Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-09-21 nr. 3157

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Betoniniai triušiai.
MARAKANOS TAUTA. MAKARONŲ ŠALIS
23
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Eugenijus Ališanka.
NESODINTI MEDŽIO, ARBA STRUGOS POETINIAI VAKARAI
• NAUJOS TURGAVIETĖS ATIDARYMAS DRUSKININKUOSE!

SUKAKTYS 
• Aldona Ruseckaitė.
„KAS PADARYTA KULTŪRAI, SUGRĮŠ Į LIETUVĄ...“
1

KNYGOS 
• „ŽUVUSIŲJŲ SLĖNIS“
• „GRUMTYNĖS DĖL GONKŪRŲ“
• „PORCIJA“
• „SMURTAS. APMĄSTYMAI APIE NACIONALINĘ EPIDEMIJĄ“1
• Vitas Areška.
KANDI PAŠAIPA LAIKUI, MENUI IR SAU
• Gintarė Adomaitytė.
PIENĖS GERIA PIENIŲ PIENĄ
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• BRONIUS KUTAVIČIUS: „KŪRYBA YRA GYVYBĖ“4

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
ATVIRI TEATRINIO MENO PAIEŠKOMS
1
• Ridas Viskauskas.
AKTORIUS PLIUS PUBLIKA LYGU...
1

DAILĖ 
• Kristina Stančienė .
1+1
28
• Inga Kaselienė.
ŽAIDŽIANTI TRADICIJA
2

PAVELDAS 
• Margarita Matulytė.
VILNIETIŠKOS FOTOGRAFIJOS SEZONAS

POEZIJA 
• PAULIUS NORVILA10

PROZA 
 Laima Petrauskienė.
KOMPLEKSAI, VĖLYVOJI MEILĖ IR POEZIJA
4

VERTIMAI 
• ABEL MURCIA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Jurijus Dobriakovas.
„HOLIDAY IN“: NERŪPESTINGAS KELIAVIMAS IR NEAPIBRĖŽTI ATOSTOGŲ REZULTATAI (I DALIS)
1
• „TARP: VASAROS 5“

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Jūratė Baranova.
MIRTIES IŠSIŠAKOJIMAI: J.L.BORGESAS
5

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
JUODOSIOS SAULĖS FENOMENAS
5

KRONIKA 
• RUDENS PARALELĖS
• KIVIRČŲ KOMEDIJA JAUNIMO TEATRE

DE PROFUNDIS 
• BETONINIAI TRIUŠIAI7

PROZA

KOMPLEKSAI, VĖLYVOJI MEILĖ IR POEZIJA

Laima Petrauskienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos fotografija

Mūsų kaimynas Jurgis mėgsta pasiautėti. Jis taip ir sako: „Ateinu pasiausti.“ Tai reiškia, kad jis pagėręs ir jam dabar žūtbūt reikia klausytojo. Jis siaus, tai yra kalbės, o aš turėsiu klausytis. Nebūtinai aš, bet kuris kitas kaimynas tam reikalui tinka. Mes, visi Jurgio kaimynai, jau gerokai bijome jo, tokio siautėjančio. Truputėlį gaila laiko. Bet nieko nepadarysi, su kaimynais reikia sugyventi taikiai. Ir retkarčiais išklausyti Jurgio siautimus. Nes kaimynai yra kaimynai. Bet kai yra nors mažiausia tikimybė išsisukti, jei tik įmanoma, tai visaip išsislapstom, vaidindami, kad mūsų nėra namie. Arba, pavyzdžiui, šiuo momentu mes atsigulėme pailsėti, palaimingai miegame, sapnuojame ramybę ir negirdime, kad jis beldžiasi į duris.

Šįkart Jurgis užklumpa mane besėdinčią ant slenksčio ir skaitančią. Jau nebepavyks suvaidinti, kad manęs nėra namie. Akivaizdžiai matausi visam kiemui. Teks išklausyti. Jis atsisėda šalia, ant kelmo. Šneka daug ir kažkelintą kartą įrodinėja, kad man labai gerai, nes aš labai didelė inteligentė.

– Jurgi, – sakau nebeiškentusi, – aš juk jokia inteligencija tau prieš nosį nemojuoju. Ko tu vis kalbi ir kalbi, kad aš inteligentė?

Visai netikėtai išgirstu kažką tikrai įdomaus:

– Iš jūsų šeimos manęs niekas niekada nėra pavadinęs benkartu. O visi kiti vadino.

Jurgis jau yra gana garbių metų. Dabar, kai jis sako šiuos žodžius, nėra tokia jau didelė baisybė būti benkartu. O be to, man atrodo, kad visi tai jau seniausiai pamiršo. Aš tikrai jau buvau pamiršusi. Bet Jurgis nepamiršo.

Aš, sėdinti ant slenksčio ir klausanti Jurgio, esu dar visai jauna. Ir su nuostaba pasidarau išvadą, kad dideli kompleksai gyvena žmoguje visą amžių, netgi tuomet, kai tas nebeturi jokios reikšmės. Jurgio vaikystės kompleksai skaudžiai gyvena jame iki šiol.

Praeis daug metų. Seniai Anapilyje mūsų kaimynas Jurgis. Aš seniai nebegyvenu tuose geruose namuose, kur gali nė kiek nekompleksuodamas užeiti pas kaimynus ir tiesiog paplepėti apie šį bei tą, jeigu tau liūdna. Nepasiskambinęs, nepasitaręs, nes čia telefono nėra. Todėl nieko nereikia iš anksto derinti. Tau liūdna, tu užeini ir pasikalbi. Ir šiek tiek linksmiau.

Ateis toks laikas, kai aš būsiu beveik Jurgio metų. Ir, nepaisant tų metų, kažkodėl pradėsiu elgtis labai vaikiškai ir keistai. Kvailai ir labai vaikiškai. Ir nieko negalėsiu padaryti, nors siaubingai noriu taip nesielgti, nors kartą per savo kvailą gyvenimą noriu nesielgti kvailai, bet neišeina, nors tu pasikark, neišeina ir viskas. Aš jau buvau maniusi, kad nuo kai kurių kompleksų išsigydžiau. Ne, neišsigydžiau.

O dabar graži Joninių naktis Verkių parke. Ne tokia stebuklingai nuostabi, kaip senais laikais kad būdavo Kernavėje. Bet vis tiek graži. Apie Joninių grožį byloja kiekvienas kūpolio lapas ir žiedas, šnabžda šiltas ir paslaptingas birželio nakties vėjas, pritariamai linksi kiekviena siūbuojančios smilgos galva.

Manyje tūno daug pagoniškų dvasių, o dvasioms reikalinga ypatinga erdvė. Todėl ir joms, ir man labai svarbu, kur švenčiamos Joninės. Jos gražios ne vien tik ten, mano atsiminimuose, kur nuo Kernavės piliakalnio rieda ir rieda, amžinai rieda žemyn degantis ratas, ir iš po žemių justi protėvių vėlės; kur be galo gražios nešienautos pievos, kur juosmenį siekia nešienautų pievų smilgos. Ir taip romantiškai skamba jaunų, bepradedančių garsėti poetų eilės. Vėliau jie bus garsūs, labai garsūs. Bet niekur kitur jų posmai neskambės taip, kaip čia, Kernavėje. Ir niekur kitur, jokioje puošnioje salėje, jų poezija neatrodys taip stipriai suaugusi su šia žeme, su šiais piliakalniais, su šventa ugnimi, su protėvių dvasiomis, sklandančiomis aplinkui, ir su mumis, sėdinčiais aplink laužą.

O kas dar buvo ten, toje Kernavėje? Daug svaiginamai kvepiančių žiedų nešienautose pievose. Kokių žiedų? Papras­tų ar paparčio? Keisti tie laiko žvilgsniai: tuomet atrodė – paprastų, o dabar suprantu – paparčio… Paprastų paprasčiausio, tikrų tikriausio paparčio… Ar per daug lengvai tas žiedas buvo įduotas tau į rankas, kad suprastum? Ar per daug anksti – kai neturėjai su kuo palyginti?

Joninės gražios ir čia, Verkiuose, ant stataus kalno, ant kurio didysis kunigaikštis seniai, labai seniai rado lizde beverkiantį būsimąjį krivių krivaitį Lizdeiką, kur stovėjo pagonių šventykla, kur stovėjo bažnyčia, kur stovėjo prašmatnūs rūmai ir juose buvo vaidinamos operos. Čia šita pieva, kurioje dabar einami ratai, dainuojant „Kūpolio rožę, kupolinę“, slepia po savo velėna labai daug. Ir tas viskas, kas buvo anksčiau, čia, Verkiuose, dabar irgi su mumis.

O per Jonines vis tiek išeis kalba apie meilę. Nepaisant to, kiek tau metų.

Aldona pasakoja apie savo nesenas kvailystes. Jai pačiai norisi iš savęs pasišaipyti, kad ji taip elgėsi. Bet tiesiog neįstengė elgtis kitaip. Kažkoks motoriukas, sėdintis joje, varė ir varė ją tolyn nuo to vyro, kuris jai patiko ir kuriam ji patiko. Ji nenorėjo, kad tas motoriukas būtų, o tiksliau, norėjo, kad tas motoriukas būtų sugędęs ar sulūžęs, bet jis, velnias, veikė kaip užsuktas. Pasakoja taip vaizdžiai, kad mes leipstame juokais, beveik iki ašarų. Aš jai sakau:

– Aprašyk, Dieve mano, kaip įdomu, būtinai aprašyk.

Ji pasisuka į mane ir sako:

– Bet jeigu tu sugalvosi apie tai parašyti, tai žinok...

Ji nebaigia, bet aš žinau, ką tai reiškia. Skubiai prižadu nerašyti. Beveik ištesiu savo pažadą, nes rašau tik apie pačią kvailysčių idėją, be detalių. O ji bijojo, kad aš nepapasakočiau detalių. Et, taip gaila, kad neleido papasakoti detalių. Būtume visi pasijuokę iki ašarų. Neleido, tai ir nepasakoju, pažadą tesiu.

Aš apie savo nesenas kvailystes nieko nepasakoju. Bet mintyse sudedu savo kompleksus, Aldonos kompleksus ir kadaise apibūdintus Jurgio kompleksus. Ir gaunu trigubai įtikimesnę išvadą dėl kompleksų gyvavimo amžiaus. Išvadą, kurią buvau pasidariusi tuomet, kai sėdėjau ant slenksčio ir klausiausi Jurgio siautėjimų. Patys svarbiausi, labiausiai trukdantys mums gyventi kompleksai sėdi mumyse ir nenori iš mūsų pabėgti, nors ir su kokiais meistriškais botagais mes juos iš savęs varytume. Pačiais protingiausiais argumentais juos iš savęs varome, bet jie sėdi kaip ožiai, ir tiek. Tarpais jie apsimeta, lyg jų nėra. Sėdi mumyse kaip ta suspausta spyruoklė, taip suspausta, kad jos ir nematyti. Bet šitaip susispaudę jie sėdi tik tuomet, kai vyksta kas nors nelabai svarbaus ir reikšmingo. Kai tik atsiranda kas nors reikšminga, šita prakeiktoji spyruoklė išsivynioja su galinga jėga ir parodo savo grimasas. Juokingas arba tragiškas. Tragikomiškas.

Jauniausioji ir, atrodo, net nekompleksuojanti Ramunė, esanti čia, Verkių parke per Jonines, gūžteli pečiais ir filosofiškai sako:

– O aš nieko nebeįsimyliu, nes apie mane – visi normalūs. Nėra įdomiai keistų.

– Iki devyniasdešimties tu gali dar įsimylėti šimtą kartų, – pusiau rimtai, pusiau juokais sakau aš.

– Iki devyniasdešimties?! Ko tu taip keistai fantazuoji? – nesupranta Ramunė. Bet tuoj pat pradeda juoktis: – Ar ne dėl to, kad Joninių naktis?

– Visai nefantazuoju. Pati nuostabiausia fantazija yra gyvenimas, – atsakau aš. – Bet gal tu iš dalies teisi – gal aš prisiminiau vieną istoriją dėl to, kad dabar Joninių naktis. Joninių naktį visuomet romantiškos mintys lenda į mano galvą.

Aš prisimenu ir papasakoju joms vieną fantastišką, bet visiškai tikrą gyvenimišką istoriją. Prisimenu kadų kadais iškeliavusį į Čilę Igną Domeiką. Tokį garsų, kad dabar visi nori būti domeikaičiais ir rengia visokias konferencijas šiam svarbiam faktui patvirtinti. Džiaugiasi, radę kokį lapą nuo Domeikų genealoginio medžio, ir juo išdidžiai mosikuoja. Aš retkarčiais nueinu į tas konferencijas, nes Domeika žaviuosi nuo paauglystės. Kiekvienąkart nustembu, kad tose sueigose nėra žmonių, labiausiai prisidėjusių prie Domeikos išgarsinimo. Nors gal ir nenustembu, įsivaizduoju, kaip ten yra ir dėl ko. Bet apie domeikaičių keistenybes aš žinau daug. Viena domeikaitė, kuriai dabar devyniasdešimt metų, be galo myli vieną vyriškį, kuriam yra aštuoniasdešimt. O jis ją taip pat be galo myli. Jie ten, toje Čilėje, laukia nesulaukia, kada vienas su kitu pasimatys. Be galo didelė romantiška meilė. Vėlyvoji, paskutinė…

Draugės sako:

– Kokie įdomūs tie domeikaičiai.

Tačiau, kai aš kartą papasakojau šią istoriją kitoje kompanijoje, sulaukiau labai neromantiško šios romantiškos meilės įvertinimo:

– Trenkti tie tavo domeikaičiai.

Aš ėmau tuomet ir atitrenkiau labai inteligentiškai. Jei šalia būtų sėdėjęs kaimynas Jurgis, tai tikrai net keletą kartų būtų pakartojęs, kad aš didelė inteligentė. Pasakiau:

– Adomo Mickevičiaus nuostabiai apdainuotoji Marilė buvo Igno Domeikos pusseserė. Kokia gi būtų buvusi poezija be Marilės?

 

Skaitytojų vertinimai


40945. bijaite :-) 2007-09-25 20:30
Kaip gera, kad Lietuvoje dar yra gyvu romantiku ir labai smagu, kad jie raso.

40955. K. :-) 2007-09-26 14:17
grazu :)

40957. Zilve :-) 2007-09-26 16:44
Rasyk, Laimute, meiles ir romantikos mums labai reikia.

41008. Ona :-) 2007-09-30 21:28
Skaitau jau kelintą Laimos Petrauskienės apsakymą. Pastebėjau jos pozityvų žvilgsnį į gyvenimą. Kai šių dienų mūsų literatūroj įsigalėjo destrukcija, negatyvas, autorės pozicija tuo labiau džiugina. Daugiau tokių kūrinių!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
4:10:15 Sep 5, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba