Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-09-21 nr. 3157

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Betoniniai triušiai.
MARAKANOS TAUTA. MAKARONŲ ŠALIS
23
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
 Eugenijus Ališanka.
NESODINTI MEDŽIO, ARBA STRUGOS POETINIAI VAKARAI
• NAUJOS TURGAVIETĖS ATIDARYMAS DRUSKININKUOSE!

SUKAKTYS 
• Aldona Ruseckaitė.
„KAS PADARYTA KULTŪRAI, SUGRĮŠ Į LIETUVĄ...“
1

KNYGOS 
• „ŽUVUSIŲJŲ SLĖNIS“
• „GRUMTYNĖS DĖL GONKŪRŲ“
• „PORCIJA“
• „SMURTAS. APMĄSTYMAI APIE NACIONALINĘ EPIDEMIJĄ“1
• Vitas Areška.
KANDI PAŠAIPA LAIKUI, MENUI IR SAU
• Gintarė Adomaitytė.
PIENĖS GERIA PIENIŲ PIENĄ
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• BRONIUS KUTAVIČIUS: „KŪRYBA YRA GYVYBĖ“4

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
ATVIRI TEATRINIO MENO PAIEŠKOMS
1
• Ridas Viskauskas.
AKTORIUS PLIUS PUBLIKA LYGU...
1

DAILĖ 
• Kristina Stančienė .
1+1
28
• Inga Kaselienė.
ŽAIDŽIANTI TRADICIJA
2

PAVELDAS 
• Margarita Matulytė.
VILNIETIŠKOS FOTOGRAFIJOS SEZONAS

POEZIJA 
• PAULIUS NORVILA10

PROZA 
• Laima Petrauskienė.
KOMPLEKSAI, VĖLYVOJI MEILĖ IR POEZIJA
4

VERTIMAI 
• ABEL MURCIA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Jurijus Dobriakovas.
„HOLIDAY IN“: NERŪPESTINGAS KELIAVIMAS IR NEAPIBRĖŽTI ATOSTOGŲ REZULTATAI (I DALIS)
1
• „TARP: VASAROS 5“

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Jūratė Baranova.
MIRTIES IŠSIŠAKOJIMAI: J.L.BORGESAS
5

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
JUODOSIOS SAULĖS FENOMENAS
5

KRONIKA 
• RUDENS PARALELĖS
• KIVIRČŲ KOMEDIJA JAUNIMO TEATRE

DE PROFUNDIS 
• BETONINIAI TRIUŠIAI7

AKTUALIJOS

NESODINTI MEDŽIO, ARBA STRUGOS POETINIAI VAKARAI

Eugenijus Ališanka

[skaityti komentarus]

iliustracija
Šiemetinis Strugos laureatas Machmudas Darvišas
Autoriaus nuotraukos

Kiekvienas poezijos festivalis palieka dvilypį jausmą. Tarsi įliptum į reisinį autobusą, kuriame netikėtai visi bendrauja su visais, pasilypėję ant kėdės beria nerišlius tekstus, ploja kiekvienam, o stotelėse užkandžiauja ir gurkšnoja spiesdamiesi prie autobuso baro. Norą išlipti kaip galima greičiau užgožia noras išgerti šią linksmybių taurę iki dugno. Padalyvauti netikėtoje šventėje, nes autobusas, šiaip ar taip, važiuoja reikiama kryptimi. Kaip pasakytų koks pesimistas, – kapinių link.
Ir kartu vis labiau įsitikinu, kad tokios kelionės yra būtinos. Jeigu ne poezijai, tai bent poetams. Nes poetai nelabai sugeba švęsti net sekmadienių. O švęsti, anot senųjų tradicijų, būtina.
Čia akcentuoju festivalio „šventiškumą“ todėl, kad festivalio, kuriame neseniai dalyvavau, organizatoriai jį taip ir pavadino – poezijos švente. Arba dar tiksliau –­ gimtadieniu. Keturiasdešimt šeštuoju Strugos poetinių vakarų gimtadieniu. Savąjį gimtadienį švenčiame kartą per metus, o draugų ir artimųjų –­ priklausomai nuo to, kiek jų turi. Šįkart teko dalyvauti makedonų poezijos gimtadienyje.
Strugos poetiniai vakarai – toks yra oficialus tarptautinio poezijos festivalio pavadinimas – globojami UNESCO. „Globojami“ gal ir ne visai tikslus žodis, nes šios pasaulinės organizacijos parama yra minimali. Anot festivalio organizatoriaus makedonų poeto Zorano Ančevskio, dėl kiekvieno paramos euro reikia pakovoti, neišvengta ir konfliktų, po kurių tikimasi aiškesnės UNESCO pozicijos. Kaip pasakojo Zoranas, UNESCO nutarė skirti šiek tiek dėmesio ir poezijai, tad nusprendė į savo globojamų objektų sąrašą įtraukti poezijos festivalį. Pasirinko būtent makedoniškąjį. Ar šis išties yra toks unikalus, neturintis analogų pasaulyje? Drįsčiau suabejoti. Regis, pagrindinis argumentas buvo tas, kad festivalis yra pats seniausias pasaulyje, vykstantis be pertrūkių jau keturiasdešimt šešerius metus. Visa kita primena kitus Europos festivalius – sakykim, Vilenicos Slovėnijoje, Poezijos pavasarį ar Poetinį Druskininkų rudenį Lietuvoje. Sub sole nihil novi. Ir vis dėlto renginys paliko gerą įspūdį.
Rugpjūčio pabaigoje šešias dienas trukęs festivalis nebuvo vien tik makedonų poezijos vakarų gimtadienis. Greičiau atvirkščiai – pagrindinis dėmesys buvo skiriamas užsienio svečiams ir užsienio poezijai. Dauguma vakarų priminė Poezijos pavasario baigiamąjį vakarą, juose skaitė dauguma užsienio poetų ir vienas kitas makedonas, visiems buvo skirtas vieno eilėraščio laikas. Prieš festivalį išleistame buklete (festivalio dalyvių biografijos ir vienas eilėraštis su vertimu į makedonų kalbą) pristatytas vos vienas vietinis poetas. Iš tiesų jų būta daugiau, tačiau jie ištirpo tarp trisdešimties kitų pasaulio poetų. Japonija, Indija, JAV, Malavis, Azerbaidžanas, Palestina ir nemaža dalis Europos – tokia geografija byloja apie festivalio gerus norus aprėpti neaprėpiama. Dažniausiai užsienio dalyviui nėra galimybės pasitikrinti, „kas yra kas“ (taip, beje, vadinosi bukletas apie svečius), neturint vertimų, tenka spėlioti iš autorių balsų, intonacijų, laikysenos. Belieka pasikliauti organizatorių skoniu. Ir kartais pasidžiaugti anksčiau matytais veidais. Šįkart teko sutikti keletą poetų, kurie yra lankęsi ir Lietuvoje. Tai Poezijos pavasario svečiai Pia Tafdrup iš Danijos, Carolyn Forche iš JAV, Nikola Madžirovas iš Makedonijos.
Dėmesys pasaulio poezijai Strugoje reiškiamas ne vien užsienio poetų gausa. Jau ne vieną dešimtmetį organizatoriai kasmet išrenka poetą laureatą, paskelbdami jį „Aukso vainiko“ laimėtoju. Kitaip nei Poezijos pavasario laureatas, jis nėra vainikuojamas ąžuolo vainiku, bet pats pasodina medelį Poezijos parke. Taip, Strugoje yra Poezijos parkas, kaip ir Poezijos namai (juose vyko iškilmingas festivalio atidarymas). Komisija laureatą renka iš viso pasaulio poetų. Man visad kelia abejonių tokios grandiozinės užmačios, kaip kad ir Nobelio premija, bet vėlgi belieka patikėti, kad organizatoriai žino, ką daro. Juolab kad ir ilgametis laureatų sąrašas yra įspūdingas, tarp jų ir Josifas Brodskis, ir Seamusas Heaney‘s, kurie tik vėliau, po „Aukso vainiko“, pelnė Nobelį.
Šiemetiniu Strugos laureatu tapo palestiniečių poetas Machmudas Darvišas, jau sulaukęs pripažinimo tarptautinėje poezijos arenoje, apdovanotas įvairiomis premijomis. Gimęs 1942-aisiais, jaunystėje kalėjęs už politinę veiklą, M. Darvišas daugelį metų praleido emigracijoje. Prieš dešimtmetį jis grįžo į Palestiną ir įsikūrė Ramaloje, išleido per trisdešimt poezijos, aštuonias prozos knygas. Deja, mums šio regiono autoriai yra itin mažai pažįstami. Šio teksto pabaigoje pateiksiu porą šio autoriaus eilėraščių vertimų iš anglų kalbos.

Laureato pagarbinimas neapsiribojo medelio pasodinimu (beje, nežinau, kokį medelį jis sodino, – šiek tiek pavėlavau dėl sudėtingų eismo salygų Kosove pakeliui į Makedoniją). Organizatoriai išleido puikios poligrafinės kokybės jo rinktinę prancūzų (keletas eilėraščių anglų) ir makedonų kalbomis. Iškilmingas laureato pagerbimo vakaras buvo surengtas senajame Ochrido mieste, Šv.Sofijos katedroje, pastatytoje 1052 metais, likus porai metų iki schizmos, po kurios ryškiai išsiskyrė bizantiškasis ir katalikiškasis stilius. Bažnyčia garsėja ne tik įspūdinga ankstyvųjų viduramžių architektūra bei freskomis, bet ir unikalia akustika. Ją išbandė du jauni palestiniečių muzikantai, į šį renginį atvykę iš Paryžiaus. Nedaug trūko, kad neįtikėtino grožio jų muzikinis dialogas būtų užgožęs kitų vakaro dalyvių ir paties poeto monologus. Rankiojant kelionės perliukus, jų muzikavimas patektų tarp geriausiai atminties nušlifuotų. Kitądien poezijos vakare Strugoje, ant vieno Drinio upės tilto, krantinėse susibūrus įspūdingai klausytojų miniai, vietos musulmonai sveikino M. Darvišą mosuodami Palestinos vėliavomis. Degančios gerbėjų akys tarsi šaukė: „Mes laimėjom.“ Ne pirmą kartą per šią kelionę patyriau, kad Balkanuose politika tebėra pačiam poody, kad čia jausmų protrūkį gali sukelti netgi pašnekesys apie nacionalinius patiekalus. Vienas lengvas, neįpareigojantis pokalbis su juodkalniečių poetu netruko nutrūkti, kai pasakiau, kad džiaugiamės būdami NATO nariai, kad ši organizacija suteikia mums bent jau teorinę apsaugą nuo Rusijos. „NATO ir Amerika yra blogis, jie sunaikino mano šalį“, – tarsi prarasdamas savitvardą replikavo juodkalnietis, skubiai atsisveikino ir nutolo. Per likusias dienas nebuvome susidūrę net žvilgsniais.
Festivalio proga organizatoriai išleido ne vieną knygą. Pasirodė rinkinys „Tiltai“, kuriame skelbiami jaunų poetų, pretendavusių į geriausio praėjusių metų debiutanto vardą, eilėraščiai. Debiutantai vėlgi ne vietiniai, o iš viso pasaulio. Regis, komisijai tai turėjo būti dar sunkesnis uždavinys, negu rinktis iš jau pripažintų autorių. Beje, tarp dvylikos kandidatų figūravo ir pora mūsų kaimynų – Andra Tede iš Estijos ir Erika Berzinia iš Latvijos. Laimėjo jauna belgų poetė Maua Rime. Besvarstant, koks margas tas svietas, vis kirbėjo klausimas: kodėl jaunųjų „nobelių“ sąraše nėra lietuvių? Gal išties praėjusiais metais nebuvo talentingų debiutų? Ar žiuri pražiūrėjo?
Išleista ir dar viena, šįkart makedonų, poezijos rinktinė anglų kalba „Raukšlių narvas“, kurios paantraštė ir pagrindinė tema – „poezija ir vaikystė“. Ir dar viena: makedonų poeto Matejos Matevskio poezijos rinktinė, eilėraščiai versti į šešias kalbas... Visų šių knygų leidėjas – „Strugos poetiniai vakarai“.
Įvertinimo sulaukė ir makedonų poezija. Geriausios praėjusių metų poezijos knygos autoriumi paskelbtas jaunas poetas N. Madžirovas, jam įteikta brolių Miladinavų premija. Broliai Miladinavai, regis, buvo Makedonijos Maironis, tik dviejuose asmenyse. Vieno vakaro metu buvo paskelbtas ir išeivijos poetas laureatas. Kiek supratau, dauguma tų išeivių išėjo ne per seniausiai (keletas jų atvyko iš Kanados, Vokietijos). Kiek keistoka premija, mes jau lyg ir nebesergam šia vaikiška kairumo, atsiprašau, išeivijos liga. Nors įtariu, kad čia esama savotiškos integracijos politikos – rimtų premijų nėra už ką skirti, o ignoruoti irgi nesmagu. Bet čia tik mano spėjimai iš balsų, intonacijų, judesių.
Neapsiėjo festivalis ir be konferencijos. Tarsi privalomas rimtumo inkliuzas, lyg pati poezija nebūtų pajėgi būti rimta. Arba tie muzikiniai ramentai poezijos vakaruose. Lyg poezija nepajėgtų stovėti abiem kojom ant žemės. Šįkart konferencijos tema buvo „Poetinis nomadizmas. Tremtis“. Ryžausi dalyvauti joje ir aš, savo pranešime pamėginau nubrėžti aiškesnes ribas tarp šiandien vis populiarėjančio poetinio nomadizmo ir tremties, nes konferencijos tezėse ši skirtis man pasirodė nepakankamai išryškinta. Konferencija, kaip dažniausiai ir nutinka, suplanuota, bet nesustyguota, pranešimai įvairūs, filosofinius samprotavimus apie poezijos esmę keitė mistinių elementų paieškos Darvišo kūryboje, postkolonializmo teorijas – vidinės migracijos patirtys. Dalyvavo dvylika pranešėjų, laiko pritrūko ne tik diskusijoms, bet ir pranešimams. Tarp monologų ir nesulaukto polilogo liko tarpas, ne mažesnis negu tarp nomadizmo ir tremties. Anot vieno konferencijoje dalyvavusio filosofo, poetas neturi šaknų, jis turi sparnus, todėl jo negalima išrauti. Vadinasi, esam tik paukšteliai, plasnojantys nuo vienos šakelės ant kitos.
Poetas Nikola guodžiasi – Makedonijoje silpna ekonomika, politika, klesti korupcija, bet poezija išlieka. Politikos ir korupcijos nepamatome, tačiau poezija čia išties gerbiama. Iškilmingas festivalio atidarymas vyksta Poezijos namuose: salė pilnutėlė, daugybė stovinčių, kaip per Nekrošiaus ar Koršunovo spektaklių premjeras. Kitas poezijos vakaras surengiamas ant tilto, vienoje iš pagrindinių Strugos gatvių palei Ochrido ežerą. Vėlgi šimtai klausytojų, šįkart besiburiančių patiltėse. Tiltas uždaromas iš anksto, statomos pakylos poetams, dviem dienoms paralyžiuojamas eismas, tačiau niekas nesipiktina – viskas vardan poezijos. Struga yra tarsi Makedonijos Palanga – Ochrido ežeras makedonams atstoja jūrą, čia suvažiuoja tūkstančiai poilsiautojų. Gyvas, bet neišraiškingas miestas, kuriame apleistis nesunkiai dera su pretenzingais disneilendiškais viešbučiais. Viename iš tokių apgyvendinami ir poetai. Vakare neleidžia užmigti muzika iš vieno restoranėlio, ryte žadina popsas iš gretimos kavinės. Mauduoliai mėgaujasi ne tik ežeru, jie nusėdę visas Drinio upės krantines, šalia prabangių kavinių, šokinėja nuo tiltų. Ir dešimtys biustų, juokingų kaip ir visi biustai pasaulyje, nusidriekę virtinėmis gatvėse ir paežerėje. Tai daugiausia makedonų poetai, bet netikėtai aptinkame ir Adomą Mickevičių. Fotografuojamės kartu – čia nedaug sutiksi lietuvių.
Surengiamos ir kelios poetinės išvykos. Viena jų – į Kalištos vienuolyną, kuriame yra ir įspūdinga keturioliktojo amžiaus cerkvė. Iškalta oloje, nes krikščionys buvo priversti slapstytis. Slapstytasi išties gerai, nes cerkvė išlaikė autentišką pavidalą, iki šiol nerestauruota. Vienuolyno kieme, po milžinišku platanu, kuriam maždaug tiek pat metų, kiek ir senajai cerkvei, vyksta skaitymai. Poetai skaito tik savo kalbomis. Sprendžiant iš klausytojų dėmesio, vertimas jiems ir nereikalingas. Atokaitoje Nikola pasakoja makabriškas istorijas. Pasirodo, dvidešimtojo amžiaus pradžioje buvo paplitęs keistas prietaras. Sunkiai sergantys iškrapštydavo cerkvėse šventiesiems akis tikėdami, kad šie freskų trupiniai turi gydomąją galią. Tokių šventųjų tuščiom akiduobėm iš tiesų vėliau išvystame Ochrido šventyklose.
Dar viena išvyka – laivu į šventojo Naumo vienuolyną, kur šalia upės poetams surengiamas piknikas. Šventasis Naumas yra garbinamas kaip Ochrido literatūrinės mokyklos įkūrėjas Pirmosios Bulgarijos imperijos laikais. Pikniko metu paskelbiamas ir konkurso in vino veritas (geriausias eilėraštis vyno tema) nugalėtojas, jam įteikiama premija – ąžuolinė statinaitė. Konkursas buvo paskelbtas prieš festivalį, jame galėjo dalyvauti visi festivalio svečiai. Statinaitė atitenka šių eilučių autoriui. Tiesa, ji tuščia ir, kaip vėliau paaiškėja, skirta ne vynui, o brendžiui arba rakijai.
Poetams numatytos ir išvykos į rajonus su nakvynėmis – visai kaip per Poezijos pavasarį. Man kartu su kitais keturiais poetais lemta keliauti į Debarą, nedidelį miestelį Makedonijos pietvakariuose, netoli Albanijos. Vingiuotas kelias driekiasi per Mavrovo nacionalinį parką, Juodojo Drinio kanjonu Debaro ežero link. Ekstremalaus vairavimo malonumas kiek trukdo mėgautis vaizdais, tačiau atperka didžiausias kelionės automobiliu privalumas – galim sustoti bet kur, man ar mano pakeleiviams panorėjus, netgi ten, kur negalima stoti. Keliauju savo automobiliu, nes į Strugą po renginių Debare grįžti neketinama, kelionės pabaiga – sostinėje Skopjėje. Debaras – vienas iš tų Makedonijos miestelių, kuriame daugumą sudaro albanai. Tai netrunkame pajusti. Mus priima meras albanas, trumpos ekskursijos po miestelį metu aplankomas, anot gido, „tipiškas gyvenamasis“ osmanų laikų albano namas, kuris išlaikęs osmaniškąją dvasią ir dabar paverstas savotišku muziejumi. Čia nėra jokių muziejaus iškabų ir jokių bilietų. Mes paprašomi nusiauti batus – musulmonų šventyklose ir namuose tai yra būtina. Mus mielai priima šeimininkas, aprodo trijų aukštų namą, restauruotą vien savo lėšomis. Beje, įspūdingos medinės raižytos plokštės ant lubų virš šviestuvo atvaizdas yra atsidūręs ir ant šimto denarų banknoto. Šeimininkas, išsipuošęs prabangiais žiedais, kviečia pasižiūrėti aukso dirbinių, kaip netrukus paaiškėja, aplankyti čia pat už kampo esančios aukso parduotuvės. Neabejojame, kad ji taip pat yra jo. Kaip ir naujutėlaitis visureigis prie durų. Nei iš šio, nei iš to imame ilgėtis osmanų laikų.
Poezijos vakaras vyksta Debaro kultūros namuose. Viskas užleista, suplyšusios užuolaidos, apsilupinėję suolai, nešvara – jaučiuosi tarsi laiko mašina grįžęs į mielus sovietinius savo jaunystės laikus. Kiek vėluojame, klausytojai jau susirinkę. Dauguma vyrai, viena kita moteris. Kaip paaiškėja, beveik visi albanai, ir – dar geriau – pusė iš jų vietos poetai. Iki graudulio pažįstama situacija. Vakaras vedamas makedonų ir anglų kalbomis, tačiau visi vietos poetai skaito albaniškai. Poeziją skaito vieni vyrai – mes, penki atvykėliai, ir kita tiek vietinių. Šalia scenos kultūros namų mechanikas, pasistatęs prieškarinį kasetinį magnetofoną, paleidžia muzikėlę prie kiekvieno eilėraščio. Jis pernelyg neišrankus – visiems dedikuoja tą patį bitliukų „Yesterday“. Iš vakarykštės dienos sugrįžti į dabartį pavyksta tik vakare, valgant upėtakius, pagautus Debaro ežere, ir geriant rakiją ant to paties ežero kranto.
Festivalio pabaigos vakaras vyksta Skopjėje. Miestas nutriušęs, netgi senamiestis – apleistas, šiukšlinas – sostinės veido neišgelbsti. Šimtmečius buvusi provincijos miestas ir tik praeitą šimtmetį tapusi Makedonijos metropoliu, Skopjė įkūnija sunkiai ištrinamą sovietinę dvasią, ši giliai įsigėrusi architektūroje – ar tai būtų operos teatras, ar išblukę daugiabučiai. Vakaras vyksta Istorijos muziejuje, lauke tvyro vos ne keturiasdešimties laipsnių karštis, ne ką mažiau ir viduje, kondicionierių nesimato. Pradėdamas skaityti, bandau pajuokauti – girdi, Istorijos muziejuje taip karšta, nes ir pati istorija čia karšta. Vėliau pagalvoju, kad labai jau nevykusiai juokauju. Nes istorija čia išties švyti kaip įkaitusi žemės magma. Graikija nenori pripažinti Makedonijos valstybės, nes graikai įsitikinę, kad tikroji Makedonija yra Graikijoje. Europos spaudžiama, dantis sukandusi, Graikija sutinka, kad tokia egzistuotų, bet nė už ką neleidžia jai vadintis Makedonijos Respublika. Tad oficialiai šiandien ši šalis vadinas Buvusi Jugoslavijos Respublika Makedonija. Bulgarai nelinkę pripažinti makedonų kalbos, jie tvirtina, kad tai ta pati bulgarų kalba, įgijusi serbiškų atspalvių per ilgus Serbijos valdymo metus. Ochridą bulgarai iki šiol tebelaiko savo dvasine sostine. Panašu į lenkų santykį su Vilniumi praeitame šimtmetyje? Panašu, bet įtampos voltažas kur kas didesnis. Nes čia gyvai tebepulsuoja antikiniai, bizantiškieji, osmaniškieji, serbiškieji klodai. O kur dar Makedonijos albanai, su kuriais karinis konfliktas baigėsi tik prieš šešetą metų.
Makedonija dar netapusi turistų taikiniu. Ne itin kokios ir sąlygos. Didžiausiame Ochrido ežero paplūdimyje nerasi net persirengimo kabinos. Pakelės, kaip, beje, ir Juodkalnijoje ar Bosnijoje, daugelyje vietų virtusios šiukšlynais, neretai dvokiančiais šlapimu ir atmatomis. Gausu ženklų, raginančių saugoti gamtą, tačiau nematėme nė vienos šiukšliadėžės ar tualeto netgi nacionaliniuose parkuose. Makedonijos kalnai sukelia neužbaigtumo jausmą, kurį sunkiai patirsi kokioj Olandijoj ar Danijoj. Tarsi prieš akis driektųsi lapas, kuriame viskas surašyta paraštėse ir daug tuščios vietos. Makedonija turi turtingą kultūros palikimą. Čia yra gimusi kirilica. Po dienos kitos nustoja stebinti puikiai išsilaikę net vienuolikto ar dvylikto amžiaus vienuolynai ir cerkvės, penkto ar šešto amžiaus mozaikos ant ankstyvųjų krikščionių bazilikos grindų Ochride. Šiame mieste, anot gido, netgi sodinant medį galima iškasti vertingų senienų. Nepuolu kasinėti, nors kastuvą vežiojuos bagažinėj. Užtenka to, ką pamačiau ir išgirdau. Gal ir neužtenka, bet tokia jau nomado dalia – niekur nesuleisti šaknų. Nesodinti medžio.
Ir pabaigoje pora žadėtų Machmudo Darvišo eilėraščių.

9 psalmė


O rože neprieinama laikui ir jausmui
O bučiny vėjų klostėse
nustebink mane sapnu
kuris atitolins mano beprotybę nuo tavęs
Kad priartėčiau prie tavęs
atradau laiką
Artėdamas prie tavęs
kad nutolčiau nuo tavęs
atradau savo jausmus
Tarp artėjimo ir tolsmo
yra akmuo sapno dydžio
Jis neartėja
Jis netolsta
Tu esi mano šalis
Akmuo nėra tas pat kas ir aš
Todėl nenoriu susidurti akis į akį
su dangumi
nei mirti kaip lygus su žeme
esu svetimas, visad svetimas

Iš ten esu


Iš ten esu ir turiu prisiminimus,
Gimęs kaip ir visi mirtingieji, turiu
motiną
Ir namą su daug langų,
Brolių, draugų turiu
Ir vienutę be lango.
Man priklauso žuvėdrų nešama banga,
Turiu savo požiūrį
Ir dar vienus žolės ašmenis.
Mano mėnulis ir kitas žodžių kraštas,
Ir nesuskaičiuojami paukščiai,
Ir nemirtingasis alyvmedis.
Vaikščiojau šia žeme, kol kardai
Pavertė jos gyvą kūną apsunkusia
plynaukšte.

Iš ten esu. Atiduodu dangų jos motinai,
Kai dangus aprauda jos motiną.
Verkiu ir aš, kad atpažintų mane
Grįžtantis debesis.
Išmokau visus žodžius, vertus kraujo
teismo,
Kad galėčiau sulaužyti taisyklę.
Išmokau visus žodžius ir sulaužiau juos,
Kad sukurčiau vienintelį žodį: Tėvynė...
iliustracija
Šv. Klemenso cerkvė Ochride
iliustracija
Konkurso in vino veritas laureatas Eugenijus Ališanka su Strugos festivalio organizatoriais
 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
4:10:32 Sep 5, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba