Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-03-04 nr. 3038

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Ostap Slyvynski.
TŪKSTANTIS LAUŽŲ
60
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• BALTIJOS RAŠYTOJŲ TARYBOJE

POKALBIAI 
• "ESU NUO MEILĖS LIKUSIŲ ŠIUKŠLIŲ KUOPĖJA"23
• DEIVIŲ DAINOS3

VYTAUTUI BACEVIČIUI – 100 
• Krzysztof Droba.
VYTAUTO BACEVIČIAUS SUSIRAŠINĖJIMAS SU ŠEIMA LENKIJOJE
10

KNYGOS 
• Kęstutis Nastopka.
SKAITAU ČIGRIEJŲ
• Laimantas Jonušys.
51-OJI VALSTIJA – GINTARINĖ
4
• ULISAS
• KENOTAFAS
• EREZIJA37
• NAUJOS KNYGOS4

KULTŪRA 
• GYVENIMO PARADOKSAS – IŠSAUGOTI ATEITĮ7

DAILĖ 
• Gabrielė Žaidytė.
LIETUVIŲ TAPYBA TBILISYJE
• Nijolė Nevčesauskienė.
VAIKŲ KŪRYBĄ ĮKVEPIA ŠVENTOJO KAZIMIERO ASMENYBĖ
• Kristina Pašakinskaitė-Gricienė.
"RUPŪŽĖ, KURIOS TAIP IR NEPAGAVAU..."

TEATRAS 
• SIEKTI VERTIKALĖS7
• Ridas Viskauskas.
JAUNŲJŲ SPURTAS
• AKCIJA

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys, Vydas Dolinskas.
LENKIJOS IR UKRAINOS ISTORINIŲ REZIDENCIJŲ PATIRTIS

MENO DIS/KURSE* 
 NUTRŪKSTANTYS PAŠNEKESIAI3
• PRISIJUNGĘS PAŠNEKESYS, ARBA ATTACHMENTAS2

KINAS 
• THOMO MANNO KŪRINIŲ EKRANIZACIJOS VILNIUJE

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
IŠ "TRIEILIŲ"

PROZA 
• Loreta Gražina Latonaitė.
JAUNYSTĖS SODAS
2

VERTIMAI 
• VENGRIJOS ČIGONŲ LIAUDIES DAINOS2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Zigmas Vitkus.
SĖKMĖS JAUNIMAS – TAI TURTUOLIAI...
5
• Justinas Bočiarovas.
KAIP AŠ PASODINAU BROLĮ
27

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
ROKO POETIKA: JIMIS HENDRIXAS
2

KRONIKA 
• KIOSKELIS SU KLAUSIMĖLIAIS1
• Ridas Viskauskas.
PROZOS KŪRINIŲ INSCENIZACIJOS TEATRE VAIKAMS
• KONKURSAS 2005 M. BALTIJOS ASAMBLĖJOS APDOVANOJIMAMS GAUTI
• ILGIAUSIŲ METŲ!
• "MANO ŽMONĖS"1
• SUTARTIS

DE PROFUNDIS 
• LPP2
• Stanisław Tym.
MĖNESIO ISTORIJA
2
• KRYPTIS – LIETUVIŠKOS RAUDOS. KGB? NA IR KAS?7

MENO DIS/KURSE*

NUTRŪKSTANTYS PAŠNEKESIAI

[skaityti komentarus]

iliustracija
Mindaugo Lukošaičio piešinys

Piešinys – tai meditacija, pokalbis, pašnekesys. Lengva diskusija šiandieniniame gyvenime yra, regis, patogiau nei monumentų statymas.
Mindaugas Lukošaitis

2005-ųjų vasario 5 dieną tikriausiai būtų visai neįsimintina, jeigu dokumentai (spausdinti ar kitaip išsaugoti) nerodytų, jog tada, be kitų atidarymų, apie save priminė ir "IBID projects" galerija Vilniuje, šv. Stepono gatvėje. Tądien pristatyti Mindaugo Lukošaičio "Piešiniai", kurie bus rodomi iki kovo 5-osios (dėmesio). Antra vertus, jie, matyt, turėtų būti svarbesni už patį atidarymą, kuris tik sutapo su mūsų prisistatymu į minėtą erdvę ir šitaip įgalino juos pamatyti.

Pirmas – neabejotinai kultūros – objektas, pakliuvęs akiratin, buvo, žinoma, indai su gėrimu, šįkart sustatyti atskirame kambarėly su įjungta staline lempa – tai darbo režimo signalas, intymios kamerinės ar net naminės erdvės ženklas, po kuriuo gali glaustis budėtojas, namsargis, kitas menininkas. "Tonikas su citrina", – apibendrinau ne tik mintimis, bet ir balsu – sutrikusiam ir kontakto besitikinčiam bendrakeleiviui.

Vėliau, kai jau prieisime ligi balkšvose (vadinasi, tuščiose, daugmaž minimalistinėse) sienose iškabintų atidarymo kaltininkų – piešinių, vėl įkyrėsiu jam savo nerangiais komentarais. Pavyzdžiui, vieną pirmųjų (apytiksliai A4 formato, jei gerai prisimename) lapų, vaizduojančių lyg ir triušį, lyg ir kokį kitą zoologinį herojų, pildo taip pat neryškiai pakreivotas užrašas-pavadinimas "Neperšaunamas" (kaip mus įtikins atidesnė akių ekspertizė). "Neperkamiausias", peršu savo versiją aš, ir kolega, neturėdamas kur trauktis, pritaria, kad gali būti ir taip. Prakeiktas, klastingas "tonikas". Nuo jo ne tik liežuvis krečia kvailystes, bet paskui, žinia, ir raumenys atsisakys palaikyti įprastą tonusą.

Perėjus galeriją, t.y. ekspoziciją, meno kūrinių ar jų, kaip rašo M. Lukošaitis, etapų braižas, turinio epizodai, keli man pasirodę visai taiklūs vizualiomis įžvalgomis fragmentai pakelia nuotaiką, tačiau ieškodamas atramos patalpoje stoviniuojančiuose žmonėse, susiduriu su jų tingiu skepsiu, buitinių replikų draugiškumu, užjaučiančia tolerancija. Čia jau net nelabai yra prasmės minėti dar prieš apsisprendžiant neiti parodon mesteltą V.Michelkevičiaus verdiktą: "Matei "Pravdoj" tuos komiksus? Tai ten tas pats bus. Taip, Lukošaitis piešė".

Komiškumas, komiksiškumas – pirmoji į akį krentanti parodos tema (nuo pat minėtojo neperšaunamo kiškelio). Kone nevalingai prisimena ir bandymai įvesti lietuvišką formuluotę komiksams pavadinti – "pieštinės istorijos" (ar panašiai). Prie parodos pridedamame A4 lape, iš kurio ir paimtas epigrafas su M.L. žodžiais, taip pat rašoma, kad "piešiniai kuriami kaip story-board ar dienoraštis", tačiau skirtumas tas, jog čia ta istorija taip ir nesimezga – praėjus vieną "dienoraštinį" eksponatą, regis, tuoj pat užsisklendžia ir jo siužetas. Jei čia tikrai "pašnekesiai", tai jie panašesni į begarsius, nors ir, tebūnie, "ironiškus" purkštelėjimus nežinia kam.

"Na, ar jau pavyko susigaudyti, apie ką visa tai?" – klausia jaunas kino ir fotografijos apžvalgininkas praktikas Tomas Pabedinskas. Rodau jam minėtų parodos aprašymų krūvą ant grindų: "Taigi ten viskas parašyta". – "Žinau, bet norisi ir pačiam suprasti". Po savaitės paklauskime gerojo prelegento, ar pavyko jam nugalėti aprašymo dominavimą, ir jis gali į tai sureaguoti maždaug taip: "Tiesiog tuos piešinius autorius kažkada eksponavo ŠMC, o vėliau, kiek žinau, su jais pateko į svarbią tarptautinę šiuolaikinio meno parodą berods Brazilijoj ir apie tai pasakojo Šiauliuose per Kinčinaičio festivalį "Virus". Taigi gal čia tiesiog "žvaigždės simptomas", nes mūsų kultūriniam kontekste man jo darbai neatrodo labai jau unikalūs, nors gal tokie ir galėjo pasirodyti užsienio kuratoriams, vis ieškantiems Rytų Europos "egzotikos".

Tad kitas aiškus parodos taikinys ar objektas, tikėtina, yra pats M. Lukošaitis. Ties ausimis kažkodėl išnyra šiaulietišku akcentu tariama frazė "piemuo iš niekur", nors čia jos niekaip nepritaikysi, be to, "nemanau, kad šiandien dar reikia ką nors statyti, kokius nors... paminklus..." Kas tai? Tiesa, ištraukos iš šiame puslapyje dar minimo, neseniai ŠMC pristatyto D.Narkevičiaus filmo, kurio pavadinimui kažkodėl neapsiverčia liežuvis. Todėl instinktyviai keisdamas rakursą, lendu prie menotyrininkės, meno apžvalgininkės D.T.: "Už ką taip adoruoji "IBID projects"? Ir kokį įspūdį padarė, ką ten reiškia pieštinis M. Lukošaitis, kurio atidaryme tave pastebėjau?" – "Pirma, kas sakė, kad "taip adoruoju"? IBID yra vieta, kurioje kartais parodoma labai neprastų dalykų; Lukošaitis – nežinau, man regis, galima bet kokį panašiai piešiantį vaikį surasti ir padaryti iš jo menininką – kuratorių, turinčių galios, reikalas; jis, manau, yra panašių machinacijų rezultatas, nematau jame nieko unikalaus – gal dar pamatysiu...". Vėl tas už širdies griebiantis unikalumas. "Ar turi būti unikalus, kad tave eksponuotų?" – "Gal ir ne, bet turi būti unikalumo. Gal čia ne tas žodis. Bet su Lukošaičiu man pašnekesys nepavyksta, apskritai nematau, apie ką su juo kalbėti – apie skirtingus dalykus ir ne ta pačia kalba, ne tais kodais norime šnekėti". Šiame pašnekesyje dar bandau retoriškai iškelti motyvą, kad vertintini ne vien kūriniai atskirai, bet ir visumoje su parodos fenomenu ir šiuos elementus siejančiu parodoje pridedamu tekstu, tačiau jis nutrūksta, grimzta dar giliau ir painiau nei kitos šiame kontekste beviltiškėjančios pastangos.

Pavyzdžiui, aprašyme minimi "parodos metu... rodomi Carolinos Caysedo ir Vitos Zaman videodarbai", tačiau kadangi jie neaprašyti, o vilnius@ibidprojects.com tyli it virusų į burną prisisėmęs, nieko pridurti negalime ir mes.

Vis dėlto panašu, kad svarbiausia parodos tema – piešinys kaip "žanras"; galbūt todėl jiems ir nekeliami papildomi reikalavimai. Čia visu pajėgumu ir sušvinta M. Lukošaičio poezija, apibrėžianti piešinį kaip etapą tarp idėjos gimimo ir jos realizavimo, "tarpinį, paruošiamąjį eskizą be pretenzijos į šedevrą". Nekyla ranka necituoti ir šito: "Vaizdas tik tada tampa piešiniu, kai grafitas dyla popieriaus paviršiuje... nes tai, kas yra mintyse ir piešinyje, yra kaip drugelio ir kirmino metamorfozė". Citata vėl nukelia į tamsias mintis apie gramatines aprašymo klaidas, piešinius iš mokyklinio sąsiuvinio galo, kur rašaluoti berneliai susirietę braižo savo pirmuosius automobilius ir ne mažiau seilę varvinančias jų avarijas, ar praktinių užsiėmimų dailės mokykloje eskizus (susmukusios moterys, žibalinė lempa, arbatinukas, plastmasinis vaisius). Neverta nė aušinti burnos, kad ši dienoraštinė apžvalga juo labiau nepretenduoja į... ką? Paveikslą, filmą, netgi komiksų knygą. Čia tik piešinys.

L.K.

 

Skaitytojų vertinimai


14739. Jorge2005-03-06 22:28
L.K. - jus skendite priestaravimuose. Zavu, nes kaip sake J.L.Borges`as, dviprasmybe ir yra turtingumas.

14893. caca2005-03-10 14:02
manau, kad autorius aishkiai pasako savo nuomone. tik po velniu, tas dzhinas!

15277. man :-( 2005-03-29 19:15
man nepatiko

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:30:07 Aug 28, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba