Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-03-04 nr. 3038

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Ostap Slyvynski.
TŪKSTANTIS LAUŽŲ
60
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• BALTIJOS RAŠYTOJŲ TARYBOJE

POKALBIAI 
• "ESU NUO MEILĖS LIKUSIŲ ŠIUKŠLIŲ KUOPĖJA"23
• DEIVIŲ DAINOS3

VYTAUTUI BACEVIČIUI – 100 
• Krzysztof Droba.
VYTAUTO BACEVIČIAUS SUSIRAŠINĖJIMAS SU ŠEIMA LENKIJOJE
10

KNYGOS 
• Kęstutis Nastopka.
SKAITAU ČIGRIEJŲ
• Laimantas Jonušys.
51-OJI VALSTIJA – GINTARINĖ
4
• ULISAS
• KENOTAFAS
• EREZIJA37
• NAUJOS KNYGOS4

KULTŪRA 
• GYVENIMO PARADOKSAS – IŠSAUGOTI ATEITĮ7

DAILĖ 
• Gabrielė Žaidytė.
LIETUVIŲ TAPYBA TBILISYJE
• Nijolė Nevčesauskienė.
VAIKŲ KŪRYBĄ ĮKVEPIA ŠVENTOJO KAZIMIERO ASMENYBĖ
• Kristina Pašakinskaitė-Gricienė.
"RUPŪŽĖ, KURIOS TAIP IR NEPAGAVAU..."

TEATRAS 
• SIEKTI VERTIKALĖS7
• Ridas Viskauskas.
JAUNŲJŲ SPURTAS
• AKCIJA

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys, Vydas Dolinskas.
LENKIJOS IR UKRAINOS ISTORINIŲ REZIDENCIJŲ PATIRTIS

MENO DIS/KURSE* 
• NUTRŪKSTANTYS PAŠNEKESIAI3
• PRISIJUNGĘS PAŠNEKESYS, ARBA ATTACHMENTAS2

KINAS 
• THOMO MANNO KŪRINIŲ EKRANIZACIJOS VILNIUJE

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
IŠ "TRIEILIŲ"

PROZA 
• Loreta Gražina Latonaitė.
JAUNYSTĖS SODAS
2

VERTIMAI 
• VENGRIJOS ČIGONŲ LIAUDIES DAINOS2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Zigmas Vitkus.
SĖKMĖS JAUNIMAS – TAI TURTUOLIAI...
5
• Justinas Bočiarovas.
KAIP AŠ PASODINAU BROLĮ
27

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
ROKO POETIKA: JIMIS HENDRIXAS
2

KRONIKA 
• KIOSKELIS SU KLAUSIMĖLIAIS1
• Ridas Viskauskas.
PROZOS KŪRINIŲ INSCENIZACIJOS TEATRE VAIKAMS
• KONKURSAS 2005 M. BALTIJOS ASAMBLĖJOS APDOVANOJIMAMS GAUTI
• ILGIAUSIŲ METŲ!
• "MANO ŽMONĖS"1
• SUTARTIS

DE PROFUNDIS 
• LPP2
 Stanisław Tym.
MĖNESIO ISTORIJA
2
• KRYPTIS – LIETUVIŠKOS RAUDOS. KGB? NA IR KAS?7

DE PROFUNDIS

MĖNESIO ISTORIJA

Stanisław Tym

[skaityti komentarus]

Tas pavietas kadaise buvo vaivadija, kurios valdžia, kaip vienintelės šalies vaivadijos, spręsdavo visus svarbiausius klausimus, įskaitant ir krapų ryšelio kainas. Buvo gera gyventi, gyvenimas netgi vis gerėjo, bet žinia, kad kas pagerėja, tas ir prapuola, o kaip tik taip ir nutiko.

Viskas taip negerai pasikeitė, kad net senajam pirmininkui teko apsimesti Hamletu, kuris apsimetė išprotėjęs. Jei teko, tai teko. Jis viešai bandydavo švilpdamas pasišaukti vėliavą, mėtydavo jai kamuoliuką, kad atneštų, švelniai jai sakydavo "Geras šunelis" ir kartais net liepdavo darbuotojams ją išvesti pasivaikščioti. Paskui visi galiausiai susiprato ir susiorganizavo naują antspaudą "Daugybė demokratų". Pavadinimas visiems nepatiko, o ypač nepatiko jauniesiems radikalams, kurie tvirtino, jog drąsa mąstyti – tai ir drąsa veikti. Jaunieji pasiūlė pavadinimą "Dviračių vagys". Senieji vaivadijos kadrai jiems sakė: dabar – kad ir dviračių, bet kas bus, kai imsimės automobilių ar dar ko nors? Ar keisime pavadinimą, kiekvieną kartą pakeitę asortimentą? "Daugybė demokratų" – taip pat nevykęs pavadinimas, bet tai yra geras pavadinimas, ypač todėl, kad mūsų nedaug, ir niekas su mumis nesiskaitys, jei būsime tik savo nišoje. Imkime pavyzdį iš istorijos – bolševikų taip pat buvo mažai, ir todėl taip pasivadino, nes "bolše" reiškia "daugiau", ir daugiau apie pavadinimą nekalbėkime. Pagaliau tiems, kurių daugiau, visada daugiau priklauso. Žodis "demokratai", pripažino senieji, iš tiesų erzina ir net truputėlį žeidžia, bet pasaulis apsimelavo iki tiek laipsnių Celsijaus, kad net Ispanijos ir Švedijos karaliai skelbiasi demokratais, tad karūnos mums nuo galvų nenukris, kaip ir jiems nenukrito.

"Dviračių vagis" pavyko įtikinti, daugumai nubalsavus, ir jie, kaip ir visi kiti, tapo "Daugybė demokratų". Visi greitai atgavo dvasios tvirtybę ir tarpusavio pasitikėjimą – ir dviračių, ir kitais klausimais. Ypač gerai jie jautėsi ten, kur tapo buvusių vaivadijos firmų vadovais, firmų, kurios dabar vadinosi pavieto valstybės iždo bendrovėmis. Ir nutiko taip, kad kaip tik jiems ruošiantis pavogti dar iš vieno banko viską, kas jame buvo, pasirodė, kad banko direktorius girtas, ne per savo kaltybę, viską išplepėjo meilužei Lioliai. Be to, tai buvo ne jo meilužė, bet cukraus fabriko direktoriaus meilužė, o šis cukraus fabrikas ypač saldino "Daugybės demokratų" gyvenimą, nes jau turėjo 60 milijardų zlotų nuostolių, ir jam kaip tik buvo paskirta 12 milijardų dotacija kitam metų ketvirčiui. Banko direktorius tuojau pat taip išsiblaivė, kad savo rankomis nubėgo pas cukraus fabriko direktorių ir atsiprašė jo už pasitikėjimo Liolia praradimą, nes pasitikėjimą prarado tas, kur gamino cukrų. Jie atsikimšo konjako butelį. Po dešimties minučių konjakas baigėsi, ir nebebuvo apie ką kalbėti. Direktoriai pasikvietė Liolią į kabinetą ir, kad nekiltų nesusipratimų, pasmaugė. Tada pasikvietė vairuotoją ir parodė jam Liolią, kuri, kaip jie paaiškino, norėjo nuvažiuoti į mišką, tad gal galėtų ją ten nuvežti. "Ar turite laikrodį, bičiuli?" – paklausė vairuotojo cukraus fabriko direktorius. "Turiu, pone direktoriau…" "Ką ten "direktoriau"… Juk esame bičiuliai, bičiuli", – nutraukė bičiulį vairuotoją bičiulis direktorius, ir dar kartą pasitvirtino, jog žodis "demokratai" turi gilią prasmę. Be abejo, tik kartais. Bičiulis direktorius paprašė, kad bičiulis vairuotojas Lioliai paliktų savo laikrodį, nes, jei ši atsipeikėtų, jai būtų neprošal žinoti, kiek laiko miegojo.

Bičiulis vairuotojas nuvažiavo su Liolia į mišką, o paskui raportavo abiem direktoriams, kur padėjo laikrodį. Tačiau jis sumelavo, o melo tokios trumpos kojos… Taip nelaimingai susiklostė, kad jis staiga su visu langu iškrito pro tą langą, iš kurio iškrito. Be to, tas langas iškrito iš septinto aukšto, į kurį abu direktoriai buvo minutėlei nuėję kartu su bičiuliu, nes norėjo jam kažką parodyti. Nespėjo, nes tuo metu… Taigi.

Policijos komisaras nutarė pasiųsti du policininkus, kad ištirtų, kaip Senųjų Chamicų cukraus fabriko langas iškrito pro septintojo aukšto langą. Cukrus kaip cukrus, pasakė jis, bet man kažkaip viskas negražiai atrodo, ypač kai eigulys, kuris nėra mūsiškis, surado atviruką su užrašu "Sudie, Liolia" ir, štai žiūrėkite, su mūsų žmonių pavardėmis. Laimei, eigulys žuvo per automobilio avariją, po kurios kažkas jį iš neatsargumo nušovė, bet apie visą tą reikalą jau ir taip šiek tiek kalbama, – pasakė komisaras Kazimežas Valčikas tokiam Zbignevui Nedzelkai. Nedzelka tvarkė tuos ir taip pat kitus "Daugybė demokratų" reikalus ir turėjo tokią nesuterštą reputaciją, kad niekas negalėjo jo pajudinti. Zbignevas Nedzelka nebuvo tikras, ką daryti, ir, kad pasitikrintų, papasakojo viską Heniui Krutkošui, kurio žmona, be to, dirbo cukraus fabriko direkcijoje. Krutkošas ilgai negalvodamas papasakojo viską Andžejui Chrobrui, Senųjų Chamicų seniūno vežikui, kuris buvo minutėlei užbėgęs pas Krutkošą. Sužinojęs, koks reikalas, vežikas paskambino Senųjų Chamicų seniūnui Slavomirui Metekui ir pasakė jam:

– Klausyk, seni, čia aš. Pažįsti mane iš veido?

– Taip, – atsakė seniūnas ir pridūrė: – O kas čia skambina?

– Aš, Henius.

– A, "Papūga"?

– Koks "Papūga"? Henius Krutkošas kalba. Skambinu, kad perduotum "Papūgai", jog Valčikas, žinai, kažką žino. Žinai?

– Aš nieko nežinau.

– Taigi, žinau, kad nežinai. Todėl tave, k…, perspėju, kad tie sup… gaidžiai nori pas jus atvažiuoti, ir eina jie n…, supranti?..

Pokalbis užsitęsė, nes seniūnas vežiko nesuprato. Didžiausia šios šalies nelaimė yra ta, kad žmonės nesupranta vienas kito net paprasčiausiose situacijose. Laimė, šį kartą pagaliau viskas pavyko. Ir viskas būtų OK, jei KO Valčikas nebūtų pamiršęs, jog seniūno telefono klausomasi.

Teisinėje valstybėje, kur veikia aiškios ir skaidrios instrukcijos, ką galima ir ko negalima daryti, taigi tokioje valstybėje kiekvienas besiklausantis jau seniai būtų kurčias po tokio pasiklausymo. Bet, deja, toli nutolome nuo tų normų, kurios dar visai neseniai buvo nerašytas įstatymas. Zbignevas Nedzelka žinojo, kad tie laikai anksčiau ar vėliau sugrįš, tad paprašė savo viršininko Kšištofo Jainiko, kad šis paskirtų jį, Nedzelką, vadovauti grupei, tiriančiai keistą įvykį su eiguliu ne iš mūsiškių, kuris maža kad pats save pervažiavo, tai dar ir nusišovė.

Deja, nelaimė viena nevaikšto, ir, į reikalą įsipainiojus kažkokiai nekompetentingai spaudai ir dar nekompetentingesnei prokuratūrai, Senieji Chamicai staiga tapo teisės ir demokratijos principų laužymo simboliu. Juk negalima dėl kokio nors magnetofono juostos gabalo sodinti į kalėjimą nekaltų žmonių, juk tai absurdas, – pasakė Zbignevas Nedzelka ir pridūrė, jog jis, Henius Krutkošas ir Andžejus Chrobras tapo reakcijos jėgų politinio keršto kampanijos aukomis šalyje, kuri įstojo į Europos Sąjungą. Senas ministrantas Juzefas iš šv. Aleksijaus parapijos neabejoja, jog tai galbūt net provokacija, o Kšištofas Jainikas su tuo sutinka.

Gerbiamieji! Šis tekstas su niekuo neturi nieko bendra. Tai – absurdų absurdas, visi personažai ir visi įvykiai aprašyti neteisingai*, ir tiesa yra tik tai, kad Snieguolė tebėra gyva, Raudonkepuraitė ir jos senelė gyvena gerai, Leninas amžinai gyvas, o rinkimai pavasarį.

___________________

* Šioje istorijoje neteisingai aprašyti lenkų politikai, o jų pavardės iškraipytos taip, kad vos galima pažinti. Siūlau lietuvių skaitytojui įsivaizduoti šio feljetono pastatymą kuriame nors Nacionalinio dramos teatro kabinete ir pasvarstyti, kurie VNDS ir Darbo partijos veikėjai tiktų pagrindiniams ir antraeiliams vaidmenims. Galite jau dabar pradėti skaityti iš naujo.

Vertėjas

Iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys

___________________

Versta iš "Rzeczpospolita", 2005.I.29

 

Skaitytojų vertinimai


14742. Psichologas2005-03-07 00:53
ajo, net atmetus politini konteksta tekstas savo stilium veza.. piktai ir paprastai kastuvu apversta laikrastiena. baisiai smagu.

14814. Praeivis2005-03-08 14:10
Jovalas gal ir neblogas, bet nuobodokas. Per daug. Nors kai kurios mintys veža. Pavyzdžiui, kad ir ši:

Pokalbis užsitęsė, nes seniūnas vežiko nesuprato. Didžiausia šios šalies nelaimė yra ta, kad žmonės nesupranta vienas kito net paprasčiausiose situacijose.


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:29:59 Aug 28, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba