Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-10-10 nr. 2971

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VLADAS BRAZIŪNAS17
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

PDR ĮSPŪDŽIAI 
• Ričardas Šileika.
BE SKUNDŲ, GALUTINIŲ IŠVADŲ IR BE TROŠKULIO
1
• Karolis Baublys.
NARDYMAS POEZIJOJE IR VANDENIO SĖKMĖ
• Kornelijus Platelis.
POEZIJA IR STICHIJOS: VANDUO
• Kęstutis Nastopka.
POETINIAI VANDENŲ RAŠMENYS
• VANDENS VERTIKALĖ1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS
• LTV KULTŪROS LAIDOS2

AKTUALIJOS 
• SKAITYMO ŠVENTĖ, SKIRTA BELGŲ RAŠYTOJUI GEORGES`UI SIMENONUI

POEZIJA 
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ69
• VLADAS BRAZIŪNAS1
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ3
• LAURYNAS KATKUS
• DONATAS PETROŠIUS
• WILLEM M.ROGGEMAN
• VLADAS BRAZIŪNAS
• MARIUS ABRAMAVIČIUS1
• LUTZ SEILER

KNYGOS 
• SKRENDANT NELIEKA PĖDSAKŲ
• PLACEBAS8
• POROS7
• NAUJOS KNYGOS

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
PO JUBILIEJAUS
2

FOTOGRAFIJA 
 Skirmantas Valiulis.
IŠLEISTA A.MACIJAUSKO "FOTOGRAFIJŲ RINKTINĖ"
6

MUZIKA 
• Audronė Žiūraitytė.
KANKINANTIS MEISTRIŠKAS BORISO EIFMANO BRAIŽAS
1

TEATRAS 
• Leif Zern.
VIENA GRAŽIAUSIŲ MŪSŲ LAIKŲ MALDŲ
• Calle Pauli.
JIS NORI IŠVADUOTI MUS IŠ SUSIKURTŲ ĮVAIZDŽIŲ

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
SAVAITĖ PRASIDEDA PENKTADIENĮ

DAILĖ 
• Lina Jakeliūnaitė.
TEKSTILĖS POEZIJA
• Viktorija Ryžovaitė.
ROJUS YRA AISTROS SPALVOS
2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Živilė Kropaitė.
RUDENYBĖS
2
• Živilė Kropaitė.
LAIŠKAS KLEVUI
1
• Živilė Kropaitė.
NUOBIRULIAI
4

AKTYVIOS JUNGTYS 
• "MIELIAU RAŠYSIU APIE GĖLES IR MEILĘ..."12

KRONIKA 
• Ričardas Šileika.
RATNYČĖLĖ TEKĖJO NEMUNAN, SKROBLUS - MERKIN
2
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKUS6
• Algimantas Žižiūnas.
NEĮGALIŲJŲ KŪRYBOS VILTYS - ŠVENTOJOJE
• Rasa Dumčiūtė.
SLAPTAŽODIS: "ŽIEMGALIAI"
1
• LDK ISTORIJOS IR KULTŪROS PAVELDAS IŠ RUSIJOS SAUGYKLŲ
• in memoriam.
ANTANAS REKAŠIUS
4
• LIETUVIŲ PEN CENTRAS

DE PROFUNDIS 
• "UNDINĖS IR UNDINAI"
• Kęstutis Navakas.
NEMUNO IR NERIES POKALBIS KAUNO SANTAKOJE APIE SVARBIUS DALYKUS
8

FOTOGRAFIJA

IŠLEISTA A.MACIJAUSKO "FOTOGRAFIJŲ RINKTINĖ"

Skirmantas Valiulis

[skaityti komentarus]

iliustracija

Aleksandras Macijauskas ir šiandien stebina: tai Kaune suorganizuoja "Išprotėjusios fotografijos" parodą, tai kolegoms parodo tokių aktų, kuriais vieni žavisi, kiti baugščiai gūžčioja pečiais… O Aleksandras tuo metu galbūt ką nors cituoja iš "Šiaurės Atėnų" savaitraščio, - kad ir tai, jog visi menininkai dėl smalsumo keliaus į pragarą, - ir nuo savęs priduria: "Visais laikais žmogų labiau domino pragaras negu rojus. Kas yra rojus? Amžinas, nekintantis dalykas. Pragaras tuo tarpu - žmonijos pažangos simbolis. Pažanga visuomet ateina per dramą".

"Gyvenimo pragaro" Macijauskas jau ragavo: augo be tėvo, buvo "kampuotas" vaikis… Jo motina sykį atsiduso: "Dovanok man, bet kartais taip būdavo sunku, jog prašydavau Dievo, kad tave atsiimtų…" Jaunojo Aleksandro aidas gyvas - pasitaikius progai, gali tokį žodelį mestelėt, kokio net geriausias draugas vengtų.

Kai Antanui Sutkui teko amžiams atsisveikinti su mama, nufotografuoti tragiškos akimirkos pasikvietė Aleksandrą. Taip prasidėjo nepabaigiamas "Atsisveikinimų" ciklas. Vėliau Macijauskas sumanė "Atmintį": kapinės, nuo paminklų žvelgia buvusiųjų akys; veidai atspindi savo laiką - orūs, laisvi, sustingę, "pasinio" dydžio ir portretiniai, laisvėjantys ir įvairėjantys - smetoniški, sovietiniai, naujosios nepriklausomybės laikų… Dešimtmečiai ir šimtmečiai persirito per žmonių atvaizdus kapinėse. Macijauskas stengiasi podraug su jais susigrąžinti buvusį laiką. Kartais juo grožisi, nors gyvenimas, pasitaiko, būna šiurpesnis už mirtį.

O "Veterinarijos klinikose" rankoves pasiraitoję daktarai gelbsti visus, kas dar gyvi. Rusų kritikas Viktoras Diominas išsitarė, kad "Klinikose" matome tikrą mėšliną Macijauską. "Kaimo turguose" batai irgi minko srutas, tačiau A.Sasnaitytei iš Australijos, rašiusiai apie Macijausko knygą "Manoji Lietuva" ("My Lithaunia"), 1991 m. išleistą Londone, jis ir toks atrodo pernelyg ornamentiškas: "Jo optimizmo filosofija labiau siejasi su idealizuoto socializmo laikotarpiu, o ne su dabartiniais rūpesčiais". Kaimo vaizdai jos "nejaudina taip, kaip galėtų sujaudinti kovos dėl nepriklausomybės pateikimas". Ak tie Macijausko vertinimai "koviniu" ideologiniu požiūriu…

Šios kovos rikošetai kliudydavo ir patį autorių. Penkiolika metų iš eilės būti kviečiamam į pasaulinį Arlio (Prancūzija) fotomeno festivalį ir kaskart neperžengti "geležinės uždangos" - kiek turėjo susikaupti kartėlio, galbūt ir nevilties menininko širdyje! Šalies nepriklausomybė pagaliau uždangą pakėlė, ir Macijauskas, senų pažįstamų Lucieno Clergue`o ir meno kritiko iš Prancūzijos nacionalinės bibliotekos Jeano Lemagny pamalonintas, pergalę Arlyje vis dėlto atšventė. Paskui užgriuvo laisvos, bet ekonomiškai neprakutusios ir bandančios demokratiškai tvarkytis tėvynės rūpesčiai. Taigi fotomenininkas vėl turi ką pakeiksnoti, nors išlieka optimistas - panašiai kaip anuomet, besikuriant Lietuvos fotografijos meno draugijai, vėliau pervadintai į Fotomenininkų sąjungą, kai atrodė, jog Lietuvos fotografų jaunatviškas veržlumas neturi ribų, o Dievas - toli.

Gal arčiau Dievo "Veterinarija"? Fotografijos scenos žiaurios, kaip žiaurus, neestetiškas yra gimimas. Neestetiškas kaip mirtis. Gražios tik laidotuvės, bet jas sugalvojo žmogus, kad save pakylėtų, nuramintų, - kažkur tarp pragaro ir dangaus rymo autorius. Iš tokių rymojimų gimė net dešimt ciklų ir serijų, kurie šioje darbų rinktinėje išsidėsto vienas paskui kitą. Į knygas kol kas susiformavo dvi temos: "Kaimo turgūs" (1992) ir "Gyventi" (1998). Pastarosios pagrindas - "Veterinarijos klinikos". Planuojama dar ir "Atmintis". O šiame rinkinyje matome Macijauską su visais jo mįslingais ir kurioziškais posūkiais. Čia neslepiama, kad, metų metais kaupdamas ir turtindamas ciklus, jis mėgdavo pasukti lyg į šalį: pabūti Palangoje ("Vasara"), pašokti vestuvėse ("Lietuviškos vestuvės") ar nubildėti į Slovakiją ir Japoniją ("Užsieniuose"). Bet mieliausi jam buvo ankstyvi rytmečiai Lietuvoje, kai su šeimyna burgzdavo į kokį nors kaimo turgų…

Jaunystėje Macijauskas nebuvo įsikinkęs į ilgų ciklų pavalkus, nors ir anuomet mėgo įvairias darbų jungtis - minties blykstelėjimų, ironiškų pastebėjimų ("Karas ir taika"). Šios simboliškos fotografijos ėmė skinti prizus parodose, pasiekė užsienį, jas pastebėjo ir kritika: už formos naujumą gyrė, už literatūriškumą, mėgavimąsi ženklais peikė. Ne vien maskviškiui V.Diominui atrodė, kad jo "fotografija tampa vien tik metafora arba net metafora kvadratu". Kažin ar bėgdamas nuo metaforų Macijauskas ilgam tapo "Vakarinių naujienų" laikraščio fotokorespondentu ir kasdien "kaldavo" darbo temą. Šiaip ar taip, šia gyvenimo mokykla autorius per daug nesiskundė.

Paradoksalūs šuoliai Macijauskui - tarsi natūrali būsena, nuolatinė estetinė gravitacija tarp dviejų priešingų polių - žemės ir dangaus, intelekto ir prasčiokiškumo, aukštojo stiliaus ir kičo. Jis yra absoliutus Dvynys! Ir jo kompozicijos dvyniškos: jeigu matome paršelį ar veršelį, tai būtinai prie jo prigludusį ir žmogų, jei vienas tempia ant kupros užsivertęs maišą, tai kitas jį prilaiko, o kai veterinarai guldo karvę, tai pluša poromis ar net keturiese. Dvilypumas Macijauską lydi nuo jaunystės. Fotografijoje "Laivo remontas" (1966) pusiausvyrą išlaiko po du abiejose laivo korpuso pusėse stovintys darbininkai. Ši fotografija simptomiška ir kitu požiūriu: tariamai banali, laikraštinė tema ir polinkis išgryninti formą. Kiekvienai temai fotografas vėliau ieškos tinkamos raiškos, kartais ją forsuos - patamsins dangų ar sustiprins vaizdą kito negatyvo atkarpėle. Tokių pataisymų esama ir "Kaimo turguose", kurie itin reportažiški, sukurti stebint žmonių knibždėlyną, stengiantis parodyti, kaip visa, kas gyva, keliauja iš rankų į rankas. Vaizdo erdvę praplėtė plačiakampis objektyvas. Socialistinio realizmo ideologai raukėsi: Macijauskas iškraipo gyvenimo tikrovę!.. O gal veikė amžinas grožio prievaizdų - valdininkų ir "dorybingų" panelių - sindromas: visur įtarti bjaurastį? Dėl to Macijausko stuburas nesulinko, dar labiau atsitiesė - fotografas paliko laikraštį su alinamomis pseudoaktualijomis ir pasinėrė į neišsemiamo gyvenimo ciklus.

Macijausko fotografijos žavėjo ne apolonišku grožiu ar romantiška lyrika, o dionisišku gyvenimo sodrumu, kandokais pasišaipymais. Ironizuodamas lietuvišką turgų, sugalvojo ir credo: "Lietuvis lietuvį stengiasi apsukti, t.y. įkišti prekę brangiau. Vėliau eina į bažnyčią, po to - į kavinę. Šitaip sukasi gyvenimo ratas". Kai šis ratas nuriedėjo laisvosios rinkos kryptimi, kaimo turgūs virto milžiniškais Gariūnais Vilniaus pašonėje, o paskui ėmė dygti "minimos" ir "maksimos", Macijauskas turgaus temą baigė: neįdomu, nes tipažas nebe kaimiškas, o mafijinio suktumo, dažnai su europietiškais užmojais. Panašiai ir jo kolega, žymiausias fotoportretų meistras, amžino ciklo "Lietuvos žmonės" kūrėjas A.Sutkus liovėsi važinėjęs po kaimus - išnyko jo tipažas, pasikeitė žmonių veidai. Kaimiškas gyvenimas apsuko ratą ir negrįžtamai pasviro miesto link. Gal Macijauskas surado jo pakaitalą "Veterinarijos klinikose", o vėliau - "Atmintyje", kur tas gyvenimas amžiams nurimo aukštuose kaimo kapinaičių kalneliuose?

Viena, kol kas iškiliausia, karta septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje paklojo lietuviškos fotografijos mokyklos pamatus, kūryboje įkūnydama ir miesto, ir kaimo motyvus. Simboline prasme - atskleisdama seno ir jauno priešpriešą. Socializmas seną kaimą griovė negailestingai, melioruodamas, nušluodamas sodus ir viensėdžius, sukeldamas žmones į miestiškas gyvenvietes. Kapitalizmas sugrąžino žemę ir laisvę, bet kaimo poveikis ekonomikai ir kultūrai silpnėja sparčiau. Todėl talpiame Macijausko "Rate" (beje, vėl su dviem herojais - suaugusiu ir vaiku) - daug nenuspėjamų Lietuvos gyvenimo motyvų ir filosofinės refleksijos.

Laima Skeivienė "Rato" misiją taikliai įžiūri ir tolesniuose Macijausko darbuose: "Mokėjimas koncentruoti materiją, išraiškingai sutelkti ją pirmajame plane ir kartu transcenduoti vaizdą - viena nuostabiausių A.Macijausko savybių ir pagrindinė jo darbų metaforiškumo prielaida". Kokie nuspėjami tokių poslinkių nuo materijos į filosofiškumą šaltiniai?

Kaune Macijauskas turėjo du mokytojus: fotografijos technologijos žinovą Povilą Karpavičių ir į fotografiją linkusį eksperimentuotoją Rimgaudą Malecką. Turėjo ir maištaujančių bendražygių - Vitalijų Butyriną ir Vitą Luckų, kurie vėliau persikėlė gyventi į Vilnių. O Macijauskas neilgai trukus tapo kauniškių fotografų siela ir vedliu. Jis išugdė ne vieną fotografų pamainą - nuo Virgilijaus Šontos, Romualdo Požerskio iki diplomuotų ir užsienyje mokslus baigusių Gintaro Česonio ir Mindaugo Kavaliausko, bet vis dar tebelaiko vadžias savo rankose. Netgi plečia veiklą: įkūrė tarptautinę parodą "Gamta - visų namai", ėmė aktyviai sudarinėti fotografijos knygas, albumus, kolegas garbingai įkurdino leidinyje "Kauno menininkai".

Pirmiausia suaktualino ir iš naujo "prikėlė" kaunietį, pokarinės fotografų kartos netiesioginį mokytoją Balį Buračą, spėjusį užfiksuoti senoviškiausią lietuvių nacionalinės kultūros klodą - kaimo etnografiją. Kilęs iš kaimiškos sodybos, kurią prarijo greitkelis Vilnius-Kaunas, Macijauskas išliko ne itin romantiškas kaimietis: "Man pasaulis - tai kaimas su savo šventuoju, savo kvaileliu ir savo pasileidėle. Jeigu tebūtų vienas iš trijų, tuomet domintų mažiau". Galima nujausti, kodėl Aleksandras globoja mokinį Rimaldą Vikšraitį, kuriam naujas kaimas irgi anaiptol ne šventųjų buveinė, bet ir ne vien prasilakėlių ir plikabambių rojus. Macijauskas polemizuoja su savo kartos romantiku Romualdu Rakausku, kurio "Švelnumas" tapo lietuviškojo fotolyrizmo etalonu. Ginčijasi ir su mūsų neoromantikais, idealistais, o ypač - su moralistais, užkaitindamas diskusijas tiek namie, tiek svetur.

Užsieniečiams labiau rūpi ne tiek Macijausko temų unikalumas ir užfiksuoto gyvenimo spalvingumas, kiek keistas, nelyginant Pilypas iš kanapių išdygęs avangardizmas. Juk trečio dešimtmečio europinis modernizmas Lietuvos fotografijoje nepaliko beveik jokių pėdsakų. Natūralų mūsų fotografijos brendimą nutraukė Antrasis pasaulinis karas ir sovietinė okupacija. Septintame dešimtmetyje atkutusi Lietuvos meninė fotografija turėjo nueiti paspartintos raidos kelią, perprasdama užsienio fotografijos istoriją ir teoriją. Savos istorijos studijos vėlavo: Virgilijaus Juodakio "Lietuvos fotografijos istorija" pasirodė tik 1996-aisiais. Vis dėlto fotografai buvo smalsūs ir sovietinėmis sąlygomis rasdavo galimybių sekti fotografijos ieškojimus Rytuose ir Vakaruose, sugebėdavo prasiveržti į užsienio katalogus, fotografijos žurnalus, almanachus, net pasaulio fotografijos istorijos knygas (Macijauskas pirmasis iš Lietuvos pateko į Naomi Rosenblum knygą 1985 m.). Platesnių lyginimų ir analizės jo fotografijos sulaukė vėliau, kai dirva apibendrinimams buvo išpurenta.

Pradžioje lietuvių fotografiją plačiausiai aptarinėjo latviai ir estai, vėliau - Maskva, kur mūsų fotografija suvaidino avangardinį vaidmenį vaduojantis iš propagandos gniaužtų. Apie ją daug rašė Anri Vartanovas, Levas Aninskis, Viktoras Diominas, E.Lisickis, Borisas Ignatovičius ir kiti; lietuvių fotografijos naujoviška kalba, išsivadavimas iš laikraštinių ideologinių štampų Maskvos teoretikams atrodė sietinas su trečiu dešimtmečiu. Vėliau panašiai pasielgė ir amerikietis Steve`as Yatesas, Macijauską pavadindamas "avangardiniu dokumentininku" ir jo kūrybą siedamas su tuo pačiu laikotarpiu. Tačiau jis ieškojo paralelių ir su Macijausko amžininkais JAV: Robertu Franku ir Lee Fredu Landeriu, maištavusiais prieš gražų, nusaldintą vaizdą ir ieškojusiais tiesos dulkinoje kasdienybėje. Jų ironija ir kritiškumas ne visiems patiko - tokia sukylančių prieš sustabarėjusią estetiką, prieš gyvenimo standartus dalia. Subręsti tikriems vertinimams reikia laiko…

Steve`as Yatesas rašo, kad Macijausko fotografijos liudija gyvą sielą, neteisybę, tikrovės komplikuotumą, ko naujų technologijų amžiuje žmogus vengia. Kokia priešingybė prancūzų filosofo J.Baudrillard`o geriausiai aprašytam "simuliakrų" (tikrovės pakaitalų - manekenų, kodų, matricų) pasauliui šiurpokai tikroviškos A.Macijausko "Veterinarijos klinikos"! Pasak autoriaus, ir žmogaus, ir gyvūno gyvybę galima išgelbėti ne paplekšnojimu, o per skausmą.

Prancūzas Jeanas Claude`as Lemagny Macijausko avangardizmą priešina vakarietiškam, nors Vakarai, rašydami pasaulio fotografijos istorijas, lyg ir bando įteigti, esą visos fotomeno kalbos paieškų iniciatyvos ėjusios iš Vakarų, o Rytų Europa - jiems įkandin. "Tikrasis avangardizmas gimsta ne Vakaruose - ateina iš Rytų ir tėra "kniaukimas" palyginti su ta jėga, nekonvencialumu, drąsa, kai A.Macijauskas, apsiavęs mėšlinais guminiais batais, žengia į turgaus aikštę ir išeina nešinas krepšiu fotografijų", - mėgina ginti nuomonę prancūzų kritikas. Beveik tą patį, tik emocingiau, patvirtina ir Levas Aninskis: "Romualdas Rakauskas įkvepia, A.Sutkus ir A.Kunčius verčia mąstyti, o sukrečia lietuvių fotografijoje A.Macijauskas".

Kuo jaudina Macijauskas? Jis ir juokingas, ir kartu tragiškas. Kaip ir visi vaizduojamojo pasaulio keistuoliai tragikomikai - nuo J.Boscho iki F.Goyos, gal ir S.Dali. Macijausko groteskiškumas, net siurrealizmas - lyg natūralus tikrovės atspindėjimo ir pavaizdavimo rakursas. Susana Sontag rašė: "Fotografija - vienintelis iš prigimties siurrealistinis menas. Fotografiją siurrealistišką daro jos, kaip žinutės iš praeities, nepaneigiamas patosas ir jos nuorodų į socialinę klasę konkretumas". Gal todėl amerikiečiui O.Edwardsui, surengusiam parodą "Implikuotasis vaizdinys: fotografijos kelias į pasąmonę", "Veterinarijos klinikos" šioje parodoje ir pasirodė siurrealistiškiausios.

Macijauskas šaukiasi pagalbon Gargantiua ir Pantagriuelį, kai reikia įrodyti, jog groteskas fotografijoje turi teisę į žmoniškumą, jog dangus neatskiriamas nuo pragaro, o kūnas - nuo sielos. Kolegos jį vadina "šiurkščiu dramatiku". Bet ką šiandieniniame gyvenime reiškia žodis "šiurkštus", kai visur per kraštus veržiasi agresyvumas, o teroristas tampa kasdieninių žinių iš pasaulio figūra?..

Formos požiūriu jo šiurkštumą filosofas Algirdas Gaižutis lygino su lietuvių liaudies skulptūrų sunkumu ir dramblotumu. Fotografijų cikle "Vasara" moterų kūnai veržte veržiasi iš kompozicijos. Apkūnumas - visuomeninės apatijos rezultatas? Galbūt. Bet už konkretaus laiko - bendra tendencija: fotografijos polinkis į negražų objektą, banalybę, į "nuobodulio estetiką" pomacijauskinėje kartoje - Alfonso Budvyčio, Remigijaus Pačėsos, Vytauto Balčyčio, Snieguolės Michelkevičiūtės ir kitų kūryboje. Nuo Rimanto Dichavičiaus idealių moteriškų aktų iki Macijausko kūnų groteskiados - ištisa lietuviškos (ir ne vien) akto raidos epocha. Dar vienas jos žingsnis - Macijausko požiūris: "Jeigu Dievas sutvėrė žmogų, kodėl vienos jo dalys yra "žemesnės", o kitos - "aukštesnės", kodėl jaunatvė - gražu, o senatvė kelia pasidygėjimą?" "Kūnas šiandien suprantamas kaip aukšto lygio debatų objektas, - rašo J.Pultzas knygoje "Fotografija ir kūnas" ir pataiko į lietuviškų diskusijų centrą, nes joks kitas žanras Lietuvos fotografijoje ir seniau, ir dabar nebuvo taip smarkiai puolamas kaip aktas. Galbūt dėl to lietuviams pavyksta pernelyg neskubant geriau prisitaikyti prie konservatyvaus visuomenės skonio ir išlaikyti kokybės ženklą. Ar ilgam? Bulvarėjančios spaudos ir televizijos fone Macijausko fotografija - noras išlikti laisvam, bet su kokybės ženklu. O jei kada "paspjaudome" į jo "erotomaniją", tai, pasak autoriaus, "spjauname į save".

Toks yra Macijauskas - nesuprasi, kada jis rimtas, o kada prisidengęs juokdario kauke, ypač per "išprotėjusios fotografijos" performansus. Bet visada kiaurai žvilgsiu perveriantis kitą - kaimyną, nepažįstamąjį gatvėje ar minią. Net pompastiškas socializmo metų demonstracijas jis pavertė karnavalu: "Prievarta suvaryti į demonstraciją pradžioje išgeria, kad "sušiltų", vėliau jie šoka ir dainuoja okupantui, po to eina į bažnyčią ir meldžiasi kitai ideologijai".

Esame, kokie buvome, ar pasikeitėme, keliaudami į europietiško spektaklio visuomenę? Ar žmogus keičiasi? Ar gali keistis Macijauskas, jeigu mano, kad "meno kūrinyje, kaip ir žmoguje, turi išsitekti viskas - nuo keiksmažodžio iki subtiliausios gaidos"?

 

Skaitytojų vertinimai


4121. qwas2003-10-17 10:59
Macijausko senų žmonių aktus pavadinčiau vienu žodžiu: šlykštu. Jeigu jis tą norėjo parodyti, tai jam tai pavyko.

4122. qwas-ui2003-10-17 12:43
reikia lavintis ir nebus šlykštu.

4126. varna2003-10-17 16:35
Bet kokie vaikinai!

4133. zaza2003-10-17 17:41
bože moj, tie zuikučiai tikri fainulkos...

4157. triusikas :-) 2003-10-18 20:47
macijauskas yra didus ir reiksmingas; jei siurbiate tik respublika\lr bei banalia lietuvos tv, tai nieko ir nesuprasite jo fotodramose

7097. palaikanti2004-03-25 12:40
Gal pabandykite is pradziu demesingiau pasiziureti ir suprasti, ka autorius nori pasakyti tokiais vaizdais. Beje, ar esat ka nors girdeja apie bjaurumo estetika, jeigu jau ieskote slykstumo mene?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
4:11:02 Sep 5, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba