Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-03-04 nr. 3038

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Ostap Slyvynski.
TŪKSTANTIS LAUŽŲ
60
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• BALTIJOS RAŠYTOJŲ TARYBOJE

POKALBIAI 
• "ESU NUO MEILĖS LIKUSIŲ ŠIUKŠLIŲ KUOPĖJA"23
• DEIVIŲ DAINOS3

VYTAUTUI BACEVIČIUI – 100 
• Krzysztof Droba.
VYTAUTO BACEVIČIAUS SUSIRAŠINĖJIMAS SU ŠEIMA LENKIJOJE
10

KNYGOS 
• Kęstutis Nastopka.
SKAITAU ČIGRIEJŲ
• Laimantas Jonušys.
51-OJI VALSTIJA – GINTARINĖ
4
• ULISAS
• KENOTAFAS
• EREZIJA37
• NAUJOS KNYGOS4

KULTŪRA 
• GYVENIMO PARADOKSAS – IŠSAUGOTI ATEITĮ7

DAILĖ 
• Gabrielė Žaidytė.
LIETUVIŲ TAPYBA TBILISYJE
• Nijolė Nevčesauskienė.
VAIKŲ KŪRYBĄ ĮKVEPIA ŠVENTOJO KAZIMIERO ASMENYBĖ
• Kristina Pašakinskaitė-Gricienė.
"RUPŪŽĖ, KURIOS TAIP IR NEPAGAVAU..."

TEATRAS 
• SIEKTI VERTIKALĖS7
• Ridas Viskauskas.
JAUNŲJŲ SPURTAS
• AKCIJA

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys, Vydas Dolinskas.
LENKIJOS IR UKRAINOS ISTORINIŲ REZIDENCIJŲ PATIRTIS

MENO DIS/KURSE* 
• NUTRŪKSTANTYS PAŠNEKESIAI3
• PRISIJUNGĘS PAŠNEKESYS, ARBA ATTACHMENTAS2

KINAS 
• THOMO MANNO KŪRINIŲ EKRANIZACIJOS VILNIUJE

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
IŠ "TRIEILIŲ"

PROZA 
 Loreta Gražina Latonaitė.
JAUNYSTĖS SODAS
2

VERTIMAI 
• VENGRIJOS ČIGONŲ LIAUDIES DAINOS2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Zigmas Vitkus.
SĖKMĖS JAUNIMAS – TAI TURTUOLIAI...
5
• Justinas Bočiarovas.
KAIP AŠ PASODINAU BROLĮ
27

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
ROKO POETIKA: JIMIS HENDRIXAS
2

KRONIKA 
• KIOSKELIS SU KLAUSIMĖLIAIS1
• Ridas Viskauskas.
PROZOS KŪRINIŲ INSCENIZACIJOS TEATRE VAIKAMS
• KONKURSAS 2005 M. BALTIJOS ASAMBLĖJOS APDOVANOJIMAMS GAUTI
• ILGIAUSIŲ METŲ!
• "MANO ŽMONĖS"1
• SUTARTIS

DE PROFUNDIS 
• LPP2
• Stanisław Tym.
MĖNESIO ISTORIJA
2
• KRYPTIS – LIETUVIŠKOS RAUDOS. KGB? NA IR KAS?7

PROZA

JAUNYSTĖS SODAS

Loreta Gražina Latonaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alio Balbieriaus fotografija

Regina sutvardė vidinį drebulį ir pasibeldė į psichiatro kabineto duris. Pusamžis nuplikęs vyras pakėlė nuo stalo popierių galvą ir pažvelgė į moterį pavargusiomis akimis. Po sekundės gydytojas atpažino savo sunkios nuolatinės pacientės, sergančios Alcheimerio liga, dukrą, ir jo žvilgsnis tapo šiltesnis.

– Daktare, motina neduoda mums visiems ramybės, vis reikalauja, kad ją nuvežtume į jos tėviškę. Norinti pamatyti savo vaikystės ir jaunystės sodą…

– Tai ir nuvežkite…

– Daktare, prabėgo pusė amžiaus, miestelis seniai tapo dideliu miestu – nauji namai, naujos statybos. Bijau, kad nesurasime net vietos, kurioje stovėjo jos tėvų namai ir sodas…

– Suprantu, bet turite bent pamėginti ten nuvažiuoti. Manau, kad jūsų motina nusiramins, kai pati pamatys, jog senųjų namų ir sodo nebėra… Jai nedaug liko, turite pasistengti…

Pokalbis su gydytoju Reginos nenuramino. Tokis ankstyvas pavasaris, pats augalų žydėjimas, o turi trenkti visus sodo darbus ir važiuoti į kitą Lietuvos kraštą – ko? Kad senatvinės silpnaprotystės kankinama motina (tfiu, koks čia dar naujas senos ligos pavadinimas – Alcheimerio liga!) galėtų įsitikinti, jog senųjų namų ir vaikystės sodo seniai nebėra? Nuvažiuotų abu su Jurgiu ir viską vietoje susižinotų, o paskui mamai papasakotų… Bet ne, žino – motina nenusiramins. Pasitarė su Jurgiu ir abu nusprendė – dėl šventos ramybės reikia nuvažiuoti. Taduką ir Lionytę paglobos jų šeimos draugė Raminta (visur kartu su jais važinėjasi nemokamai, nė cento nepridėdama benzinui, tai bent šiuokart tegul padaro gerą paslaugą).

Orai ėmė šalti, bjurti, reikėjo paskubėti, nes pranašavo šalnas. O aplink žydėjo obelys, vyšnios, kriaušės, slyvos. "Mai, mai – koniu seno dai, sam na pečku zalezai", – niūniavo vairuodamas geltoną žiguliuką Jurgis. Jis visai nesipriešino šiai kelionei per visą Lietuvą – Kaunas juk niekur nepabėgs, palauks ir nesibaigiantys sodo darbai, prasivėdinti ir pamatyti jam nepažįstamą naftininkų miestą visai neblogas sumanymas. Na, išlaidos, brangus benzinas – visa ta sena muzika jau ausis išūžė. Kas žino, gal tai senosios paskutinis džiaugsmas? Anksti netekęs savo tėvų (žuvo per avariją), tetos išaugintas, Jurgis taip ir liko "moteriškas" vyras – nerūkė, negėrė, nesikeikė, žodžiu, – nešiuolaikinis mėmė. Viską gelbėjo lova, kurioje Jurgis lenkė Heraklį… Visam paradui vadovavo Regina – šokdino darbe savo skyriaus darbuotojus, o namie – savo šeimyną. Abu su Jurgiu kartu nuo studijų laikų, abu neseniai atšoko savo keturiasdešimtmetį – ji elegantiška ir daili, jis – per anksti pražilęs ir nutukęs. Bet visi susirinkusieji nusprendė, jog jiedu – dalinga pora. Gal taip, o gal ir ne – nebuvo laiko sentimentams. Taip jau išėjo, kad ir su uošve labiau bendravo žentas, o dukrai vis pristigdavo laiko motinai… Na, kad tik tokios bėdos kankintų šiandienines šeimas!..

Sėdėdama mašinoje šalia vyro, Regina dairėsi į greitai pralekiančius laukus ir miškus – puikus reginys miesto žmogui. Retkarčiais ji nužvelgdavo kritišku žvilgsniu gale sėdinčią motiną, jos švarius, šiltus, bet nemadingus rūbus, žemakulnius batelius "proščai molodost", trumpai nukirptus žilus plaukus po skarele (jokio plaukų dažymo, jokios skrybelaitės nepripažino senoji). Na, Jurgis bent jau rengiasi pagal jos nurodymus (o gal patarimus?), nors reiktų verkiant numesti jam keliolika kilogramų… Ne bėda – ateinantys vasaros darbai jų sode turėtų jam padėti.

…Tolimas kelias į Lietuvos šiaurę, besiremiančią Latvijos pašonėn. Senoji Elvyra padoriai nusnūdo porą valandų, o dabar energingai dairėsi į prabėgančias apylinkes – artėjo Mažeikiai. Svarbu nepavėluoti – dabartės pats vaisinių medžių žydėjimas… Tie, kas ją veža, tikriausiai visa tai žino, nes važiuoja greitai, niekur nestoviniuoja, taupo jos nervus…

– Gal nori gerti, mama?

– Ne, pakentėsiu, kad paskui nereiktų eiti į krūmus…

Kas toji griežta moteris, sėdinti priekyje mašinos? Veidas lyg ir matytas… Na, vairuoja jos žentas Jurgis, bet kas toji šalia jo? Koks dailus, šviesus elegantiškas kostiumėlis, aukštakulniai bateliai, gražiai sušukuota tamsiaplaukė galva… Visai kaip ji – Elvyra – savo tolimoje jaunystėje.

Atvažiavo. Laikrodis rodė pusiaudienį. Žiguliukas sustojo prie restorano, iš jo išlipo trise. Dar jauna, elegantiška moteris išsirinko staliuką, užsakė nepigių valgių, o vyras tuo tarpu rūbinėje nurengė šiltai apmuturiuotą seną moteriškaitę. Kai visi pavalgė (senoji vos prisilietė prie valgių), jaunesnioji garsiai kaži ko ėmė teirautis nebejaunos padavėjos, pokalbis užtruko, net abi ėmė gestikuliuoti.

– Vargeli, pasikeitė gatvės pavadinimas, net seni miesto gyventojai nebežino anos vietos… Buvusi seniau Bažnyčios, o vėliau – sovietmečiu – ar ne Melnikaitės gatvė? Prie pat geležinkelio… Paskubėkime – juk toks ilgas kelio galas į namus… Dieve, net aš nebeatpažįstu senesnių miestelio gatvių… Na, taip, dabar – tai jau miestas… Štai bankas… senasis kino teatras… autobusų stotis… Geležinkelio stotis… mokykla… pervaža… Sustok – atvažiavome.

Visi trys ilgai tyli ir žiūri į didoką tuščią sklypą, kurio viename kampe suverstas plytų kalnas, didžiulė cemento krūva, lentų šūsnis – čia tuoj tuoj prasidės statybos. Jokių namų, jokio sodo, jokio augalo ar gėlelės… Tik tvarkinga medinė tvora…

Regina atsargiai šnairomis žvilgteli į motiną – ši visai neatrodo nusiminusi ar nustebusi. O juk nebuvo šiose vietose daugiau kaip trisdešimt metų, kai, palaidojusi vyrą, su mažąja Reginėle išvažiavo į didmiestį, pas savo brolį. Labai gaila, bet dėdės Povilo taip pat nebėra…

– Jura, atnešk gerti, troškina…

Regina patogiai įsitaisė ant lentų krūvos (oi, kaip kojas nuspaudė nauji lakuoti aukštakulniai bateliai!). Jurgis pasuko į artimiausią parduotuvę. Buvo tylu, žmonių nesimatė. Regina tingiai pakėlė galvą, ir jos žvilgsnis atsimušė į aplinkinius daugiaaukščius namus – Dieve, o juk už šios gatvelės plytėjo laukai ir vinguriavo bemedis kelių kilometrų ilgumo kelias į upę. Venta… Regina pajuto nenugalimą norą atsigaivinti vėsiame upės vandenyje, bet protingai nutarė pakentėti – išsimaudys vakare po savo dušu. Juk nerastų šiuo metu net kelio į Ventą. Visur akmeninės džiunglės.

…Didesnioji trijų kambarėlių pirkia stovi prie pat gatvės, atsirėmusi į šaligatvį medinėmis įstiklintomis gonkelėmis. Prie pirkios prisiglaudusi sena, galinga, dar bočelio sodinta liepa. O palei žaliai dažytą medinę tvorą išsirikiavusios gausiai žydinčios vyšnios – keli drūti, nebejauni, bet vaisingi medžiai… Senoji Elvyra pajunta burnoje išsirpusių vyšnių kartokai saldų skonį ir nuryja seilę… Mažoji – dviejų kambarėlių trobikė – stūkso kiemo gilumoje apsupta vešlių alyvų krūmų – kodėl toks negražiai keistas šių žavių medžių vardas – bezdai? Už mažosios trobikės viename sklypo šone – kelios daržo lysvės. O kitame šone – tankus avietynas, krūmai, sodinti dar Elvyros tėvų, jau įmetėję, bet, kaip ir vyšnios, dar gausiai derantys. Iš šio krūmyno išlindusios baltų alyvinių obelų galvos masina savo saldrūgščiais gardėsiais. Viskas taip, kaip ir prie mamanės… O kada visa tai? Juk šiame sode mėnesėtą naktį jinai pažino vyriškos meilės saldybę… Ir ar ne jos Pranys stovi anava ten po gausybės vyšnių svarinamomis šakomis? Štai dar ir ranka moja – paskubėk, girdi, išalkau, kur taip ilgai vaikštai su mažąja Reginėle?..

– Reginėle…

– Ką, mama? – atsiliepė Regina, godžiai gerdama Jurgio atneštą šiltoką limonadą. – Gal išgersi gurkšnelį?

Senoji numoja ranka – ko nori iš jos ta įkyri gražuolė, ko žentas Jurgis vis žvilgčioja į savo laikrodį? Argi nesupranta, jog jinai taip ilgai nebuvo savo namuose, savo sode – savo neilgos meilės ir jaunystės sode… Vaje, ar tik ne po šiais medžiais pradėta Reginėlė? Čia taip gardžiai kvepia, tiesiog jūra spalvingų gėlių…

– Mama, tu nesikrimsk, kad čia nieko nebėra. Trisdešimt penkeri metai – ilgas laikotarpis ne tik žmogui, bet ir medžiui, trobesiui… Dažniau tave nusivešime į mūsų sodą – ačiū Dievui, ne per toliausiai nuo namų, tik pusvalandis su mašina. O dabar jau laikas grįžti namo – laukia tolimas kelias…

Į MŪSŲ sodą… Bet jai, Elvyrai, nereikia JŲ sodo. Ji nori savo vaikystės, savo jaunystės sodo! Atsipeikėjusi žvilgt per petį – ogi prieš jos akis – dykra, tuštuma, apsupta nepažįstamų vienodų blokinių namų. Bet ne, ji – Elvyra – taip lengvai nepasiduos! Žino, nujaučia senoji, kad jai beliko nedaug laiko, bet ji pasistengs. Turi pasistengti, kad šioje vietoje vėl būtų sodas. Namai – bala jų nematė, bet obelys, vyšnios, avietynas – visa tai privalo būti. Ir bus, nors ir teks pasigaluoti.

Senoji Elvyra paklusniai sėdasi į saulės įkaitintą žiguliuką ir kantriai pradeda laukti… Ko? Ateinančios savaitės galo, kai ji vėl atvažiuos į SAVO sodą…

– Ką pasakei, mama?

– Kitą savaitę mes sugrįšime į šią vietą ir imsimės darbo – sodinsime sodą… Mano jaunystės sodą…

Jurgis įtemptai žiūri į mašinos priekyje plytintį švarų ir lygų kelią – jau vakaras, o kelias tolimas. Visi tyli. Regina buku žvilgsniu spokso pro šoninį langą – jos akyse neviltis… Vyras įjungia radiją: "Oi, kas sodai do sodeliai"

– Liaukis! Neišlaikysiu… – Regina išjungia radiją. Žemėn leidžiasi švelnios vasaros sutemos. Senoji Elvyra miega, o jos atjaunėjusi dvasia vaikštinėja po tėvų sodintą sodą… jos jaunystės sodą…

 

Skaitytojų vertinimai


14952. bum2005-03-14 18:37
niekalas

18134. Elvyra Vaitkevičienė :-) 2005-08-16 15:29
Ačiū ... už parašytą tiesą. Supras tik tie, kurie turi namuose panašų ligonį.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:30:09 Aug 28, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba