Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-03-04 nr. 3038

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Ostap Slyvynski.
TŪKSTANTIS LAUŽŲ
60
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• BALTIJOS RAŠYTOJŲ TARYBOJE

POKALBIAI 
• "ESU NUO MEILĖS LIKUSIŲ ŠIUKŠLIŲ KUOPĖJA"23
• DEIVIŲ DAINOS3

VYTAUTUI BACEVIČIUI – 100 
 Krzysztof Droba.
VYTAUTO BACEVIČIAUS SUSIRAŠINĖJIMAS SU ŠEIMA LENKIJOJE
10

KNYGOS 
• Kęstutis Nastopka.
SKAITAU ČIGRIEJŲ
• Laimantas Jonušys.
51-OJI VALSTIJA – GINTARINĖ
4
• ULISAS
• KENOTAFAS
• EREZIJA37
• NAUJOS KNYGOS4

KULTŪRA 
• GYVENIMO PARADOKSAS – IŠSAUGOTI ATEITĮ7

DAILĖ 
• Gabrielė Žaidytė.
LIETUVIŲ TAPYBA TBILISYJE
• Nijolė Nevčesauskienė.
VAIKŲ KŪRYBĄ ĮKVEPIA ŠVENTOJO KAZIMIERO ASMENYBĖ
• Kristina Pašakinskaitė-Gricienė.
"RUPŪŽĖ, KURIOS TAIP IR NEPAGAVAU..."

TEATRAS 
• SIEKTI VERTIKALĖS7
• Ridas Viskauskas.
JAUNŲJŲ SPURTAS
• AKCIJA

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys, Vydas Dolinskas.
LENKIJOS IR UKRAINOS ISTORINIŲ REZIDENCIJŲ PATIRTIS

MENO DIS/KURSE* 
• NUTRŪKSTANTYS PAŠNEKESIAI3
• PRISIJUNGĘS PAŠNEKESYS, ARBA ATTACHMENTAS2

KINAS 
• THOMO MANNO KŪRINIŲ EKRANIZACIJOS VILNIUJE

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
IŠ "TRIEILIŲ"

PROZA 
• Loreta Gražina Latonaitė.
JAUNYSTĖS SODAS
2

VERTIMAI 
• VENGRIJOS ČIGONŲ LIAUDIES DAINOS2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Zigmas Vitkus.
SĖKMĖS JAUNIMAS – TAI TURTUOLIAI...
5
• Justinas Bočiarovas.
KAIP AŠ PASODINAU BROLĮ
27

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
ROKO POETIKA: JIMIS HENDRIXAS
2

KRONIKA 
• KIOSKELIS SU KLAUSIMĖLIAIS1
• Ridas Viskauskas.
PROZOS KŪRINIŲ INSCENIZACIJOS TEATRE VAIKAMS
• KONKURSAS 2005 M. BALTIJOS ASAMBLĖJOS APDOVANOJIMAMS GAUTI
• ILGIAUSIŲ METŲ!
• "MANO ŽMONĖS"1
• SUTARTIS

DE PROFUNDIS 
• LPP2
• Stanisław Tym.
MĖNESIO ISTORIJA
2
• KRYPTIS – LIETUVIŠKOS RAUDOS. KGB? NA IR KAS?7

VYTAUTUI BACEVIČIUI – 100

VYTAUTO BACEVIČIAUS SUSIRAŠINĖJIMAS SU ŠEIMA LENKIJOJE

Krzysztof Droba

[skaityti komentarus]

iliustracija
Krzysztofas Droba

Šiemet minėsime kompozitoriaus, pianisto, pedagogo Vytauto Bacevičiaus šimtmetį. Jo kūryba, matuotina anuometiniais Europos kriterijais, kol kas net Lietuvoje nėra deramai įsišaknijusi. Siekiant "grąžinti skolą", artimiausiomis savaitėmis bus išleistas dvitomis, skirtas kūrėjo gyvenimui, darbams bei unikaliam epistoliniam palikimui.

Keli žodžiai apie laiškų tomo įvado autorių. Krzysztofą Drobą mes seniai siejame su jo sumanytais naujosios muzikos festivaliais Stalova Volioje (1975–1979), kultūros simpoziumais Baranovo pilyje (1982–1989), Sandomire (1988–1989). Jo dėka tai buvo ne tik unikalūs lenkų kultūros (dabar jau jos istorijos) reiškiniai, bet ir lietuvių muzikos šventės. Teberengiamos lenkų ir lietuvių muzikologų konferencijos. Jose spalvinga Krzysztofo asmenybė tarsi nejučia inspiruoja panašiai ir kitaip mąstančių mintis. Tai mus telkia, kuria šventės atmosferą. Tada pagalvoji – kas iš tiesų yra šis Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius?

Muzikologas? Organizatorius? Jo talentai labai praverstų rašytojui, mąstytojui, aktoriui. O gal jis "tik" Krokuvos šviesuolis? Miesto, kur aukštoji kultūra, saitai su turtinga tradicija dar nėra nuvertinti.

E.G.

Po pianisto Kiejstuto Bacewicziaus mirties į mane 1993 m. rugsėjo 11 d. rašytu laišku kreipėsi poetė Wanda Bacewicz prašydama, kad imčiausi globoti jo palikimą, susijusį su broliu Vytautu Bacevičium. Kiejstutas nepaliko testamento, nė žodžiu neužsiminė, koks turėtų būti tolesnis jo archyvo likimas.

Taip susiklostė, kad globoti kūrybinį tarptautinio rezonanso pelniusios kompozitorės Grażynos Bacewicz palikimą šeimoje ėmėsi Wanda, o Vytauto palikimą – Kiejstutas, kuris, gyvendamas Lodzėje, kaupė brolio laiškus, rašytus įvairiems šeimos nariams, kūrinių partitūras bei kitus su juo susijusius dokumentus.

Dėl įvairių priežasčių turėjau (be to, ir norėjau) patenkinti Wandos Bacewicz prašymą ir taip tapau vienu iš neparašyto Kiejstuto Bacewicziaus testamento vykdytojų.

Prieš patenkant į Krokuvą šiam Kiejstuto sukauptam archyvui (du lagaminai) su ponia Wanda numatėme tolesnius mūsų veikimo žingsnius. Juos skatino ir nujaučiami Kiejstuto ketinimai, ir rūpinimasis tolesniu Vytauto Bacevičiaus muzikos populiarinimu. Neabejojome Kiejstuto noru su Vytautu susijusią medžiagą perduoti Lietuvai (nebent tik šį bei tą iš jos būtų pasilikęs, bet tai jau mano prielaida), nes ne kur kitur,o Lietuvoje labiausiai ir dera kaupti Vytauto palikimą. Čia po ilgų klajonių jo vieta, iš čia jis turi plačiai spinduliuoti.

Bacevičių šeima – ypatingas kultūrinės polifonijos fenomenas. Šitai svariausiai dokumentuoja milžiniškas Vytauto laiškų rinkinys. Rašyta lenkiškai Lenkijoje gyvenantiems šeimos nariams, kurie (išskyrus Kiejstutą, jautusį priklausomybę tiek lenkų, tiek lietuvių kultūrai) save neabejotinai laikė lenkais. Be to, didelėje laiškų dalyje yra Vytauto minčių apie sesers Grażynos kūrybą. Tie faktai tokie esmingi, jog mūsų bičiulių Lietuvoje tikriausiai nestebina sprendimas pas mus Krokuvoje nukopijuoti anų abiejų lagaminų, kuriuos gavau iš p.Wandos, turinį. Kopijoms liekant Krokuvoje sukuriama bazė, leidžianti plėtoti lenkiškąją bacevičialogiją.

Labai svarbi šios medžiagos dalis – laiškai Lenkijoje gyvenančiai šeimai, dar paties Kiejstuto pagal adresatus suskirstyti blokais. Toks surūšiavimas turi privalumų, tačiau norinčiam geriau, išsamiau pažinti laiškų autorių (jo gyvenimą lydėjusius kasdienybės faktus, jo mintis ir jausmus, pažiūras ir pasaulėžiūrą, dvasinį gyvenimą, pasakojimo tėkmę, likimo dramaturgiją), taigi tuo besidominčiam palankesnė chronologiškai sudėliota medžiaga. Taip sutvarkyta, ji sudaro tarsi vienintelį, visais požiūriais išskirtinį iškilaus žmogaus gyvenimo dokumentą. Deja, nevientisą, nes susirašinėjime esama spragų, kai kuriais metais didokų ir keliančių spėlionių.

Laiškai rašyti dvidešimt penkerius metus po karo (1945–1970). Vytautas juos rašė motinai, broliui Kiejstutui ir jo žmonai Halszkai, seseriai Grażynai ir jos vyrui Andrzejui bei dukrai Alinai (vėliau Alinai ir jos vyrui Jerziui), seseriai Wandai. Laiškai įvairiai adresuojami, tačiau šeima juose traktuojama integraliai, ir tai veikia korespondencijos pobūdį. Ji tampa per ketvirtį amžiaus nusidriekusiu atvirumo srautu, nenutrūkstančiu Vytauto pokalbiu su artimaisiais. Jam adresatas – visi išvardyti šeimos Lenkijoje nariai. Tik išimtiniais atvejais apeliuoja į kurio nors diskretiškumą, tačiau dažniausiai prašo (kartais net reikalauja) nuolat tarpusavy dalytis laiškų turiniu.

Taip Vytauto korespondencija tampa skirtingiems adresatams paskleistu pasakojimu apie save. Nepasakytum, jog ši unendliche Melodie nėra skirtingai "instrumentuota". Be abejonės, Grażynai rašytų laiškų spalvos ir niuansai skiriasi nuo laiškų Kiejstutui kolorito, bet tai nepaveikia nei laiškų turinio, nei formos. Tačiau nesunku pastebėti, kad didžiausią pokalbio reikmę ir svarbą Vytautas jaučia dalydamasis mintimis su Grażyna. Be broliškos meilės ir dievinimo, ją apgaubia dar ir nuoširdžia kompozitoriaus nuostaba, tačiau lyriškiausiai ir laisviausiai atsiveria laiškuose Wandai (jų gausiausia).

iliustracija
Vytautas Bacevičius

Archyve išliko 1638 laiškai, ir tai ne visas jų rinkinys. Esama prielaidų, kad laiškų šeimai būta apie tris tūkstančius, o gal ir daugiau. Bacevičius artimiesiems rašė nuolat ir sistemingai, dar dažniau jis ėmė rašyti šeštojo dešimtmečio pabaigoje, o septintąjį dešimtmetį rašydavo kone kasdien. Ryšių intensyvumą rodo tai, kad, pavyzdžiui, 1962 m. birželio 5 d. Grażynai jis parašė net keturis laiškus. Vengdamas suerzinti Lenkijos paštą, ketvirtąjį pasiunčia Wandos adresu.

N.B. Vytautas susirašinėjo – tai aiškėja iš laiškų šeimai – su įvairiais asmenimis ir institucijomis Jungtinėse Valstijose. Jam svarbius koncertų reikalus, pragyvenimą teikiančias fortepijono pamokas, savo kūrybos leidybą bei atlikimą buvo įpratęs tvarkyti laiškais. Epistoline forma diskutuodavo su pažįstamais (draugais?), susidorodavo su priešais (šių, pasak jo, turėjęs tūkstančius). Galėjo būti, kad septintajame dešimtmetyje kasmet pasiųsdavo apie tūkstantį laiškų. Tai atimdavo nemažą kompozitoriaus dienos bei energijos dalį, iš jo biudžeto ištraukdavo nemenkas pinigų sumas.

Kokie tie laiškai šeimai, apie ką? Dažniausiai tai vienas arba du puslapiai, taupant vietą, prirašyti labai smulkiai. Pirmieji rašyti rašalu, nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos – vien šratinuku. Rašysena nepastovi, priklauso nuo nuotaikos, situacijos, sveikatos būklės, ji atspindi tempą (skubotumą) ir momento emocijas – slogias arba euforiškas. Reta laiškų tolygaus, nuoseklaus charakterio, nuo pradžios iki pabaigos atitinkančių moderato nobile pobūdį. Dažniau rašoma susierzinus – allegro furioso. Bet netgi ten, kur pilna priraizgymų, kur iškraipomos raidės ir įsibrauna rašybos klaidų, aiškumo slenkstis niekur neperžengiamas. Visad aiškiai ir dailiai užrašomas adresas – tai skatino rūpinimasis, kad tik laiškai saugiai nukeliautų, būtų perskaityti ir suprasti.

Lenkų kalba visur turtinga, lanksti, plastiška, su aiškiais "kongresiokų" ir šiaurės pakraščių požymiais leksikoje bei gramatikoje. Laikui bėgant prisideda ir amerikanizmų. Tačiau stebina, kad tik atsitiktinai lenkų kalbą vartojęs, beveik vien laiškuose lenkiškajai šeimos daliai, iki gyvenimo pabaigos ją tokią raiškią išlaikė (sklandžiai kalbėjo dar ir lietuviškai, rusiškai, prancūziškai, angliškai, ispaniškai).

Bene labiausiai jis vertino nuoširdumą ir spontaniškumą, tad rašė artimiesiems apie viską. Apie savo aplinkos žmones, apie sėkmes ir džiaugsmus, pralaimėjimus ir rūpesčius. Šalia kūrybinių planų bei idėjų – kasdieniškų smulkmenų mozaika; šalia sveikatos būklės aprašymo arba uždarbio ir išlaidų apskaitų – sapnai, vizijos, transai, "mentalūs eksperimentai"; šalia smulkmeniškų ataskaitų apie pirkinius, važinėjimus metro, nuolatinius persikraustymus – puslapiai, skirti skaitytų knygų arba periodikos straipsnių santraukoms; šalia maniakiškai detalių dienos reportažų – fundamentalūs samprotavimai apie pasaulio ir kosmoso prigimtį.

Didžiulę epistolinės energijos dalį Bacevičius išliedavo pasakodamas apie nesusipratimus, skandalus ir aferas, į kuriuos nuolat įsiveldavo bendraudamas su žmonėmis. Mūšių su tikrais arba (dažniau) įsivaizduotais priešais aprašymuose gausu sukarikatūrintų "persekiotojų".

Iš daugybės šeimai skirtų puslapių žvelgiantis žmogaus portretas – prieštaravimų sklidina prigimtis, "trykštantis antinomijų fontanas" (pasak Gombrowicziaus, beje, taip pat Witoldo bei emigranto, 1939 metų vasarą taip pat įsėdusio į transatlantinį laivą ir išlipusio Argentinoje karo išvakarėse).

Šis atvirumo bei spontaniškumo dainius leisdavosi į apskaičiuotus ir suktus žaidimėlius. Visokių autoritetų priešas, patekdavo įtartinų subjektų įtakon. Moterų garbintojas ir "mergyčių" mėgėjas, aprašinėdamas savo gerbėjas, nevengdavo nuožmaus mizoginiškumo. Linkęs į dosnumo gestus, bet čia pat pasigailėtinai smulkmeniškas. Naiviai patiklus, bet kartais nuodydavęsis begaliniu įtarumu. Nekritiškai priiminėjantis liaupses ir be saiko kritiškas jam atsidėjusiems žmonėms. Puikių manierų šalininkas ir drauge neprognozuojamas skandalistas. Orus, išdidus, labai opus savo garbės dalykams, jis nuolat sukeldavo jį patį pažeminančias situacijas. Europietis, gyvenantis tarp "barbarų" Niujorko periferijose. Mėgstantis paryžietišką būties lengvumą, bet nuolat patiriantis paralyžiuojantį vargą. Šiame portrete – dar ir didžiausias egoistas bei jautrus altruistas, giliau nežvelgiantis lengvabūdis ir žinių, mokslų (taip pat okultinių) fanatikas, įbaugintas žmogelis ir įžūlus maištininkas. Ateistas, daugiausia dvasinės energijos skiriantis metafizinei refleksijai. Žmogus, dievinantis bendravimą, mėgstantis suspindėti sambūriuose, tačiau ir atsiskyrėlis…

 

Skaitytojų vertinimai


14877. Nesuprates2005-03-10 01:21
Nesupratau. L&M muzikos skilties nebebus?

14879. bus2005-03-10 08:20
Nevykęs pereinamasis laikotarpis... bet nuo šio penktdienio jau bus;)

14901. bus-ui2005-03-10 21:12
O i kur pereidinejote?..

14902. trolis2005-03-11 00:03
turbut is vienos busenos i kita...

14907. bus to bus-ui2005-03-11 11:11
I kitas "rankas".

14910. Cėkava Zosė2005-03-11 15:37
Man (nemuzikei) taip ir liko neaišku, kuo tas Bacevičius ypatingas. Na, kad jo charakteris bjaurus buvo ir mažų mergaičių gviešėsi, tai supratau... Ir ko taip pakiliai apie jį kalbėti?

14913. Zosei2005-03-11 17:05
Zose, jei nezinai, koks ypatingas Bacevicius, tai geriau tokiu komentaru nerasineti.

25801. vitute :-( 2006-04-26 14:54
kas cea pear neasamoneas?nea nu krca nusisvajgstat!!!!!!!!!!!!lb lb lb lb lb lb lb lb lb lb lb lb lb ata:)))))))))))))))parasykit man i mano e-meil vickiuke@one.lt

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:30:11 Aug 28, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba