Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-05-23 nr. 3191

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Justinas Marcinkevičius.
NAKTĮ UŽKLUPTAS ŽAIBO
15
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
 Juozapas Kazimieras Valaitis.
DRĄSIOS ŠALIES STRATEGIJOS IR ŠVENTĖS
1
• Astrida Petraitytė.
NETAKTIŠKAS APJAKĖLĖS RETORINIS KLAUSIMASA
1

POEZIJOS PAVASARIS 
• Benediktas Januševičius.
POEZIJOS PAVASARIO PRADŽIOS PUOKŠTĖ
4
• Benediktas Januševičius.
DU „POEZIJOS PAVASARIO“ PRISTATYMAI PIRMADIENĮ
• Benediktas Januševičius.
PIRMASIS, PENKIOLIKTASIS PAVASAR(ĖL)IS PAJIESYJE
• TARPTAUTINIS POEZIJOS FESTIVALIS POEZIJOS PAVASARIS 20081
• MOKSLEIVIŲ POEZIJOS SKAITYMAI „AUGAME KARTU SU EILĖRAŠČIU“
• DU APUOKU

KNYGOS 
• LIETUVIŲ KALBOS ENCIKLOPEDIJA
• „ŽEMAIČIŲ DZŪKAI: TEKSTAI SU KOMENTARAIS“
• „DUONA LIETUVIŲ BUITYJE IR PAPROČIUOSE“2
• „SENOVĖS LIETUVIŲ MITOLOGIJA IR RELIGIJA“
• Vaiva Žiauberienė.
TRYS DIDŽIOSIOS MARCINO ŚWIETLICKIO SILPNYBĖS
• (PA)SKAITINIAI2
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Marius Kraptavičius.
SU ALIODIJA RUZGAITE – JOS LAISVĖS ALĖJOMIS
2

KINAS 
• Barbara Gruszka-Zych.
GYVENIMAS NEPRIVALO BŪTI PATOGUS

MUZIKA 
• MUZIKOS KOMPONAVIMO PRINCIPAI: MUZIKOS ARCHETIPAI

DAILĖ 
• Arūnas Uogintas.
V BERLYNO ŠIUOLAIKINIO MENO BIENALĖ SKULPTŪRŲ PARKO PARADOKSAI
5
• Ona Gaidamavičiūtė.
MIRĘ, BET GYVI: ŠAMANAS IR TANAKA
3

POEZIJA 
• EUGENIJUS IGNATAVIČIUS 3

PROZA 
• Tomas Šinkariukas.
SPIRITIZMO SEANSAS
3

VERTIMAI 
• Marguerite Yourcenar.
KORNELIJAUS BERGO LIŪDESYS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Jelena Šalaj.
„NAUJASIS BALTIJOS ŠOKIS ’08“: TENDENCIJOS IR IŠIMTYS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
KOMPOZITORIUI RAIMONDUI RAŠPOLIAUSKUI SVARBIAUSIA – TYROS VAIKO AKYS
1
• SKELBIAMAS 2008-ŲJŲ EUROPOS KULTŪRŲ DIALOGO METŲ JAUNŲ ŽURNALISTŲ KONKURSAS

KRONIKA 
• PRAMOGŲ METAS
• KREIPIMASIS Į LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĘ DĖL BALTŲ KULTŪROS SKYRIAUS IŠLAIKYMO,1
• JURGIS (GEORGIJUS) BIALOBŽESKIS 1938 05 12–2008 05 151
• AKCIJA „TEATRAS – VAIKAMS“

DE PROFUNDIS 
• Egidijus Jurgelionis.
KAREIVIO GRAFOMANO LAIŠKAS MAMAI
4
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI
• ARTŪRAS LIUTVINAS2

AKTUALIJOS

DRĄSIOS ŠALIES STRATEGIJOS IR ŠVENTĖS

Juozapas Kazimieras Valaitis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Andriaus Šiušos piešinys

Metiniai Prezidento pranešimai pritraukia žurnalistų, analitikų dėmesį, provokuoja įvairiausius vertinimus, šalies situacijos analizę. Dideles Konstitucijos suteiktas galias turintis valstybės vadovas gali esmingai veikti Lietuvos gyvenimą, inicijuoti svarbiausių reformų svarstymus Seime, Vyriausybėje, kitose valstybės institucijose. Jo pažiūros, nuostatos lemia, kokius Seimo priimtus įstatymus jis vetuos, ką skirs įtakingiausių valstybės institucijų vadovais, ką privers atsistatydinti. Prezidento „veto“ gali sustabdyti korupcinių, siaurus grupinius interesus tenkinančių įstatymų įsigaliojimą.

Šių metų pranešimo vertinimai skyrėsi nuo ankstesnių. Įdomus ir visai naujas reiškinys – nepavyko rasti nė vieno rimto apžvalgininko teksto, kuris Prezidento pranešime būtų įžvelgęs gilesnę procesų analizę, pastebėjęs ateičiai nubrėžtas gaires ar siūlymą, kaip spręsti valstybės problemas. Net iškilieji kultūrininkai, vis pamokantys, kad Prezidentą reikia gerbti, ar valdžiai artimi politologai, susierzinantys dėl Prezidento sprendimų kritiškų vertinimų, nepasakė gerų žodžių ar iš viso nieko neberašė apie tą reikšmingą tekstą.

Daug vertinimų pažerta Prezidentui. Nėra prasmės jų kartoti. Tačiau vieną labai tikslų ir objektyvų, nors ir trumpą pasisakymą būtina pacituoti. Liberalas E. Masiulis: „Prezidento metinė kalba mažai kuo skyrėsi nuo ankstesnių jo pranešimų. V. Adamkus ir toliau propaguoja liberalias vertybes. Džiugu, kad prezidento išdėstyti prioritetai atliepia ir Liberalų sąjūdžio siekiams“.

Taigi nieko naujo. Kaip ir anksčiau propaguojamos „liberalios“ vertybės. Visai nesvarbu, kad per dešimtmetį pasikeitė Lietuva, kad pagal skurdo klasės dydį pirmaujame Europoje, kad pas mus daugiausia skurstančių vaikų (apie tai kalba ir V. Adamkus). Nesvarbu, kad lietuviai kaip kokie Afrikos juodukai bėga iš savo šalies. Tačiau mūsų Prezidentas atkaklus ir toliau propaguoja liberalias idėjas, kaip anksčiau tą darė ir dabar tebedaro „socialdemokratas“ A. M. Brazauskas. Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertų, patarinėjančių Prezidentui, ir „liberalių“ lobistinių grupių įtaka lengvai atpažįstama.

Gyvename „liberalių“ vertybių šalyje, todėl ir yra Lietuva paskutinė ES pagal valstybės perskirstomų lėšų dalį.

Laukti ko nors naujo buvo naivu. Tai paaiškina ramybę prieš pranešimą. Žmonės nieko nebelaukia iš Prezidento ir jo komandos. Paaiškinama ir pikta reakcija po pranešimo: šalis keičiasi, problemos akivaizdžios ir vis aštrėja, ritamės į bedugnę, todėl vis daugiau analitikų, žurnalistų stoja į tautos pusę, piktindamiesi tuščiomis kalbomis ir pagrįstai reikalaudami sprendimų.

Saugo Prezidentas „liberalių vertybių“ išpažinėjų interesus, leidžia jiems taupyti valstybės ir tautos sąskaita, mokant Europos Sąjungoje mažiausius mokesčius ir naudojantis įvairiausiomis lengvatomis. Tačiau meilė vienpusė. Kai reikėjo padengti Prezidento rinkimų skolas, tų „liberalų“ nebuvo. Jei jie būtų tam paskyrę bent 0,01 proc. tų lėšų, kurias sutaupo pasinaudodami mažiausiais Europos Sąjungoje pelno, gyventojų pajamų ir kitais mokesčiais, nebūtų reikėję V. Adamkui jaudintis, skaitant straipsnius apie tų skolų apmokėjimo peripetijas. Ir nereikėtų jo komandai nervintis, kad bet kuriuo momentu gali iškilti į viešumą tikrieji tų lėšų šaltiniai. Gal ir neiškils, nes V. Adamkus iš esmės niekam nebetrukdo.

Lietuvos situacija, geopolitinė aplinka kinta labai sparčiai, o valdžios ginamos vertybės ir prioritetai nesikeičia. Galima būtų įžvelgti piktą mūsų tautos ir valstybės priešų valią, bet tikriausiai yra daug paprasčiau. Veikiau, mūsų vadai, užsiėmę savo politiniais bizniukais, neturi laiko apsidairyti arba sutrikę stebi pokyčius šalyje ir prie jos sienų. Pats Prezidentas bejėgiškai konstatuoja: „inertiškai judame sąstingio ir nuosmukio link“, „šiandien nežinome atsakymo į klausimą: o kas toliau?“

Suprasti, „o kas toliau“, nepagelbės jokia už didelius pinigus pasamdyta viešųjų ryšių kompanija. Kad ir kiek jiems būtų sumokėta, strateginės „įžvalgos“ neišvengiamai baigsis siūlymu pavadinti Lietuvą „drąsia šalimi“ ar panašiai.

Pranešime išryškinta daug problemų. Tačiau idėjų, kaip jas spręsti, trūksta. Siūlymai nenuoseklūs, prieštarauja vieni kitiems. Štai skaitome: „valdžios neryžtingumas ir sprendimų bei atsakomybės baimė, permainų baimė ir atsitvėrimas nuo pasaulio stumia į neviltį mūsų piliečius. Savo požiūrį į valdžią jie išreiškia palikdami Tėvynę.“ Teisinga mintis, o kas toliau? Toliau – ryžtingas siūlymas: „Gal atėjo metas rimtai išanalizuoti pirmaujančių pagal konkurencingumą ir ekonominę gerovę šalių patirtį.“

Ir pabandyk su tokiu siūlymu pasiginčyti. Tikrai, „gal atėjo metas rimtai“ analizuoti. Viskas, kas paprasta, yra genialu. Pavedei patarėjams pateikti Europos Sąjungos šalių lyginamąją analizę ir akivaizdžiai matai, kodėl skurdas toks didelis, kodėl biudžeto lėšų nepakanka švietimui, kultūrai, sveikatos apsaugai. Jei dar ir pamąstai, tai supranti, kodėl emigracija iš Lietuvos nemažėja. O apie emigraciją privalu pamąstyti, nes kalbama ne apie kelis menininkus ar kelis tūkstančius studentų, o apie šimtus tūkstančių ekonominių emigrantų. Lietuvių emigracijos mastai neturi analogų Europoje. Esame lyderiai. Daug žmonių emigruoja ir iš Lenkijos, bet santykinai (skaičiuojant pagal gyventojų skaičių) emigracijos mastais lenkus lenkiame 5–7 kartus.

Daug klausimų iškėlė Prezidentas, daug skaudulių parodė, tik sprendimų nėra. Aišku, Prezidentas vienas nieko negali pakeisti. Tam yra Vyriausybė, Seimas, kitos valdžios institucijos.

„Negirdžiu siūlymų, su kuriais galima būtų eiti į rinkimus ne tik dėl pergalės, bet ir ilgalaikės žmonių gerovės, strateginių Lietuvos tikslų vardan“, – kalbėjo V. Adamkus, minty turėdamas kitus valstybės vyrus. Ir mes negirdim tų siūlymų. Net ir aptariamą pranešimą labai atidžiai klausydami nieko neišgirdom apie strateginius Lietuvos tikslus. Tiesa, V. Adamkus kelis kartus kalbėjo apie „Sodros“ lubas ir taip išskyrė socialinio draudimo įmokų apribojimo būtinumą. Sunku paaiškinti tokį „Sodros“ lubų sureikšminimą. Kažin ar yra nors vienas tyrimas, kuriame tarp šimtų Lietuvos problemų būtų paminėta ta keliems tūkstančiams žmonių, per mėnesį uždirbantiems 10 ar daugiau tūkstančių, reikšminga problema.

Kelis kartus buvo peiktos „diskusijos dėl esminių mokesčių sistemos pokyčių“. Matyt, tai ir yra svarbiausia „strategija“, o dabartinė mokesčių sistema tokia tobula, kad net diskutuoti nerekomenduojama.

Padidintą Prezidento dėmesį „diskusijoms dėl esminių mokesčių sistemos pokyčių“ tikriausiai galima būtų paaiškinti tuo, kad Lietuvos mokesčių sistemos europeizacija sugriautų visą Lietuvos žmonių skurdinimo ir socialinės atskirties kūrimo sistemą. Be reikalo išsigando Prezidentas tų G. Kirkilo priešrinkiminių šūkių. Pirmųjų valstybės vyrų praeitis ir įsitikinimai, priklausomybė nuo oligarchų, didžiulė nauda, kurią jie gauna dėl tokios politikos, mokesčių sistemos pakeitimus, bent jau tokius, prieš kuriuos pasisako turtingiausių Lietuvos asmenų interesus ginantis (ar jiems atstovaujantis) Laisvosios rinkos institutas, daro iš principo negalimus. Tikrai nebus Prezidentą gąsdinančio „žingsnio atgal“.

Pastaraisiais metais sumažintas gyventojų pajamų mokestis, valstybės vadovo žodžiais tariant, yra „bene vienintelis realus ir svarbus laimėjimas, kurio nauda jau įsitikino daug šalies gyventojų“. Teisus Prezidentas – tikrai nedaug realių laimėjimų. Ar drįstų kas nors ką nors padaryti, kas būtų nukreipta prieš tą „bene vienintelį realų laimėjimą“, kurio nauda, pasak V. Adamkaus, įsitikino Lietuvos žmonės?

Tikrai įsitikinome gyventojų pajamų mokesčio sumažėjimo nuo 33 iki 24 procentų nauda. O kai įvertini, kiek sumažėjo realiai, džiaugsmas tiesiog širdyje netelpa. Štai kokiam Lietuvos bibliotekininkui ar provincijoje vargstančiam žmogeliui, ariančiam žemę ar kertančiam mišką už minimumą, Prezidento paminėtas laimėjimas reiškia papildomus 30 litų per mėnesį. Kaip nesidžiaugs žmogus?

Primindamas, kad Lietuvoje esama ir už minimumą dirbančių žmonių, taip ir girdžiu „liberalių“ vertybių išpažinėjų griežtą nuomonę: tegul nedirba, jei nepatinka. Ir nedirba žmonės. Bėga iš Lietuvos. Tas masinis bėgimas – didelė mūsų tautos ir valstybės nelaimė. Jos padarytos žalos mūsų ateičiai neatitaisys įsivežti darbininkai iš Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos, Kinijos ar Turkijos. Būtų gerai, kad tai įsisąmonintų mūsų valstybės vadovai. Gal atėjo metas pradėti to įsisąmoninimo procesą?

Uždirbančiajam 10 000 Lt dėl to V. Adamkaus išgirtojo mokesčių sumažinimo prie mėnesio uždarbio prisidėjo beveik 900 papildomų litų. Ir vėl džiaugsmas netelpa širdyje dėl tokio tikrų tikriausio laimėjimo. Kaip nesidžiaugsi, jei koks vargdienis dėl tokių pinigų mėnesį plūkiasi, o čia – tik paprastas valdžios triukas, jokių asmeninių pastangų. Ar ne stebuklas? Dar daugiau džiaugiasi tie, kas uždirba virš 10 000 Lt. O dar labiau imtų džiūgauti, jei atsirastų tos „Sodros“ lubos, antri metai Prezidentui neduodančios ramybės.

Tik bėda, kad tiems džiaugsmams ir laimėjimams apmokėti iš biudžeto reikėjo paimti keletą milijardų litų. Ar ne todėl šiandien reikia rinktis tarp nacionalinio stadiono ir mokytojų algų? Buvo galimybė pritaikyti progresyvumo principą ir visiems sumažinti mokesčius tik už, tarkim, pirmą uždirbamą tūkstantį. Būtų biudžete likę keli milijardai litų, kurių šiandien taip trūksta Prezidentui rūpestį keliančiam švietimui, sveikatos apsaugai, skurstantiems vaikams ir kultūrai. Bet vėl blogai – būtų sumažėję turtingųjų laimėjimai. Taip jau yra su tais pinigais. Sumažini mokesčius – nėra pinigų mokytojams ar gydytojams, kultūros įstaigoms ir universitetams. Užbrėži Laisvosios rinkos instituto propaguojamas „lubas“ –­ iš „Sodros“ biudžeto dingsta apie 150 milijonų litų. Nėra tų litų, nėra paramos pensininkams, neturintiems galimybės iš kitur tų pinigėlių paimti. Kita vertus, užbrėžus „lubas“, Lietuvoje atsiranda keli tūkstančiai laimingų žmonių, pensininkų sąskaita pasididinančių pajamas keletu tūkstantėlių per mėnesį. Sunku valstybės vadams apsispręsti, kas svarbiau.

Kokia vis dėlto galinga valdžia – tikra emocijų valdytoja. Sumanytų pelno mokesčius padidinti iki Europos Sąjungos vidurkio, ne iki Ispanijos, Švedijos ar Vokietijos lygio, tik iki vidurkio. Kiek aimanavimo, verksmų ir graudžių ašarų būtų išlieta turtingiausiuose lietuvių namuose. Ir priešingai, sumažintų valdžia ir taip mažiausius Europoje turtingų asmenų mokamus mokesčius iki kokios Afrikos (Europoje jau „aplenkėme“ visus) šalies lygio, kiek džiaugsmo, šokių ir dainų būtų gražiausiuose lietuvių namuose. Gerai, kad mūsų valdžia apdairi ir nežaidžia jausmais. Tik tai ir saugo Lietuvą nuo didelio džiaugsmo ar liūdesio emocijų protrūkių kaitos.

Skirtingi žmonės, skirtingi jų džiaugsmai ir rūpesčiai. Šioje vietoje, tarp nuobodžių skaičių ir palyginimų labai pritinka Prezidento retorinis klausimas: „Ar istorinės krikščioniškosios, humaniškosios ir demokratinės vertybės, kurias skelbiame pripažįstantys, tikrai tapo mūsų savastimi?“ Atsakymas tylus, bet aiškus: tūkstančiai nusivylusių ir niekuo nebetikinčių ir nieko nebesitikinčių iš valdžios vyrų ir Laisvosios rinkos instituto giriamų „laimėjimų“ palieka Tėvynę. Statistikos duomenys liudija: jokio emigracijos tempų mažėjimo nesimato. Per 2007 metus neigiamas migracijos saldas nesumažėjo. O kas suskaičiuos tuos, kurie paliko Tėvynę iš jos neišvažiavę?..

Teisus Prezidentas: nėra dar Lietuvoje „suvokimo, kad demokratija – tai ne stipriųjų, įtakingųjų ar daugumos diktatas, o įstatymui lygių piliečių bendruomenė, pagrįsta solidarumu, pasitikėjimu ir abipuse pagarba“. Labai tiksliai Lietuvos vidaus politikos esmę nusakantys žodžiai – įtakingųjų diktatas. Apie piliečių bendruomenę, „pagrįstą solidarumu, pasitikėjimu ir abipuse pagarba“, Lietuvos atveju kalbėti per anksti. Tačiau Lietuvoje galima ir būtina kalbėti apie „stipriųjų ir įtakingųjų diktatą“, apie to diktato įgyvendinimo subtilų ir protingai organizuotą mechanizmą, pradedant politologų, žiniasklaidos, žurnalistų valdymu ir baigiant „parama“ tinkamoms partijoms bei Laisvosios rinkos institutui. Ką ten demokratijos esmės suvokimas – nėra suvokimo, kad esame viena tauta su vienu bendru likimu.

Anuomet, likus tik dviem dienoms iki Lietuvos okupacijos, per Antanines, pas prezidentą Antaną Smetoną taip ir neatėjo ministras pirmininkas Antanas Merkys, turėjęs pateikti projektus, ką daryti katastrofai artėjant. Turėjo ateiti, bet neatėjo ir jokių projektų neatnešė. Prezidentas Smetona taip mąstė ir rašė apie tą poelgį: „Ir jis Antanas, tai gal norėjo būti namie“.

Paprasti, bet labai daug apie mus sakantys žodžiai: branginam namus, tradicijas, mokam švęsti ir atsipalaiduoti. Nežiūrint visų okupacijos žiaurumų ir genofondo pokyčių, tokie patys ir likom –­ šaltakraujai, vertinantys tradicijas ir šventes.

Visi „susirūpinimai“, „pabrėžimai“, „esu sakęs ir vėl kartoju“, kvietimai „nebūti abejingais piliečiams ir jų problemoms“, retoriniai klausimai – tas kalbėjimas dėl kalbėjimo – šiandieninėje situacijoje labai primena 1940 m. Antanines. Atrodo, kad mūsų vairininkai akli ir nemato, kas dedasi šalyje ir kaip apskritai keičiasi situacija. Matyt, „liberalios“ politikos asmeniniai laimėjimai užliūliavo. O bešnekant pasaulis sparčiai keičiasi. Kinta Europos Sąjunga, keičiasi NATO. Kaip transformuosis tos mums labai svarbios organizacijos, niekas tiksliai negali atsakyti, bet tikėjimas, kad dar kelis dešimtmečius gyvensime nepakitusioje, santykinai ramioje Europos Sąjungoje, „motiniškoje“ NATO globoje yra maloni iliuzija.

Kas buvo Rusija prieš dešimtmetį ir kokį vaidmenį ji vaidina šiandieninėje Europoje? Rusija užvaldyta, pajungta vieningai valiai. Ji valdoma protingų žmonių, turinčių gerą pasirengimą, praėjusių KGB mokyklą, disponuojančių didžiuliais resursais. Rusija pasirengusi ir jau atkuria buvusią įtaką. Baltijos šalys – svarbus ir pažeidžiamas regionas. Tuo metu, kai V. Adamkus Seime skaitė pranešimo dalį apie Rusiją, apgailestaudamas, kad ten nematyti „pozityvių permainų“ pilietinės visuomenės ir demokratijos srityse, V. Putinas su naujuoju Italijos premjeru S. Berlusconiu Sardinijos saloje gerdami arbatėlę diskutavo, kaip bendradarbiauti aprūpinant Europą Šiaurės Afrikos energetiniais resursais. Kažin, ar nors vienas tų diskusijų sakinys buvo skirtas demokratijos plėtrai Rusijoje ar regione. Rusija nesirengia veltis į intelektualias diskusijas apie demokratiją, o ieško ir randa partnerių Europoje ir kitur savo strateginiams siekiams įgyvendinti: naudojasi Europos Sąjungos šalių interesų skirtumais ir aukščiausio lygio ryšiais. Didžiųjų ES valstybių vadovai bičiuliaujasi su Rusija, sudaro atskirus susitarimus, apeidami kitus partnerius. Vienas iš lyderių ir demokratijos skelbėjų net įsidarbino vadybininku milžiniškoje rusiško kapitalo firmoje. Bendradarbiavimo sąlygas diktuoja rusai.

Tuo pat metu vokiečiai, italai, prancūzai, ispanai, olandai labai skeptiškai žiūri į Europos užkampį, esantį kažkur šiaurės rytuos. Rimtai kalbama apie „dviejų greičių“ Europą, sakoma, kad Europa turėtų gręžtis į pietus, į Viduržemio jūros regioną. Tos kalbos nebūtinai taps tikrove, bet jos rodo, kad ES keisis ir nebūtinai mums palankia kryptimi. Europai esame pristatomi kaip išsišokėliai, praeitimi gyvenantys, problemiški, net fašistuojantys, antirusiškai nusiteikę nevykėliai. Dažnai patenkame į savotišką izoliaciją, paliekami vieni ginti Gruzijos, Ukrainos, „demokratijos vertybių“, savo praeities, garbės ir principų. Mūsų izoliacija yra esminis taktinis Rusijos siekis. Labai didelė tikimybė, kad kuo toliau, tuo dažniau liksime „vienų vieni“.

Pykstama ir dėl mūsų „meilės“ JAV. Pyksta rusai, prancūzai, vokiečiai, graikai ir t. t. Tačiau ir čia matoma pasikeitimų. JAV turi daug problemų ir savų didelių bėdų įvairiuose žemynuose. Nelikus buvusios globalios priešpriešos su Rusija, Europoje JAV aktyvumas vis mažiau pageidaujamas. JAV pastangos aktyviai dalyvauti Europos politikoje ateityje silps. Tuo metu Rusijos įtaka ir galimybės veikti mūsų regione pastebimai auga. Kai kyla diskusijų dėl naftos tiekimo vamzdynais Lietuvai nutraukimo ar dėl dujotiekio Baltijos jūros dugnu aplenkiant Baltijos šalis ir Lenkiją, akivaizdžiai išryškėja mūsų silpnumas ir kitokios mūsų partnerių iš Europos Sąjungos pozicijos. Liekam vieni. Privalom susitaikyti su mintimi, kad šios tendencijos tik stiprės.

Vakarų lyderiai kuo puikiausiai sutaria su Rusija, nepaisant V. Putino ir jo komandos kišamų karčių piliulių. Gražus tokios piliulės pavyzdys – V. Putino žodžiai, pasakyti vakariečių adresu: „Nekiškit savo snarglėtų nosių į mūsų reikalus.“ Pagarbos vertas pažiūrų dėstymo atvirumas. Dešimtis tokių piliulių, ne tik verbalinių, bet ir politinių ar ekonominių suvirškino Vakarai pastaraisiais metais. Apskritai V. Putinas – visiškai naujas politiko tipas Europoje. Matyt, tokio reikėjo. Vakarų politikos lyderiai viešai didžiuojasi draugyste ar teise iš arti pažvelgti jam į akis. Jėgą Vakarai gerbia. Jie brangina savo investicijas, galimybę gerai uždirbti. Dar niekad Vakaruose nebuvo tiek daug įtakingų verslo ir politikos žmonių, suinteresuotų taikiu sambūviu su Rusija, nepaisant jos politikos artimiausių kaimynų atžvilgiu. Ką jau kalbėti apie „demokratijos situaciją“ toje šalyje (čia Lietuvos politikų galvos skausmas) ar radioaktyvią arbatėlę Londono centre. Kas šiandien gali pasakyti, kur ta riba, kurią peržengus Vakarai pasakys: užtenka, to jau per daug.

Visa bėda, kad mums nieko kita nelieka, tik stebėti pokyčius ir procesus, kurie veikia ne mūsų naudai. Nereikia bijoti, kad po eilinių Antaninių pamatysim Lietuvos keliais riedančius tankus. Šalis gali būti užvaldyta, mūsų interesai pakeisti svetimais ir be tankų.

Kuo toliau, tuo sunkiau mums sekasi įgyvendinti tikslus, kurie nors menka dalimi kertasi su Rusijos interesais. Vaizdavimas, kad esą turime įtakos Ukrainos, Gruzijos ateičiai ar Rusijos demokratizacijos procesui, yra tiesiog juokingas bandymas pergudrauti pačius save. Tik pačius save ir apgaunam. Kai nepajėgiama susitvarkyti su pirmaeiliais tikslais šalies viduje, lieka pasaulinė politika... Tiesa, tas mūsų pasaulinės politikos „kūrėjų“ vaidmuo tikrai baisiai erzina Rusiją. Erzina tiek, kad ji net neatsakinėja į aukščiausių mūsų vadovų laiškus. Rusų „laiškai“ mums geriausiai matomi stebint mūsų artėjančių rinkimų ir politinio gyvenimo peripetijas.

Prezidentas metiniame pranešime papasakojo, kad po „kalbų, trukusių šešiolika metų, su partneriais Lenkijoje mums pavyko žengti pirmą, bet labai svarbų žingsnį elektros tilto tiesybos link“. Optimistinė pradžia, – pažymėjo V. Adamkus. Regis, nuomonėmis apsikeičiama ir dėl elektros tilto į Švediją projekto įgyvendinimo. Galima pamanyti, kad štai 16 metų žmonės diskutavo, galiausiai suprato, ką reikia daryti, ir drąsiai žengė „pirmą žingsnį“. Tačiau yra vienas „bet“... Atrodo, kad tas poslinkis diskusijose bus įvykęs ne dėl to, kad prašviesėjo derybininkų galvos, o dėl pasikeitusių aplinkybių, kurios tam prašviesėjimui trukdė: uždaroma atominė elektrinė ir nebeturėsime elektros pertekliaus, t. y. nebėra ko parduoti lenkams ar švedams. Elektros jungčių nebuvimas tuos keliolika metų reiškė, kad, neturėdami alternatyvų, elektrą privalėjom parduoti Rusijai ir Baltarusijai jų diktuojamomis kainomis. Per 16 metų susidarė milijardinės sumos. Sutikit, tokie pinigai daug gali. O gal lenkams ar švedams nereikėjo pigios elektros?

Taigi diskutavom, diskutavom 16 metų dėl 200 km elektros perdavimo linijos ir – šnipštas. Dabar nebereikia diskutuoti, reikia dirbti. Žalia šviesa uždegta. Rusijoje įgyvendinamas grandiozinis naujų atominių elektrinių statybos planas. Jų gaminamą elektros energiją bus galima parduoti ir į ES. Čia lietuviškos jungtys, Kruonio elektrinė bus labai reikalinga. Pasigirdo kalbų, kad rusai už kelių kilometrų nuo mūsų sienos, Kaliningrado srityje, statys atominę elektrinę. Nors mūsų politikai tokią galimybę ir paneigė, laikas parodys, kieno elektra ir kuria kryptimi judės tomis 16 metų diskutuotomis jungtimis.

Kaip mes atrodome tokių besikeičiančių aplinkybių akivaizdoje? Vaizdas nieko gero nežadantis. Visuomenė suskaldyta, supriešinta. Neapykanta politikams, partijoms, valdžiai, ją papirkinėjantiems turčiams tvyro ore. Politinė sistema išsigimusi. Partijų finansavimo sistema ydinga, korumpuota, neapsaugota nuo didelių pinigų valdžios. Daug įdomių dalykų apie įvairių partijų finansavimo schemas, partijų tikruosius šeimininkus išaiškėtų, jei būtų baigta Darbo partijos finansų byla ir atskleisti tikrieji jų pajamų šaltiniai. Bet vargu ar atsiras drąsuolių, rizikuosiančių eiti iki galo. Amžiną atilsį plk. Pociūno likimas vaizdžiai parodo, kokie žiaurūs, plika akimi nematomi mūšiai vyksta dėl Lietuvos.

„Mums nepriimtina valdoma demokratija ar kitokios sovietinį mentalitetą konservuojančios formos“, – kalbėjo V. Adamkus. Tikrai nepriimtina. Kita vertus, kas gali įrodyti, kad negyvename būtent tokios demokratijos sąlygomis? Visi matome valstybės bėdas, korupciją, susikompromitavusias partijas ir politikus, tačiau iš anksto žinoma, kad kiti rinkimai nieko naujo neatneš. Kaip vadinti demokratiją, kai rinkėjui palikta teisė rinkti tik susikompromitavusios valdžios partijų atstovus, kurie tęs žinomą politiką. Kiekvieni rinkimai atskleidžia mūsų politinės sistemos supuvimą ir bejėgystę. Mažai šansų, kad po eilinių rinkimų kas nors pakeis dabartines valdžios partijas. Vieninteliai realūs pretendentai – vadinamieji populistai.

Įtakingiausios partijos priešinasi jų finansavimo sistemos keitimui, rinkiminės reklamos televizijoje draudimui. Kaip jie galėtų leisti tokius pokyčius? Juk čia – jų stiprybė. Rinkėjai jaučia ir mato, kad yra kvailinami, bet neturi galimybių keisti situacijos ir nemato alternatyvų. Ne veltui naujausi sociologiniai tyrimai rodo, kad 63 proc. Lietuvos gyventojų nepatenkinti tuo, kaip Lietuvoje veikia demokratija. Nepatenkintos visos be išimties gyventojų grupės. Tokia demokratija patenkinti tie, kas lemia mūsų šalies ateitį. Kitokia demokratija bakalėjinius bizniukus ir apskritai jų buvimą valdžioje darytų neįmanomą.

Susipriešinusi, suskaldyta visuomenė, nepasitikinti valdžia, partijomis, nebeturinti autoritetų, yra lengvai pažeidžiama, neatspari, ja lengva manipuliuoti. O tas manipuliacijas stebime kasdien. Jos pasireiškia per masinės informacijos priemones, per „populistus“, „gelbėtojus“, dešimtimis milijonų skaičiuojamais pinigais politikoje. Rytų poveikis žiniasklaidai, politinei sistemai, kultūrai, masinei sąmonei akivaizdus. Kalbama, kad esame energetinė sala Europos Sąjungoje. Dar didesnė sala esame informacijos požiūriu. Jokiai kitai šaliai Europos Sąjungoje rusiška informacija neturi tokio poveikio kaip Lietuvai. Blogiausia, kad esame nematoma siena atskirti nuo informacijos apie politinį ir visuomenės gyvenimą, socialinių problemų sprendimą, mokesčių politiką kitose Europos Sąjungos šalyse. Paradoksas, bet čia nemažai prisideda vadinamieji „liberalai“, iš pažiūros demokratiją vertinantys, kultūringi žmonės. Tačiau bėda, kad asmeninė kultūra dažniausiai pralaimi luomo interesams.

Dujų, naftos vamzdžiai iš Rusijos, ignoruojant ekonominę logiką, mus aplenkia ar yra užsukti, o pastangos stiprinti įtaką mūsų visuomenei, masinei kultūrai, vertybėms, politinei sistemai tik stiprėja. Lietuviškoji informacinė sala didelio galingumo „vamzdžiu“ sujungta su Rusija. Kultūrinis šlamštas iš Rusijos užpildė lietuviškus komercinius kanalus. Kabelinių televizijų „paketuose“ neginčijamai dominuoja rusiški, griežtai Rusijos valdžios kontroliuojami kanalai. O ką mūsų lietuviškoji žiniasklaida eiliniam žmogeliui papasakoja apie Europos Sąjungą? Pirmiausia – žvaigždžių gyvenimas, dar –­ visokie niekai, nelaimės. Yra nacionalinės televizijos laida „Emigrantai“. Ją pažiūrėjęs, sužinai, kaip darniai su kokiu arabu Londone gyvena išeivė iš Lietuvos ir kokia nepaprasta meilė liepsnoja tarp tų žmonių. Jei ne Lino Balsio Briuselyje parengti ir „Panoramos“ parodomi trumpi, objektyvūs reportažai, galima būtų sakyti, kad esame visiškai atkirsti. Tad ar gali stebėtis, kad net mūsų inteligentai nesuvokia to didžiulio, dirbtinai palaikomo atotrūkio tarp mūsų ir vakarietiškos politikos sampratos ir standartų.

Esame ES nariai, tačiau, net Prezidentas pripažįsta, kad „kol kas tik kalbame apie šalies gerovę ir europines vertybes“. Kalbame ir nieko nedarome. Kol tokios sąvokos, kaip pilietinė visuomenė, socialinis teisingumas, solidarumas, visuomenė gerovė ir darna, socialinės atskirties ir skurdo mažinimas, gerovės valstybė, tebus tušti, nieko nereiškiantys garsai, tol pasitikėjimo valstybės institucijomis, pačiu Prezidentu nėra ko laukti. Jokie dirbtiniai reitingai nieko nepakeis.  Stipriai valstybei ir darnoje gyvenančiai visuomenei sukurti reikia bent nedidelių pastangų.

Neviltis lėmė masinę emigraciją. Įstojimas į Europos Sąjungą tam tikra prasme atitolino sprendimų paieškas. Kiekvienas išvažiavęs žmogus išsivežė dalį Lietuvos bėdų. Pusės milijono gyventojų emigracija sušvelnino problemas ir sumažino spaudimą valdžiai, leido nemalonius sprendimus atidėti ateičiai.

Mūsų strateginis tikslas turėtų būti visuomenė be dirbtinai palaikomo skurdo ir paniekos eiliniam žmogui, be masinės emigracijos, be korupcijos, be didžiulio susipriešinimo. Čia – mūsų strategija, kuriai nėra jokios alternatyvos. Mūsų šansas išlikti. Juo nepasinaudoję, būsime pasmerkti. „Liberalios“ vertybės mūsų tautos problemų nesprendžia ir neguodžia dėl tų problemų labiausiai kenčiančių žmonių ar jų vaikų. Darnios, pilietiškos, solidarios visuomenės kūrimas – realus siekis, realus mūsų kelias. Tuo keliu ir einame, tik gaila, kad priešinga kryptimi. Jei neatsipeikėsime, kelias baigsis bedugne. Eilinį kartą prarasime istorijos mums suteiktą šansą.

Atsilaikyti prieš vis ryškėjančius iššūkius, mums nepalankius procesus gali tik stipri, solidari visuomenė, tikinti ir pasitikinti savo vadovais. Tik sveika visuomenė ir valstybė gali būti patraukli partnerė ir sąjungininkas. Kol kas esame silpni, izoliuoti, ligoti visomis prasmėmis, visiškai nepasirengę atlaikyti augantį spaudimą iš Rytų ir iš Vakarų, lengvai pažeidžiami įvairių virusų. Svetimi pinigai, „populistai“, korupcinės grupuotės, laisvosios rinkos institutai, valstybininkai ir t. t. būtų bejėgiai, jei valstybė būtų sveika.

Tiek apie „strateginio mąstymo apraiškas“ šiandienos politikos viršūnėse, mūsų „politinio gyvenimo išminties gaivinimą“, „nacionalines idėjas“ ir „strategijas“.

Artėja eiliniai rinkimai ir eilinės Antaninės. Gražu, kad mokame demokratiškai rinkti ir tradiciškai švęsti. Tačiau švenčiant Antanines, asmeninius ar savo luomo laimėjimus, nereikėtų užsimiršti.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 17 
21:35:44 Aug 28, 2011   
Dec 2008 Apr 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba