Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-09-21 nr. 3157

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Betoniniai triušiai.
MARAKANOS TAUTA. MAKARONŲ ŠALIS
23
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Eugenijus Ališanka.
NESODINTI MEDŽIO, ARBA STRUGOS POETINIAI VAKARAI
• NAUJOS TURGAVIETĖS ATIDARYMAS DRUSKININKUOSE!

SUKAKTYS 
• Aldona Ruseckaitė.
„KAS PADARYTA KULTŪRAI, SUGRĮŠ Į LIETUVĄ...“
1

KNYGOS 
• „ŽUVUSIŲJŲ SLĖNIS“
• „GRUMTYNĖS DĖL GONKŪRŲ“
• „PORCIJA“
• „SMURTAS. APMĄSTYMAI APIE NACIONALINĘ EPIDEMIJĄ“1
• Vitas Areška.
KANDI PAŠAIPA LAIKUI, MENUI IR SAU
• Gintarė Adomaitytė.
PIENĖS GERIA PIENIŲ PIENĄ
 (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• BRONIUS KUTAVIČIUS: „KŪRYBA YRA GYVYBĖ“4

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
ATVIRI TEATRINIO MENO PAIEŠKOMS
1
• Ridas Viskauskas.
AKTORIUS PLIUS PUBLIKA LYGU...
1

DAILĖ 
• Kristina Stančienė .
1+1
28
• Inga Kaselienė.
ŽAIDŽIANTI TRADICIJA
2

PAVELDAS 
• Margarita Matulytė.
VILNIETIŠKOS FOTOGRAFIJOS SEZONAS

POEZIJA 
• PAULIUS NORVILA10

PROZA 
• Laima Petrauskienė.
KOMPLEKSAI, VĖLYVOJI MEILĖ IR POEZIJA
4

VERTIMAI 
• ABEL MURCIA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Jurijus Dobriakovas.
„HOLIDAY IN“: NERŪPESTINGAS KELIAVIMAS IR NEAPIBRĖŽTI ATOSTOGŲ REZULTATAI (I DALIS)
1
• „TARP: VASAROS 5“

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Jūratė Baranova.
MIRTIES IŠSIŠAKOJIMAI: J.L.BORGESAS
5

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
JUODOSIOS SAULĖS FENOMENAS
5

KRONIKA 
• RUDENS PARALELĖS
• KIVIRČŲ KOMEDIJA JAUNIMO TEATRE

DE PROFUNDIS 
• BETONINIAI TRIUŠIAI7

KNYGOS

(PA)SKAITINIAI

[skaityti komentarus]

iliustracija

THE VILNIUS REVIEW: NEW WRITING FROM LITHUANIA. Spring/summer 2007.

Leidinį varčiau apimta smalsumo: kaip lietuvių literatūra pristatyta Europos skaitytojams šių metų vasarą bei tik prasidėjusį rudenį. Žurnaliuko tinklalapyje nežinomas skaitytojas skundėsi angliškai: „Lietuvių literatūra nėra plačiai skaitoma ar aptariama angliškai kalbančių pasaulyje. Net T.S. Eliotas „Bevaisėje žemėje“ nesugebėjo jos išpopuliarinti. Tikimės perskaityti daugiau apie kitus Lietuvos rašytojus ir poetus.“ Kas tie „mes“? Turbūt kokio lietuvio rašytojo draugas užsienietis susirūpino.

Panaršius tinklalapį akys užkliūva už vis tų pačių autorių pavardžių. Tarp šio numerio tekstų – 7 straipsniai: 4 romanų apžvalgos ir 3 poezijos rinkinių recenzijos. Jei būčiau užsienietė, vargu ar perskaityčiau bent vieną iki galo. Nebent kūrinio ištrauką. Įdomus pasirodė tik V.Pilypauskaitės straipsnis apie moterų romanus. Iš jo supratau, kad jie Lietuvoje laikomi kone nenormaliu reiškiniu. Mes juk turim „rimtą literatūrą“: štai kiek paniurusių solidžių autorių nuotraukų puikiuojasi žurnale.

Apie ką jie rašo? Populiarios „rimtos“ prozos temos: „Kas yra menas“, „Kur yra žmogaus šaknys“, „Bręstančio žmogaus dvasinė patirtis“ („žmogus“ tebeverčiamas kaip man – vyras), „Filosofiniai apmąstymai apie gyvenimą“...Skaitytojas europietis atsakymų į tokius klausimus greičiau ieškos filosofijoje, bažnyčioje, antropologijoje ar dar kitur. O mėgstamą lietuvišką „egzistencinį nerimą“ ar „tradicines vertybes“ ištarus anglų kalba, paprastai reaguojama neadekvačiai: „Atsiprašau... kaaas toks?!“

Visas paslaptis jie jau seniai išsiaiškino, tad grožinėje literatūroje verčiau ieškotų ne sudėtingos ir metaforiškos, bet dirbtinės meninės realybės, o paprasčiausių pasakojimų apie tai, kaipgi mes čia gyvenam. Kitaip sakant, daugiau „gyvo gyvenimo“. Jei toks atsispindi šiuolaikinėse lietuvių knygose, jos pašaipiai vadinamos „žurnalistų prasimanymais“, „realybės šou“ ir peikiamos arba išdidžiai ignoruojamos.

Todėl čia – ilgiausi (angliškai sunkiai paskaitomi) prastos sintaksės sakiniai, XX a. pradžioje „užstrigusi“ tematika, išnašose nepaaiškinti specifiniai lietuviški dalykai (pvz., kokia ta jotvingių gentis). Kiekvienas jums išdėstys, apie ką ir kaip dera rašyti, papostringaus apie idealus ir šventą kūrėjo pareigą. Tik visa tai europiečiai jau seniai girdėjo, o mes vis tiek atkakliai ir nelabai vykusiai verčiamės į anglų kalbą. Na, ir kodėl tie anglakalbiai turėtų vargintis, skaitydami apie lietuvių egzistencinį nerimą? Ir juo labiau – tiek daug?

Černiauskas, Rimantas. KORIDORIŲ VILKAS. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

Neseniai išleistos autoriaus „Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams“, kaip ir kitos jo knygutės vaikams, – šmaikščios ir patrauklios. O suaugusiems skirta knyga nuvylė. Viršelyje parodytas netikėtas derinys tarytum patvirtina, kad bus kalbama apie „keistuolius“: dauguma personažų – „gyvenimo autsaideriai: girtuokliai, buvę kaliniai, nevykėliai mokytojai, vaikų globos namų auklėtiniai, senukai, menininkai“. Tačiau geram tekstui sukurti keistuolio personažo visgi nepakanka.

Atrodo, kad autorius vis dar „žaidžia“ didžiųjų humanistų mėgstamo „mažo žmogaus“ tema, o ir veiksmas vyksta arba tarybiniais laikais, arba iškart jiems pasibaigus. Kūrinių struktūra – irgi tarybinių laikų, o tekstas „nukertamas“ vos siužetui įsivažiavus. Paprastais sakiniais su daug klausimų (be atsakymų) ir nukrypimų“ į prisiminimus pasakojama apie nelabai įtikimus, kiek juokingus personažus. „Knygų kandis“ užaugusi tampa verslininku, sena ragana valytoja dėžutėse laiko blusas, gerbėjui nepavyksta sugundyti poetės...Galima buvo išsiversti ir be erotikos, ir be atsibodusių tipažų: poeto, kurio niekas nenori suprasti, ar vyrų, aiškinančių moterų prigimtį. Juos sugalvojęs autorius tiesiog nežino, ką su jais toliau daryti ir kur juos dėti.

Nes visuose kūriniuose ryškus pojūtis, kad autorius pats gyvena seniai pasibaigusiame laikotarpyje ir nesusigaudo pasikeitusiame pasaulyje. Bando griebtis madingų temų („Ruduo“, „Varnas“, „Gėjų parkas“), tačiau nuslysta į siurrealizmą, samprotauja apie rašymą, bet „neišbrenda iš šimtą kartų girdėtų frazių apie rašytojo beprotybę, pradeda apie libido, bet blaškosi tarp nepadorumo ir dvasingumo...Ir beveik visus tekstus kam nors skiria. Kyla klausimas: ar tik nerašoma dėl to, kad būtų parašyta?

Yra ir įdomesnių apsakymų („Chimera“, „Koridorių vilkas“) socialinėmis temomis. „Tolminkiemio istorijos“ irgi būtų vykusios, jei ne pernelyg pavyzdingas Donelaičio atsidavimas gimtajai kalbai ir krikščionybei. Ir jose akivaizdus tas nepasitenkinimas nauja tvarka, nepripratimas prie pokyčių... Autoriaus pastangos būti „šiuolaikiškam“, pavyzdžiai, vadinti prancūzus „varliaėdžiais“, atrodo juokingos. Kaip ir jo noras pranešti ką nors svarbaus, pasibaigiantis minties „šokinėjimais“ ir nereikalinga patetika: „Ką reiškia vienas numuštas antinas prieš tikrą eilėraštį“ (p.67). Tiesiog graudu.

Huxley, Aldous. SALA. Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

Leidėjai ignoravo gausų britų rašytojo kūrybos palikimą ir po pirmojo jo romano („Puikus naujas pasaulis“, 2006 m.) iškart išleido paskutinį. Turint omeny, kad didelė dalis jo tekstų skirta psichodelikai ir eskperimentams su narkotikais, tas perdėtas atsargumas atrodys įprastas reiškinys: „Masinės kultūros kraštutinumai privertė žmones bijoti visko, kas yra akivaizdu, netgi akivaizdaus didingumo, grožio ar stebuklo“, – supratingai rašė autorius straipsnyje „Art and the Obvious“ („Menas ir akivaizdūs dalykai“). Tikėkimes, kad laikui bėgant atsiras tų, kurie nebebijos jo drąsių fantazijų.

O kol kas prieš mus – utopija. Žurnalistas Vilas audros nubloškiamas į paslaptingą, izoliuotą Palos salą, kur prieš daugelį metų nušvitęs Radža ir škotų gydytojas sėkmingai sukūrė tobulą naujojo tipo visuomenę. Jų palikuonys, sujungę vaisingiausias budizmo, tantros, krikščionybės ir medicinos idėjas, glaudžiai susiejo politiką su religija, o darbą – su mažais kasdienybės malonumais. Todėl čia viskas ne taip, kaip kapitalistinėse ar socialistinėse valstybėse: nėra psichinių ligonių, teroristų, našlaičių, beraščių ir taip toliau. Ir visa tai pasiekta savanoriškai, sąmoningai, be diktatoriaus įsakymų.

Autorius labai išsamiai paaiškina, kokiu būdu tokia visuomenė sukuriama: paprastu ir ironišku stiliumi samprotauja apie gerumą ir laisvę, vaikų auklėjimą ir gyvenimo patirtį, homoseksualumą ir lyčių santykius, žmogaus sąmonės galimybes ir prisitaikėliškumą...Drąsiai pažvelgia kitu aspektu į mums įprastas normas, kritikuoja dogmas, tradicinę mediciną ir ypač psichoanalizę: „Kaip gali būti, kad jie nekreipia dėmesio į žmogaus anatomiją, biochemiją ir fiziologiją? (...) vienintelė pasąmonė, kurios jie paiso, yra neigiama pasąmonė, šlamštas, kurį žmonės norėjo nusipurtyti ir paslėpė rūsyje“ (p.90). Žodžiu, žmonės patys kalti, kad nemoka gyventi laimingai.

Čia nerasime nei ciniško šaipymosi, nei moralizavimo, nei sistemingo filosofinių idėjų dėstymo: žinios pateikiamos žaismingu, neįkyriu stiliumi. Paloje neišgirsime niūrių minčių apie mirtį ir beprasmybę, čia vaikai nuo mažens mokomi džiaugtis kasdienybe. Tiesa, godus išorinis pasaulis paskelbia salai karą dėl naftos. Bet ne čia esmė. Romano tikslas – parodyti tiems, kurie pavargo nuo šiuolaikinio pasaulio ir nori neskausmingai pasiekti laimę, kad viskas yra įmanoma. Tereikia pasiryžti mąstyti kitaip.

Llosa, Mario Vargas. TETULĖ CHULIJA IR RAŠEIVA. Iš ispanų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė. – V.: Alma littera, 2007.

Lietuvoje, galima sakyti, nežinomas Peru prozininkas yra baigęs karo mokyklą, 1990 m. balotiravosi į šalies prezidento postą (bet pralaimėjo rinkimus) ir vis dar aiškinasi santykius su jaunystės draugu Gabrieliu Garcia Marquezu. Ypač aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, o šį romaną parašė suerzintas melodramų ir popso viešpatavimo kasdieninėje kultūroje.

Tai spalvingas, triukšmingas pasaulis, tipiškas ratas Pietų Amerikos tetulių, dėdžių ir pusseserių, kuriems nepilnametis būsimas teisininkas bando įrodyti savo vyriškumą ir brandą. Jis dirba radijo stotyje ir įsimyli savo išsiskyrusią, daug vyresnę tetą iš Bolivijos. (Pasirodo, lotynoamerikiečiai šaiposi vieni iš kitų maždaug taip, kaip rusai iš estų). Giminė, žinoma, priešinasi, ir darbe prasideda velniava: radijo pjesių autorius, genijus ir žvaigždė pamažu kraustosi iš proto.

Visi poriniai romano skyriai parašyti grafomanišku jo stiliumi, kupini meksikiečių serialams būdingų situacijų, kunkuliuojančių aistrų, didvyrių ir tragedijų. Jiems priešinami ilgi, vaizdingi jaunuolio (trokštančio tapti rašytoju) pasakojimai apie kovą dėl asmeninės laimės. Judviejų su tetule nuotykiai atrodo gana groteskiški, veiksmas dramatiškas, emocijos kiek perdėtos, bet viskas, žinoma, baigiasi gerai: įsimylėjėliai susituokia, vaikinas tampa žymiu prozininku, o rašeiva pamažu „degraduoja“.

Tas radijo stočių vidinis gyvenimas pasirodė visai įdomus, kaip ir gyvas pavyzdys to, kuo skiriasi rašytojai ir rašeivos (paguoda lietuvių inteligentams, ne vieną dešimtmetį karštai diskutuojantiems šiuo klausimu). „Šis bandymas man patvirtino, kad romano žanras radosi ne tam, kad būtų skelbiamos kokios nors tiesos, nes, paveiktos vaizduotės, jos visuomet pavirsta melagystėmis“, – prisipažįsta Llosa. Skoningai senamadiškas romanas atrodo kartu ir labai gyvas, ir pramanytas. Bet nuo jo nelengva atsitraukti.

ALEKSANDRA FOMINA

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
4:10:13 Sep 5, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba