Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-06-04 nr. 3287

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ANTANAS KALANAVIČIUS.
Iš „Progiesmių“
20
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• PRENUMERATA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Žodžio menai pavasarį
2
 DONATA MITAITĖ.
Istorijos projekcijos poezijoje
7
• EGLĖ JUODVALKĖ.
Laisvės kova dar laukia savo bardų
7
• Poetinis atkurtos Lietuvos nepriklausomybės balsas Ženevoje

KNYGOS 
• EMILIJA VISOCKAITĖ.
Ilgų nuotolių bėgimas
1
• MARIUS PLEČKAITIS.
Che ir dabar Che
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• AGNĖ BILIŪNAITĖ.
Naujojo Baltijos šokio meditacija

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atrasti save per judesį
1

DAILĖ 
• IEVĄ PALTANAVIČIŪTĘ kalbina KRISTINA STANČIENĖ.
Monumentaliosios dailės paroda Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms

FOTOGRAFIJA 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Ratas
6

MUZIKA 
• DANGUOLĖ KOTRYNA KAPKANAITĖ.
„Jauna muzika“: papūgos margumo „Elektroakustinio garso galerija 2“
16

PAVELDAS 
• Vilniuje – flamandų dailininko Pieterio Snayerso paveikslas „Salaspilio mūšis“2

PUBLICISTIKA 
•  MARIJA MACIJAUSKIENĖ.
Gimtojo Kauno labui...
3

POEZIJA 
• JURGIS VININGAS.
7

PROZA 
• KĘSTUTIS ČESNAITIS.
Apsirikimas
4

VERTIMAI 
• MICHEL DE MONTAIGNE.
Esė
3

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Kinta

DE PROFUNDIS
O tu dabar man pasakyk,
kodėl tuos rėmuos nėr paveikslo.
 
• ROLANDAS KAUŠAS.
21
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas
1
• IEVA SALATKAITĖ.
1

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• Sveikiname naujus Lietuvos dailininkų sąjungos narius!12
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Galvojimai apie galvas
1
• 14-oji Vilniaus tapybos trienalė
• KRISTINA STANČIENĖ.
Dvi knygos apie Vytauto Šerio kūrybą
• LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Jungtys
• Informacija
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• In memoriam

Šatėnų prieglobstis 
• Vienuoliktoji savaitė121

POEZIJOS PAVASARIS

Istorijos projekcijos poezijoje

DONATA MITAITĖ

[skaityti komentarus]

Jei gerai prisimenu, pernai per Poe­zijos pavasario konferenciją Valentinas Sventickas, apibendrindamas kelerių metų įspūdžius, pasakė, kad ir kaip būtų suformuluota konferencijos tema, kas nors vis tiek priekaištauja, jog ji suformuluota nevykusiai. Jau tokia keista esanti šio renginio tradicija. Aš nemanau, kad šiais metais tema blogai suformuluota. Ji suformuluota gerai, bet kalbų ta tema Lietuvos habilituotiems ir nehabilituotiems daktarams užtektų keletui didžiai mokslinės konferencijos dienų. Taigi šis mano kalbėjimas – nelabai rimtas bandymas išsemti jūrą šaukštu.

Problemiškiausiai mūsų konferencijos pavadinime atrodo žodis „istorija“. Daugiaprasmis žodis. Girdėdami jį, turbūt pirmiausia pagalvojame apie vadinamąją pilietinę savosios ar kitų šalių istoriją, karalius, kunigaikščius ir varganą (ar anaiptol nevarganą) liaudį, karus, marus, revoliucijas ir panašius dalykus. Kitaip sakant, apie tą didįjį pasakojimą, kuris mus, gyvenančius vienoje teritorijoje, bent šiek tiek vienija. Be šios istorijos, be abejo, yra daugybė mažųjų istorijų, džiuginančių, liūdinančių ar verčiančių ką nors veikti kiekvieną dieną. Mūsų dienomis neretai sakoma, kad didysis pasakojimas yra miręs, o poetai kartais (nesvarstysim, kiek rimtai) pačius mažiausius, bet dėl to žmogui ne mažiau svarbius pasakojimus pateikia kaip to didžiojo pasakojimo pakaitalą. Taip pasielgė, pavyzdžiui, Gintaras Grajauskas, pavadindamas eilėraščių rinkinį „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“. Taigi tenka ieškoti kokių nors vienijančių grandžių tarp šių dviejų istorijos suvokimų. Pirmiausia priminsiu vokiečių istoriką ir istoriografijos teoretiką Jörną Rüseną, kuris mano, kad kiekviename veikale istorijos yra tiek, kiek jame yra pasakojimo. Kartais, ypač vadinamojoje epinėje ar naratyvinėje poezijoje, pasakojimo būna daug. Bet ir lyriniame eilėraštyje dažnai yra didesnė ar mažesnė pasakojimo nuoskila, fragmentas, kartais tik mažytė detalė, vis dėlto atgaivinanti skaitytojo sąmonėje kokį nors siužetą ar, kaip pasakytų J. Rüsenas, istoriją. XX a. pirmosios pusės rusų rašytojas Pavlas Suchotinas yra sakęs: istorija priklauso poetams, nes iš jos nieko neseka. Taigi, jo manymu, deterministinių ateities projekcijų nėra, todėl ir pasakojimai apie praeitį gali būti laisvai interpretuojami.

Sovietmečiu neretai vienokio ar kitokio siužeto ar net minisiužeto (turiu galvoje, aišku, pirmiausia pilietinės Lietuvos istorijos siužetus) priminimas eilėraštyje atrodė esanti savotiška patriotizmo manifestacija, o poetas, kaip ir kituose panašaus likimo kraštuose, čia buvo daugiau negu poetas arba ne tik poetas, bet ir pranašas, žynys, mokytojas, prokuroras, advokatas ir taip toliau.

Kai atsigręžiame į jau istorija virtusį laiką (turiu galvoje sovietmetį), pastebime keistų dalykų. Lietuvoje vienas iš pačių populiariausių tuo laiku žynių ir mokytojų buvo Justinas Marcinkevičius. Laikai pasikeitė ir štai kitas garbus žmogus teigia: „mane kitados jaudino jo [Marcinkevičiaus] baladžių poema „Devyni broliai“, atrodė, štai poetas, kuris kalba tiesą apie pokarį. Bet dabar matau, jog ne visai taip. Ar ne iš ten tas paplitęs tvirtinimas, jog ir vieni, ir kiti buvo teisūs, jog apskritai nėra ribos tarp nusikaltimo ir žygdarbio, tarp išdavystės ir ištikimybės?“ („Naujasis židinys-aidai“, 2003, Nr. 4, p. 156). Kitaip sakant, poetas buvo daugiau negu poetas, todėl ir priekaištai jam ne dėl šlubuojančio rimo ar metro, ne dėl netobulos eilėraščio kompozicijos ar panašių dalykų, o dėl to, kad jis esą suformavęs žmonių sąmonėje neteisingą įvykių vertinimą. Iš tiesų sovietinėje Lietuvoje poezija dažnai atstojo istorijos vadovėlį arba bent užpildydavo dalelę to vadovėlio baltųjų dėmių, todėl tiesos tuose priekaištuose esama. Tačiau man asmeniškai nepriimtinas pasiteisinimas, rodant pirštu į kitą: aš kažko nesupratau, bet kaltas jis. Ir jei aš dabar nusišneku, kalta tik aš pati, o ne kas nors kitas, tarkim, tie, kas formulavo konferencijos temą. Šiandien, galvodama apie poemą „Devyni broliai“, pasakyčiau, kad suvaržytomis ano laiko oficialiosios literatūros sąlygomis buvo krikščioniška tiesiog pastatyti poetinį kryžių ant bendro visų pokario Lietuvoje žuvusių kapo, tuo labiau kad dar niekur pasaulyje partizaninis karas nevyko be nekaltų aukų. Tokia jau jo specifika. Aišku, įmanoma įsivaizduoti kito poeto visai kitokį kūrinį apie partizaninį karą Lietuvoje, apie to karo didvyrius, išdavikus, aukas. Tokio kūrinio reikėtų, bet literatūra – ne pageidavimų koncertas.

Eilėraštis atsiranda konkrečioje epochoje ir iš jos išauga, bet kuo tvirtesniais siūlais jis prie tos epochos pririštas, tuo jo gyvenimas yra trumpesnis. Jaučiuosi beveik daranti nuodėmę, bet kartais pagalvoju, kad Bernardo Brazdžionio „Šaukiu aš tautą, GPU užguitą“ vargu ar ką nors sako šių dienų jaunuoliui, bent jau tikrai ne tą, ką jo seneliams. Panašiai yra ir su daugeliu V. Mykolaičio-Putino „Rūsčių dienų“ kūrinių, aišku, labiausiai išskiriant „Nepamiršti man tos valandos“, kuriame anų dienų konkretika nuėjo į eilėraščio podirvį, padėdama skleistis visaapimančiai grėsmės nuojautai, baimės ir vienišumo jausmams, kurie kur kas universalesni už raudonuosius, ruduosius ar kitokius užkariautojus. Įmanoma įsivaizduoti, nors, gink Dieve, Lietuvai to nelinkiu, kad kruvina „didžioji istorija“ vėl aktualizuotų minėtus B. Brazdžionio ar V. Mykolaičio-Putino eilėraščius. Įdomesni tie atvejai, kai poetas, tarsi rašydamas apie savąjį laiką, parašo ne tik apie jį. Daug kalbama, tarkim, apie ezopo kalbą M. Martinaičio „Kukučio baladėse“, apie tai, kokią tiesą apie sovietmetį toje garsioje knygoje poetas atskleidė, bet vis dėlto, jei knyga būtų tik apie ano laiko absurdus, ji būtų numirusi kartu su sovietine imperija. Tačiau knyga gyvena ir yra skaitoma ne tik Lietuvoje. Tai svarbiausia. Reiškia, kad ir kokia skaudi būtų buvusi mūsų šalies situacija, poetas joje sugebėjo pamatyti visuotinumo dimensiją. Tomo Venclovos poezijoje totalitarizmo bruožai dažnai atpažįstami net toli nuo sovietinės imperijos nutolusiuose kraštuose (pavyzdžiui, Tasmanijoje). Tai irgi, deja, visuotinumo dimensija, nors kartais mums taip norėtųsi įsivaizduoti, kad mūsų istorija ar likimas visai unikalūs. Totalitarizmas T. Venclovai yra tas juodasis Kitas, su kuriuo jis visą gyvenimą kaunasi.

„Kas jie yra, neišgarsintų žmonių tylūs gyvenimai?..“ – tokį užrašą perskaičiau vakar, sklaidydama Alfonso Maldonio archyvo lapus. Tačiau tylūs mažų žmonių gyvenimai kartais padeda atkurti didžiąją istoriją. Būtent taip padarė estas Matsas Traatas savo „Haralos biografijose“. Šį vis besiplečiantį jo kūrinį sudaro jau apie 400 autoepitafijų. Kitaip sakant, jame kalba rašytojo sugalvoto Haralos miestelio kapinėse besiilsintys žmonės (ir vienas katinas, užkastas už kapinių tvoros), atskleisdami savo gyvenimo esmę. Tarp jų esama herojų ir visiškų kvailių; kasdienišką pilką arba spalvingą, tragišką, ramų, komišką ar beveik visai bespalvį gyvenimą nugyvenusių žmonių. Jie atsidurdavo skirtingose barikadų pusėse per XX a. politines pervartas savo šalyje, kai kurie iš jų tuose įvykiuose dalyvavo aktyviai, kiti įklimpo likimo valia, per kvailumą ar naivumą, kai kas tarsi liko nuošaly. Epitafijos labai kompaktiškos formos, mat, autorius ne tik poetas ir prozininkas, bet ir profesionalus kino scenaristas. Visas šis daugiabalsis kūrinys labai daug pasako apie Estijos gyvenimą, pradedant XX a. trečiuoju dešimtmečiu ir iki pat šių dienų. Taip mažosios istorijos ryškina tą didįjį pasakojimą, svarbų Estijos ir ne tik jos gyventojams. Latviai „Haralos biografijas“ yra išsivertę ir išleidę atskira knyga, kuriai įžanginį straipsnį apie M. Traatą, kaip kapinių sargą, parašė Knutas Skujeniekas.

Tokia beveik reklaminė (norėčiau kad M. Traato epitafijos būtų išleistos ir Lietuvoje) šiandien mano pasakotos istorijos pabaiga. O istorija, kaip citavau, priklauso poetams. Tačiau skaitytojas, ieškantis fakto, o ne kokio nors kūrinio poetinės tiesos, turėtų nepamiršti turintis ir savo galvą, idant paskui nereikėtų rodyti pirštu į poetą ir sakyti: „Tai tu kaltas, kad aš neteisingai supratau...“

 

Skaitytojų vertinimai


60100. colega2010-06-08 15:16
taip, istorija yra gyvenimas, poezija - kita jo kokybė, nestinganti atsinaujinančių formų, bet jūsų pasisakymo istorinė atmintis skurdi ir schema tiška, net tendencinga, nes perdėm suprantama

60115. tatanka2010-06-08 22:47
puikus straipsnis, reiketu ir mums issiversti „Haralos biografijas“.

60116. tatanka2010-06-08 22:50
mano eilėraštis "Aš - liepa" (pagal Širvį) tam pritaria.

60130. tatanka2010-06-09 00:58
AŠ - LIEPA Aš liepa. Lietuviška liepa, Pabudus Prie beržo peties Išdygau Prie greitkelio Gaudžiančio ralio Su širšių lizdu Ant šerdies. Ir sausrą Ir krušą Ir viską apėjus Stebiu aš Spygiais vakarais, Kaip daužosi Naktys Kosmoso vėjuos Pilkųjų varniukų veidais. Tos vėlės Kaip pienės Saulutės nuliūdę Pakyla ir skrenda Aukštyn vis pūkais. Aš viską pakėlus Red&White užsirūkius Geriu Taurų a. be kaltės. Geriu Garsią tylą Geriu Debesyną. Geriu Ir blaivėju, Taisau. Negaila Man aukso. Negaila sidabro. Kuriuos taip naivi Praradau. Bet... Ne viską Pragėrei Ne viską Išvėmei Save dar valdau Atradau. Turiu Savo vargą Ir angelą sargą Atleisk, - Pasimelsiu ir tau. Netinka Tau imti. Netinka Ir duoti, Jei žodžiai Sarkazmo pilni. Netikras Čia popsas Netikras Ir torsas Nes kas tobuli Dirbtini. Bet belsis Dar naktys Sapnų mėnesienoj Be mano ar tavo kaltės. Ateik - nuraminsiu. Midum pavaišinsiu Negirdyk tiktai pažadais. Praskriesi Pro šalį Kaip vėjas Paskrieja Nekaltinsiu Vėjo laukuos. Aš liepa, Lietuviška liepa Su varnų būriu Ant širdies.

60151. co.2010-06-10 12:56
poezija - istorijos pagrindas,dvasia (sąmonė ir pasąmonė),pradžia, o ir metaistorija, net ir estų kapinaitėse... Tiesa ją ( poeziją) išsaugo, poetai išreiškia.

60156. dar co.2010-06-10 13:15
visą savaitę skaitau a. a. Andrejaus Voznesenskio rinktinę AKSIOMA SAMOISKA (1990)- ir ašarą braukiu, ir siuntu,bet tokie poetai ir mąstytojai mūsų taip lengvai nepalieka. Ypač žavi jo esė - apie Heidegerį, Šagalą,Chruščiovo šutvę ir kt. Neprarandamasis. Galingas kontekstas tokioms diskusijoms. Vienas iš PEN lyderių, avangardo asų.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 11 
21:40:06 Aug 28, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba