SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-05-19 nr. 709

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Rasa Vasinauskaitė
Nežmogiška, pernelyg žmogiška
4

Muzika 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Ar reikia vaikams meno?
5
• Eugenija Žakienė
Beveik operos festivalis
• Rūta Šalnaitė
Jei jau mirti – tai su muzika!
• Nuo Berliozo iki flamenko
• "Muzikos barai" su rusų romansų CD
• "Liepaičių" choro festivalis3
• KONCERTAI

Dailė 
• Monika Krikštopaitytė
Dvigubas žaidimas
50
• Dalia Urbonaitė
Tarp meno ir mokslo
• Spaudos konferencijos manifestas7
• PARODOS

Literatūra 
• Vakarai

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
"Zeitgeist" – laiko dvasios korifėjus
1
• "Belaukiant Godo" grįžta
• Naujosios dramos akcijoje – lietuvių ir suomių teatro projektas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Milda Laužikaitė
Tradicija – kalbėti apie sudėtingus reiškinius
• Linas Vildžiūnas
Kuklus buržuazijos žavesys
• Pakeliui į mįslę1
• Išsimiegosime kitąkart1
• Ispanų kino festivalio aidai "Skalvijoje"
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Dar viena blondinė18

Anonsai 
• Kultūros ministerija skelbia konkursą1

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Nežmogiška, pernelyg žmogiška

Leonido Andrejevo "Žmogaus gyvenimas" Jaunimo teatre

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Neringa Varnelytė – Moteris ir Andrius Bialobžeskis – Žmogus
D. Matvejevo nuotr.

Šiandien vienos garsiausių rusų simbolisto Leonido Andrejevo dramos "Žmogaus gyvenimas" (1907) skaityti beveik neįmanoma. Ir ne dėl pakylėtos kalbos. Rašyti apie Kažką, laikantį degančią žvakę tol, kol gyvena žmogus, keliais apibendrintais paveikslais nubrėžti žmogaus gimimo, šlovės ir nuopuolio dešimtmečius – visa tai atrodo taip schematiška, negyva, formalu. Andrejevo amžininkai poetai ne veltui ginčijosi – kopijavo jis populiarųjį belgą simbolistą Maeterlincką ar ne, dramos veikėjas (Kažkas, vilkintis pilkai) yra nepermaldaujama, alkana ir šalta socialinė tikrovė ar pats nebylusis dievas, senutės-kūmutės – realios senutės ar pragaro tarnaitės? Skirtingiausių nuomonių susilaukė ir du vienas paskui kitą pasirodę Mejerholdo ir Stanislavskio spektakliai – pirmasis pripažintas genialiu, antrasis, deja, neįveiktas, nors irgi sumanytas genialiai.

Šimtmečio senumo liudijimai apie rašytojo gyvenimą ir abiejų režisierių spektaklius – atskiras įspūdingas ir rusų literatūros, ir teatro istorijos tarpsnis. Bet ruošiantis į Igno Jonyno Jaunimo teatre pastatytą "Žmogaus gyvenimą" svarbu ne tiek jis, kiek dar kelios detalės. Andrejevo drama ne tiek simbolistinė, kiek alegorinė – Žmogus ir jo gyvenimas toks įprastas ir toks banalus, kad jį pavaizduoti užtenka kelių svarbesnių akimirkų: didžiausio džiaugsmo gimus kūdikiui, akliausio įniršio dėl nepritekliaus, girčiausios laimės praturtėjus ir juodžiausios nevilties visko netekus. Visa kita – tik lėtas žvakės degimas iki paskutinio vaško lašelio. Ir – legendinio Andrejevo vasarnamio pavadinimu "Vila avansas" istorija: 1908 m. suręsta Suomijoje, Neivolos kaime prie Juodosios upės šalia Suomių įlankos, vietinių gyventojų vadinta "velnio pilimi", dviejų aukštų, penkiolikos kambarių, su keliais bokšteliais tvirtovė, tarsi sauganti milžinišką paties rašytojo darbo kambarį. Viloje rinkdavosi Andrejevo pažįstami, svečiuodavosi rusų ir suomių intelektualai, vykdavo pobūviai ir vakaronės. Atrodo, kad čia, viloje, tarp masyvių darbo kambario baldų, aplink didžiulį tamsinto ąžuolo rašomąjį stalą, stebint demoniškiems Goyos paveikslų personažams, ir vyksta tikrasis "Žmogaus gyvenimas". Arba – tai vila, projektuota šios dramos pagrindinio veikėjo – Žmogaus, architekto, savąjį gyvenimą nugyvenusio didžiuliame baltame kambaryje su didžiuliais žvakių šviestuvais.

Kai Jaunimo teatro scenoje pamatai Rolandą Kazlą, lėtai ir oriai plaunantį raudonu kilimu neuždengtas scenos grindis, kai pagaliau žvilgsniu aprėpi aukštą oda muštą sieną su daugybe raktų, prieš ją – milžinišką darbo stalą su nesiliaujančiu skambėti ant jo telefonu, būtent ir ateina į galvą "Vila avansas".

Scenografės Martos Vosyliūtės sumanytas spektaklio scenovaizdis, visus čia esančius žmones tarsi sumažinantis, sumenkinantis, be atvangos skambantis telefonas, tarsi juo skambintų kažkas ypatingas, bepradedąs šokti keistas Ilgšis, viena paskui kitą gilumoje lėtai slenkančios nėščiosios, staiga išnyranti neįvardijamo amžiaus ir lyties Kambarinių-tarnaičių-senučių pora, nepaprasto grožio erdvę įcentruojantis masyvus sietynas ir ne tiek sulėtinta, kiek nuo vieno prie kito veikėjo fokusuojanti ir į mįslingą atmosferą įtraukianti spektaklio introdukcija, palydima visam veiksmui suteiksiančios ritmą Bacho muzikos – nuteikia anaiptol neįprastam žiūrėjimui ir neįprastam spektakliui. "Žiūrėkite ir klausykitės, atėję čia pramogauti ir juoktis. Dabar prieš jūsų akis praeis visas žmogaus gyvenimas su jo tamsia pradžia ir tamsia pabaiga..." – vis garsiau, vis stipriau lūžtančiu, beveik spiegiančiu balsu praneša Nerijaus Gadliausko Ilgšis. Esi priverstas nuščiūti. Ir gaudyti kiekvieno garso, judesio, silueto nuorodą – Senučių sakinių nuotrupas, įkyrų skambutį, Moters sukinius ant grindų, Daktaro virpantį pusnuogį kūną, tikslius ir abejingus Kažko, vilkinčio pilkai, nurodymus, Didžiulės Mergaitės galvos kryptelėjimus. Pasirodo, dalyvauji Žmogaus sūnaus gimime. Be kraujo, ašarų, riksmų – nebyliame Neringos Varnelytės kūną suriečiančių skausmų šokyje.

Atrodo, kad režisierius Ignas Jonynas prisiima Kažko, vilkinčio pilkai, vaidmenį – nė sekundei neužmiršta, kad prieš žiūrovus besirutuliojanti istorija yra surenkamasis, su kokiu nors žemišku triukšmingumu ir konkretumu nesusietas įrašas Žmogaus gyvenimo knygoje. Režisieriaus "nejautra" beveik prilygsta Rolando Kazlo vaidinamo Kažko kurtumui ir šaltumui – nesvarbu, ar jis būtų visų keikiama ir ujama žmogiška, ar viltimis ir maldomis maitinama dieviška-šėtoniška visažinystė. Jonynas susitelkia ties estetine vienove, išgrynintais vaizdiniais, atsisako buitiškumo ir socialumo. Jis ne tik kilsteli spektaklį iki abstrahuotų apibendrinimų, iki pačiai scenos meno prigimčiai būdingo ir šiandien pamiršto metafiziškumo, bet ir sugrąžina prie beveik Artaud "žiaurumo teatrui" būdingos ritualinės gelmės. Vaizdai, ritmas, veidai kartojasi, pasiduoda cikliškumui – gyvenimas ne skleidžiasi, o sklendžia: nuo šventinių ir buitinių ceremonijų iki mažos "dėžutės" ir joje spingsinčios šviesos. Štai atsvara laiko netvarumui, kuriai iš tikrųjų ir yra skirtas visas bet kurią akimirką galintis nutrūkti vyro ir moters buvimas.

iliustracija
D. Matvejevo nuotrauka

Režisierius kupiūruoja Andrejevo tekstą, atsisako kai kurių scenų, paverčia žodžius plastiniais, poetiniais įvaizdžiais ir prilygina Žmogaus gyvenimą ne ilgai plazdenusiai žvakei, o degtuko plykstelėjimui. Tarsi kalbėtų, kaip Artaud, "apie daug siaubingesnį ir būtinesnį žiaurumą – mes nesame laisvi, ir dangus dar gali užgriūti mums ant galvos". Dangus spektaklyje užgriūna. Ne sekinančio nepritekliaus, ne apleistumo ir bejėgystės akimirką, kai visą neviltį gali išlieti burnodamas, daužydamas ir niekindamas Kažką, vilkintį pilkai, o išliejęs randi jėgų atsitiesti ir praeitį pamiršti, bet tuomet, kai netenki paties brangiausio – matai, jauti, kaip baigia rusenti viltis kūdikį išgelbėti, kaip karštligiškai pasigailėti maldauja jo motina, koks apgailėtinas atrodo daktaras, koks niekingai tuščias tik mirksnį trukęs gyvenimas. Beribis Žmogaus skausmas ir širdį veriantis jo klyksmas.

Ne tik vaizdinius, bet ir vaidybą Jonynas tarsi išsluoksniuoja. Abstrahuotos, anoniminės figūros tėra Žmogaus gyvenimo stebėtojos. Jos iš tikrųjų panašios į Andrejevo aprašytas: tarsi kartoninės, atsainios ir dekoratyvios. Neatsitiktinai jos susirenka į kūdikio gimimo, Žmogaus sėkmės ir jo laidotuvių "šventes", kad paliudytų šių švenčių visuomeninę reikšmę ir išsakytų Žmogui savo linkėjimus. Tačiau Jonyno spektaklyje jos ir labiau kūniškos, realios, išsklaidančios bet kokį misticizmą ir simbolistines dviprasmybes. Didžiulių garbanų Tomo Kizelio Italas, kartojantis vienintelę frazę "gyvenimas yra gražus", Didžiulė Ingridos Daunoravičiūtės jautri, maža Mergaitė, abejingas Nerijaus Gadliausko Ilgšis, koketiškai vingri Aušros Pukelytės Dainininkė vokietė, kandi Alinos Zujytės Ponia, Sauliaus Sipaičio pučiantis dūdą Lenkas ir nuolat čia sėdinėjančios Irenos Tamošiūnaitės ir Rimgaudo Karvelio vaidinamos "suvaikėjusios" senutės – štai tas Sandros Straukaitės taikliai "įpakuotas" feliniškų tipų pasaulis, kuris supa Žmogų ir jo Moterį. "Žmogiškiausias" tarp jų nebent Alekso Kazanavičiaus Daktaras – nuo pat spektaklio pradžios gėdingai išrengtas, sėdintis nekrutėdamas – gal apmąsto telefonu kažkieno pasakytus žodžius; priblokštas, tarsi išbrauktas iš žmogaus gyvenimo, staiga pratrūkstantis nuožmiu, nevaldomu pykčiu ir vėl sustingstantis... Aktoriai neryškina, nešaržuoja savo personažų; jų balsai kasdieniški ir minkšti, tačiau būtent šis kasdieniškumas, kuris apima ir atsiribojimą, ir sakinių bei intonacijų formalumą, suteikia jiems nerealumo ir kažkokio tragiško absurdiškumo įspūdį. Neįvardijama erdvė ir neįvardijami jos gyventojai, išnyrantys suskambus Kažko, vilkinčio pilkai, skambalėliui – argi tai neiškreiptas paties gyvenimo vaizdinys? Ir argi Žmogaus likimo istorija nėra jiems eilinis iš eilinių spektaklis? Matytas tiek sykių, kiek raktų kabo už Kažko, vilkinčio pilkai, nugaros? Gal todėl Rolando Kazlo vaidinamas Kažkas toks tikslus ir užtikrintas – jis čia režisierius, šeimininkas.

Žmogus ir jo Moteris iš pirmo žvilgsnio irgi tokie pat abstrahuoti, benamiai ir bevardžiai. Svečiai Kažko, vilkinčio pilkai, buveinėj. Režisierius tarsi sufleruoja – Moteriai užtenka jos dėžutės šviesos, Žmogui reikia spindinčio didžiulio ir brangaus sietyno. Žmogus iš tikrųjų turės progą erdvę užvaldyti (gyvuliškai, brutaliai suspardydamas ir įvyniodamas Kažką, vilkintį pilkai, į kilimą), pasijaus jos šeimininku, iškels puotą ir nusigers, bet būtent tą akimirką, kai jis palaimingai užsnūs su buteliu rankoje, pildysis tai, kas ir buvo lemta. Kito valia, galbūt kito kerštas, o gal didžiausia ir slapčiausia mirties misterija – suspausdamas, supresuodamas pjesės įvykius ir laiką, Jonynas gimimą priešpriešina mirčiai ir žmogaus gyvenimą paverčia pašaipiu egzistencijos mirksniu.

Nepaprastai jautrūs ir nuoširdūs Andriaus Bialobžeskio (Žmogaus) ir Neringos Varnelytės (Moters) atsivėrimai pripildo spektaklį jau ne teatriniu, bet tarsi sielos skausmu. Skubiai, tyliai, maldaujamai šnabždami į Kažko ausį Moters prašymai, jos maža, rankomis apsivijusi Kažką figūrėlė ir ašaromis drėkstančios akys, ir netoliese sėdintis Žmogus, bejėgis ją sulaikyti, tik gniaužiantis rankose nuo šventės užsilikusį indelį – viena iš sukaupčiausių spektaklio akimirkų. Žmogui tai – gresiančios netekties perspėjimas, netrukus blokšiantis jį į tokią neviltį, iš kurios pakilti jėgų neužteks. Mums – išbandymas metafizine tuštuma.

Pasibaigus šio Žmogaus spektakliui, Kažkas, vilkintis pilkai, vėl ramiai išvalys kilimu neuždengtą sceną. Ką tik atsisveikinę su mirusiuoju "svečiai" ir senutės lauks naujo pasirodymo: vaidinama Irenos Tamošiūnaitės turbūt išsivalys panages, o vaidinama Rimgaudo Karvelio galbūt užsiaugins plaukus, Alinos Zujytės Ponia išvalys dėmę, Aušros Pukelytės Dainininkė išmoks naują sveikinimo dainą, galbūt prasiblaivys Tomo Kizelio Italas. Tiek naudingų patarimų buičiai jie visi čia išgirdo ir koks niekingai "žmogiškas, pernelyg žmogiškas", palyginti su Žmogaus, dabar atrodo jų pasaulis.

 

Skaitytojų vertinimai


7608. cia idomu visai2006-05-23 03:29
www.youtube.com/watch?v=KsrjWiqJzOQ&dpos=0

7618. hm hm2006-05-23 15:58
jo, idomus personazu skirstymas: moteris (Varnelyte), ir zmogus (Bialobzeskis).... o vyras yra sitoj pjesej?

7663. Lordi :-) 2006-05-26 15:42
jo,idomus

7778. Ave satani2006-06-13 03:00
"He is the God who sits in the center,
on the navel of the earth,
and he is the interpreter of religion to all mankind." -- PLATO.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 190 iš 200 
21:11:05 Aug 28, 2011   
Dec 2008 Apr 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba