Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-09-21 nr. 3157

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Betoniniai triušiai.
MARAKANOS TAUTA. MAKARONŲ ŠALIS
23
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Eugenijus Ališanka.
NESODINTI MEDŽIO, ARBA STRUGOS POETINIAI VAKARAI
• NAUJOS TURGAVIETĖS ATIDARYMAS DRUSKININKUOSE!

SUKAKTYS 
• Aldona Ruseckaitė.
„KAS PADARYTA KULTŪRAI, SUGRĮŠ Į LIETUVĄ...“
1

KNYGOS 
• „ŽUVUSIŲJŲ SLĖNIS“
• „GRUMTYNĖS DĖL GONKŪRŲ“
• „PORCIJA“
• „SMURTAS. APMĄSTYMAI APIE NACIONALINĘ EPIDEMIJĄ“1
• Vitas Areška.
KANDI PAŠAIPA LAIKUI, MENUI IR SAU
• Gintarė Adomaitytė.
PIENĖS GERIA PIENIŲ PIENĄ
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• BRONIUS KUTAVIČIUS: „KŪRYBA YRA GYVYBĖ“4

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
ATVIRI TEATRINIO MENO PAIEŠKOMS
1
• Ridas Viskauskas.
AKTORIUS PLIUS PUBLIKA LYGU...
1

DAILĖ 
• Kristina Stančienė .
1+1
28
• Inga Kaselienė.
ŽAIDŽIANTI TRADICIJA
2

PAVELDAS 
• Margarita Matulytė.
VILNIETIŠKOS FOTOGRAFIJOS SEZONAS

POEZIJA 
• PAULIUS NORVILA10

PROZA 
• Laima Petrauskienė.
KOMPLEKSAI, VĖLYVOJI MEILĖ IR POEZIJA
4

VERTIMAI 
• ABEL MURCIA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Jurijus Dobriakovas.
„HOLIDAY IN“: NERŪPESTINGAS KELIAVIMAS IR NEAPIBRĖŽTI ATOSTOGŲ REZULTATAI (I DALIS)
1
• „TARP: VASAROS 5“

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
 Jūratė Baranova.
MIRTIES IŠSIŠAKOJIMAI: J.L.BORGESAS
5

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
JUODOSIOS SAULĖS FENOMENAS
5

KRONIKA 
• RUDENS PARALELĖS
• KIVIRČŲ KOMEDIJA JAUNIMO TEATRE

DE PROFUNDIS 
• BETONINIAI TRIUŠIAI7

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS

MIRTIES IŠSIŠAKOJIMAI: J.L.BORGESAS

Pranešimas, skaitytas tarptautiniame literatūros forume „Šiaurės vasara. Literatūra – tarp fakto ir išmonės“
2007 08 25

Jūratė Baranova

[skaityti komentarus]

Čia bus plėtojama prancūzų hermeneuto ir fenomenologo Paulio Ricioure’o knygoje „Pats sau kaip“ kitas kažkada išsakyta mintis, kad literatūra, šalia visų kitų savo galimų ir numanomų funkcijų, yra dar ir vaizduotės laboratorija, suteikanti galimybę gyviesiems prisijaukinti mirtį, sumažinti siaubą artėjant nežinomybės link. Ne visi rašytojai rašo apie mirtį. Manau, kad apie ją nerašo detektyvų autoriai. Jų tekstuose mirtis patampa tik išoriniu įvykiu tarp kitų įvykių. Detektyvo vidinį nervą kaitina ne mirtis, o paslaptis. Mus, priešingai, domina tie literatūros judesiai, kai bandoma tekstu nors kiek pastverti pačią mirtį „už uodegos“, naratyvu praskleisti jos vidinį neįmenamą juodumą, tarsi pažvelgti už širmos, už uždraustos ribos ir bent šiek tiek atsakyti į klausimą: Kas gi yra anapus?“ Mirtis šiuo atveju patampa idealia provokacija, iššūkiu, su kuriuo kūrėjas išdrįsta galinėtis. Pirmąjį, dar gana žalią, savo tyrimą esu paskelbusi skyriuje „Leben zum Tode“ („Gyvenimas mirties link“) knygoje „Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos“. Buvo labai įdomu rasti įvairiausias galimas mirties refleksijos moduliacijas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Galima išskirti dvi ryškias nesutampančias strategijas, kurias renkasi rašantys apie mirtį. Pirmąją jų pavadintume „realistine“, antrąją – „simbolistine“. Realistinė vėlgi skiltų į „objektyvistinę“ (gal būt „metafizinę“) ir subjektyvistinę (galbūt „fenomenologinę“). Pirmojoje – realistinėje-objektyvistinėje tendencijoje mirtis matoma kaip neatskiriama gyvenimo dalis, kaip į bendruomenės gyvenimą giliai įaugusi imanentinė jos struktūra. Tačiau pasakotojas(a) nekelia klausimo, ką gi mirtis reiškia jam ar jai. Tokį didingą dramatišką mirties paveikslą tapo Vanda Juknaitė romane „Šermenys“. Realistinę subjektyvistinę (fenomenologinę) kryptį, priešingai, domina mirties pėdsakai ir atšvaistai veikėjų sąmonėje. Čia labai radikaliai atskiriama, kaip šiuos mirties ženklus suvokiame, kai „miršta kiti“, ir kaip pasikeičia jų tonacija, kai prasideda kalba apie „mano paties“ artėjančią mirtį. Tokiuose kūriniuose bandoma tekstu apčiuopti reali mirties judesių veika, literatūriškai įprasminant mirštančiojo ir gyvųjų pasaulių totalų prasilenkimą. Šiai krypčiai postūmį davė klasikinis Levo Tolstojaus tekstas – apysaka „Ivano Iljičiaus mirtis“. Šį kūrinį mini visi, kas tiktai giliau tyrinėja mirties problemą. Marcelis Proustas bandė parašyti kažką panašaus kaip Tolstojus apsakyme „Baldassare Silvande mirtis“. Vokiečių filosofas Martinas Heideggeris, penktajame „Būties ir laiko“ skyriuje fenomenologiškai apmąstęs mirties fenomeną iš vidaus – taip, kaip ji reiškiasi būtent įsisąmoninimo lygmenyje, vėlgi nurodo, kad jo požiūris labai artimas Tolstojui. Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje arčiausias minėtų autorių mirties refleksijos strategijos yra Danutės Kalinauskaitės apsakymas „Užtrauktukas“. Jo veiksmas pasakojamas būtent kitų, šalia mirštančiosios esančių artimųjų perspektyvos, tačiau sąmonėje bandant susekti mirtį pagal jos ženklus. Pasakotoja, stovėdama tetos lovos galvūgalyje, suvokia, kad ji nežino, kas ta mirtis. Nepaisant bandymų mąstymu ar stebėjimu prie jos priartėti, mirtis išsisuka ir nepasiduoda aiškiai sugaunama nei kaip sąmonės būsena, nei kaip žodis, nei kaip konkretus daiktas.

Simbolistinės mirties refleksijos pakraipos rašytojai tokio drąsaus galinėjimosi su realiais mirties ženklais iš karto atsisako. Visas mirties ženklų pėdsakų svoris ir jų galima prasmė iš karto perkeliama į vaizduotės, artimos pasakai, mitui, pramanui, teritoriją. Mirtis dažniausiai personifikuojama, paverčiama vienu iš pasakos veikėju. Ji matoma arba kaip gražuolė moteris (Cocteau „Orfėjas“), arba kaip nekalta mergelė, sugulovė, (Aidas Marčėnas, Moreau paveikslas „Mirtis ir jaunuolis“), lapė (Aidas Marčėnas, Alvydas Šlepikas) arba kaip jaunesnioji sesutė (Rimas Stankevičius), arba kaip motina (Ričardas Gavelis), arba kaip gudrus šachmatų partneris (Ingmaras Bergmanas). Personifikuojantis mirtį pasakotojas tampa šiek tiek infantilus, šiek tiek vaikas, ko nors nesuprantantis ir nesusigaudantis. Jo jausena primena Jeano Polio Sartre’o įspūdžius vaikystėje, kuriuos jis prisimena autobiografinėje knygoje „Žodžiai“. Vaikystėje jis įsivaizdavo mirtį kaip aukštą nepilnaprotę senę juodais rūbais, kuri eidama pro šalį sušnabždėjo: „Šitą vaiką aš įsidėsiu kišenėn“.

Tačiau, pasirodo, galimas ir nepersonifikuojantis, bet ir, sakyčiau, konceptualus mirties įsimbolinimas. Paprastai Jorge’s Luiso Borgeso mažąją prozą mes mintyse siejame su intelektualiųjų paradoksų literatūriniu įprasminimu. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, Borgesą, ne mažiau nei mano minėtus autorius, taip pat domino ir mirties problema. Netgi keliais aspektais. Visų pirma, Borgesas mirtį iš numanomos realybės pasaulio perkelia į sapną. Antra vertus, jį labai įvairiais aspektais (filosofiniu, literatūriniu, personaliu) domino amžinybės ir baigtumo klausimas. Trečia vertus, Borgesas, skirtingai nei mano minėti autoriai realistai, atsisako mąstyti bei rašyti apie natūralią mirtį nuo ligos savo lovoje. Tokia jis aprioriškai bjaurisi. Todėl romantizuoja prievartinę mirtį, pavyzdžiui, leidžiantis būti nužudytam kokiame nors beprasmiame ginče. Ketvirta vertus, Borgesas žaidžia su mirtimi, kaip alternatyvia pakeičiama galimybe, savo laiko išsišakojimo labirintuose rašydamas analitinius detektyvus. Mes čia aptarsime tik du pirmuosius aspektus.

Esė „Metafora“ knygoje „Amžinybės istorija“ Borgesas percituoja Schopenhauerį, ne kartą, Borgeso liudijimu, lyginusį sapną su mirtimi. Borgesas pastebi, kad ir literatūra atsiranda iš sapno. Realybės ir sapno sąlytis pereina per visą Borgeso kūrybą. Labai panašiai bei sumaniai realybę ir sapną supynė praeitais metais Jurbarko seminare Aidas Marčėnas, eseistiškai mąstydamas apie realybę ir anapusybę savo pranešime „Anapus ir šiapus tujų“: „Abejoju, ar galėčiau ištarti – sapnuoju, vadinasi, egzistuoju. Bet tikrai žinau, kad egzistuoju, kol kas nors sapnuoja mane. Tarkim, šiąnakt. Tarkime, po kelių šimtmečių.“ Borgesas realybės ir sapno taip pat nesulydo, o supina, kartais – supriešina. Realybės ir sapno priešpriešos intriga struktūrina novelę „Griuvėsių rate“. Pagrindinis novelės veikėjas, svetimšalis, iš kažkur naktį išlipęs į krantą ir atsidūręs esamo pasakojimo veiksmo pirmajame plane, turi, ir paties įvykių pasakotojo akimis žiūrint, nors ir prasmingą, bet vis dėlto antgamtišką tikslą: „Jis troško susapnuoti žmogų: troško jį susapnuoti visą, tarsi gyvą, ir įterpti į tikrovę“. Sapnuojantysis aistringai trokšta tikrovės, veržiasi į ją, tarsi Mozė, Pažadėtosios žemės link. Sapnuojančiajam pavyksta: jis sukuria savo žmogų, jaučiasi palaimingai – tarsi būtų jo tėvas. Nerimauja tik dėl galimos traumos, kuri ištiktų jaunuolį, jam suvokus efemeriškus savo kilmės šaltinius: „Nebūti žmogumi, būti kito žmogaus sapno vaizdiniu – koks tai neįsivaizduojamas pažeminimas. koks svaiginantis siaubas!“ Tačiau novelės pabaigoje intrigą išriša neišvengiamai priartėjusi paties sapnuotojo mirtis. Apsuptas liepsnos, pagrindinis veikėjas supratęs, kad beprasmiška gelbėtis, pulti į vandenį, nes „mirtis ateina apvainikuoti jo senatvės ir išvaduoti nuo darbo“. Todėl išmintingai žengia į ugnį, kur jo laukia didysis nusivylimas. Liepsna ji pasitiko ne svilinančiu karščiu, o glamone. „Sklidinas palengvėjimo, pažeminimo ir siaubo, jis suvokė, jog ir pats yra regimybė, kažkieno kito išsapnuota“, užbaigia pasakojimą Borgesas. Postmoderno teoretikai pasakytų, jog ši Borgeso papasakota istorija – visiškai postmoderni, veikiau bodlijariška. Realybės nebelieka – lieka tik vaizduotės padariniai, viskas efemeriška, išgalvota, simuliakriška. Mūsų tyrimui svarbūs kiti aspektai. Išsapnuoti herojai nemiršta realia mirtimi. Literatūriniai herojai gal ir gali gimdyti vieni kitus, bet jie negali mirti tikra, realia mirtimi. Realybė par excellence jiems yra užginta.

Vienas iš paskutiniųjų Borgeso apsakymų įvardintas konkrečia data „1983 metų rugpjūčio 25 diena“. Skaitytojui susidaro įspūdis, kad bus papasakota reali istorija. Iš datos aišku – tai aštuoniasdešimtketvirtasis Borgeso gimtadienis. Realus laikas ir reali erdvė. Veiksmas vyksta Buenos Airėse, viešbutyje Maipu gatvėje. Maipu gatvėje Borgesas ilgą laiką gyveno su motina. Galiu paliudyti –­ tokia gatvė Buenos Airėse tikrai yra, ten aš pati blaškiausi, ieškodama Borgeso namo, o radusi aprašiau istorijoje „Kaip surasti J.L.Borgeso namą“. Dar daugiau – pagrindinis istorijos veikėjas yra Borgesas. Jau susiruošęs rašyti savo pavardę į registracijos knygą, Borgesas kaip istorijos veikėjas, pastebi, kad įrašas „Jorge Luis Borgesas“ jau yra užfiksuotas. Ir čia tikrovė persilieja į sapną. Borgesas – pirmasis veikėjas – supranta, kad jo antrininkas (Borgesas – antrasis) jau apsigyvenęs kambaryje, kurį ir jis pats jau taikėsi išsinuomoti. Taip šešiasdešimtmetis Borgesas susitinka save aštuoniasdešimtmetį, merdintį Maipu gatvėje. „Ar esi tikras, kad miršti?“ – paklausė jaunesnysis vyresniojo. Šis atsakė, esąs, tačiau jaučiąs tik švelnumą ir palengvėjimą, kokio dar niekad nebuvo patyręs. Jaunesnysis pripažino, kad bjaurisi savo antrininku. Šis jam atsakė, kad jaučiąs jam lygiai tą patį, todėl ir nusprendęs nusižudyti. Prieš dvylika dienų skaitęs paskaitą apie „Eneidos“ šeštąją knygą ir skanduodamas hegzametrą, staiga suvokė, kokį kelią pasirinkti. „Aš apsisprendžiau. Nuo tos akimirkos pasijutau nepažeidžiamas“, – atviravo senolis. Ir mirė. Jaunesnysis jautėsi miręs kartu. Nesvarbu, kad tai buvo tik sapnas, čia pat pasakojime susapnuotas, ir per likusius dvidešimt metų jam dar bus lemta susapnuoti daugybę kitų. Realiajam Borgesui rašytojui tuo metu jau buvo likę gyventi tik trys metai. Jis nemerdėjo Maipu gatvėje, Buenos Airėse. Apkeliavo daugybę pasaulio vietų. Galutinio poilsio vieta pasirinko Ženevą. Nenusižudė nuo pasibjaurėjimo savimi. Lydimas savo ištikimosios jaunos studentės Marios Kodamos, ramiai mirė nuo inkstų vėžio.

Vienoje iš vėlyvųjų esė „Nemirtingumas“, kurią rašo jau sulaukęs septyniasdešimt aštuonerių metų, Borgesas išsako ir asmeninį egzistencinį santykį su savo paties galimu išnykimu. Jis prisipažįsta bijantis amžinybės ir nenorintis amžiams likti pats savimi. Geriau jau tapti kitu. „Būtų siaubinga pasirodyti esant amžinu, taip ir egzistuoti Borgesu. Aš pavargau nuo savęs, nuo savo vardo, nuo savo šlovės ir norėčiau, kad tai baigtųsi“. Esė „Pragaro trukmė“ (knygoje „Svarstymas“), manyčiau, labiau pats Borgesas, nei jo sukurtas naratorius, pasakoja apie dvigubai užkoduotą susapnuotą sapną. Sapnuodamas jau jautėsi lyg ir atsibudęs, bet iš tiesų atsibudo tik kitame sapne. Aš persigandęs pagalvojau: kur aš? – pasakoja Borgeso pasakotojas, – ir supratau, kad nežinau. Pagalvojau: kas aš? – ir negalėjau atsakyti. Baimė augo. Aš pagalvojau: tai šis betikslis būdravimas ir yra amžinybė? Ir pagaliau iš tiesų atsibūdau, drebėdamas iš siaubo“. Pragaras Borgeso įsivaizdavimu gali būti įsivaizduojamas ir kaip amžinas būdravimas, kaip užsitęsusi amžinybė, kaip negalėjimas užmigti, išnykti iš esaties ir savos atminties. Panašų galimą slaptą siaubo šaltinį kai kurie tyrinėtojai įžvelgia Franzo Kafkos kūryboje. Borgesas domisi pomirtiniu gyvenimu ne iš galimos tikėjimo atvertos perspektyvos, bet kaip tik priešingai, netikėdamas, o tik kaip vaizduotės konstruojama galimybe.

Amžinybės idėja, anot Borgeso, būtina žmonijos istorijai tarsi jos praeities veidrodis. Jos iki galo neįmanoma įsivaizduoti, kaip neįmanoma įsivaizduoti ir laiko tėkmės. Tačiau lygiai taip pat kiekvienas svajotojas, nostalgiškai perrinkdamas atmintyje laimingas savo praeities akimirkas, atmintyje kuria antlaikiškumą, visi praeities džiaugsmai jo atmintyje susilieja į vieną vaizdą. Vienoje iš ankstyvųjų savo esė „Amžinybės istorija“ Borgesas aprašo savo paties priartėjimo prie amžinybės išgyvento jausmo patirtį. Tai nutiko visai vakare, jam išėjus pasivaikščioti ir netikėtai užklydus į vieną seniai nelankytą miesto rajoną. Borgesas staiga suvokė, kad čia lankėsi prieš trisdešimt metų. Paukščių giesmė ir atsivėrusi aplinkui tyla persmelkė jį netikėtumu. „Aš pajutau, kad miriau, aš pajutau, kad esu pašalinis stebėtojas viso to, kas vyksta, ir pajutau neapibrėžtą, bet aiškią baimę žinojimo, kuris yra paskutinė metafizikos tiesa.“ Jis nesijautė priartėjęs prie laiko ištakų, tačiau jam pasirodė, kad jis aprėpia savyje išslystančią ir beveik neegzistuojančią neįsivaizduojamo žodžio „amžinybė“ prasmę.

Manau, Borgesui, gebėjusiam tobulai derinti intelektualinį žingeidumą bei išradingumą su gilia egzistencine patirtimi, pavyko labai nemenkai ir visai unikaliai pastūmėti literatūrą to, ką Riciour’as pavadino siaubo mirties akivaizdoje, prijaukinimo link. Amžinybė, nepaisant to, kiek mes svajotume apie ją sapnuose ar literatūroje, yra tai ką išskirtinėmis akimirkomis kartais pavyksta patirti būtent šiapus, o ne anapus, kaip pasakytų Marčėnas, tujų.

 

Skaitytojų vertinimai


40895. Klausimai2007-09-24 11:27
Klausimai: 1. Kokia literatūrine tema prof. Jūratė Baranova vis dėlto NEgalėtų (nesiryžtų) parašyti? 2. Kokia literatūrine tema prof. Jūratė Baranova GALĖTŲ parašyti NEDILETANTIŠKAI, t. y. ne 3 kurso filologo studento maniiera? 3. Kada ir koks(-ie) literatūros tyrinėtojai ar kritikai, ar istorikai, ar teoretikai... pagaliau atvirai bakstelės pirštu: "Ponia, nustokit apie literatūrą pilstyt niekus iš tuščio į kiaurą, perkošinėt seniaaaaaaaausiai žinomus dalykus, gerbkit literatūrą ir apie ją bent kiek nutuokiančius skaitytojus".

40901. bava2007-09-24 14:10
kas toks Rimas Stankevičius? :) O su "klausimu" sutinku?

40904. xX2007-09-24 17:17
Tema įdomi, bet nei Chorche Borchesas, nei Churate Baranoffa net per sprindį nepriartėjo prie amžino gyvenimo esmės, pasekmių ir naujai besirandančių socialinių konfiguracijų. Tema kieta ir aktuali būtent kamieninių ląstelių (stem cells) šviesoje - manoma, kad dabar gimę vaikučiai jau turi potencialią galimybę gyventi vidutiniškai 2000 metų. Per tiek laiko galą gauti galima tik kokioje aviakatastrofoje, trinkelėjus meteoritui į omenį etc. Jau dabar aišku, kad visi iki vieno organai restauruojami kamininėmis l., o tapatybė neprarandama (tapatybė, matyt, įsitvirtina neuronų tinkle). Tai štai, klausimas - kada mirtinai nusibosta gyventi? Ir kodėl nusibosta? Nuobodulys atslenka išnykus vaikystės/jaunystės draugams? - tačiau to gi nebebus, draugai neišnyks, jų tik daugės. Užges emocinijos - to irgi nebeturėtų būti. Etc. Borges`as į tai neatsakė, dėl to jis man atrodo ganėtinai ribotas. Bandė atsakyti, tik įstrigo sapnuose ir veidrodžiuose. Jo 30-ties metų intervalas - toli gražu ne amžinybė. Ar svarbu, "kas aš?"? Gal svarbiau -"Ką aš?"? Ką aš galiu? Ką galiu, jei gyvenu dvigubai ilgiau? Trigubai? Ir kaip gyventi, kad "galėčiau"? Kad galėčiau dvigubai ilgiau "gyventi"? Galėjimas gyventi, va kas svarbu.

40912. xrizantemos2007-09-24 20:25
rasykit,rasykit idomiai ir neidomiai ir pusetinai idomiai.neuzkalnu ir velines,oi atsigriebsim!**********************************************

40967. Studentas2007-09-27 11:47
Sugebėti žaisti su mirtimi - aukščiausias pilotažas..

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
4:10:26 Sep 5, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba