Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-03-04 nr. 3038

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Ostap Slyvynski.
TŪKSTANTIS LAUŽŲ
60
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• BALTIJOS RAŠYTOJŲ TARYBOJE

POKALBIAI 
• "ESU NUO MEILĖS LIKUSIŲ ŠIUKŠLIŲ KUOPĖJA"23
 DEIVIŲ DAINOS3

VYTAUTUI BACEVIČIUI – 100 
• Krzysztof Droba.
VYTAUTO BACEVIČIAUS SUSIRAŠINĖJIMAS SU ŠEIMA LENKIJOJE
10

KNYGOS 
• Kęstutis Nastopka.
SKAITAU ČIGRIEJŲ
• Laimantas Jonušys.
51-OJI VALSTIJA – GINTARINĖ
4
• ULISAS
• KENOTAFAS
• EREZIJA37
• NAUJOS KNYGOS4

KULTŪRA 
• GYVENIMO PARADOKSAS – IŠSAUGOTI ATEITĮ7

DAILĖ 
• Gabrielė Žaidytė.
LIETUVIŲ TAPYBA TBILISYJE
• Nijolė Nevčesauskienė.
VAIKŲ KŪRYBĄ ĮKVEPIA ŠVENTOJO KAZIMIERO ASMENYBĖ
• Kristina Pašakinskaitė-Gricienė.
"RUPŪŽĖ, KURIOS TAIP IR NEPAGAVAU..."

TEATRAS 
• SIEKTI VERTIKALĖS7
• Ridas Viskauskas.
JAUNŲJŲ SPURTAS
• AKCIJA

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys, Vydas Dolinskas.
LENKIJOS IR UKRAINOS ISTORINIŲ REZIDENCIJŲ PATIRTIS

MENO DIS/KURSE* 
• NUTRŪKSTANTYS PAŠNEKESIAI3
• PRISIJUNGĘS PAŠNEKESYS, ARBA ATTACHMENTAS2

KINAS 
• THOMO MANNO KŪRINIŲ EKRANIZACIJOS VILNIUJE

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
IŠ "TRIEILIŲ"

PROZA 
• Loreta Gražina Latonaitė.
JAUNYSTĖS SODAS
2

VERTIMAI 
• VENGRIJOS ČIGONŲ LIAUDIES DAINOS2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Zigmas Vitkus.
SĖKMĖS JAUNIMAS – TAI TURTUOLIAI...
5
• Justinas Bočiarovas.
KAIP AŠ PASODINAU BROLĮ
27

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
ROKO POETIKA: JIMIS HENDRIXAS
2

KRONIKA 
• KIOSKELIS SU KLAUSIMĖLIAIS1
• Ridas Viskauskas.
PROZOS KŪRINIŲ INSCENIZACIJOS TEATRE VAIKAMS
• KONKURSAS 2005 M. BALTIJOS ASAMBLĖJOS APDOVANOJIMAMS GAUTI
• ILGIAUSIŲ METŲ!
• "MANO ŽMONĖS"1
• SUTARTIS

DE PROFUNDIS 
• LPP2
• Stanisław Tym.
MĖNESIO ISTORIJA
2
• KRYPTIS – LIETUVIŠKOS RAUDOS. KGB? NA IR KAS?7

POKALBIAI

DEIVIŲ DAINOS

[skaityti komentarus]

iliustracija
June Boyce-Tillman
Gedimino Svitojaus nuotrauka

Muzikos profesorė iš Londono June Boyce-Tillman 2004 m. Vilniuje, Verkių parke, per Rudens lygiadienio šventę su ansambliu "Kūlgrinda" parodė monospektaklį "Lunacy", o Evangelikų liuteronų bažnyčioje – spektaklį, įkvėptą viduramžių mistikės vienuolės Hildegardos von Bingen gyvenimo. JUNĘ BOYCE-TILLMAN kalbino JOLANTA SEREIKAITĖ.

Kokiu tikslu atvykote į Lietuvą?

Atvykau surengti keleto monospektaklių ir skaityti paskaitų apie Hildegardą von Bingen Vilniaus universitete. Verkiuose rodžiau monospektaklį "Lunacy". Jis buvo skirtas deivėms ir pagoniškai Lygiadienio šventei, lauke degė laužas, o aš vaikščiojau aplink jį apsigobusi didele purpurine skraiste ir vaidinau dvylika deivių: Ievą, Inaną – šumerų deivę, Gają – graikų, Mariją – Jėzaus motiną, Lilit, Euridikę ir kitas. Kas antra deivė buvo požemių dievybė, kuri nusileidžia į požemius, kad būtų transformuota. Viena deivė ištaria tokią frazę: "Aš nenugalėsiu mirties kaip krikščionių Jėzus. Aš tik mokysiuosi matyti tamsoje". Kuo ilgiau ėjau tuo ratu atlikdama deivių vaidmenis, tuo labiau šį procesą pati išgyvenau.

Universitete skaičiau paskaitas apie Hildegardos von Bingen muziką, vedžiau seminarą, kurio tema – muzika ir gydymas. Seniai domiuosi muzikos dvasiniu ir gydomuoju poveikiu, padedu žmonėms rasti savo natą. Tokią natą, kurią lengviausia dainuoti, kiekvienas savyje turime. Tačiau daugeliui dar mokykloje įkalami kompleksai, kad, jei tavo balsas nėra aukštas ir skambus, tu negali dainuoti. Paraginu žmones ieškoti tos asmeninės natos, o jie įgyja pasitikėjimą savimi ir vėl pradeda dainuoti. Dainavimas turi didžiulę jėgą. Per holokaustą žmonės pasitikdavo mirtį dainuodami; ir juodieji vergai bei kiti pavergtieji daug dainavo. Daina padėdavo jiems įgyti galią. Meksikoje per sukilimą viena mergaitė dainavo prieš kareivius, kol jie taikėsi šauti į ją. Skaičiau vieno savo šeimos nario laišką. Jis dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, slėpėsi apkasuose, jam buvo septyniolika, ir jis dainavo tėvynės dainas, kurios jam padėjo išgyventi. Lietuvoje Sąjūdžio metu vyko dainuojamoji revoliucija. Šią muzikos ir garso galią pailiustruosiu vienu Pietų Amerikos mitu. Oloje gyveno sena, stora, žila moteris, kalbanti girgždančiu balsu. Ji rinko gyvulių, paukščių kaulus, juos nešė į olą ir dėliojo. Paskui ji ieškojo tinkamo garso ir, suradusi jį, dainavo tol, kol kaulai suaugo, apsitraukė oda, pradėjo želti plaukai ir... atgijo žmogiška būtybė.

Kas įkvėpė jus studijuoti muziką?

Gimiau Anglijos provincijoje. Mano senelis kaime šeštadieniais per šokius grodavo pianinu. Kitas senelis giedojo bažnyčios chore. Oksforde įgyjau klasikinį muzikinį išsilavinimą, dainuoju klasikiniu vokalu – sopranu, o dabar – mecosopranu. Nuo vaikystės mane traukė dvasiniai dalykai. Miegamajame buvau susikūrusi slaptą sakralinę erdvę. Svajojau būti kunigė, bet moterys neturėjo teisės jomis tapti, tad tapau muzike. Mokydamasi Oksforde, pamačiau, kad visose srityse dominuoja vyrai. Kovojau su vyrų dominavimu, paimdavau gitarą ir dainuodavau Bobo Dylano protesto dainas, nukreiptas prieš rasinę ir moterų diskriminaciją. Būdama dvidešimties svarsčiau, gal man įstoti į vienuolyną, bet nusprendžiau susilaukti vaikų. Baigus studijas, mokiau muzikos vaikus. Mėgstu dirbti su penkerių, septynerių metų vaikais. Jie smalsūs, ir pati vidujai jaučiuosi kaip vaikas. Ištekėjau ir pagimdžiau du sūnus. Sugrįžau prie dėstymo tik tada, kai vaikai paaugo. Vėliau išsiskyriau su vyru, gavau lektorės darbą universitete. Apgyniau daktaro disertaciją vaikų pedagogikos tema. Paskelbiau daug publikacijų, todėl man buvo suteiktas profesorės vardas. Dėsčiau muzikos pedagogiką, taip pat muziką.

Esu feministė teologė. Moterims bažnyčioje skirta ribota vieta. Nors Jėzus suteikė didelę laisvę moterims, kokios jos anksčiau neturėjo. Pirmuosius tris šimtus krikščionybės metų buvo užuominų apie Dievo moteriškąjį pradą bei moterų autoritetą bažnyčioje, bet po truputį moteriškumas iš teologijos buvo išstumtas. Bažnyčia, kurią veikė patriarchalinė kultūra, ištrynė Jėzaus sukurtą moterų viziją. Krikščionybėje išliko tik Dievo motinos Marijos kultas, ypač populiarus katalikiškuose kraštuose. Daugelis feminizmo apologetų teigia, kad Marija nėra tinkama atstovauti moteriškumui, nes ji – mergelė ir per daug šventa. Dievas yra ir tėvas ir motina, nes jis kūrėjas. Hildegarda sakė, kad Jėzaus išmintis – tai moteriškasis pradas, o šventoji dvasia – moteriška ir vyriška. Viskas, kas yra Dievas, yra kartu vyriška ir moteriška. Dabar akademinė teologija, vyskupai tokį požiūrį neigia. Ir visi didieji filosofai (Kantas, Schopenhaueris) nekentė moterų. Tradicija yra grindžiama moterų neapykanta. Iki šiol teologai mano, kad Ieva buvo kvaila. Egzistuoja menstruacijų baimė, tikima, kad jos gali suteršti. Liuteronų bažnyčioje šiais laikais yra moterų kunigių, anglikonų bažnyčioje tai pat turime moterų kunigių, bet ne vyskupių. Kovoju dėl didesnės moterų įtakos bažnyčioje, kartą per mėnesį kartu su seserimis vienuolėmis katalikėmis prie bažnyčių kabiname plakatus, kurie reikalauja moterims leisti tapti kunigėmis. Jei būčiau pasirinkusi vienuolyną, būčiau patekusi į slegiančią patriarchalinę sistemą. Dabar kuriu religinius himnus, juose išreiškiu moteriškąjį Dievo pradą – išmintį ir meilę. Jei bažnyčia moterims kliudys užimti autoriteto pozicijas, tai greitai jos pereis į kitus dvasinius judėjimus. Moterys ilgai laukė bažnyčioje didesnių teisių, bet laikas neatėjo, ir jos pasirinko pagoniškas idėjas. Krikščionybei tai didžiulė netektis, nes viena žmonijos pusė negali panaudoti savo talentų.

Papasakokite apie savo kuriamus spektaklius.

Vaidinu savo parašytose operose ir dramose. Spektakliams pasirenku katedras, bažnyčias. Viena mano opera yra pagrįsta Hildegardos tekstais. Spektakliuose jungiu šokį, dramą, muziką. Su monospektakliais važiavau į Ameriką, Australiją, Graikiją, Naujają Zelandiją, Vokietiją. Juose rodau senos moters kūną: storą, negražų, be plastinių operacijų, žilus plaukus. Senyvos moterys kartais verkia išvydusios mano pasirodymus, nes tokių moterų jau nematome teatre, balete, jos nekviečiamos į televiziją. Komercija pateikia tik vyrų suformuotus moterų įvaizdžius. O kur pačių moterų įvaizdžiai? Senos, išmintingos moters, kuri yra sena, stora, negraži. Kodėl vyresni žmonės mūsų visuomenėje nėra priimtini, ir tiek pinigų išleidžiama grožio industrijai? Ar dėl to, kad vyrai trokšta jaunų merginų? Vertybės, kurios egzistuoja Vakaruose, nėra universalios, bet vyrų sukurtos.

Ar jūsų santykiai su sūnumis nebuvo sudėtingi?

Mano santykiai su mama buvo sunkūs. O mano santykiai su sūnumis – daug lengvesni. Man, feministei, svarbu, kad moterys susigrąžintų savo vertę, bet nesinori, kad mano sūnūs būtų demonizuoti. Nemažai vyrų mano, kad moterys yra kvailos ir iracionalios. Neteigiu, kad vyrai yra kvaili, niekšai, o moterys – tobulesnės būtybės. Moterys nėra geresnės už vyrus. Abi lytys turi bendradarbiauti, nes kiekviena moteris savo viduje turi vyrą, o vyras – moterį. Per monospektaklius ne vien deives vaizduoju, bet ir atlieku vyro vaidmenį. Dažniausiai tai būna Adomas. Žiūrovai sako, kad puikiai vyrą vaidinu. Nesvarbu, kaip išoriškai mūsų genitalijos atrodo, vidujai mes esame ir viena, ir kita. Margaret Thatcher buvo įdomus fenomenas Didžiojoje Britanijoje. Daug feminisčių jos nemėgo. Kad taptų ministre pirmininke, ji pirmiausia turėjo paneigti savo moteriškumą ir tapti vyru. Daugelis sakė, kad ji tapo geresniu vyru nei vyras.

Kaip Hildegarda von Bingen, kurios kūrybą tyrinėjote, veikė jūsų gyvenimą?

Dvidešimt metų domiuosi Hildegarda. Dabar ji populiari, nes kilo susidomėjimas prarastu moteriškumu. Ji buvo tokia pat vizijų moteris kaip ir aš, nes ir aš regiu vizijas. Ji buvo pirmoji moteris kompozitorė. Juokavau, kad klasikinės muzikos studijos man įteigė, jog visi kompozitoriai buvo vyrai, baltieji, kalbėjo vokiškai arba itališkai, keli buvo kurti. Bet nebuvo nė vienos kompozitorės. Hildegarda man sugrąžino kompozitorės vertę.

Hildegarda buvo įžymi savo dienomis, bet po mirties – užmiršta. Taip dažnai atsitikdavo talentingoms moterims. Pavyzdžiui, Clara Schumann, Roberto Schumanno žmona, buvo įžymi kompozitorė, bet kai mirė, buvo užmiršta. Tik vėliau ji buvo vėl atrasta. Vyrai rūpinosi tik vyrų išlikimu istorijoje.

Jau vaikystėje Hildegarda buvo paskirta vienuolynui. Ją anksti atskyrė nuo tėvų, ir tai paliko ženklą jos asmenybėje. Ji buvo atiduota atsiskyrėlei Jutai, kuri mokė teologijos. Kai Juta mirė, Hildegarda tapo abate. Hildegarda regėjo vizijas nuo trejų metų, bet jai patarė jų niekam nepasakoti. Tikiu Dievą, kuris mumis rūpinasi, yra daug būdų, kuriais mums jis padeda. Kai tau sunku ir jautiesi vienišas, jis siunčia vizijas. Mistinė tradicija teigia, kad yra laikas būti su vizijomis vienatvėje, bet yra laikas išeiti į viešumą, dalintis su kitais. Hildegardos gyvenimo pirmoji dalis – tai tyla ir visko laikymas savyje, antroji – kalbėjimas kitiems. Keturiasdešimt vienerių ji regėjo viziją, – tada Dievas ir liepė jai viską papasakoti. Jos regėjimai buvo pripažinti popiežiaus. Ji piešė savo vizijas. (Jei ji gyventų šiuo metu, kurtų videofilmus.) Paskui ji su vienuolėmis persikėlė į Bingeną, nes sename vienuolyne trūko erdvės. Jos pasiėmė kraičius, kuriuos jų tėvai atidavė vienuolynui, ir išvyko. Naujame vienuolyne Hildegarda įrengė vandentiekį, vienuolės rengdavosi puošniais rūbais, nešiojo brangakmenius. Hildegarda manė, kad vienuolės turėtų rengtis gražiais drabužiais, nes yra Jėzaus nuotakos. Hildegarda parašė tris teologijos knygas, paremtas vizijomis, daugybę dainų, operą, kosmologinių bei medicinos traktatų. Ji domėjosi augalais, ir kai kas ją vadina pirmąja botanike. Ji keliavo po Vokietiją, Šveicariją, pamokslavo katedrose. Būdama aštuoniasdešimties, buvo ekskomunikuota, nes palaidojo vienuolyno teritorijoje eretiku laikytą jaunuolį. Dėl to bažnyčios valdžia uždraudė per pamaldas jų vienuolyne giedoti, o giedojimas, anot Hildegardos, sujungia su Dievu. Tada ji parašė laišką vyskupui, kad angelai gieda danguje ir tyla žemėje kliudo prie jų prisidėti. Vyskupas atšaukė šį draudimą. Ir ji galėjo giedoti paskutinius savo gyvenimo mėnesius. Mirė būdama aštuoniasdešimt vienerių. Hildegarda tris kartus buvo pasiūlyta kandidate į šventąsias. Mano nuomone, ji netapo šventąja dėl biurokratijos klaidos. Ji yra pripažinta kaip šventoji tik Vokietijoje.

Domitės ir Hildegardos gydymo metodais?

Važinėdama po vienuolynus, tikėjausi sutikti vienuolių, auginančių vaistažoles bei jomis gydančių, bet neradau. Vokietijoje yra klinika, kuri naudoja Hildegardos ir kitus senovinius gydymo būdus. Hildegarda rašė, kad kaštonai padeda stiprinti imuninę sistemą. Ji tikėjo kviečių daigų galia. Ji rašė, kad egzistuoja tokia "sužaliavimo" galia. Tai gyvybinė galia, kuri verčia medžius žaliuoti, suteikia mums energijos. Medikamentai buvo kuriami, kad palaikytų imuninę galią. Ji pirmoji Europoje aprašė gimdymą, menstruacijas. Hildegardos laikais buvo dviejų rūšių mediciniai tekstai. Vienuose buvo rašoma apie žmogaus sąryšį su visata. Tokio pobūdžio "Jadžurvedos" medicina buvo išvystyta Indijoje. Viduramžių medicinos tekstuose buvo kalbama apie drėgmės, karščio, skirtingų temperamentų balansą. Kiti mediciniai tekstai buvo mokslinės pakraipos. Ji sujungė šias medicinos kryptis.

Viešėdama pas indėnus Kanadoje, kur buvau pakviesta konferencijoje kalbėti apie muzikos terapiją, išmokau panaudoti gyvūnų energiją. Hildegardos mediciniai traktatai primena prarastą Vakaruose švelnų gydymo metodą. Vakarų medicinoje žmogaus kūnas suvokiamas kaip automobilis, kurio vieną dalį reikia pakeisti kita. Jei jis blogai važiuoja, atidarai kapotą, pakeiti detalę ir važiuoji. Panašus požiūris egzistuoja ir ligoninėje, kai sergantis ar pažeistas organas išpjaunamas. Chirurgija – vyriškas dalykas. Senesnis ir subtilesnis medicinos modelis remiasi pusiausvyra. Tai moteriškas požiūris į mediciną. Sykį Anglijoje po nelaimingo įvykio fabrike daug apdegusių ir sužeistų vyrų buvo atvežti į ligoninę. Chirurgai norėjo amputuoti galūnes, bet netoliese gyvenusios vienuolės pasisiūlė vyrus prižiūrėti. Tai truko šešis, septynis mėnesius, bet jie pagijo be chirurginės intervencijos. Tačiau medicinoje dominuoja vyriškas požiūris. Mūsų visuomenės problema: mes per daug skubame. Praradome gamtos jausmą, kai žmogus gyveno pagal sezonų ritmą. Žiemą daugiau miegojome, o vasarą anksti keldavomės. Žmonės ieško vis naujų įspūdžių, vaikai kompiuterio ekrane trokšta vis naujų efektų. Vaikai mokomi vartoti, bet ne kurti. Neliko pusiausvyros tarp įspūdžių ir poilsio.

Jūs derinate krikščionybę su pagonišku paveldu?

Kai pirmieji krikščionys atkako į Angliją, čia egzistavo keltų kultas. Iš pradžių krikščionybės ir pagonybės santykiai buvo geri. Vėliau, kai buvo perimta romėniška tradicija, kilo noras atskirti krikščionybę nuo pagonybės. Pagonybė laikyta blogiu. Nematau skirtumo tarp Žiemos solsticijos ir krikščioniškų švenčių šventimo. Bet esu krikščionė. Tai mano tradicija. Nemanau, kad krikščionybė yra vienintelė teisi. Indėnų mite kalbama, kad Didysis kūrėjas davė po tam tikrą dalį išminties juodiesiems, baltiesiems, geltoniesiems ir raudoniesiems. Didžioji problema, kad balti žmonės tebemano, jog visa tiesa – jų.

 

Skaitytojų vertinimai


27638. mergaite :-( 2006-06-03 13:08
kvanklas kaskokias nesamone cia gryna.manau reiketu jum pasigydit

37719. e :-) 2007-05-07 14:01
labai geras straipsnis, patiko

48647. haaaa ;D :-( 2008-09-23 14:55
alee xuinia ;D

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:30:08 Aug 28, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba