Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-06-01 nr. 3145

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas Rubavičius.
LEDINUOTOJO KRISLAS
100
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS2
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• Rimvydas Stankevičius.
KAIP TAMPAMA POEZIJOS PAVASARIO LAUREATU?
62
• REDAKCIJOS PASTABA4

POEZIJOS PAVASARIS 
• Ramūnas Čičelis.
PASAULIS MARGAS IR NENUOBODUS
4
• Dovilė Zelčiūtė.
PASKUTINĮ PENKTADIENĮ...
• Ričardas Šileika.
PRIESKONIAIS IR EILĖRAŠČIAIS GARDINTA NAKTIES SRIUBA
5
• Aušra Kaziliūnaitė.
RICH PEOPLE, VERY RICH PEOPLE...
43

KNYGOS 
• „DŽIUNGLIŲ VAIKAS“
• „EIK, KUR LIEPIA ŠIRDIS“2
• „MOTERIS CASANOVOS LAIKAIS“1
 Alfredas Guščius.
KIRVIS – KRUVINAS PRIEKAIŠTAS
3
• Rima Petrauskaitė.
AR PAVYKĘS DEBIUTAS?
1
• (PA)SKAITINIAI

DAILĖ 
• Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė.
SPALVOTOS EGLĖS KELIONĖS ERDVĖSE
1
• Algis Uždavinys.
BALTUOJA BURĖS TOLUMOJ
11
• APIE DAILININKĘ IR MAMĄ1

MUZIKA 
• „DŽIAZAS YRA DAUGIAU NEGU TIK MUZIKA“59

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
ATKURTA REZIDENCIJA: IŠORINIS KEVALAS BE TURINIO – LANKYTOJŲ APGAVYSTĖ
1

TEATRAS 
• „PONAI GLEMBAJAI“: ATGARSIAI IŠ KROATIJOS3

POEZIJA 
• Jonas Jakštas.
PENTACIKLAS „VIA EST VITA“*
2

PROZA 
• Justinas Lingys.
KRENTANT LAPAMS
• Justinas Lingys.
BŪK LAIMINGAS
• Justinas Lingys.
POMĖGIS

VERTIMAI 
• Silvija Patterson.
PONIA IR PONAS ATSARGOS SERŽANTAS
• Adam Zagajewski.
LIGŪRIJOS EILĖRAŠČIAI
6

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Danguolė Vasiukevičiūtė.
KENO KESEY’O ROMANAS „SKRYDIS VIRŠ GEGUTĖS LIZDO“, EKRANIZACIJA IR SĄSAJOS SU ISTORINIU KONTEKSTU
5

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• BALTARUSIJOS TEATRAS DRAMATURGO AKIMIS
• MOKSLEIVIŲ KONKURSO „AUGAME KARTU SU EILĖRAŠČIU“ LAUREATŲ KŪRYBA

KRONIKA 
• KVIESTA MEILĖ
• LIETUVOS RESPUBLIKOS RESTAURATORIŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMO DALYVIŲ KREIPIMASIS
• 2007 METŲ „SANTAROS-ŠVIESOS” KONFERENCIJOS, VYKSIANČIOS BIRŽELIO 21–24 DIENOMIS ALANTOJE, MOLĖTŲ RAJONE, PROGRAMA
• VIEŠKELIS, KURIS PRIMENA JONĄ AISTĮ1

DE PROFUNDIS 
• Aluyzas Litrelis ir S. S..
SKĘSTANČIŲJŲ BURBULIAVIMAS

DAILĖRAŠTIS 
• Jolanta Sereikaitė.
LAISVALAIKIO ŽAIDIMAI, ARBA MINTYS PO LIETUVOS DAILININKŲ SĄJUNGOS KONFERENCIJOS
• Jurgita Rimkutė.
KŪRYBINIAI JAUNŲJŲ KERAMIKŲ IŠŠŪKIAI
1
• INFORMACIJA
• Remigijus Venckus.
AR ATRANDAMOS NAUJOS VIDEOMENININKŲ (IR NE TIK JŲ) PAVARDĖS?
1
• Vytenis Rimkus.
NAUJIENOS IŠ ŠIAULIŲ
1
• Kristina Stančienė.
DIALOGAI, MONOLOGAI IR TERAPIJA
• APIE SAVE
• ATGARSIAI
• JUBILIEJAI

KNYGOS

KIRVIS – KRUVINAS PRIEKAIŠTAS

Alfredas Guščius

[skaityti komentarus]

iliustracija

Granauskas R. RŪKAS VIRŠ SLĖNIŲ. – V.: LRS leidykla, 2007.

Trečias iš eilės Romualdo Granausko romanas – vėl apie Žemaitiją ir žemaičius. Veiksmo vieta, jos geografinis bei toponiminis koloritas, sintaksės, leksikos žemaitizmai šio rašytojo kūriniuose itin pastovūs ir ryškūs. Sunku įsivaizduoti „indišką“, „tibetietišką“ ar „balkanišką“ R. Granausko apysaką, romaną. Jeigu reiktų sudaryti etniškai savičiausių lietuvių prozininkų dešimtuką, R. Granauskas atsidurtų sąrašo priekyje.

2005 metais pasirodęs romanas „Kenotafas“ irgi neatsiejamas nuo autoriaus etniškos raiškos, nuo jo mąstysenos žemaitiškojo kodo. Tačiau šis romanas, kaip mename, gerokai sutrikdė kritikus pasirinkto pasakojimo būdo neįprastumu; „Kenotafe“ kai ką išgąsdino autoriaus autobiografiniai intarpai, neva gadinantys meninį stilių apybraižiškumo apraiškomis. O itin reto grožio stiliumi, apskritai aukšta kūrinių menine plastika R. Granauskas mus, skaitytojus, auklėjo nuo pat savo pirmųjų apsakymų. Taigi rašytojas pats prisišaukė bėdą ant savo galvos. Tiktai ar tai iš tikrųjų buvo nerimą keliantis simptomas? Buvau ir tebesu linkęs manyti, jog tai buvo natūralus, rašytojo kalendoriniam amžiui tirpstant atsiradęs, poreikis paeksperimentuoti romano žanru, paįvairinti jį „nuoga“ biografine atvertimi. Koliažo elementų dėl to „Kenotafe“ atsirado, bet ar juos reikėjo traktuoti kaip autoriaus stilistinį nuovargį?

Kilusį nerimą dėl R. Granausko talento seklėjimo turėtų išsklaidyti naujasis romanas „Rūkas virš slėnių“. Apybraižiškumo, eseistiškumo grožinėje prozoje priešininkai apsidžiaugs, pajutę tvirtą autoriaus talento valdžią, nuo prologo ligi epilogo keliaudami su autoriumi-pasakotoju estetiškai raiškiu, filosofiškai giliu, psichologiškai subtiliu romaninės turinio sklaidos keliu. Gana didokame romane R. Granauskas dabar nė karto nekeičia ne tiktai pasirinktos pasakojimo būdo konvencijos, bet ir jo stilistinės tonacijos. Visos įspūdingą estetinį efektą išgaunančios meninės priemonės autoriaus pakreiptos taip, kad romanas prabiltų į mus kaip nostalgiška istorija, kaip graudi elegija.

Valentinas Sventickas ketvirtajame knygos viršelyje taikliai parašė: „Įvairių šalių knygų gyvenimo apžvalgininkai jau kelinti metai tvirtina, kad skaitytojus vėl traukia žmonių likimo istorijos: papasakok man ką nors svarbaus, ir tegul tas pasakojimas mane jaudina.“ „Rūkas virš slėnių“ yra elegiškas pasakojimas: R. Granauskas seka mums liūdną istoriją apie vienos „smetoninės“ mokyklos įkūrėjo, jos mokytojų šeimos, jų sūnaus ir jo mylimosios tragišką likimą. Ilgas veiksmo laikas „neištempia“ nei siužeto, nei kompozicijos, kadangi ir politinių santvarkų keitimasis, ir buitinės bei socialinės realijos charakterizuojamos lakoniškais bruožais, išreiškiamos simboliais, metaforomis.

Socialinis fonas šio rašytojo kūriniuose visada sodrus, tačiau pagrindinis jo dėmesys nenumaldomai krypsta į žmogaus sielos gelmes. R. Granausko, kaip, beje, ir visų talentingų rašytojų, literatūrinis meistriškumas tuo ir pasireiškia, kad gyvenimas, istorija, politika „ištirpsta“ personažo charakteryje, ir apie jo pavaizduotą tikrovę mes jau kalbame neatsiejamai nuo jo personažų paveikslų meninės tiesos. Bėga dešimtmečiai, bet štai, pavyzdžiui, Monikos Kairienės paveiksle „sutirpęs“ sovietinės Lietuvos socialinės, ūkinės sistemos degradavimo, jaunimo dorovinio išsigimimo vaizdas neišnyks tol, kol bus skaitoma R. Granausko apysaka „Gyvenimas po klevu“.

Sukurtų žmonių paveikslų galeriją praturtins ir romano „Rūkas virš slėnių“ pagrindiniai personažai Jonas Vyniautas ir Milda Marija Rimeikaitė. Taip, kaip pažvelgta į šiuos personažus, R. Granauskas, man regis, savo kūryboje dar nebuvo pažvelgęs. „Surišti viena grandine“, bet taip vienas antro ir nesupratę, nepažinę, retkarčiais džiaugęsi, bet dar dažniau nuvylę, kankinę, pagaliau pražudę... Atrodė, kad pats likimas juodu, bendravusius nuo pat vaikystės (ir gimusius tą pačią dieną!), kartu žaidusius, ėjusius į mokyklą, kartu ruošusius pamokas, kartu dirbusius, skyrė vieną kitam. Ir gražių jausmų jau būta, ir glamonių, ir bučinių, ir pasižadėjimų mylėti, būti ištikimiems. Ir – visa tai netesėta, visa prapuolė, žuvo, griuvo. Nepaprastai jaudinanti istorija, kaip dviejų likimo vienas kitam tarsi skirtų žmonių negali susieti tvirti abipusiai ryšiai, jie negali stipriai mylėti ir tapti laimingi. Paradoksalų žmonių likimų aprioriškumą R. Granauskas atskleidžia, pasitelkdamas savo talento poetines galias, filosofines įžvalgas, šiaurės vakarų Žemaitijos kaime ir miestelyje vykstančius įvykius, laiką, erdvę vaizduodamas pro „rūko virš slėnių“ romantinį šydą, personažų likimus glaudžiai siedamas su kalendorine metų kaita, su gamtos metamorfozių amžinuoju ciklu. Romantiškai lyrišku santykiu su tikrove, humanistiniu jautrumu, pasaulėjautos gamtiškumu R. Granausko kūryba man visada asocijuojasi su J. Apučio, P. Dirgėlos, E. Ignatavičiaus, V. Juknaitės, ruso V. Rasputino, kirgizo Č. Aitmatovo kūriniais.

Nuosekliai chronologiškai vystydamas siužetą bei darydamas jame plačias laiko tėkmės „santraukas“, R. Granauskas iš paviršinio fasadinio veiksmo aprašinėjimo subtiliai nusileidžia į gelminį romano klodą ir ima vieną po kito gvildenti gyvenimo prasmės, tikslo, norų, pašaukimo, vienatvės, meilės, senatvės, mirties klausimus... Po kojos operacijos visam laikui tapęs šlubiu, dar 20 metų neturintis jaunuolis dėsto motinai, kaip jis supranta gyvenimo tikslą:

– Gyvenimas pats ir yra tikslas. Ir ta tavo prasmė, ir viskas kitkas... Sakysim, viena nori būti artiste, kitas – koks architektas ar kas... Koks čia tikslas? Čia – noras ir tiek. Juo dideliau nori – juo ir atrodo, kad – tikslas, o nė koks ne tikslas. Tiktai noras, kaip kokiam išlepintam vaikui. O kuomet tas noras neišsipildo – viskas!.. Amen aleliuja! Nebėr gyvenimo!.. Yr tas gyvenimas, yr, niekur nedingo. Man daktaras Krasnovas padėjo susigaudyti.

– Va, va, pats sakai – daktaras!.. Jeigu daktaras – tai ir jo tikslas – žmones gydyti!..

– Nu, čia tikrai ne gyvenimo tikslas!..O jeigu taip susižalotų ranką, kaip aš koją, ir daugiau negalėtų operacijų daryti?.. Ar gyvenimo tikslas prapultų? Niekur neprapultų! Dėl to, kad gyvenimo tikslas ir yr pačiame gyvenime, niekur kitur. Gimei – gavai tą tikslą: gyvenk ligi pat paskutinės savo dienos. Ir viskas! O tie norai...Vieni praeis – kiti ateis, visuomet bus.

Vyniautas turi ir savo sėslaus, ramaus gyvenimo sampratą: „Sako: gyvenimo upė. Nieko ne upė. Net ne malūno prūdas, šniokščiantis apačioj po tiltu. Kanalas. Tegu būna kanalas, juk ir tas visuomet kur nors įteka.“ Suprantama, kad egzistencinių apmąstymų svorį tegali pakelti pačiam autoriui dvasiškai artimi personažai. Motina, o ypač Jonas Vyniautas, yra būtent autoriaus „alter ego“. Jis – vienintelis „smetoninių“ mokytojų palikuonis, paveldėjęs tėvo, žuvusio už Lietuvą partizano, patriotiškumą, kūrybiškumą, motinos gerumą, jautrumą. Autorius apdovanoja jį įžvalgia savistaba, stojiška natūrfilosofine pasaulėžiūra, ryškiais kūrybiniais sugebėjimais – Vyniautas puikiai piešia, fotografuoja, renka etnografinę medžiagą apie savo kraštą, išdrožia išraiškingą koplytėlę. Bet svarbiausias jo bruožas – gilus, savitas mąstymas, sugebėjimas savo fizinį sėslumą, vienišumą (sunkiai susižeidęs ir tapęs luošiu, jis nebegali baigti vidurinės mokyklos, įsidarbina miestelio fotoateljė) įprasminti, argumentuoti diskusijose su motina ir su pačiu savimi. Būdamas didelių potencinių dvasinių galimybių, bet neturėdamas sąlygų studijuoti ir išvykti iš savo gimtosios plynaukštės (ir svarbiausia – to visai netrokšdamas), jis savo uždarumą ir vienišumą kompensuoja kūrybiška kontempliacija, vizijomis, svajonėmis. Valandų valandomis jis gali stebėti plynaukštėje besimainančius rūkus, gandrų gyvenimą lizde ant jo daržinės stogo, klausytis varnėnų, vyturių giesmių, stebėti vyšnių žydėjimą... Tikriausiai Vyniauto prototipais R. Granauskas pasirinko lietuvių liaudies meistrus, menininkus, filosofus, kurie, užsidarę savo etninėje erdvėje ir nematę plačiojo pasaulio, sugebėjo sukurti didelės meninės vertės tautodailės kūrinių, išmąstyti originalių filosofinių idėjų, vizijų:

Šį rudenį, negalėdamas užmigti ir vis klausydamasis, kaip lietaus lašai teškena į stogą ir lango stiklą, vis laukdamas ateinančio miego, jis nustebęs suvokė, koks įvairus gali būti laikas: tai lėtas kaip sraigė, kai, sakysim, guli vienas pats tamsoje, tai greitai lekiantis (ką tik buvo gražus rugsėjis, o dabar jau lapkričio pabaiga, ir vakar į visus langus tėškė tiršta šlapdriba), o kartais ir visai sustojantis, teisingiau – nesuprantamai kažkur dingstantis. Na, kai miegi, sakysim, ar galvoji. Galvoji ar svajoji? Ne, svajonės – tai dideli spalvoti norai, o galvojimai turėtų būti mintys, bet kad nė vieno galvojimo paskui negalima išreikšti žodžiais, niekaip jie nesiduoda nei užrašomi, nei pasakomi. Tos ilgos virtinės vaizdų, vaizdinių, lyg kokių niekad nematytų paveikslų, slenkančių į vieną pusę. Į kurią?.. Kad nėra jokių pusių, krypčių, tiktai ilga seka, – vienas po kito, vienas po kito... Dažniausiai – dideli rūmai, aikštės, bokštai, žodžiu, kažkokios formos. Bet kaip gali būti? Jokių rūmų jis nėra matęs ir jokių bokštų, išskyrus tuos du virš miestelio bažnyčios. Gal visa tai dabar ateina iš ten, iš rūko virš slėnių, kai vakarais sėdi po obelim ir ilgai žiūri į jį, žinodamas tik tiek, kad tai labai gražu ir kad jame tikrai kažkas paslėpta ir apgaubta?“ (p. 73).

Turtingos estetinės pasaulėžiūros, tvirtų etinių nuostatų, darbštus, tvarkingas, rūpestingas jaunuolis ir gyvybe, energija trykštanti, šokėja, artiste siekianti būti, žūtbūt trokštanti išsiveržti į „platųjį pasaulį“ kaimo ir miestelio gražuolė Milda Marija – štai tokia prieštaringa pora atsiduria po skvarbiu R. Granausko meninio tyrinėjimo skalpeliu. Puikūs, įsimintini Jono ir Mildos Marijos vaikystės žaidimų, paauglystės skrajojimo dviračiu, pirmųjų bučinių, valso mokymosi epizodai. Taip pat meniškai raiškūs, bet jau minoru dvelkiantys, pirmieji juodviejų charakterių, poelgių skirtingumai. Ir jau širdį slegiantis Mildos Marijos dvasinio nuopuolio, jos tolinimosi nuo Jono Vyniauto dramatizmas, o finale tragiška Jono žūtis nuo jo mylimosios nemylimosios sūnaus rankos...

Pasekta liūdna istorija apie Joną Vyniautą ir Mildą Mariją bemaž visa išsitenka sovietmetyje. Į naują, nepriklausomą Lietuvą pagrindiniai romano personažai ateina jau pasenę, ir senatvės rentas jiems jau moka savoji valdžia. Autorius nebevysto naujos siužetinės atšakos, skirtos galimam romano pagrindinių veikėjų susitaikymui ar Mildos Marijos dvasiniam atgimimui. Ši moteris, kurią mintyse Jonas dažnai vadindavo „Marija, malonės pilnoji“, nepajėgi prisikelti. Alkoholizmas, paleistuvavimas – blogybės, į kurias ji įklimpo dar jaunystėje, – nėra pagrindinės jos moralinio nuopuolio priežastys. Tai tik pasekmės. Romano prasmių visuma skatina (ir labai argumentuotai) ieškoti pagrindinių priežasčių. Medicinai žinoma liga, vadinama distrofija. Ja žmogus suserga dėl ilgo neprivalgymo ar nepakankamo valgymo. Vadinasi, tai labiau kūno liga. Milda Marija ir jos tipo merginos bei moterys, kaip sovietų, taip ir šiais laikais, serga dvasios distrofija, nes nei iš tėvų, nei iš savo giminės, nei iš aplinkos vaikystėje ir paauglystėje negavo dvasinio peno, nepatyrė tikros tėvų meilės ir rūpesčio...Bendraudama su vaikystės draugu, vėliau klasioku Jonu Vyniautu, Milda Marija regi jo kitoniškumą, pažiūrų, mąstysenos „senatviškumą“, bet nepajėgia įvertinti tų jo asmenybės savybių, kurių itin stinga jos pačios lengvabūdiškam, plaštakiškam būdui. Jauno žmogaus charakterio formavimuisi didelę įtaką daro ir namų dvasinė aura, tėvų moralumas, tikėjimas, patriotiškumas. Viso to brangaus paveldo Milda Marija negavo, ir šiuo požiūriu ji labai skiriasi nuo savo bendraamžio Jono. Asmenybės dvasinio kraičio skurdumas didina ir estetinį jauno žmogaus bukumą. Simptomiška scena, kai rūkais susižavėjęs Jonas kviečia Mildą Mariją ateiti vakare ir kartu jais pasigrožėti, o Milda atrėžia: „Žiūrėk, kad nori, aš tai jau ne. Neateisiu ir nevėpsosiu kaip kokia durna!..“ Mildos fiziologinis brendimas smarkiai aplenkė dvasinį, atsiradusio plyšio jos asmenybės raidoje Jonas Vyniautas nepajėgė nei užpildyti, nei panaikinti. Milda Marija degraduoja jo akyse, ir tai itin skaudina jam širdį, kadangi jaučiasi esąs surištas viena grandine, nei paleistas, nei pakartas. Ir tai, kad jis žūsta nuo jos sūnaus recidyvisto rankos, yra ir simbolinė, ir logiška „priešybių apkabinimo“ (V. Sventickas) atomazga. Jaunystėje iš motinos meilužio „pasigauto“ vaiko Milda ne tik kad nemylėjo, bet ir augino jį sukandusi dantis, liedama ašaras. Nemeilės rezultatas tragiškai pasireiškė po kelių dešimtmečių.

Romane pateikta gana išsami Jono Vyniauto sielos gyvenimo „išklotinė“; tiktai dar ryškesnė galėjo būti jo savigrauža dėl Mildos Marijos klystkelių. Nors jis už Mildą moraliai visa galva aukštesnis, bet jo sąžinė dėl jos likimo negali būti visiškai rami; buvo ne vienas atvejis, kai į duobę krintančiai merginai, vėliau moteriai, jis nepadavė rankos,– juk Milda nebuvo iš prigimties bloga, paauglystėje ji žavėjo spontaniškumu, turėjo ne vieną dorovingos savitvardos stabdį. Ši mergina-moteris ne tik krisdavo, bet ir bandė keltis, keistis, kad ir desperatiškai, tačiau bandė kabintis į Vyniautą („Matai, niekur nepabėgsi nuo manęs, Vyniautai“, – sako ji, prisiprašiusi kartu nusifotografuoti), o šis ją kaip tik sunkiausiais momentais atstumdavo. Kirvis Mildos sūnaus rankose – tai ne tik apskritai blogio šiandieninėje Lietuvoje simbolis, bet ir kruvinas priekaištas dėl netesėtos pareigos, nepakankamo ryžto suprasti Kitą, mylėti jį, padėti jam. Jonas Vyniautas mėgo samprotauti apie lemtingus ateities ženklus ir, atrodo, buvo įsitikinęs, kad žmogus gali juos atpažinti. Deja, kažkodėl savųjų neatpažino ir manė, jog jo gyvenime niekas nesikeis, niekas esmingai nepakryps. Lemtingai apsirikta.

Romanas užbaigiamas efektingu simboliu – ant žmogžudžio kirvio koto tupinčiu varnėnu, aistringai traukiančiu giesmes pavasariui, saulei, gyvybei. Šis simbolis atitinka filosofinę romano minties aukštumą, nuo kurios autorius sekė jaudinančią elegiją apie laiką, gyvenimą, meilę, kančią...

 

Skaitytojų vertinimai


38935. Diletantas2007-06-08 14:07
Dar nespėjau perskaityti.Paskutinį skaičiau romaną DUBURYS ir man pasirodė, kad jis tiesiog prastas,lyginant su novelėmis ir GYVENIMU PO...Arba aš nepastebiu ko nors reikšmingo(gali taip būti). AG straipsnyje kai kas užkabino, gal svarstymas apie gyvenimo tikslą...Kas skaitėt, parašykit ką nors,bijau skaityti, kad nenusivilčiau RGr.

52552. Rūta :-) 2009-04-20 20:20
Tikrai labai gera knyga. Verta skaityti. Nenusivyliau ir recenzija, manau, joje parodytas knygos grožis, esminiai akcentai.

57956. Renata Raišutytė :-) 2010-03-24 23:35
Žaviuosi šiuo rašytoju. Jo kūryboje atsispindi mūsų senoji karta, nepagražintas kaimo gyvenimas su pamąstymais, kurie priverčia ir patį susimąstyti. Šiame romane tikrai daug egzistensinių apmąstymų, skaudūs išgyvenimai ir meilės pusė kurią ne kiekvienas žino. Man tikrai labai patiko.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Rugpjūčio

PATKPŠS

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30  

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 18 iš 22 
2:03:27 Aug 23, 2011   
Aug 2010 Aug 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba