Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-09-28 nr. 3158

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Arvydas Genys.
IR VĖL VĖLYVIAI…
25
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1

ESĖ 
• Bernard Noël.
PRARANDAMA PRASMĖ
9

AKTUALIJOS 
• Antanas Šimkus.
„SINTEZIJA“: MENŲ JUNGTYS LVOVE
5
• POETINIS DRUSKININKŲ RUDUO 20074

KNYGOS 
• „SALA“
• „AUKSO VERŠIS“
• „BĖGANTIS PASKUI AITVARĄ“3
• „PASKUTINYSIS KATO“5
• Dalia Černiauskaitė.
ATOSTOGŲ ROMANAS. O KAS TOLIAU?
2
• Milginta Palubinskaitė.
PASAULIS PAGAL JONĄ JACKEVIČIŲ
1
• Neringa Debesytė.
GIESMĖ APIE MOTINĄ: TARP REALYBĖS IR FIKCIJOS
• (PA)SKAITINIAI

DAILĖ 
• Vaidilutė Brazauskaitė.
UŽMIRŠTA GĖLIŲ KALBA
• Rita Mikučionytė.
SAVAITGALIS: MENO BEIEŠKANT
8

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
VITALIJUS MAZŪRAS REPETUOJA EGLĖS MITĄ
4
• LNDT PRADEDA 68-ĄJĮ SEZONĄ

MUZIKA 
• Rasa Vilimaitė.
IŠ GELMIŲ Į AUKŠTYBES
4
• Rita Nomicaitė.
AKORDEONO MUZIKOS NAUJIENOS

PAVELDAS 
• Ričardas Šileika.
NIDOS RUGSĖJO GAMOS IR STROFOS
4

POEZIJA 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS25

PROZA 
• JONAS & TADAS5

VERTIMAI 
• Katrina Chadad.
MĖLYNA IR AUKSINĖ

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Jurijus Dobriakovas.
„HOLIDAY IN“: NERŪPESTINGAS KELIAVIMAS IR NEAPIBRĖŽTI ATOSTOGŲ REZULTATAI (II DALIS)
1

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Jolita Januškevičiūtė.
ŠVELNI ARTAUD ŠIURKŠTUMO IDĖJA
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• A.MAKEJEVAS: „LIETUVOJE NĖRA TIKRŲ BARDŲ“27

KRONIKA 
• KAŽKO NĖRA
• BIRUTĖ PŪKELEVIČIŪTĖ 1923 08 12 – 2007 09 21
• TARPTAUTINIO M.K. ČIURLIONIO PIANISTŲ IR VARGONININKŲ KONKURSO LAUREATAI

SKELBIMAI 
• PASIŪLYK IDĖJĄ LUX ŠVIESOS FESTIVALIUI

DE PROFUNDIS 
• KAIP AŠ PRARADAU DANTIS

PARK@S 
 ALVYDAS LUKYS: TIKĖTI KITOKIA FOTOGRAFIJA4
• Vigmantas Butkus.
BERGMANAS, FORĖS SALA, TARKOVSKIS, ŠVENTOJI: KINAS IR VIZIJOS
2
• Gintautas Mažeikis.
HEDONISTŲ INTERNACIONALAS IR SITUACIONISTAI
10
• Sigitas Vaičiulionis.
C. W. GLUCKO OPEROS PREMJERA TYTUVĖNŲ VASAROS FESTIVALYJE
10
• Tomas Butvilas.
KOMPIUTERINIAI ŽAIDIMAI: TARP SIMBOLINIO KITO AŠ IR REALYBĖS
1

PARK@S

ALVYDAS LUKYS: TIKĖTI KITOKIA FOTOGRAFIJA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Tomo Andrijausko fotografija

Taip ir nepaklausiau, ar dažnai mano pašnekovas, lankydamasis gimtuosiuose Šiauliuose, mintyse pagalvoja „déjà vu!“. Kaip tik taip turėtų vadintis knyga, kurią šiuo metu rengia fotografas, Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros vedėjas Alvydas Lukys.

Alvydai, gal galėtume pradėti nuo tokio rimto klausimo – kas jums yra fotografija?

Fotografija man yra „mąstymas vaizdais“, tam tikra vaizdų filosofija. Tiksliau, filosofavimas, nes filosofija turi mokslinį atspalvį, o čia kalba apie meną.

Geras apibrėžimas. Bet dažniausiai sakoma, kad fotografija – tai sustabdytas laikas, sugautas momentas.

Žinoma, sutinku, bet kai tik pradedi kalbėti apie laiką, automatiškai įsijungia filosofavimas: kas yra laikas, kas yra momentas ir t. t. Iš pardžių, aišku, pastebi ką nors įdomaus, norisi užfiksuot, bet tai, ką užfiksuoji, dažniausiai yra tik eskizai, iš kurių vėliau jau prasideda kūryba. Dabar, pavyzdžiui, kuriu fotoknygą. Ne fotoalbumą, o fotoknygą – bandau taip ją sudėlioti, kad būtų lyg fototekstas su įžanga, su aplinkybėmis ir t. t. Tai yra grožinė fotografija, jei galima taip pavadinti. Yra grožinė literatūra, tai gal gali būti ir grožinė fotografija.

Tai bus knyga be teksto?

Kol kas kankinuos, nežinau, kaip išeis. Aišku, kažkoks įžanginis tekstas, paaiškinimas galbūt atsiras, bet ar tekstas lydės fotografijas?.. Gal ir atsiras kažkokios nuogirdos, nuotrupos.

O kokia knygos tema?

Darbinis knygos pavadinimas yra „déjà vu“ – išvertus į lietuvių kalbą tai maždaug reiškia: kažką panašaus esu patyręs. Gavau valstybinę stipendiją, todėl esu įsipareigojęs pabaigti tą knygą, šiaip gal nieko nepadarytum, bent jau nepabaigtum. Dar reikės dirbti, bet jau yra aiškūs kontūrai.

Gal galima dar ką nors sužinoti? Pavyzdžiui, ką fotografuojate – vaizdus, objektus?

Man svarbu priemonės ir idėjos santykis, svarbu, kad fotografijos perteiktų, jog tai jau kažkur patirta. Patirta nebūtinai gyvenime. Bet tai nebus kažkokių vaizdų reprodukcijos. Tiek metų fotografuodamas pradedu matyti, kad vaizdų konstrukcijų nėra labai daug, kad tipinių situacijų skaičius yra apibrėžtas. Bet čia tos tipinės situacijos perteikiamos visai kitomis priemonėmis –fotografuoju mobiliuoju telefonu. Nors tam, kad forma būtų aiški, konstruota, knygoje bus ir pakankamai aukštos kokybės vaizdų. Bet telefoninės fotografijos turi kažkokį netikėtumą – jomis padarytas vaizdas yra apibendrintas. Šiaip fotografija ypatinga tuo, kad ji labai aiškiai perteikia faktūrą – iš to ir atsiranda tam tikras realybės jausmas, o telefonu nufotografuotas vaizdas to neturi, jis yra...

miglotas...

...Taip, yra tas miglelės įspūdis, bet santykis su fotografija vis tiek išlieka. O apibendrinimas leidžia atpažinti tipiškus atvejus, tipiškas situacijas. Juk žodžiai irgi yra tipiški. Lietuvių, danų ar kinų kalbos žodžiai yra kalbos elementai, kuriais galim susikalbėti. Tie tipiški vaizdai irgi yra lyg kodai, lyg tam tikri žodžiai, tik galbūt turintys daugiau reikšmių, nes žodis vis dėlto yra daugiau ar mažiau vienareikšmis. Tai iš tų nevienareikšmiškų, bet tipiškų ženklų ir konstruoju pasakojimą. Dar vienas dalykas – tekstinę knygą skaitai iš viršaus į apačią, iš kairės į dešinę, o čia arba paliekamas vienas vaizdas – jei norisi atskleisti to vaizdo reikšmę – arba du vaizdai – tada atsiranda santykis tarp dviejų vaizdų, taip pradeda klostytis siužetas. Tarp kitko, Dailės akademijoje dėstau kursą, kuris skirtas fotografinei arba autorinei knygai. Savo studentus mokau galvoti apie formatą, nes parengti knygą ir parodą – visiškai skirtingi dalykai. Paroda matoma visa iš karto, ateini į parodų salę, ir matai bendrą įspūdį. Čia svarbiau žinoti instaliavimo dalykus, jausti santykį su erdve.

O vis dėlto kaip atsitiko, kad fotografuojate telefonu? Esate profesionalus fotografas, o čia – buitinis daiktas, kurį visi nešiojasi kišenėje. Tai koncepcijos principas?

Mane visada kaltino, kad aš esu kažkoks fotografijos konceptualistas. Iš tikrųjų man labai dažnai svarbu sumanymas. Aš iš viso nemanau, kad profesionalus fotografas turi fotografuoti ryškiai. Kaip sakiau pokalbio pradžioje, tai yra filosofinis klausimas. Man labiau rūpi vaizdų kalba, o ne ryškiai padaryta nuotrauka.

Ar jūs renkatės fotografavimo priemonę, ar pati priemonė diktuoja sąlygas?

Visaip. Šiuo atveju pati priemonė pasirodė įdomi – pastebėjau tas vaizdo savybes, ir tada iš karto gimė mintis – „déjà vu“. Kitais atvejais pirmiausiai atsiranda idėja, pradedi konceptualizuoti, konstruoti, ieškoti formos. Taip atsitiko rengiant fotokatalogą „Neišgyvento laiko paieškos“ (tiesa, paroda, kurią jis lydėjo, vadinosi kitaip). Tuo atveju kaip tik buvo svarbi idėja, ir tada ieškojau technikos, kuri turėjo būti superpreciziška. Tai buvo didelių formatų fotografijos, labai preciziški dalykai, todėl buvo reikalinga plati juosta, akį rėžiantis objektyvas, superryškumas.

Yra fotografų, kurie laikosi nuomonės, kad tikras fotografas gali dirbti tik su analogine kamera, tik senaisiais metodais.

Aš tokius fotografus laikau ortodoksais. Aš į fotografiją žiūriu laisviau – tiesiog kaip į optiškai sukonstruotą vaizdą. Man nelabai svarbu, kuo jis padarytas – be jokio objektyvo, per adatos skylutę, telefonu ar kažkokia ypatinga kamera. Kiekviena priemonė turi savo savybes, tų savybių rinkinius, suteikia kažkokias galimybes, kuriomis tu ir naudojiesi.

O vis dėlto ar jums egzistuoja priešprieša tarp analoginės ir skaitmeninės technikos?

Ne, man tai yra papildinys, papildomos galimybės. Skaitmeninė fotografija niekada negalės pakeisti analoginės fotografijos – čia faktas. Kai atsirado televizija, buvo šnekama apie kino mirtį, bet taip neatsitiko, lygiai kaip kinas nepakeitė teatro. Tai yra papildomos raiškos galimybės, ir tų galimybių ribose gali pasakyti kažką aiškiau.Sunku būtų įsivaizduoti Tarkovskį teatre. Arba Nekrošių kine. Nors... šiuo atveju lyg ir lengviau įsivaizduoti, bet vis tiek juk atsirastų tarpininkas – kamera, be to, teatre vieta ir laikas sutampa, čia yra žiūrovas, yra scena, vyksta tiesioginis bendravimas, o kine – tik ekranas. Yra visokiausių komunikacijos tarp menininko, klausytojo ar žiūrovo formų ir būdų. Todėl ir fotografijai nereikia užstoti kelio.

Ar tai susiję su kartomis? Gal nauja karta turi turėti savo būdus?

Man atrodo, kad tai yra natūralus dalykas. Ne paslaptis, žmonija yra linkusi tingėti, ir dėl to išranda automobilius, nes pėstiems toli eiti arba ilgai eiti, dėl to išranda ir kažkokius kitokius vaizdavimo būdus. Iki fotografijos tapyba turėjo tas funkcijas, kurias dabar turi fotografija. Tapyba išlaisvino fotografiją nuo kažkokių reprezentavimo dalykų, portretavimo ir t. t. O fotografiją turbūt išlaisvino žmogaus protas. Jeigu proto nėra, tai niekas jo neišlaisvina – čia viskas su žmogum susiję, kaip žmogus žiūri į tai, kaip jis savo kūrybinį pajėgumą išnaudoja – gal jis jo neturi ir net neieško.

O jūsų – kaip čia pasakius – daiktų, su kuriais galima fotografuoti, fotopriemonių kolekcijoje yra ir skaitmeninis fotoaparatas?

Turiu vieną. Aš tų priemonių nekolekcionuoju. Dabar vieną fotoaparatą konstruoju pats, kaip tik Šiauliuose turiu bičiulių, kurie sugeba tai padaryti, išfrezuoja, ištekina.

Tas fotoaparatas fotografuos ryškiai?

Labai ryškiai. Jis teiks įvairių galimybių. Priemonės gamyba irgi yra įdomus dalykas. Todėl kartais save laikau „hobistu“ – kitas imtų ir nusipirktų, bet man to neužtenka. Vienas pažįstamas sakė: suprantu, čia tas pats, kas vaikystėje pasidaryti lanką ir strėlę.

Tai, ko gero, bus ne pirmas savos gamybos fotoaparatas?

Pirmąjį sukonstravau dar besimokydamas Šiauliuose. Buvo tokie „Globus“ žirneliai, atveždavo iš Vengrijos, tai iš tos konservų skardinės buvau pasidaręs fotoaparatą. Todėl kai manęs studentai klausia, kokį fotoaparatą nusipirkti, aš jiems sakau: nors ir su kartonine batų dėže gali fotografuoti, svarbu, kad vaizdas šnekėtų, turėtų idėją. Jeigu tu pats nesuteiksi tam vaizdui prasmės, niekas kitas nesuteiks.

O ką jums pačiam patinka fotografuoti? Kiek žinau, beveik nefotografuojate žmonių.

Tai va toje knygoje – atvirkščiai – bus labai mažai kadrų, kur nėra žmonių. Nes man čia labai svarbi tiesioginė žmogiškoji dimensija. Kai fotografuoju daiktus, tai nemanau, kad fotografuoju tik juos. Pavyzdžiui, pats pavadinimas „Neišgyvento laiko paieškos“ rodo, kad per daiktus bandau surasti žmones, kurie tuos daiktus pagamino ar vartojo, atskleisti jų charakterį. Daiktas – tam tikra žmogaus sukurta realybė. Pavyzdžiui, kai fotografavau pakuotes, tai jos man buvo lyg žmogiškos charakteristikos. Juk ne automatai pakavo, ne konvejeris, o žmogus kažkokią dovaną pakavo ar siuntinį, kurį norėjo siųsti paštu. Bet šitoje knygoje man svarbu tiesioginis santykis su žmogumi, su žmogaus situacija. Todėl čia bus labai daug žmonių.

Gal tai reiškia naują kūrybos etapą?

Man taip neatrodo. Jeigu mano parodose nesimatė žmonių, tai nereiškia, kad aš jų nefotografuoju. Eskizuose visko yra. Iš viso fotografija yra tokia darbo ir kūrybos technika, kai visą laiką reikia atsirinkinėti. Pirmasis etapas – atsirinkinėji iš gyvenimo, iš aplinkos, vėliau atsirenki iš to, ką nufotografavai, dr vėliau – ką kabinsi parodoje arba dėsi į knygą. Žinau, kad Antanas Sutkus paskutiniais metais daugiau atsirinkinėja iš savo archyvų, negu kad fotografuoja. Jo „Basų kojų nostalgija“ faktiškai yra tas antrinis fotografavimas, darbas su archyvais, kai renkiesi iš to, ką turi archyve, į ką iki tol nekreipei dėmesio, nes nebuvo reikalo, nebuvo tokių idėjų. Dabar tik sudėtingiau, kai yra skaitmeninė fotografija, nes jei anksčiau taupydavaisi, į negatyvų archyvą papuldavo oi, ne viskas, tai dabar darosi žiauriai sudėtinga. Peržiūrėti tiek vaizdų, kiek pasidarai, yra sunkus darbas. Ir man su ta knyga taip išeina – jau yra virš keleto šimtų fotografijų, jų daugėja, o leidėjas leido pateikti ne daugiau 140, reikės viską švarinti, filtruoti.

Bet tas procesas irgi įdomus?

Taip, tai tas pats, kas fotografuoti. Peržiūrėti archyvą – tai peržiūrėti save. Kai fotografuoji, ne visada galvoji, tai yra tiesiog intuicija, spontaniški pastebėjimai, nes veikia tavo pasąmonė. Todėl peržiūrėti, ką tavo pasąmonė dirbo su tavo rankomis, su tavo akimis, yra labai svarbu. Tai savianalizė, psichoterapija arba fototerapija, jeigu galima taip pasakyti. Tarp kitko,iš tikrųjų egzistuoja tokie psichoterapijos metodai, kai žmogus fotografuoja ir peržiūrinėja, ką nufotografavo – taip geriau pažįsta save.

iliustracija
„Ratas" 2003 m.
Alvydo Lukio fotografija

Turbūt peržiūrint archyvus dėliojasi ir tavo gyvenimo istorija, tavo biografija?

Bet tai ne tas linijinis atvejis, tai greičiau savo idėjų, kažkokių savo charakterio posūkių stebėjimas. Iš to atsiranda ir idėjos – ką kabinsi parodoje, iš ko knygą padarysi. Aiškiau artikuliuoji mintis, atsiranda ne emocinis, spontaniškas, o racionalusis požiūris. Kūrėjas yra racionalus žmogus, neužtenka vadovautus vien intuicija, jausmais. Turi sukurti formą, tavo idėja turi būti aiškiai artikuliuota, suvokiama, priešingu atveju žiūrovas jos nesupras.

Alvydai, ar per visą kūrybos laikotarpį požiūris į fotografiją keitėsi iš esmės?

Kai pasižiūriu, nuo ko pradėjau, tai dabar atrodo naivokai, nes man tada rūpėjo vaizdas kaip kažkoks paveikslas, kaip baigtinis daiktas. Dabar aš taip negalvoju. Vaizdas nėra baigtinis. Jis yra visą laiką kintantis – tai priklauso nuo suvokėjo, nuo jo patirties. Dėl to labai svarbu kalbėti fotokalba – kitaip nepavadinsi – neveltui daugelis filosofų, mokslininkų, dirbusių su fotografuotu vaizdu, vartojo sąvokas photospeak arba photolanguage. Fotokalba irgi turi tam tikrą gramatiką, be kurios yra palaida bala ir tiek. Iš tikrųjų ne patys vaizdai, o vaizdų sekos turi tą gramatiką, nes kartais vaizdas gali būti blogai komponuotas, bet tam tikroje situacijoje tas nekomponuotas vaizdas gali būti intensyvesnis ir daugiau pasakantis, negu aiškiai sutvarkyta kompozicija, kuri gali būti visiškai neįdomi. Vienas iš pirmųjų tas taisykles pradėjo laužyti amerikietis Eaglestonas, su kuriuo susijęs terminas snapshop – tai lyg atsitiktiniu žvilgsniu pamatyta situacija. Jis atsisakė klasikinių komponavimo formų, bet tada susiformavo kita, „eaglestoniškoji“ kompozicija. Iš tikrųjų nėra tokio galutinio rezultato – štai jums tobula fotografija. Jeigu taip būtų, tai seniai visi tobulieji meno kūriniai būtų padaryti, niekas toliau nebesivystytų.

Viskas turbūt keičiasi su pačiu gyvenimu.

Būtent. Viskas keičiasi – ir žmonės, ir ypač gyvenimo tempas. Pavyzdžiui, jeigu pagalvotume, koks buvo XIX a. žmonių gyvenimo būdas, pamatytume, kad tuo metu meną vartotojo daugiausiai bajorai, aristokratai, ir kiek jie laiko turėjo – juk televizoriaus nebuvo, traukiniai ką tik atsiradę, gyvenimo tempas labai lėtas, menas irgi buvo visai kitoks.

Kažkada nusifotografuoti šeimos albumui buvo įvykis.

Taip, tai buvo šventė. Kai į kaimą atvažiuodavo fotografas, visi pasipuošdavo, pakabindavo ant klėties kokią baltą drobulę, kad niekas nemaišytų tam šventam procesui.

O dabar išsitraukiam skaitmeninę „muilinę“ ir pliauškinam.

Bet tai nėra blogai, tai yra tiesiog kitaip.

Ar pats užrištomis akimis ieškojote savo kelio, ar turėjote mokytojų?

Viena iš studijavimo, mokymosi strategijų yra japoniškoji mokykla, pagrįsta meistro sekimu. Europietiška mokykla yra kitokia, daugiau individualistinė. Tai man, tiesą sakant, individualizmas priimtinesnis, nei situacija, kai ištrinami vardai, tampa svarbus tik kūrinys. Aišku, jaunystėje visada įsitaisai kokį „kumyrą“ ir bandai išsiaiškinti, kuo jis patinka. Kai išsiaiškini, pradedi aiškiau suprasti, ką pats gali padaryti. Sunku pasakyti, ar turėjau kokį tiesioginį mokytoją. Greičiau tai kalba ne apie vaizdą, nors buvo menininkų, kurie ypač patiko ar iki šiol patinka – galbūt dėl pasaulėžiūros panašumo. Tai yra Jozefas Sudekas, čekų fortografas, daręs fantastiškus natiurmortus, amerikietis Irvingas Penas. Jaučiu didelį artumą Algimantui Švėgždai, nors jis buvo tapytojas, grafikas. Tas pats Eaglestonas viską atvėrė kitaip, vokiečių Becherių pora. Pagaliau Luckus, kuris man puikiai paaiškino Eaglestono teoriją, sakydamas: labiau tikįs impulsyviu, nesukoncentruotu vaizdu, nei išlaižyta, išdailinta fotografija. Labai įdomus paaiškinimas – būtent per tikėjimą, nes mene dažnai yra tikėjimas, o ne kažkoks konkretus žinojimas. Būtų galima ir daugiau pavardžių vardinti, bet nėra prasmės – tai daugiau mano paties kūrybinės biografijos ženklai, kuriuos tiesiog laikas nuo laiko norisi atsiversti, pasiaiškinti, pasižiūrėti.

O ar domitės kolegų darbais, parodomis?

Tai yra profesinė būtinybė, kontekstas. Viskas daroma kontekste. Jeigu menininkas dirba ne tik sau, bet ir žiūrovui, tai jis privalo matyti tai, ką žiūrovas mato, svarbu žinoti, ką žmonės renkasi, kaip supranta, ar galėsi su jais bendrauti – tai yra komunikacija, bendravimas su žiūrovu. Maivyčiausi, jei sakyčiau: aš tik kuriu, man nesvarbu, ką kiti mano. Juk nekalbi beorėje erdvėje, kalbi žiūrovui.

Sakėte, kad esate individualistas. Ar savo studentus taip pat stengiatės išvesti į individualų kelią?

Tikiu platoniškąja akademijos sąvoka – mokytojas nėra tas, kuris pasako, kaip padaryti, o yra vyresnysis kolega, kuris pataria, bet tų patarimų laikytis ir mėgdžioti nėra privaloma. Man atrodo, kad tai – pokalbis su mokiniu, bandymas patarti, atkreipti jo dėmesį į kažką – kitaip tariant, tai yra kalbos ugdymas. Bet, be abejonės, žmogus turi užsiauginti savo patirtį ir daryti tai, kas jam pačiam įdomu. Aišku, kalbu apie kūrybinę fotografiją, bet egzistuoja ir taikomoji fotografija, kur užtenka atlikti tai, ko reikia užsakovui.

Turbūt vis dažniau susiduriate su studentais, kuriems to ir užtenka – juk visur dabar dominuoja taikomoji, reklaminė fotografija.

Būtent, susiduriu. Bet procentas tų, kuriems rūpi kitokia fotografija, niekada nebuvo didelis.

Vien tik kurti, užsiimti kūryba yra didžiulis iššūkis, praktiškai pasmerki save, nes iš to neuždirbsi. Turi ieškoti, iš ko pragyventi, juk Lietuvoje nėra fotografijos pirkimo tradicijų.

Meninės fotografijos?

Mano santykis su menine fotografija labai keistas, aš jos nelabai suprantu. Bet, matyt, būtent meninė fotografija ir perkama dažniausiai.

Čia turbūt pavadinimo klausimas?

Ne, tai strategijos klausimas. Kartais ateini į parodą, ir aiškiai matai, kad žmogus kuria meninę fotografiją – tai, ką jis kuria, turi atrodyti gražiai, o tai ir yra meninė fotografija. Jeigu žmogaus tikslas – tik gražus paveikslėlis, tai nebėra apie ką šnekėti, nes jis yra tik atlikėjas to, kas yra standartas, jis nebando iš to išsiveržti, ieškoti kitokių saviraiškos būdų. Čia kalbu ne tik apie fotografus. Juk yra ir rašytojų kurie irgi gali rašyti tai, kas yra standartas, kad būtų perkamas ir t. t.

Kalbate apie populiariąją literatūrą. Tai gal yra ir populiarioji fotografija?

Panašiai yra su visa kūryba. Pastoviai pirštu badoma į impresionizmą – bet iš tikrųjų tie žmonės buvo save pasmerkę, nes ieškojo kitų būdų, nepasitenkino standartine, vadinamąja salonine tapyba.

Anksčiau tokių nepriimdavo į galerijas, bet dabar juk viskas pasikeitė.

Dabar viskas atvirkščiai. Dabar tie netipiški pasidarė tipiški dėl savo netipiškumo.

Tai kaip jūs jaučiatės tame vaidmenyje?

Aš dar toks nesu. Tiesiog visada, jei ką nors darau, man turi būti įdomu.

Įsivaizduoju, kad esate labai smalsus.

Per atostogas – dabar kaip tik atostogauju – darausi smalsus. Man pasisekė, kad galiu dėstyti, gaunu stipendiją, tai tada bepigu būti tokiam, kaip kad čia šneku. Bet iš tikrųjų dėstymas kaip reikiant suėda laiką. Kūrybinis intensyvumas atsiranda tik per atostogas. Ir tai dalį atostogų turi skirti tam, kad regeneruotum jėgas, nes dėstymas sekina psichologiškai. Vis tik kai turi daug studentų, bet nevartoji geras-blogas klišių, tai turi įsigilinti, ką kiekvienas daro, kokios jo idėjos, nes tu kitaip negali su juo šnekėtis, turi sekti kiekvieno judesius.

Pas mus tas darbas nesuprantamas, neįvertinams.

Aš nelinkęs labai skųstis, nes mano poreikiai nėra labai dideli. Bet, aišku, jei palygintume, kaip vertinama meno profesūra, sakykime, Vokietijoje, tai prie mūsų atlyginimų reikėtų prirašyti nulį, tada mes prie jų šiek tiek priartėtume. Bet, svarbiausia, ten pasitikėjimas visai kitoks. Pavyzdžiui, vokiečių profesorius turi savo biudžetą, pasitikima, kad jis tinkamai jį išnaudos, nes jis geriausiai žino, ko jo studentams reikia – įrenginio, stovyklos, išvykos ar susitikimo su kolegomis (aišku, jis irgi turi rašyti ataskaitas). O mes niekur negalim pajudėti, nekalbant apie akademinę laisvę, pasitikėjimą dėstytoju. Pas mus tik nuolat tikrinama, ar tikrai vykdai mokymo planą. Bet ir Europoje nedaug tokių idealių mokyklų yra likę, greičiausiai tai išnykstantys dalykai, tokios elitinės mokyklos yra tik Duseldorfe, Kelne, Goldsmith koledžas Anglijoje gal panašus – iš ten ir atsiranda menininkai. Visi kiti universitetai greičiau gamina išsilavinusius žiūrovus, o ne menininkus. Bijau, kad ir mūsų mokyklos greitai pasidarys tokios, kurios ugdo žiūrovus, o ne menininkus. Čia aš Seimo nariams šnibždu į ausį, kad Lietuvoje turėtų atsirasti nedidelių elitinių mokyklų, kuriose būtų pasitikima dėstytojais, tada bus ir menininkų.

Turbūt sunku tikėtis, kad būsite išgirstas – atrodo, menininkų Lietuvoje netrūksta.

Juos turbūt reikėtų naikinti, nes jie savaime kaip grybai užauga (šypsosi).

Vis dėlto dėstymas turbūt ne tik atima?

Be abejonės. Juk tai yra bendravimas. Smagu, kai matai studentų augimą, ypač smagu, kai jie pakliūna į tarptautines parodas. Dėstymas irgi yra kūryba. Ir kūryba visada yra ne vien atidavimas. Yra ir grįžtamasis ryšys. Nėra taip, kad išsilieji, ir tau dėl to palengvėja. Palengvėja dėl to, kad išsiliedamas tu kažką gavai. Jei nepalengvėja, tai tikrai darai nemielą darbą.

O kaip atgaunate jėgas?

Kartais užtenka pasižiūrėti į raibuliuojantį vandenį, pamedituoti tris – keturias valandas, ir viskas atsistato.

Kalbėjosi Sigita Inčiūrienė

 

Skaitytojų vertinimai


41046. Gerda2007-10-02 01:49
Buckis is Radviliskio, Aliunia!

41072. Arunas :-) 2007-10-02 20:08
Prisnekejai pilna kibira, bet visai neblogai. Jeigu nori, ir as tau fotoaparata padarysiu, dovanu uz geras mintis.

41087. golmit))))))))2007-10-03 12:05
Goldsmith koledzas, ponia,,, pasidomekit kitakart))))

41097. nugi2007-10-04 00:33
tarkovskis yra pastates ir opera :/

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:32:56 Aug 28, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba