Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-09-21 nr. 3157

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Betoniniai triušiai.
MARAKANOS TAUTA. MAKARONŲ ŠALIS
23
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Eugenijus Ališanka.
NESODINTI MEDŽIO, ARBA STRUGOS POETINIAI VAKARAI
• NAUJOS TURGAVIETĖS ATIDARYMAS DRUSKININKUOSE!

SUKAKTYS 
• Aldona Ruseckaitė.
„KAS PADARYTA KULTŪRAI, SUGRĮŠ Į LIETUVĄ...“
1

KNYGOS 
• „ŽUVUSIŲJŲ SLĖNIS“
• „GRUMTYNĖS DĖL GONKŪRŲ“
• „PORCIJA“
• „SMURTAS. APMĄSTYMAI APIE NACIONALINĘ EPIDEMIJĄ“1
• Vitas Areška.
KANDI PAŠAIPA LAIKUI, MENUI IR SAU
• Gintarė Adomaitytė.
PIENĖS GERIA PIENIŲ PIENĄ
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• BRONIUS KUTAVIČIUS: „KŪRYBA YRA GYVYBĖ“4

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
ATVIRI TEATRINIO MENO PAIEŠKOMS
1
• Ridas Viskauskas.
AKTORIUS PLIUS PUBLIKA LYGU...
1

DAILĖ 
• Kristina Stančienė .
1+1
28
• Inga Kaselienė.
ŽAIDŽIANTI TRADICIJA
2

PAVELDAS 
• Margarita Matulytė.
VILNIETIŠKOS FOTOGRAFIJOS SEZONAS

POEZIJA 
• PAULIUS NORVILA10

PROZA 
• Laima Petrauskienė.
KOMPLEKSAI, VĖLYVOJI MEILĖ IR POEZIJA
4

VERTIMAI 
• ABEL MURCIA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 Jurijus Dobriakovas.
„HOLIDAY IN“: NERŪPESTINGAS KELIAVIMAS IR NEAPIBRĖŽTI ATOSTOGŲ REZULTATAI (I DALIS)
1
• „TARP: VASAROS 5“

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Jūratė Baranova.
MIRTIES IŠSIŠAKOJIMAI: J.L.BORGESAS
5

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
JUODOSIOS SAULĖS FENOMENAS
5

KRONIKA 
• RUDENS PARALELĖS
• KIVIRČŲ KOMEDIJA JAUNIMO TEATRE

DE PROFUNDIS 
• BETONINIAI TRIUŠIAI7

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS

„HOLIDAY IN“: NERŪPESTINGAS KELIAVIMAS IR NEAPIBRĖŽTI ATOSTOGŲ REZULTATAI (I DALIS)

Jurijus Dobriakovas

[skaityti komentarus]

Šių metų kovo, balandžio ir gegužės mėnesius šeši įvairių tautybių menininkai – Oliveris Braggas, Juozas Laivys, Flávia Müller Medeiros, Quentinas Armandas, Nicolas Simarikas ir Darius Mikšys – praleido atostogaudami trijose šalyse: Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir Lietuvoje. Atostogaudami ne šiaip sau, o dalyvaudami projekte „Holiday In“, kurį organizavo trys meno institucijos –­ Londono „Gasworks“, Marselio „Triangle France“ ir Vilniaus Šiuolaikinio meno centras (ŠMC).

Projekto idėja yra gan paprasta ir lengvai suvokiama net šiuolaikinio meno subtilybėmis nesidominčiam žmogui: minėtos institucijos pavirsta kelionių agentūromis ir trims mėnesiams išsiunčia menininkus atostogų, su sąlyga, kad per tą laiką jie sukurs, ką bus galima eksponuoti trijose projekto parodose Londone, Marselyje ir Vilniuje – savotišką atostogų ataskaitą. Nuo paprastų menininkų rezidencijų (angl. artist residency) programų, suteikiančių menininkams galimybes apibrėžtą periodą dirbti kitų šalių meno institucijose, „Holiday In“ skiriasi tuo, kad pačių „atostogų“ metu menininkai galėjo keliauti, ieškoti naujų patirčių, tyrinėti iki šiol nelankytas vietas arba tiesiog nieko neveikti. Tokiu būdu projekto organizatoriai siekė sukurti teorinę ir praktinę alternatyvą su tradicine menininkų mainų sistema susijusiems griežtiems terminams ir prisirišimui prie vienos (rezidencijos) vietos. Kartu „Holiday In“ tikslas yra iš arčiau pažvelgti į problemas, susijusias su kultūriniais apsikeitimais, neišvengiamai tampančiais šiandieninės Europos kasdienybe, diskutuojant apie individualias patirtis nepažįstamoje aplinkoje.

Taigi tris mėnesius britas Oliveris Braggas ir lietuvis Juozas Laivys svečiavosi Prancūzijoje, Londone gyvenanti brazilė Flávia Müller Medeiros ir prancūzas Quentinas Armandas – Lietuvoje, o lietuvis Darius Mikšys ir prancūzas Nicolas Simarikas – Didžiojoje Britanijoje. Kiekvienas jų parengė savo kelionės projektą, atspindintį jų individualius metodus ir aktualias tyrinėjimo sritis, ir susidūrė su skirtingais mobilumo ir kultūrinio tyrinėjimo aspektais. Vieni menininkai pasirinko aktyvų keliavimo būdą, jie aplankė ne tik tą šalį, kurioje buvo jų rezidencija, bet ir visą regioną (pavyzdžiui, Flávia Müller Medeiros, apkeliavo visą Pabaltijį), kiti nuodugniai tyrinėjo tik vieną jiems naują vietą (pavyzdžiui, Oliveris Braggas, visą laiką praleido Paryžiuje). Vieni dokumentavo savo patirtis, kiti mėgino apibrėžtų laiku apskritai nustoti būti menininkais. Galiausiai vieni aktyviai siekė integruotis į naują aplinką, kiti stebėjo ją tarsi iš šalies.

Pirmoji „Holiday In“ paroda buvo atidaryta rugsėjo 13 d. Londone, „Gasworks“ galerijoje. Prieš oficialų atidarymą surengta speciali diskusija, kurioje dalyvavo patys menininkai ir projekto kuratoriai iš trijų institucijų. Diskusijos tikslas – išgirsti apie menininkų patirtis iš pirmų lūpų, kartu mėginant sukurti bendrą šių patirčių kontekstą ir susieti jį su projekto idėja bei tikslais. Ar atostogos ir „betikslis klajojimas“ šiuolaikinėje visuomenėje yra prabanga? Ką patiria menininkas, kuriam suteikiama galimybė atostogauti „neatsakingai“, nesirūpinant atostogų materialine baze? Kaip menininkų mobilumas paveikia jų pačių menines strategijas ir aplinką, kurioje šie svečiuojasi?

Tačiau konkretaus projekto konceptualų pagrindimą ne visada atitinka visų jame dalyvaujančių menininkų gebėjimas aiškiai ir apibendrintai reflektuoti savo patirtis. Klausantis minėtos diskusijos, susidarė įspūdis, kad ir „Holiday In“ projekte nepavyko išvengti šios problemos. Nors diskusijos moderatorė Sally O’Reilly bandė atskleisti panašius ir skirtingus motyvus menininkų pasakojimuose bei „išprovokuoti“ aktyvesnę polemiką, atrodė, kad patiems menininkams diskusija buvo tiesiog nelabai įdomus formalumas. Pavyzdžiui, Juozas Laivys apskritai visos diskusijos metu tylėjo, kai kurie kiti bandė dalintis fragmentiškais įspūdžiais juoko forma. Projekto kuratoriai buvo daug iškalbingesni. Galbūt subjektyvias atostogų patirtis labai sunku perteikti žodžiais, juo labiau susieti su bendru „kultūrologiniu“ kontekstu? Kita vertus, jau ne pirmą kartą pastebiu, jog nemažai daliai šiuolaikinių menininkų trūksta būtent gebėjimo verbalizuoti ir motyvuoti savo menines intencijas bei patirtis, tarsi neapibrėžtumas ir neartikuliuotumas būtų neatsiejami menininko laikysenos atributai.

Vis dėlto aptarkime tas mintis ir pastabas, kurios buvo (ar galėjo būti) išsakytos diskusijos metu. Visų pirma, reziumuota, kad atostogos, ypač tokios ilgos, yra šis tas anomalaus visuomenėje, kurios viena centrinių ašių – darbas ir užimtumas. Lygiai taip pat ir keliavimas be jokio plano nenumatytomis kryptimis, ieškant netikėtų patirčių ir netgi tikintis, kad viskas vyks kitaip nei suplanuota (Quentino Armando atvejis). Ypač keistas jausmas apima, mėginant kritiškai mąstyti apie tai, kas dažniausiai suvokiama kaip savaime suprantama –­ apie pačias atostogas kaip reiškinį ir su juo susijusius nerūpestingumo „ritualus“. Tuomet atostogos iš tikrųjų gali priminti nusižengimą ir ydingą prabangą. Keistoje situacijoje atsiduria ir menininkas, kurio atostogų kelionės išlaidos yra padengiamos meno institucijos. Oliverio Braggo patirtis rodo, kad jis net gali tapti savotišku „patronu“, kviečiančiu naujus pažįstamus pavakarieniauti į restoraną, nes nežino, kaip panaudoti atostogoms duotus pinigus.

Kitas problemiškas „Holiday In“ aspektas: ar menininkas gali visiškai atsiriboti nuo darbo atostogų metu? Reikia nepamiršti, kad menininko darbas didžiąja dalimi yra nenormuotas, skirtingai nuo daugumos kitų darbų, tad riba tarp darbo ir poilsio ne visada aiški. Ar galima suvokti kaip darbą tai, kad menininkas, vakare grįžęs namo po įspūdžių pilnos dienos, impulsyviai sukuria pora eskizų? Be to, šiuolaikiniai menininkai retai dirba vienoje institucijoje, todėl, net ir oficialiai „išėję atostogų“ tokio projekto, kaip „Holiday In“, rėmuose, gali turėti kitų paralelinių įsipareigojimų (kad ir pačiam sau – pavyzdžiui, ruoštis personalinei ar kito projekto parodai), kaip patyrė Flávia Müller Medeiros. Tai galioja ne tik menininkams, bet ir visiems laisvai samdomiems darbuotojams (toks lankstus darbo „formatas“, atrodo, populiarėja) – neturint apibrėžto darbo grafiko, beveik beprasmiška kalbėti apie darbo ir poilsio kontrastą. Šioks toks dviprasmiškumas užkoduotas ir pačioje projekto idėjoje – nors tris mėnesius menininkams buvo leista tiesiog atostogauti, pasibaigus tam laikotarpiui jie turi pristatyti naujus darbus visose trijose parodose. O juk iš „tikrų“ atostogų dažniausiai tikimasi tik solidžios įspūdingų nuotraukų kolekcijos.

Kita vertus, be tų „ataskaitinių“ kūrinių būtų sunkiau sužinoti, kaip šešiems menininkams iš tikrųjų sekėsi integruotis į naują aplinką ir kokias integracijos strategijas jie rinkosi. Nors apie multikultūralizmą ir ribų nebuvimą Europoje dažniausiai kalbamą kaip apie „įvykusią“ realybę, kasdieninėje praktikoje kultūrų kontaktų keblumai niekur nedingo. Į kitą šalį atostogauti atvykęs žmogus vis dar susiduria su postkolonijine pagunda suvokti save kaip išorinį stebėtoją, beveik moksliškai tyrinėjantį keistą „čiabuvių“ gyvenseną iš šalies. Ne išimtis ir menininkai, ypač jei jie atvyksta iš Vakarų Europos šalių į iki šiol mistifikuojamą postkomunistinę Rytų Europą. Tokią tendenciją galima buvo pastebėti kelių „Holiday In“ dalyvaujančių menininkų darbuose (kai kurie iš jų bus pristatyti kitose projekto parodose Marselyje ir Vilniuje). Pavyzdžiui, ta pati Flávia Müller Medeiros vienam savo darbui filmavo Vilniaus rotušės laiptus ir ant jų sėdinčius ar stovinčius žmones, norėdama užfiksuoti, kaip postkomunistinėje visuomenėje keičiasi viešosios erdvės samprata. Diskusijos moderatorė Sally O’Reilly pastebėjo, kad kultūros antropologui, tiriančiam tam tikrą vietinę bendruomenę, tokia „objektyvi“ distancija greičiausiai būtų tabu.

Turint galvoje projekto specifiką, logiška, kad beveik visi pirmojoje parodoje eksponuojami darbai yra vienaip ar kitaip susiję su menininkų atostogų metu aplankytų vietų kontekstu bei mobilumu apskritai. Vieni bandė beveik dienoraščio forma fiksuoti savo (ne)kasdieniškus įspūdžius (Oliverio Braggo ironiški piešiniai) ar tiesiog nieko nepakeisdami dokumentuoti pasirinktus realybės fragmentus (Flávios Müller Medeiros ir uždrausto baltarusių universiteto EHU studentės, gyvenančios Vilniuje, elektroninė korespondencija, išleista nedidele knygele), kiti kūrė įvairias mobilumo metaforas ar bandė žaismingai imituoti vietinį dekoratyvinį stilių (Nicolo Simariko darbas „Šešėlis“, reaguojantis į britų silpnybę žalioms pievelėms prie namų užmiestyje), treti vietoj apčiuopiamų darbų pateikė eilę patarimų, kaip simuliuoti akių kontaktą žiūrint į neegzistuojantį tašką, tokiu būdu jaučiantis saugiau nepažįstamoje aplinkoje (Dariaus Mikšio kūrybinės dirbtuvės).

Ne visi Londone eksponuoti kūriniai buvo įdomūs ir emociškai ar intelektualiai paveikūs, tačiau šiuo atveju pagrindinis akcentas yra ne jie, o pats atostogų ir „nerūpestingo“ keliavimo faktas. Vis dėlto gaila, kad menininkams nepavyko suformuluoti aiškaus atsakymo į klausimą, kaip ši patirtis paveikė ar galėtų paveikti jų įprastas kūrybines strategijas. Galbūt daugiau užuominų į tai bus pateikta ateinantį penktadienį, rugsėjo 21 d., Marselyje atidarysiančioje antrojoje „Holiday In“ parodoje?

 

Skaitytojų vertinimai


40934. 3202007-09-25 16:02
draugeliu toosai, kaip visada, ania?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
4:10:10 Sep 5, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba