Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-03-04 nr. 3038

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Ostap Slyvynski.
TŪKSTANTIS LAUŽŲ
60
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• BALTIJOS RAŠYTOJŲ TARYBOJE

POKALBIAI 
• "ESU NUO MEILĖS LIKUSIŲ ŠIUKŠLIŲ KUOPĖJA"23
• DEIVIŲ DAINOS3

VYTAUTUI BACEVIČIUI – 100 
• Krzysztof Droba.
VYTAUTO BACEVIČIAUS SUSIRAŠINĖJIMAS SU ŠEIMA LENKIJOJE
10

KNYGOS 
• Kęstutis Nastopka.
SKAITAU ČIGRIEJŲ
• Laimantas Jonušys.
51-OJI VALSTIJA – GINTARINĖ
4
• ULISAS
• KENOTAFAS
• EREZIJA37
• NAUJOS KNYGOS4

KULTŪRA 
• GYVENIMO PARADOKSAS – IŠSAUGOTI ATEITĮ7

DAILĖ 
• Gabrielė Žaidytė.
LIETUVIŲ TAPYBA TBILISYJE
• Nijolė Nevčesauskienė.
VAIKŲ KŪRYBĄ ĮKVEPIA ŠVENTOJO KAZIMIERO ASMENYBĖ
• Kristina Pašakinskaitė-Gricienė.
"RUPŪŽĖ, KURIOS TAIP IR NEPAGAVAU..."

TEATRAS 
• SIEKTI VERTIKALĖS7
• Ridas Viskauskas.
JAUNŲJŲ SPURTAS
• AKCIJA

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys, Vydas Dolinskas.
LENKIJOS IR UKRAINOS ISTORINIŲ REZIDENCIJŲ PATIRTIS

MENO DIS/KURSE* 
• NUTRŪKSTANTYS PAŠNEKESIAI3
• PRISIJUNGĘS PAŠNEKESYS, ARBA ATTACHMENTAS2

KINAS 
• THOMO MANNO KŪRINIŲ EKRANIZACIJOS VILNIUJE

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
IŠ "TRIEILIŲ"

PROZA 
• Loreta Gražina Latonaitė.
JAUNYSTĖS SODAS
2

VERTIMAI 
• VENGRIJOS ČIGONŲ LIAUDIES DAINOS2

JAUNIMO PUSLAPIS 
 Zigmas Vitkus.
SĖKMĖS JAUNIMAS – TAI TURTUOLIAI...
5
• Justinas Bočiarovas.
KAIP AŠ PASODINAU BROLĮ
27

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
ROKO POETIKA: JIMIS HENDRIXAS
2

KRONIKA 
• KIOSKELIS SU KLAUSIMĖLIAIS1
• Ridas Viskauskas.
PROZOS KŪRINIŲ INSCENIZACIJOS TEATRE VAIKAMS
• KONKURSAS 2005 M. BALTIJOS ASAMBLĖJOS APDOVANOJIMAMS GAUTI
• ILGIAUSIŲ METŲ!
• "MANO ŽMONĖS"1
• SUTARTIS

DE PROFUNDIS 
• LPP2
• Stanisław Tym.
MĖNESIO ISTORIJA
2
• KRYPTIS – LIETUVIŠKOS RAUDOS. KGB? NA IR KAS?7

JAUNIMO PUSLAPIS

SĖKMĖS JAUNIMAS – TAI TURTUOLIAI...

Zigmas Vitkus

[skaityti komentarus]

Praėjusieji, 2004-ieji, Lenkijoje buvo paskelbti Witoldo Gombrowicziaus (1904–1969) metais. Paradoksalu – rašytojas, aštriai kritikavęs lenkiškumą, tapo lenkų numylėtiniu ir, kaip neretai būna, po mirties buvo apipiltas panegirika. Ilgus metus aršiai jį puolę komunistinės Lenkijos kultūrininkai ir klerikalinė lenkiškoji išeivija pamažu nutilo, pamatę, kad jis vis dėlto "yra šio to vertas". Šiaip ar taip, koks smarkus būtų apdovanojimų lietus ar dėmesys, tikras kultūros kritikas visada toks ir lieka. W. Gombrowiczius buvo būtent toks – ironiškas, sarkastiškas ir melancholiškas kultūros (ne tik lenkiškos) kritikas. Galbūt tai būtų teisingiausias ir universaliausias apibrėžimas, tačiau pirmiausia – ir tai yra W. Gombrowicziaus kūrybos ir gyvenimo atskaitos taškas – jis buvo jaunystės apologetas.

W. Gombrowiczius ypač gražiai ir jautriai rašė apie jaunystę. Garbino jos grožį, spontaniškumą, jėgą ir paprastumą, teigė, kad suaugęs žmogus nuolat blaškosi tarp Dievo ir savęs jauno. Visas jo kalbėjimas apie jaunystę buvo triumfališkas ir... dėl to neišvengiamai vienpusiškas: "Tarp keturiolikos ir dvidešimt penkerių metų žmogus išgyvena absoliutaus grožio laiką…", – rašė jis. Būtų nemoralu nepritarti tokioms mintims, tačiau... yra ir kita jaunystė, apie kurią verta kalbėti ir kurios W. Gombrowiczius nepastebėjo arba dėl tam tikrų priežasčių (nostalgijos ir sentimentų savo jaunystei) nenorėjo pastebėti – bukos ir savanaudiškos, tiesmukos ir galios besigviešiančios: savo vertės nereflektuojančios, siekiančios savo nuostabias galias panaudoti vien Galios telkimui, besistengiančios kuo greičiau išmokti konjunktūros padiktuotas taisykles, kitaip tariant – prisitaikančios prie sistemos jaunystės. Jaunystės, kuri, priešingai revoliucingai prigimčiai, siekia tapti ir tampa karjeristiška bei prisitaikėliška. Kas įvyksta tuomet, kai jaunystė, pavadinkime ją auksine, imasi telkti galią ir išnaudoti save? Kai pati save ima laikyti tik priemone?

Svarbu pažymėti, kad būdamas euforiškas jaunystės atžvilgiu, W. Gombrowiczius akcentavo tam tikrą jos nesąmoningumą, t.y. nesugebėjimą įsisavinti ir suvokti savo galios ir grožio. Taip yra tuomet, kai jaunam žmogui jo paties jaunystė yra savaime suprantama, dar daugiau, kai jaunas žmogus suvokia ją kaip praeinantį ir pririštą prie biologiškumo gyvenimo etapą, kitaip tariant, suvokia jaunystę kaip laiko tarpą, kuris "kada nors baigiasi", iš kurio yra išaugama ir kuris tėra trumpas parengiamasis etapas į suaugusio žmogaus pasaulį. Toks jaunystės nesąmoningumas bei noras kuo greičiau perimti suaugusio žmogaus (kaip galingesnio ir didesnio) elgesio modelius yra puiki terpė formuotis tokiam jaunimo tipui, kuris gali būti pavadintas auksiniu ir... tragišku. Toks jaunimas jaučiasi nevisavertis tol, kol nesijaučia esąs pajėgus valdyti; jis jaučiasi netvirtai tol, kol jaučia, kad nėra pakankamai įsisavinęs sistemos taisykles.

Taigi auksinė jaunystė yra konjunktūriška jaunystė. Ji visuomet yra ko nors valdoma. Tokia jaunystė yra tragiškai susieta su biologiškumu – ji vertina save tiek, kiek yra sukaupusi galios, ji skuba kuo produktyviau išnaudoti jaunas dienas jiems rinkti. Auksinė jaunystė netiki Dievu, tačiau ji tiki sistema. Ji garbina savo firmos bosą, kadangi jis užima Dievo vietą. Ji nemyli jaunystės, kadangi tai tik išsenkantis rezervuaras. Auksinė jaunystė yra priklausoma nuo propagandos, kadangi ji padeda pasirinkti, o kartą pasirinkus vėl ir vėl patvirtina, kad pasirinkimas buvo teisingas. Auksinė jaunystė yra priklausoma nuo pinigų, kadangi jie sukuria žmogaus vertę. Auksinė jaunystė yra didi, nes ji nemato Istorijos ir Kančios ryšio. Auksinei jaunystei neegzistuoja pabaiga.

Trumpas antropologinis pavyzdys – seniau berniukai, norėdami kuo greičiau suaugti, prisilipdydavo ūsus ir mėgdžiodavo seno žmogaus eiseną, šiandien, priešingai, seni žmonės desperatiškai nori būti jauni ir, kiek leidžia jų finansinės galimybės, visais įmanomais būdais maskuoja raukšles. Atrodo, kad situacija apsivertė aukštyn kojomis – garbinamas jaunas ir seksualus kūnas, lankstus ir prisitaikantis identitetas, tačiau... Noras ir galia valdyti visuomet išlieka ta pati. Jaunas žmogus, kad ir koks gražus būtų, suvokia, kad jėgą (politinę, socialinę, ekonominę) kitiems jis galės pademonstruoti tik tuomet, kai atsisakys savo jaunystės. Šiandien tikriausiai negalima kalbėti apie ūsų prisilipdymą, niekas nenori pasenti greičiau – paprasčiausiai galios ištroškęs jaunas žmogus, mainais už savo jaunystę, stipriųjų yra išmokomas, kaip harmoningiau prisitaikyti prie sistemos ir išpešti iš jos naudos.

Gombrovičiška jaunystė kitokia. Ji vertina save dėl savęs pačios. Nors ir susijusi su biologiniu žmogaus amžiumi, ji nėra visiškai nuo jo priklausoma. Kiekvieną dieną galima sutikti daug garbaus amžiaus jaunatviškų žmonių, tačiau retas iš jų yra jaunas. Tai nėra vienas ir tas pats. Gombrovičiškas jaunas žmogus, priešingai jaunatviškam žmogui, niekada nepasensta, kadangi jam jaunystė niekuomet nesibaigia. Ji jam nuolat ir iki pat pabaigos yra absoliuti dabartis.

Gombrovičiškas jaunas žmogus tiki Dievą. Gombrovičiškas žmogus niekada negarbina sistemos, kuri produkuoja galią ir įvairias jos formas. Gombrovičiškas jaunas žmogus negarbina firmos, kurioje jis dirba, boso, nes tai yra šventvagiška, jis negarbina sistemos, kad ir kokia ji būtų, nes myli jaunystę, jis yra nepriklausomas nuo propagandos, nes šioji laisvą žmogaus pasirinkimą, vieną didžiausių vertybių, paverčia farsu, ir pinigų, nes šie deformuoja daiktus ir tikrąsias jų vertes. Gombrovičiškas jaunas žmogus supranta savo menkumą Istorijos ir Kančios akivaizdoje. Jis yra sąmoningas. Jis taip pat supranta savo komiškumą ir netobulumą, todėl nežiūri į save pernelyg rimtai. Jis supranta, kad viskas kada nors baigsis.

W. Gombrowiczius nekalbėjo apie auksinę jaunystę. Suprantama, nekalbėjo ir apie gombrovičišką, tačiau reikia manyti, kad pirmoji – tokia, kokia ji buvo pavaizduota čia – nebūtų užsitarnavusi jo simpatijų, priešingai, būtų dar vienas puikus sarkastiškų pastabų vertas objektas. Galingą ir nekompromisinį W. Gombrowicziaus skepticizmą ir sarkastiškumą savo (ypač savo) ir kitų atžvilgiu galima laikyti tam tikra ginties nuo pasaulio forma, taip pat kaip melancholiškai gražią jaunystės adoraciją būtų galima laikyti amžių įpusėjusio vyro įkyria nostalgija. Psichologai galbūt paaiškintų būtent taip, tačiau tuomet nesuprastume W. Gombrowicziaus. Ekstremali jo ironija pirmiausia yra nukreipta į "rimtą" žmogų, kuris nesuvokia savo menkumo. Jis šaržuoja tuos, kurie neproporcingai vertina save, savo galias ir savo suverenumą, parodo šaltinius, kurie maitina tariamą žmogaus didingumą. Viso šio barokinio farso fone (galbūt gindamasis, tai juk nėra nuodėmė) W. Gombrowiczius nusilenkia jaunystei – paprastai, gražiai ir... dieviškai, jeigu norite. Jaunystei, kuri nenori ir kuriai nereikia plėšti bei lobti.

Tegu skaitytojas sprendžia pats, ar tokios dvi jaunystės yra realios. Jeigu taip, tuomet koks santykis egzistuoja tarp jų. Ir ar yra įmanoma metamorfozė?

 

Skaitytojų vertinimai


14915. martynas2005-03-11 18:03
trys merginos:viena sugula sujaunu ispanu, nes nori pamatyti pasaulio ir troksta temperamento, kita- isteka uz ortodoksisko turincio stubura isitikinimu, tikejimo, betgi visiskai priklausomo nuo tradicijos, t.y stipriai nelankstaus, trecia-gyvas moteriskas Jezaus variantas, ir jai viskas siek tiek vienodai, bet nepigiai, o lyg ji butu sedejus prie Mokytojo koju ir macius Jo rimti, sirdinguma ir t.t.kuri istruks is siulomu visokeriopu auksiniu narveliu ir sugebes islikti laiminga ir suteikti tam kurybine krypti-visos jaunos? dovanos, gebejimo pasakyti ne, ar gebejimo rizikuoti klausimai?

14923. zvirblis2005-03-12 22:49
truksta argumentacijos. o kad jaunikliai kadaise klijuodavos usus tam, kad atrodytu vyresni, tai dar nereiskia kad buvo garbinama senatve. manau visada buvo vertinamas jaunas kunas. tik kad tas kunas atskleistu branda...

27796. jau jau :-) 2006-06-05 21:16
Siaip manau, kad nevisai pataikyta, nes jaunuoliai klijuodavosi usus ne tam, kad vertina senatve o tam, kad greiciau pajustu visus gyvenimo malonumus ir pateisintu savo smalsuma, juk vienas is paugliu gyvenimo budu bruozu yra skubejimas gyventi ir noras visko patirti...

28338. netycia2006-06-15 10:01
senas zmogus is ties seniau buvo laikomas garbingumo ir ptotingumo simboliu. manau usu klijavimas tinkamas pvz. Siandiena jaunas zmogus taip pat supranta, jog budamas vyresnis gales tureti valdzia. Taciua senas zmogus nebera taip vertinamas kaip aksciua. Tendencija del noro buti vyresniam islieka panasi.

38578. dovile :-) 2007-06-01 21:28
vertinimas pasako viska =)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:30:08 Aug 28, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba