Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-09-21 nr. 3157

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Betoniniai triušiai.
MARAKANOS TAUTA. MAKARONŲ ŠALIS
23
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Eugenijus Ališanka.
NESODINTI MEDŽIO, ARBA STRUGOS POETINIAI VAKARAI
• NAUJOS TURGAVIETĖS ATIDARYMAS DRUSKININKUOSE!

SUKAKTYS 
• Aldona Ruseckaitė.
„KAS PADARYTA KULTŪRAI, SUGRĮŠ Į LIETUVĄ...“
1

KNYGOS 
• „ŽUVUSIŲJŲ SLĖNIS“
• „GRUMTYNĖS DĖL GONKŪRŲ“
• „PORCIJA“
• „SMURTAS. APMĄSTYMAI APIE NACIONALINĘ EPIDEMIJĄ“1
• Vitas Areška.
KANDI PAŠAIPA LAIKUI, MENUI IR SAU
• Gintarė Adomaitytė.
PIENĖS GERIA PIENIŲ PIENĄ
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
 BRONIUS KUTAVIČIUS: „KŪRYBA YRA GYVYBĖ“4

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
ATVIRI TEATRINIO MENO PAIEŠKOMS
1
• Ridas Viskauskas.
AKTORIUS PLIUS PUBLIKA LYGU...
1

DAILĖ 
• Kristina Stančienė .
1+1
28
• Inga Kaselienė.
ŽAIDŽIANTI TRADICIJA
2

PAVELDAS 
• Margarita Matulytė.
VILNIETIŠKOS FOTOGRAFIJOS SEZONAS

POEZIJA 
• PAULIUS NORVILA10

PROZA 
• Laima Petrauskienė.
KOMPLEKSAI, VĖLYVOJI MEILĖ IR POEZIJA
4

VERTIMAI 
• ABEL MURCIA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Jurijus Dobriakovas.
„HOLIDAY IN“: NERŪPESTINGAS KELIAVIMAS IR NEAPIBRĖŽTI ATOSTOGŲ REZULTATAI (I DALIS)
1
• „TARP: VASAROS 5“

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Jūratė Baranova.
MIRTIES IŠSIŠAKOJIMAI: J.L.BORGESAS
5

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
JUODOSIOS SAULĖS FENOMENAS
5

KRONIKA 
• RUDENS PARALELĖS
• KIVIRČŲ KOMEDIJA JAUNIMO TEATRE

DE PROFUNDIS 
• BETONINIAI TRIUŠIAI7

MUZIKA

BRONIUS KUTAVIČIUS: „KŪRYBA YRA GYVYBĖ“

[skaityti komentarus]

iliustracija
Bronius Kutavičius
Arūno Baltėno nuotrauka

Vienas žymiausių lietuvių kompozitorių – Bronius Kutavičius švenčia 75-ąjį gimtadienį. Su jo pavarde siejami jau ne tik lietuvių muzikos istorijos puslapiai, bet ir daug gilesnis, kaip sako Vytautas Landsbergis, lietuvių kultūros podirvis. Kutavičius nepakartojamas, nors daug kas jį bandė kartoti. Lyg žiniuonis ar aiškiaregis jis atkuria pagoniškus ritualus, lietuvių liaudies dainos provaizdžius, Gedimino sapną, Pasaulio medžio viziją ar šamanų apeigas. Ir mes juo patikime, pasikliaujame jo intuicija ir leidžiamės vedami praeities vizijų rekonstrukcijos keliais. Tie keliai vedė mus ir į Atgimimą, tautinį pasididžiavimą ir susižavėjimą savo šaknimis, savo istorija, kaip kad vedė Sigito Gedos ar Justino Marcinkevičiaus poezija, Laimono Noreikos balsas.

Jubiliatą kalbina Jūratė Katinaitė.

Jūratė Katinaitė. Tikriausiai pirmą kartą gyvenime prieš interviu taip jaudinausi. Kalbinti kone kanonizuotą lietuviškojo meno simbolį – nelengva. Regis, ko bepaklausi, bus kvaila, jau girdėta ir neverta Jūsų. Tad pradėsiu tradiciškai. Kaip muzika atėjo į Jūsų gyvenimą? Kaip berniukui iš Molainių kaimo šovė galvon tapti kompozitoriumi?

Bronius Kutavičus.Tas kelias buvo labai ilgas. Turėčiau ilgai pasakoti, pradėdamas nuo karvių ganymo, nuo lūpinės armonikėlės, nuo smuikelio, kuriuo pats iš nuojautos pradėjau „rankioti“ melodijas. Arba dar anksčiau, kai giedodavau giesmes ant pečiaus. Žinot, kai užkuria duonkepį, virš jo labai įšyla. Ant pečiaus visi susirinkdavome, ir aš giedodavau. Visas giesmes mokėjau – ir kalėdines, ir velykines, kurios man labai gražios. Mano motina buvo šviesi moteris. Pastebėjusi polinkį į muziką, ji mane išleido mokytis muzikos, kai visi kiti pokario metais mokėsi ir dirbo praktiškus darbus – traktoristais, statybininkais. Už tai aš jai iki šios dienos jaučiuosi labai dėkingas.

Jūsų kūryba netelpa į sąvoką „muzika“. Ne kartą esate bandęs nupasakoti, kaip gimsta Jūsų kūriniai: iš savo šaknų ilgesio, iš praeities vizijų. Turbūt daugelis žmonių dažnai susimąsto apie savo tautos prigimtį, istorijos klystkelius, tačiau kaip tokias refleksijas paversti muzika?

Čia sudėtingas dalykas. Sakyčiau, kad nuojauta – svarbiausia. Koks nors poezijos posmas ar prozos keli sakiniai, ar Donelaičio mintis – visi jie duoda kokį nors vaizdą. Vaizdas man beveik iš karto jungiasi su garsais. Vienas mano kolega yra pasakęs, kad muzika yra viskas: ir kojų trepsėjimas, ir lūpų čepsėjimas. Faktiškai kiekvienas garsas ir yra muzika. Taigi stengiuosi priartinti kilusią mintį prie muzikos išraiškos. „Paskutines pagonių apeigas“ (1978 m. – J.K.), kurios tapo turbūt pačiu populiariausiu mano kūriniu, rašiau vedamas nuojautos. Reikėjo atrasti, įsivaizduoti, ką gi tie žmogeliai galėjo daryti prieš kokį tūkstantį metų. Kaip jie judėjo, kaip garbino gyvatę ar ąžuolą? Aš įsivaizduoju, kad giedodami jie atlikdavo kokius nors ritualus. Tuomet gimsta tam tikra analogija. Atsimenu, daug bendravom su Beatriče Grincevičiūte, ypač kai statėm mano operėlę vaikams „Kaulo senis ant geležinio kalno“. Sykį su ja kalbėjomės, ir aš pianinu pagrojau melodiją „Tu ąžuole, ąžuole, tu ąžuole ąžuoliausias“. Šiaip, be teksto pabarškinau klavišus ir tiek. O ji kad sukluso, kad sujudo: „Oje, čiagi pagoniški dalykai!“ Labai nudžiugau, nes Beatričė buvo nepaprastai jautrios dvasios, ir jeigu jai nuojauta pakuždėjo, kad čia tinka, vadinasi, aš pataikiau.

Ar mūsų laikais dar egzistuoja toks romantinis dalykas kaip įkvėpimas? Jūs kadaise esate pasakęs, kad atsitiktinumu tikite labiau nei darbu. Tai labai savotiškai skamba dabar, kai visi tik ir akcentuoja darbą. Menininkai irgi mėgsta sakyti, kad turi labai daug dirbti, o ne kurti. Tad kaip gimsta Jūsų menas? Kaip nušvitimas, kurį reikia paskui kaip nors išreikšti natomis? Ar visgi kūrinys yra ilgo mintijimo ir kruopštaus darbo vaisius?

Visaip būna. Būna ir kaip nušviesėjimas, netgi kaip sapnas. Net keletą kartų esu susapnavęs savo muziką labai tiksliai. Pavyzdžiui, kvartetą styginiams „Anno cum tettigonia“. Tai buvo Krzysztofo Pendereckio užsakymas. Jis nusipirko dvarą Luclavicuose ir tame dvare 1980 metais pirmąkart surengė festivalį. Pasikvietė Vilniaus kvartetą, o man užsakė parašyti jam kūrinį. Visi buvome labai paveikti „Varšuvos rudens“ festivalio, tad labai bijojau, kad neimčiau mėgdžioti to, kas buvo išgirsta – aleatorikos, puantilizmo, dodekafonijos... Buvo labai sunku ką nors sugalvoti, kad nors kiek originalesnis pasirodyčiau. Iš tos kūrybinio ieškojimo įtampos aš susapnavau kūrinio formą: kūrinys – kaip metai, taktas – kaip diena, iš viso – 365 taktai; kas septynis taktus, t.y. kas savaitę, – naujas garsas, kas 30 dienų – varpas. Toks minimalistinis kūrinys, kai garsas išsiplėtoja iki solsticijos, kada saulė yra pačiam aukščiausiam dangaus taške. Ir tada viskas tarytum išsilieja. Atsikėliau ketvirtą valandą ryto ir užsirašiau, kad neužmirščiau. Bet sapne dar girdėjau ir muziką, kurios man nepavyko atkurti... Tačiau, būna, kali, kali – niekas neišeina. Pradedi nekęsti kūrybos, to, ką rašai. Pasižiūri kritiškai ir pamatai, kad nieko gero neišėjo ir nebegali padėti joks įkvėpimas.

Kūrinio pirmavaizdis ir rezultatas... Gimsta idėja, viską apmąstote, gal net mintyse girdite muziką ir štai koncertų salėje išgirstate realų skambesį. Ar didelis skirtumas tarp to įsivaizdavimo ir skambėjimo? Ar lengva su tuo susitaikyti? O gal tas „tikrasis“ kūrinys taip ir pasilieka autoriaus sieloje, mintyse?

Mes, kompozitoriai, neturime to privalumo, kaip dailininkai ar rašytojai. Rašytojas parašo sakinį, jį perskaito ir mato, kaip jis atrodo, kaip jis skamba iš tikrųjų. Dailininkas irgi paėjęs kelis žingsnius atgal pats gali įvertinti rezultatą. O mes neturime tokios galimybės. Atsirado kompiuteriai, ir man atrodo, kad daugelis kompozitorių dabar tikrinasi skambėjimą kompiuteriu, bet aš to nemoku. Aš pasikliauju savo intuicija, vidine klausa, kuri dažniausiai manęs neapgaudavo. Bet reikia labai susikaupti, kad sukurtum tobulą formą, kad kulminacijos, visa struktūra veiktų klausytoją. Tai yra pats svarbiausias dalykas.

Kiek įtakos Jūsų kūrinių gimimui turi atlikėjo asmenybė, jo balsas, tembras, mintys? Pavyzdžiui, „Dzūkiškų variacijų“ neįsivaizduojame be Veronikos Povilionienės. Tokių kūrinių Jūsų kūryboje yra nemažai.

Be atlikėjų nebūtų nei kompozitorių, nei kūrinių, nei muzikos. Kai 1974 metais rašiau „Dzūkiškas variacijas“ (galbūt dabar ir juokinga), jokiu būdu nenorėjau kviestis Povilionienės. Tuomet ji jau buvo labai populiari, visur „naudota“, dainavo Povilo Mataičio Folkloro teatre, jos įrašai nuolat skambėdavo per radiją. O man reikėjo kokios nors šimtametės senutės balso. Įsivaizduokit, prigesęs tembras, tik tonalumą išlaiko. Ir dabar aš galvoju, kad būtų buvęs didžiulis poveikis. Bet taip ir neradau dainininkės, mokančios „Beauštančią aušrelę“, kuri palyginti nėra sena daina lietuvių folklore. Tuomet ir išgelbėjo Veronika, kaip ir ne kartą vėliau – mano operoje, spektakliuose, kine. Labai gabi moteris, džiaugiuosi, kad ji yra.

Daug bendradarbiavau su Vilniaus kvartetu, su tuomet Sauliaus Sondeckio vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru, „išvežiojusiu“ mano „Dzūkiškas variacijas“ po visą pasaulį. Daug kamerinės muzikos atlikėjų man mielai padėdavo, daug kam esu dėkingas.

Kai išgarsėjote ir tapote populiarus – po „Dzūkiškų variacijų“, po „Paskutinių pagonių apeigų“, – buvote labai novatoriškas. Pastaraisiais metais pastebime Jūsų atsigręžimą į tradiciškumą, vos ne romantinio skambesio orkestrą. Tad kaip bėgant laikui keičiasi Jūsų muzikinės idėjos ir kompozicinių priemonių poreikiai?

Bėgant metams žmogus, aišku, keičiasi. Ne tik kūnas, – ir supratimas. Nesakyčiau, kad aš tik dabar pasikeičiau. Aš keisdavausi kas kokius penkerius metus. Kai tik pradėjau kompozitoriaus kelią, mes visi „lindom“ į Prokofjevo muziką. Tai buvo 1962-1965 metai. Daugiau nieko ir nežinojom. Kai baigiau konservatoriją, visus labai veikė „Varšuvos rudens“ festivaliai, juose skambantys drąsiausi kūriniai, naujos technikos – aleatorika, klasteriai... Visi buvo pasinėrę į naująją tarptautinę sistemą, vertinamą kaip pažangią. Greitai suvokiau, kad ne toks yra mano kelias. „Panteistinė oratorija“ buvo pati moderniausia iš mano kompozicijų. Bet 1972 metais sukūriau vokalinį ciklą „Ant kranto“, ir tai jau buvo atsigręžimas atgal, į minimalizmą, vos ne tonalumą. Paskui parašiau nemažai kūrinių ir tik vėliau pradėjau domėtis rytietiška muzika: „Anno cum tettigonia“, „Du paukščiai girių ūksmėj“, „Ten toli, iki vidurnakčio“, kiti, vėliau parašiau „Jeruzalės vartus“. Tai leido gilintis į japonų, indų dermes... Indai, pasirodo, turi net 24 dermes – kiekvienai paros valandai. Aš „Ten toli, iki vidurnakčio“ ir panaudojau dermes iki saulės laidos. Paskui nuo šito nutolau, atėjo metas didesniems kūriniams – oratorijai-simfonijai „Epitafija praeinančiam laukui“, skirtai Vilniui. Ir dabar keičiuosi. Rašydamas operą „Lokys“ (2000 m. – J.K.), laikiausi vienokių taisyklių, operą „Ignis et fides“ (2003 m. – J.K.) – kitokių. Kiekvienam kūriny reikia keistis. Dabar Donelaitis „Metų“ cikle vėl verčia keistis. Bet nemanau, kad per daug keičiuosi. Kažkas yra rašęs, kad Kutavičius turi savo stilių ir niekaip negali nuo jo pabėgti... (juokiasi – J.K.).

Jūs kartais klausote naujai atliekamų savo anksčiau parašytų kūrinių. Koks tuomet apima jausmas?

Aš esu vienas iš tų kompozitorių, kurie nėra per daug priekabūs. Kiti kompozitoriai sėdi prie atlikėjų ir kala jiems į galvą, kaip kūrinys turėtų skambėti. Aš pasitikiu atlikėjais, ir jeigu jie pasiūlo ką nors savo, man įdomu. Gal tik jeigu tikrai kas nors ne taip, tai pasakau. Jeigu mano kūriniai prikeliami ir atliekami po tam tikro laiko, tai gali būti ir visai kitaip traktuojami.

O dabar, klausydamasis tų senesnių kūrinių, norėtumėt „pasitaisyti“?

Yra keletas kūrinių, kur dabar daryčiau visiškai kitaip. Pavyzdžiui, oratorija „Pasaulio medis“. Aš ten ėjau nuo šaknų viršūnės link, kaip katinas lipau į medį – kuo aukščiau, tuo aukštesni garsai, kulminacija – ir viskas atslūgsta. Toks įspūdis, tarytum iš toli žiūrėtum į medį. Bet aš ten atsisakau prieš tai skambėjusių garsų – jie visąlaik aukštėja. O dabar palikčiau viską nuo pat šaknų. Garsas „stambėtų“, augtų. Įsivaizduojat, koks efektas būtų „užlipus“ iki kulminacijos? Dabar daryčiau būtent šitaip. Bet aš niekuomet netaisau savo kūrinių.

Aštuonerių metų patyrėte mirties siaubą. Ar tas mirties alsavimas yra labai asmeniška patirtis, ar paliko rėžį ir kūryboje?

Prisimenu, bet žiūriu į tai labai realiai. Pasakyčiau, kad ir siaubo nejutau. Įkritau į tvarto lubų skylę ir pasikoriau už abiejų rankų. Rėkiu, spardaus – nei pirmyn, nei atgal. Klausiate, koks įspūdis? Pradėjau po truputį silpti, bet viskas vyko labai natūraliai. Pradėjau tyrinėti stogo čerpes, kaip jos sutvirtintos vielytėmis... Paskui agonija, konvulsijos... Pajutau, kad po truputį, po centimetrą judu žemyn. Nukritau, paskui dar buvau apalpęs. Išsigelbėjau. Tad kaip žiūrėti į mirtį? Labai realiai, nereikia jos bijoti. Galbūt baimė užplūsta tuomet, kai esi sveikas, pilnas jėgų, o į tave šaudo?

O kūryba yra gyvybė. Kūryboje neturėtų būti jokių sąlyčių su mirtimi. Nežinau, kaip Mozartas rašė savąjį Requiem, ar jis jautė mirties alsavimą.

Populiarumas – išbandymas? Juk 8-ajame dešimtmetyje, ypač po „Paskutinių pagonių apeigų“, tapote, kaip dabar sakoma, kultiniu kompozitoriumi. Regis, nuo Jūsų asmens ir pradėta Lietuvoje sakyti „kultinis kompozitorius“.

Čia muzikologų darbas – padaryti kompozitorių kultinį arba visai nurašyti (juokiasi – J. K.). Man atrodo, kad nuo mūsų, kūrėjų, tie dalykai nepriklauso. Dieve mano, kokie mes kultiniai... Žmogeliai eiliniai. Jeigu ką nors sugebi padaryti – tai gerai, džiaugsmas ima. Šitų dalykų nesureikšminu. Aišku, džiaugiuosi, kai kas gero pavyksta, bet aš labai savimi nepasitikiu. Kol neišgirstu, negaliu užmigti. Štai kad ir paskutinis darbas – „Rudens gėrybės“ pagal Donelaitį. Atrodė, kvailai padariau, visokių polkų prirašiau, banalybių... Paskui, kai išgirdau, lyg ir neblogai. Žmogus yra silpnas, abejoja viskuo, ką padaręs. Ar gerai, ar blogai – ne mums vertinti.

Kiek Jums svarbūs kiti menai? Man atrodo, kad šiuolaikiniame pasaulyje pasigendame menų sintezės – turiu galvoje menininkų bendravimą, idėjų sklaidą. Panašių interesų žmonės, darantys tokius pat ar panašius dalykus, bendrauja uždaruose rateliuose. Atrodo, kad Jūsų jaunystės metais buvo kitaip. Menininkai daugiau bendravo, labiau domėjosi vieni kitų darbais. Štai ir Jūsų kūriniai, inspiruoti Sigito Gedos. Arba Stasys Eidrigevičius... Ar pasiilgstate tokio bendravimo?

Taip, žinoma! Tačiau tas entuziazmas, kurio tiek turėjome, po truputį slopsta. Į senatvę užsidarai savyje, mažiau bendrauji. Nors aš vienatvę nelabai mėgstu. Turiu sodybą Dzūkijoj, tai kai ten nuvažiuoju, pasijaučiu kaip vienišas vilkas. Nors stauk, nėra su kuo pasidalinti mintimis. Labai mėgstu dalintis savo kūrybos rezultatais. Kai įrašai naują kūrinį, norisi, kad jį išgirstų kiti. Jeigu iš artimų žmonių sulauki pritarimo, džiaugsmas apima. Tas palaikymas labai reikalingas. Su draugais anksčiau daugiau susitikdavom, bendraudavom ir išgerdavom, ir pasilinksmindavom, ir nuoširdžiai pasikalbėdavom. Nors aš nebuvau linkęs į bohemą, kaip dailininkai ar rašytojai. Dabar, kai paskaitau, tai jie ir savo gatvę turėjo, ir kavines, ir apsirengimą, ir stilių.

Minėjot, kad per gyvenimą keitėtės. Tačiau kai kas juk nekinta, o bėgant metams vis labiau išsigrynina tiek kūryboje, tiek gyvenime. Į kokias tiesas šiuo metu einate?

Į tokias, kurios man atrodo teisingos. Neapsimetinėti, nesekti mada. Labiausiai nemėgstu mados, tiesiog paniškai negaliu jos pakęsti. Mėgstu pažiūrėti televiziją, tai matau tą beprasmį kraipymąsi, sekimą vienas kitu. Tą sniaukrojantį jaunimą, kuris nori būti madingas netgi kalbėdamas, iškraipydamas lietuvišką kalbą. Tuos dalykus labai skaudžiai išgyvenu. Tiesa yra tokia, kad mada sugriauna visą kultūrą, priverčia sekti, kopijuoti, beždžioniauti.

O kas džiugina? Juk esama ir jaunų žmonių, ir įdomių idėjų, kurios galbūt nėra artimos, bet gražios?

Džiugina, kai jauti gryną, tikrą kūrybą, Nebūtinai šviesią. Ji gali būti tamsi ir juoda. Bet tikra. Sukurta, o ne nukopijuota. Dabar viena televizija sukuria vieną laidą, kita tuojau pat nukopijuoja. Viskas parduodama, visur komercija.

O kaip menininkas turėtų laikytis tos žiaurios komercijos sąlygomis? Mūsų gyvenimas labai pasikeitė. Ar reikia su tuo menininkui kovoti, ar stengtis apsisaugoti, nesusipurvinti?

Reikia mažiausiai galvoti apie honorarą. Daryk nuoširdžiai iš visų jėgų, ką sugebi. Tai čia būtų tikriausias dalykas. Aš jums šventą pavyzdį pasakysiu: Čiurlionio menas. Ar jis, paišydamas paveikslą, galvojo, kiek už jį gaus? Aš manau, kad nė apie vieną savo kūrinį taip negalvojo, todėl tokie tikri ir genialūs jo darbai.

Ačiū už pokalbį, ir, sveikindama jubiliejaus proga, linkiu tikrų dalykų: tikrų jausmų, tikrų žmonių šalia, o mes lauksime iš Jūsų tikrų kūrinių.

Ačiū.

 

Skaitytojų vertinimai


40994. Landsbergis2007-09-29 11:00
"kaip sako Vytautas Landsbergis"... Na, svaresnės citatos ir autoriteto nebesurasta, cha.

41003. Debesis2007-09-30 13:10
Savo laiku Landsbergis išties buvo viena įtakingiausių figūrų lietuvių muzikologijoje, o jo likę darbai vertės nepraranda iki šiol. O Jums užkliuvusi pacituota jo frazė (beje, labai taikli) - tikrų tikriausia klasika, nuolat prisimenama ir vis cituojama, kai kalbama apie Kutavičių. Ir vieni įsimintiniausių tekstų apie pastarojo kūrybą, bent jau man, yra būtent Landsbergio. Taip kad viskas čia yra savo vietoje.

57764. jonas :-( 2010-03-16 09:16
Eina sikt tokie sudai!!!!!!!!!

58894. Simona :-) 2010-05-07 01:59
Kupinas šviesos ir inspiracijos pokalbis. ačiū.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
4:10:21 Sep 5, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba