Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-09-21 nr. 3157

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Betoniniai triušiai.
MARAKANOS TAUTA. MAKARONŲ ŠALIS
23
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Eugenijus Ališanka.
NESODINTI MEDŽIO, ARBA STRUGOS POETINIAI VAKARAI
• NAUJOS TURGAVIETĖS ATIDARYMAS DRUSKININKUOSE!

SUKAKTYS 
• Aldona Ruseckaitė.
„KAS PADARYTA KULTŪRAI, SUGRĮŠ Į LIETUVĄ...“
1

KNYGOS 
• „ŽUVUSIŲJŲ SLĖNIS“
• „GRUMTYNĖS DĖL GONKŪRŲ“
• „PORCIJA“
• „SMURTAS. APMĄSTYMAI APIE NACIONALINĘ EPIDEMIJĄ“1
• Vitas Areška.
KANDI PAŠAIPA LAIKUI, MENUI IR SAU
 Gintarė Adomaitytė.
PIENĖS GERIA PIENIŲ PIENĄ
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• BRONIUS KUTAVIČIUS: „KŪRYBA YRA GYVYBĖ“4

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
ATVIRI TEATRINIO MENO PAIEŠKOMS
1
• Ridas Viskauskas.
AKTORIUS PLIUS PUBLIKA LYGU...
1

DAILĖ 
• Kristina Stančienė .
1+1
28
• Inga Kaselienė.
ŽAIDŽIANTI TRADICIJA
2

PAVELDAS 
• Margarita Matulytė.
VILNIETIŠKOS FOTOGRAFIJOS SEZONAS

POEZIJA 
• PAULIUS NORVILA10

PROZA 
• Laima Petrauskienė.
KOMPLEKSAI, VĖLYVOJI MEILĖ IR POEZIJA
4

VERTIMAI 
• ABEL MURCIA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Jurijus Dobriakovas.
„HOLIDAY IN“: NERŪPESTINGAS KELIAVIMAS IR NEAPIBRĖŽTI ATOSTOGŲ REZULTATAI (I DALIS)
1
• „TARP: VASAROS 5“

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Jūratė Baranova.
MIRTIES IŠSIŠAKOJIMAI: J.L.BORGESAS
5

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
JUODOSIOS SAULĖS FENOMENAS
5

KRONIKA 
• RUDENS PARALELĖS
• KIVIRČŲ KOMEDIJA JAUNIMO TEATRE

DE PROFUNDIS 
• BETONINIAI TRIUŠIAI7

KNYGOS

PIENĖS GERIA PIENIŲ PIENĄ

Apie knygas jauniems ir mažiems

Gintarė Adomaitytė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tankios girios. Aukšti bokštai. Tolimos šalys už jūrų marių. Stiklo kalno viršūnė. Per amžių amžius kranto nepasiekiantys laivai. Vaiduoklių kalvelės. Apleisti kapai. Šit kur lemta gyventi stebuklingų istorijų herojams. Man patinka – visada patikdavo! – kad jie gyvena kitaip nei aš ir mano draugai. Esame tie, kuriems laumės lėmė ir girių, ir jūrų marių, ir vaiduoklių laivų dairytis daugiabučių kiemuose. Tik nesakykime, kad vaiduoklių ir raganų ten nėra. Šit kodėl man svarbi Algimanto Zurbos „Raganaitė Džilda“ (iliustravo Audronė Klimienė; Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

Esu minėjusi, kad būtent „Raganaitę Džildą“ atsinešė vienas ketvirtokas, kai projekto „Šokančios knygos“ dalyvių paprašėme ateiti su jiems mieliausiais skaitiniai. Ketvirtokui knyga įdomi todėl, kad aprašytų veikėjų vardai sutampa su jo paties ir su mamos. Tąsyk pokalbį tęsėme: skaitydami norime atpažinti ne tik save, bet ir mums artimas vietas. Nebūna jų nei gerų, nei blogų. Fabijoniškės, be jokių kalbų, vertos turėti savo pasaką.

Ir turi. Ji paprasta – ta pasaka-apysaka. Aiški. Suprantama. Nei daugiasluoksniškumo, nei gausybės metaforų ar mįslingų simbolių čia neieškokime. Net ir realistinėse iliustracijose, gerai įsižiūrėjęs, atpažinsi: gerasis senelis, noriai dalyvaujantis vaikaičio Tito išmonėse, panašus į rašytoją Algimantą Zurbą. Šeimos santykiai beveik idiliški. Tito nenoras prisitaikyti prie dabarties pasaulio pasireiškia vienu vieninteliu būdu: jis nė už ką nesutinka lankyti darželio. Ir tikrai. Ko ten eiti, jei tokie mieli, švelnūs seneliai. Raiškų charakterį lemta demonstruoti raganaitei Džildai ir jos sesėms, apsigyvenusioms tankiame juodame eglyne. Miesto gamta – jos švara, paslaptingumas – šit kas labiausiai rūpi ir rašytojui, ir jo raganoms. Pati knyga tinka ne tik skaityti prieš miegą. Su ja galima klajoti po Vilnių – ne centrinėmis gatvėmis, ne prospektais, o vis besimainančiais užkaboriais.

Esu tikra, kad Liutauras Degėsis, kurdamas savo keistąją knygą „Žolynas. Žvėrynas“ (iliustracijos ir maketas Ingos Gilytės; leidykla „Kronta“),nenumanė, kad vieną vyresnio amžiaus moterį vien pavadinimu nublokš į jos vaikystę – į pirmąsias klajones. Iš Antakalnio gatvės kiemo mėgdavau sprukti į kitą gatvę – į Žolyno. Kopdavau ant kalvos. Sėdėdavau po pušimis ir stebėdavau, kaip savo parke – tartum arkliai pievoje – ilsisi Vilniaus troleibusai. Kai kurie grįžta, kiti išvyksta – galbūt į taip mane viliojusį, tokį tolimą nuo Antakalnio Žvėryną. Nešdavausi ant kalvos knygą, šio to užkrimsti. Kaip gaila, kad tada, dešimtmetė, neturėjau „Žolyno. Žvėryno“. Ta poezija tikrai man būtų tikusi. Joje gyvena kandys, žiogai ir kiti vabalai, sklando žalias paukštis, prašneka žuvys – dažniausiai plekšnė. O jau tos pienės, geriančios pienių pieną, – kaip jų neįsimylėsi.

„Užkopsi aukštai ant kalvos“ – toks pirmasis knygos sakinys, jei tik pradėsi ją skaityti nuo rausvosios, mažoms ir didelėms mergaitėms skirtos pusės. Galima nuo kito galo – mėlynojo, dedikuoto labai mažiems ir dideliems berniukams. Mergaitėms skirtas Žolynas (augalija), berniukams Žvėrynas (gyvūnija), be abejo, turi visai kitą kodą nei pati sau, o ką tik ir Jums šifravau. Pati leidyba – rizikinga, diskutuotina. Visi tekstai pateikti ant spalvoto popieriaus, retsykiais įskaityti sudėtinga, retsykiais – lengva. Kai sudėtinga, smagios iliustracijos padeda. O juk ir pati knyga skirta ne pradedančiam skaitytojui. Labiau knygiui. Arba tam, kuris turi vedlį.

Dažnai girdžiu pedagogų dejavimus: stinga proginės literatūros, ko nors skirto konkrečiai Valstybės dienai ar Naujiesiems, labiausiai – Mamos šventei. Nuo tų dejonių imu dejuoti aš pati, gal greitai net isteriškai šauksiu: jautri poezija tiks visada, ji savaime, gelmių gelmėse, patriotiška. Imkite, auklėtojos, Degėsį. Keliaukite su vaikais – sakinys po sakinio – po jo pasaulį. Kad ir valso, kelis sykius knygoje minimo, žingsniais.

O dabar jau ir aš keliauju toliau – su tomis knygomis, kurios skirtos jauniems. Pasirinkau kelias. Svarbias man tuo, kur veiksmas vyksta.

Antje Babendererde „Laumžirgių vasara“(iš vokiečių kalbos vertė Angelė Barkauskienė, dailininkas Romualdas Balinskas; leidykla „Gimtasis žodis“) – tai Kanados didybė, priverčianti skaudžiai susidurti du pasaulius. „Prieš indėnus, tiesą sakant, nusiteikusi nebuvau. Bent jau iki tos dienos, kai buvo atleistas mano tėvas. Dėl indėnų kaltės uždarė kartono fabriką. Ir visa tai dėl poros paprasčiausių medžių. Lyg jų trūktų“, – tokie pirmieji knygos sakiniai, ištarti paauglės Džodės. Barniai namuose, o vėliau – ir tėvų skyrybos, skaudi mamos vienatvė, balansavimas ties skurdo riba priverčia Džodę bėgti iš namų. Ji pasikliauna vienu vieninteliu žmogumi – tolimu interneto draugu, tapusiu net mylimuoju. Kas, jei ne indėnas, išgelbės ją, tranzuojančią ir nuo prievartautojo, ir nuo lokių. Juk kelias eina per miškus! Džodės gyvenimas indėnų gentyje sklidinas naujų patyrimų. Tos genties paežerėje – tik keli žmonės, ir beveik visi nusiteikę prieš baltąją. Jų pasaulėjauta, jų gyvenimo būdas, jų keres kalba, jų meilė ir neapykanta, galų gale jų ligos – viskas kitaip. Ir Džodė jau kita – ne tik įsimylėjusi savo gelbėtoją, bet ir karštai mylima.

Rašytojai pakako išminties nebaigti knygos absoliučiai laiminga pabaiga. Kas žino, ar liks tie du jaunikliai kartu. Ar ras tėtis darbą. Ar baigsis indėnų ir baltaveidžių kovos dėl girių. Ar...

Prie „Laumžirgių vasaros“ glaudžiu knygą visiems. Tai – „Strėlės sūnūs ir stebuklingi šunys“ (indėnų pasakos, papasakojo Kathe Recheis, iliustravo Maichaelis Ruppelis, iš vokiečių kalbos vertė Juozas Macevičius; leidykla „Gimtasis žodis“). Pačias pasakas, spėju, galime vadinti klasikinėmis, archajiškomis. Ne mažiau svarbūs jų komentarai knygos pabaigoje – pasakojimai apie gentis ir jų gyvenimo būdą. Sąžiningai nurodyti šaltiniai, pareikšta padėka žinovams – tikriems indėnams. Ryškios, fotorealistinės iliustracijos pirmąsyk, kai tik atsiverčiau knygą, pykino. Skaitydama atsipeikėjau: ir jos – pažintinės. Tikroviškos.

Dviejų ką tik minėtų knygų autorės – vokietės. Tikrai keista! Nuo senų senovės iš Vokietijos pas mus atkeliauja indėnai – knygose, filmuose. Sakytum, vokiečių tautai pristigo romantikos savuose kraštuose. Tikrai neketinau pateikti vokiškų knygų apžvalgos, bet... Apie kitą slaptingą kraštą – apie Laplandiją – pasakoja taip pat vokietė.

Beatrix Mannel „Saulėgrįžos naktis“ (iš vokiečių kalbos vertė Elena Zambacevičiūtė, dailininkas Romualdas Balinskas; leidykla „Gimtasis žodis“) – apie Laplandiją, bet ne apie lapius. Nuotykių ieškanti jaunų vokiečių ketveriukė jų nesutiks. Vieną vienintelį pamatys iš tolo. Klaidžiame pradedančių žygeivių maršrute tik retsykiais šmėsteli romantikos ieškantys svetimšaliai. Vokietukai pykstasi ir taikosi, įsimyli, pasimyli ir skiriasi –­ sakytum, tradicinė knyga jaunimui, kurią perskaitęs gali dėti į šalį ir pamiršti. Bet rugsėjo Laplandija! Jos atšiaurumas ir didybė! Ji nesileidžia prijaukinama. Ji klaidina. Tačiau kodėl, paskaičiusi knygą, užsimaniau į tuos kraštus?

Bet labiausiai norėčiau patekti į Krakatukų pievelę. Juk Renatos Šerelytės „Krakatukų pievelė“ (iliustravo Irmina Dūdėnienė; leidykla „Alma littera“) – tikras skaitymo džiaugsmas. Rašytoja sukūrė savo pasaulį – jaukų. Būtent jaukumą laikau didžiąja šio teksto vertybe. Apie visokius ten triokšt keberiokšt, bum bum ir pokš – taigi apie nuotykius –­ rašyti paprasčiau. Jei kas turi energijos ir fantazijos –­ pirmyn, gaminkite! Kas kita – atmosfera, supanti ir gaubianti, viliojanti. O dar tie veikėjai, jų charakteriai... Birbindoną drąsiai galime vadinti žmogumi. Kiti? Tai ragana Bobramsula, jūros kiaulyčių komanda, vandenis, maumas, tešlius, storžievė Buntė ir Mariana Silvana, kraupiai bijanti savo senelės, o jau ta senelė, kad žinotumėte... Geriau paskaitykite. Ir kuo greičiau.

Pamatysite, koks šį sykį darnus rašytojos ir dailininkės duetas. Jau pirmajame priešlapyje visi veikėjai nupiešti ir įvardinti. Kai skaitai, juos įsivaizduoji tik taip. O ir per visą knygą iliustracijos palydimos sakiniu iš teksto, spausdintu kursyvu, – visai kaip mano vaikystės knygose. Noriu tikėti, kad tiks ir dabarties vaikams.

Knygos pabaigoje – žemėlapis. Tikras. Su vėjų rože. Šiaurėje – Gogringbogso pilis, pietuose – arkliaduobė. Vakaruose – Niūringo miškas. Vaiduoklis vaitoja labiau į rytus. Į raudonąją trobelę (ji centre) veda didysis kelias.

Eime.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugsėjo

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
4:10:08 Sep 5, 2011   
Sep 2010 Sep 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba