Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-03-04 nr. 3038

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Ostap Slyvynski.
TŪKSTANTIS LAUŽŲ
60
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• BALTIJOS RAŠYTOJŲ TARYBOJE

POKALBIAI 
• "ESU NUO MEILĖS LIKUSIŲ ŠIUKŠLIŲ KUOPĖJA"23
• DEIVIŲ DAINOS3

VYTAUTUI BACEVIČIUI – 100 
• Krzysztof Droba.
VYTAUTO BACEVIČIAUS SUSIRAŠINĖJIMAS SU ŠEIMA LENKIJOJE
10

KNYGOS 
 Kęstutis Nastopka.
SKAITAU ČIGRIEJŲ
• Laimantas Jonušys.
51-OJI VALSTIJA – GINTARINĖ
4
• ULISAS
• KENOTAFAS
• EREZIJA37
• NAUJOS KNYGOS4

KULTŪRA 
• GYVENIMO PARADOKSAS – IŠSAUGOTI ATEITĮ7

DAILĖ 
• Gabrielė Žaidytė.
LIETUVIŲ TAPYBA TBILISYJE
• Nijolė Nevčesauskienė.
VAIKŲ KŪRYBĄ ĮKVEPIA ŠVENTOJO KAZIMIERO ASMENYBĖ
• Kristina Pašakinskaitė-Gricienė.
"RUPŪŽĖ, KURIOS TAIP IR NEPAGAVAU..."

TEATRAS 
• SIEKTI VERTIKALĖS7
• Ridas Viskauskas.
JAUNŲJŲ SPURTAS
• AKCIJA

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys, Vydas Dolinskas.
LENKIJOS IR UKRAINOS ISTORINIŲ REZIDENCIJŲ PATIRTIS

MENO DIS/KURSE* 
• NUTRŪKSTANTYS PAŠNEKESIAI3
• PRISIJUNGĘS PAŠNEKESYS, ARBA ATTACHMENTAS2

KINAS 
• THOMO MANNO KŪRINIŲ EKRANIZACIJOS VILNIUJE

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
IŠ "TRIEILIŲ"

PROZA 
• Loreta Gražina Latonaitė.
JAUNYSTĖS SODAS
2

VERTIMAI 
• VENGRIJOS ČIGONŲ LIAUDIES DAINOS2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Zigmas Vitkus.
SĖKMĖS JAUNIMAS – TAI TURTUOLIAI...
5
• Justinas Bočiarovas.
KAIP AŠ PASODINAU BROLĮ
27

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
ROKO POETIKA: JIMIS HENDRIXAS
2

KRONIKA 
• KIOSKELIS SU KLAUSIMĖLIAIS1
• Ridas Viskauskas.
PROZOS KŪRINIŲ INSCENIZACIJOS TEATRE VAIKAMS
• KONKURSAS 2005 M. BALTIJOS ASAMBLĖJOS APDOVANOJIMAMS GAUTI
• ILGIAUSIŲ METŲ!
• "MANO ŽMONĖS"1
• SUTARTIS

DE PROFUNDIS 
• LPP2
• Stanisław Tym.
MĖNESIO ISTORIJA
2
• KRYPTIS – LIETUVIŠKOS RAUDOS. KGB? NA IR KAS?7

KNYGOS

SKAITAU ČIGRIEJŲ

Kęstutis Nastopka

[skaityti komentarus]


Henriko Algio Čigriejaus poezijos knygos "Vieversiui ir kraujažolei" pristatymas Rašytojų sąjungos klube paskatino pasvarstyti, kur slypi šios eilėraščių šimtinės paveikumas. Kornelijaus Platelio paakintas, savo pastabas surašiau.
Pradėkime nuo pavadinimo. Kodėl knyga dedikuota ne kokiam dvikojui padarui, o paukščiui ir žolei? Į tai poetas atsako knygos užsklandoje: "Kaip dažnai "ne viskas gerai Danų karalystėje". Gal net ir per dažnai. Štai tada ir dairais į pavasarių, vasarų ir rudenių valdas. Kur irgi ne kasdien saulė šviečia, bet kur visada viskas savo vietoje. Ir nesusilaikai tada tam pasauliui nepasakęs kokio eiliuoto žodelio. Kartais net parimuodamas – taip kokioj palaukėj arba dirvone rudeniop šypteli rami kraujažolė – Acchillea millefolium".
Vieversys ir kraujažolė – du taškai dangaus ir žemės platybėse. Adresato lauką galėtume ir taip apibrėžti – Dangui ir Žemei. Bet tai jau būtų ne Čigriejaus poetika. Nenorėdamas nieko apstulbinti, suvisuotinti, jis kalba metonimiškai: suteikia vertę smulkiems dalykams.
Iš dangaus sklindanti vieversio giesmė lydi minančiąją vieškelio žvyrą. Skraidanti širdis susitinka su mąstančia širdimi:

Apie ką jinai mąsto, eidama vieškeliu,
vieversiui giedant?
Apie ką gi mąstys – apie savo
gyvenimą – – –
Balsas Dievo paukštelio skaidrus,
akmenėlis po kojom, teisybė, aštrus,
Bet juk eina kol kas ne basa – – –

Ką patarsi tai mąstančiai širdžiai?

p. 16

Bet vieversys – taip pat ir pilkų arimų gyventojas:
Štai tau migla, po kuria rudeniniai
arimai
Taipogi pilki, kur kaip sako it sapnas
Prabėgo gyvenimas pilkojo vieversio.
O ir gyvenimas tėvo.

"Sinoptikams", p. 89

Čigriejų, kaip ir Aleksandriškį ("Atbėga pieva, net ramunės tyška – / Mano pilka sesuo!"), traukia pilkumo estetika. Jam mylimiausi "nespalvoti paukščiai": kuosos, žvirbliai, šarkos, juodosios prasčiokės varnos. Vaičaičio elegijos metru parašytame eilėraštyje jos pakeičia "iš vargo nupintas" dainas:

Vai, lėkite, varnos, iš tuopų išgintos,
Jau rytas, jau rytas, sudilo visai
Didysis šviesylas, žibintų žibintas,
Pasibaigė mistikos,
o toksai

Žmogynas dar laukia iš varnos
paguodos,
Iš skraidančios (nors ir prasčiokės)
širdies – –
Diena vis ilgyn, ir pavasaris, rodos,
Ir daug ką galėtum iš naujo pradėt – –

Bet kas gi tau liepė įlįsti į spąstus,
Žmogau apsiskaitęs, žmogeli žioply?
Ką gali tos paukštės – į laisvę jos mestos
Nuo skaudulio tavo toli. Per toli.

p. 9

Ritminė citata įgyja ironišką prasmę. Gamtos mįslės prasprūsta pro rašto pinkles, skraidanti širdis prasilenkia su mąstančia.
Žemės erdvėje žvilgsnis užkliūva už rudeniop pražydusios kraujažolės. Tai ne iš galvos varantis pavasarinis žydėjimas, o guodžiantis ir gildantis:

Maža išgirsti, o reikia ir dar pamatyti
Vėlyvą žydėjimą – karčiąją nuoskaudą,
kietį –
Ir kraujo žolelę, kuria nuraminsi
Širdį, gudriai pasalūno įdrėkstą.

p. 64

Keturi knygos skyriai atkartoja metų ciklą. Taip kadaise buvo sukomponuotas eilėraščių ciklas "Metų šviesos", kuriuo prasidėjo pirmoji Henriko Čigriejaus eilių knyga. Akivaizdžiai nurodydamas Donelaitį, knygos autorius perkeitė akcentus. "Vasaros rūpesčiai" perėmė žiemos charakteristiką, "Rudenio gėrybės" virto "Rudenio mintimis", o rūstusis metų laikas – "Žiemos džiaugsmu". Gal tik "Pavasario sujudimas" išlaikė donelaitišką "Pavasario linksmybių" tonaciją. Naujojoje knygoje pavasarinis judrumas labiau siejamas su būties trapumu:

Nagi palėk po padange – va debesys
lekia.
Na, pabandyk – lekia vėjas ir vaikas.
Tai jau ne! Užu kalno jau man
nebereikia,
O ir pinklių klastūnių aš ten
prisiraizgęs

Tiek ir tiek jų prislapstęs, žolelėm
uždangstęs,
Ar debesys plyštų, ar perspėtų šarka,
Ar mėnuo tekėtų – įkliūtum, ir baigta.
Ir būtų tad juoko. Ir gėdos,
ir skausmo – –

Nors reiktų žinoti (lig šiol nežinota?) –
Viskas viskas praeis. Nebereiks.
Nebejaudins,
Išsinarplios ir kojos iš pinklių,
o rašalas – mėlynas kraujas –
Nusiplaus mums nuo pirštų lengvai.
Dar lengviau nuo pasaulio.

p. 8

Į pavasarinių permainų skyrių patenka ir eilėraštis "Žuvėdros", kuriame nardantys po ledinį vandenį paukščiai pasirodo "su angelų marškiniais, o su žvilgsniais plėšikų". Jie tyko visų gimusių kovo padangėj ir tik laikinai išslydusių iš žvaigždynų tinklo. Pro sparnų švilpesį sužvanga metaliniai ašmenys (p.19).
Į nelygstamą vasaros grožį ("Nieko gražesnio už vasarą – juokdarę mielą –/ Amalą, pievų tolybę") smelkiasi artėjančio rudens nuojauta: "Lauk rudens – kuo greičiau, rudenie, priartėki,/ Kol kas dar geltonas, paskui jau ir tas paskutinis/ Lig pašaknių rudeninis – – –" (p. 57).
Rudenio mintims nuteikia nuskaidrėjusi gamta, į tolį ir į aukštį atsiverianti perspektyva. Išlaikoma trapi pusiausvyra tarp būties ir nebūties, šiapusybės ir anapusybės. Neatsitiktinai į šį skyrių patenka dainos "Aukštas dangus, šviesios žvaigždės", kuria kadaise žavėjosi Putinas, parafrazė:

Rudeninė labai ta daina,
O rugpjūčio nakties sklidina,
Mūsų motinos balsas tenai,
Kur brolelio Sietyno linai.

Kur dar verkauja girgžda ašis,
Kur atitaria lingė – pušis,
Kur kaip angelo delnas balta
Mūsų liepto per mirtį lenta.

p. 68

Čigriejus prisipažįsta "dėl būdo savo keisto baisingai" matąs laimės metą vis priešaky. Užtat jo vidužiemis skelbia sugrįžtančią vasarą:

Brakšteli man už nugaros sniego pluta,
ir iškyla monas,
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Va, – sako monas, – vasara mūsų
matyti...
Žiūriu aš išplėtęs akis, kur tik balta,
tik balta,
Žiūriu ir matau:
Svieto jau gal pabaiga –
Vasara iš tikrųjų.

"Vidužiemis", p. 96

Metų kaitą Čigriejaus poezijoje lydi kintantis apšvietimas. "Metų šviesose" jį skleidžia keliaujanti dangumi saulė: "Atkopia šviesulys!" – "Ir šviesulys sugrįžta!" Šioje knygoje saulės šviesa prislopinta. Ji labiau primena ne tą, kuri "vėl atkopdama budino svietą", o tą, kuri "vėl nuo mūs atstodama ritas": "Lapkričio saulė atkrypuoja nuo paupio"(p. 77). Įspūdingi spektakliai vyksta mėnulio šviesoje. Malda į mėnulį knyga prasideda ("Jau rytas, jau rytas, sudilo visai/ didysis šviesylas, žibintų žibintas,/ Pasibaigė mistikos" – p. 9) ir baigiasi. Paskutinis keturių dalių eilėraštis "Metų laikai ir mėnuliai" atkartoja knygos kompoziciją pagal mėnulio kalendorių – nuo jaunaties iki delčios. Dangaus laikrodis matuoja žemiškąjį gyvenimą:

Ruduo. Atgirgždės, atsimurdys ratai,
Jautis atseks tuos ratus; mažą mažą
žvakelę
Įžiūrėsime jaučio kaktoj, o po metų
Nebesutiksim to žalio.

"Mėnulis už debesų", p. 114

Čigriejaus kalbėjimas turi atramą epinėje lietuvių poezijos tradicijoje – einančioje nuo Donelaičio "Metų" iki Meko "Semeniškių idilių" ir Žukausko "Atabradų" bei "Poringių". Konkretus, daiktiškas žodis suauga su ritualais. Iš buities realijų kuriama poetinė mitologija:

Kaip darkos, kaip darkos, išsidirbinėja
Juodi nerimai – tik sukas, ir taikos
(seniai nusitaikę),
Tyčia jie žaidžia kaip tas su pele, kad nebristumei linksmas per dangų,
Kad nebūtų Velykų, nebūtų tau šventės.

Oi, užtarkuosiu krienų! Oi, įdūkęs
paleisiu
Jiems į akis ir snapus, ir į šnerves
Dilgančią dvasią iš chtono šaknies,
bet šventutės šalies –
Ta šalis prie pirtelės – –
O pirtelė tai mūsų krašte, o prie jos
toks raudonas,
Atsakančiai mat pasiperti mėgėjas,
Nors aš kaip žinau – tai seniai
amžinatilsis
Tėvo tėvo senelis.

"Priešvelykis", p. 10

Kaimo buitį apipina literatūrinės refleksijos. Vėjas, švilpiantis prie gimtinės daržinių ir klėčių, primena vėją, švilpinusį Odisėjo laivo stiebuos (eil."Švilpintojas"). "Eneidos" citatą ("Ginklą ir vyrą apgiedu..."), iškeltą į eilėraščio pavadinimą, pratęsia proziškas komentaras: "O aš tai raudoną mėnulį ir šunį,/ Ir vis klasikus paskaitinėju" (p. 60). Verlaine’o eilutė "Žiba Viltis tartum šiaudas garde..." poetiškai sukonkretinama: "Juk nei savo miglų, juk nei svetimo slėnio/ Miežio šiaudu menku neapšviesi vis tiek" (p. 70).
Žodžio savistaba tik padidina spragą, žiojinčią tarp gyvenimo ir kalbėjimo. Pastangos įvardyti siautulingą gyvenimo kaitą atrodo beviltiškos:

O, tą dieną kad siautėjo vėjas!
Kad siautėjo vėjas, jau buvo balandis,
Sniegai jau nutirpę, tik balos žvilgėjo
Ir debesys gujos pakniopstom
per dangų.

Viskas buvo taip tikra, kad šiandien
Jokios metaforos čia sugalvoti
Negaliu aš tam vėjui, nors žvėriškai
stengiuos,
Net nagus atsilupdams, lupu iš kaktos
gražų žodį.

"Vėjo diena", p. 12

"Mąstančios širdies" poezija ieško atidaus pašnekovo ir jį randa. Tradiciškumas ir modernumas, lyrika ir groteskas nėra priešybės, o tik skirtingi būdai pasakyti, kas gera ir kas nelabai gera Danų karalystėje.

Čigriejus H. A. VIEVERSIUI IR KRAUJAŽOLEI: šimtas eilėraščių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.
 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:30:19 Aug 28, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba