaugsme" kalba apie alkoholio skatinamos pasąmonės giliąją realybę, neabejodamas, kad alkoholis yra kalbos veiksnys, turtina žodyną ir išlaisvina sintaksę. Tiktai subtilusis prancūzas nenumatė, kad į šiaurės rytus nuo jo vyno ir punšo šalies, tenai, kur driekiasi jau mūsiško jūrinio klimato platumos, tasai išlaisvinantis svajonių džiaugsmas pernelyg dažnai pavirsta liūdnomis priklausomybės ligomis.
Šių improvizuotų pasiirstymų pabaigai parankus būtų šiemet išleistas Lauryno Katkaus antrasis eilėraščių rinkinys "Nardymo pamokos". Nepuldami dekonstruoti mums tokio iškalbingo pavadinimo, atkreipsime dėmesį į sociologinio, o gal ir psichopatologinio pobūdžio aplinkybę - šis "Strofos" leidyklos kūdikis, gavęs savo privalomųjų (dviejų, išspausdintų "Literatūroje ir mene") recenzijų porciją, sykiu tarytum murktelėjo į linmarką. Tiesą sakant, tai seniai nebėra mūsų literatūrinio ūkio išimtis, veikiau taisyklė, ir norint šią taisyklę sulaužyti reikia Just.Marcinkevičiaus fenomeno arba M.Ivaškevičiaus "Žalių". Arba "Durnių laivo". Panašūs simptomai L.Katkaus knygai negresia, ir vis dėlto autoriaus neapkaltinsi asocialumu, jis demonstruoja reljefingą santykį su praėjusia epocha ir nedviprasmiškai formuluoja savo socialinius bei moralinius lūkesčius:

Užsiauginti stuburą, kurio neteko tėvai.
Sprindis po sprindžio, pėda po pėdos.
Iš vandens išlipti sausumon,
peržengti devoną, jurą, kreidą,
pasveikinti pabėgėlių plaustą,

judančias uolas, pirmuosius pastatus,
prasilenkti su Edipu ir grįžus į vartus
neatiduoti futbolo kamuolio
pilvotam kaimynui su peiliu rankoje.


Knygoje justi giluminis pasipriešinimas į "balą kritęs sausas nekelsi" fatalizmui, istorinėms bei ideologinėms manipuliacijoms, apskritai mąstymo inercijai. Esama nesuvaidinto solidarumo kitam, atstumtam ir pažemintam ("O būdavo tokių dienų..."), nenudrenuotos meilės lyrikos ar tiesiog vaisingos carpe diem praktikos ("Šventosios rapsodija"). Egzistencinės ir kultūrinės atsparos taškų ieškoma kaskart pasveriant, atsiribojant nuo herojiškų ar populistinių mostų ("bet iš tikro, nebūsiu gvardiečiu"). Autorius rašo kultūriškai prisodrintu "gerai temperuotu" verlibru, nevengdamas rafinuotesnės metaforos ("laisva valanda šalo ant sienos") ar asociacijos. Eilėraščio (ir visos knygos) kompozicija kiek fragmentiška, telkiamąjį vaidmenį atlieka ne emocinis kirtis, spontaniškas išlydis, bet intelektualinė situacijos kontrolė. Verta dėmesio nardymo pamoka laikyčiau eilėraštį "Žemyn", prasidedantį eilutėmis:

Koks saldus yra atkryčio pienas,
Baltas ir švytintis...


Čia žaidžiama atkritimo (ligos atsinaujinimas; tapimas nereikalingu žmogum) ir kritimo į vaikystės sapną, archetipinį aukso amžių semantika. Sykiu esama psichologiškai tikslios užuominos į Narcizo kompleksą, išgaubiančios eilėraščio tūrį:

Sapnuoju: lipu krištolo siena,
apačioj bangos.
Pamatau savo atvaizdą,
paslystu ir krentu - kaip paauglystėje.


Vis dėlto grįžkime prie knygos recepcijos, kurią autorius savaip išsipranašavo eilėraštyje "Žinutė ateinančiam amžiui", upės balsu bylodamas:

nematau žmonių lengvų valčių;
nejuntu žingsnių per tiltus;
pamiršau, kaip mane semdavo; teku,
ir niekas negirdi


Dėl tokios upės savijautos suvirpėtų ir V.Kudirkos tiltas, taip ir nesuvokęs globalinių poezijos merdėjimo priežasčių. Jų ir nebevardinkime, neberypuokime apie istorijos, ideologijų, romano,poezijos skaitytojų, kritikos ir visos literatūros mirtį - bala jų (mirimų) nematė, nes knygynuose kraipai galvą - ar iš balos tas knygų gražumas? Mūsų atveju išnyra lokališkesnė literatūrinio gyvenimo realija, susijusi, beje, su skysčiu, kurį išskiria kepenys virškinimui. Ar nebus ši knyga su jos autoriumi mūsų literatūrinei konjunktūrai pasirodžiusi kaži kokia įtartina, nenaudingai prasikišanti? Žinia, išsišokėliams reikia nedelsiant parodyti jų vietą (bus tau važinėti literatūriniais Europos ekspresais!). Aha, organizuojiesi savo vertimus į užsienio kalbas - suorganizuosim tau tylą (karšta tema diskusijoms - tylos organizavimas, kaip klasikinė pavydo strategija). Galimas daiktas, panėrę giliau, aptiktume agrarinio mentaliteto ressentiment žinomos inteligentų šeimos atžalai, kurios pernelyg ankstyva sėkmė gali asocijuotis su palaida bala savojoje literatūroje. Be pavydo, menkavertiškumo ir plikbajoriškos satisfakcijos kompleksų, čia, matyt, veikia ir įsisenėję kultūrinio abejingumo bei vangumo įpročiai, išnyrantys iš tos pačios chtoniškos balos. Pavojingiausias literatūrai - stovintis vanduo, stagnum, kurio dumblo nepramuša spindulio vertikalė.
 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
4:11:17 Sep 5, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba